Civilinė byla Nr. 3K-3-527/2011
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-07588-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3.; 42.8; 42.10; 42.11.1; 50.9; 63.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Snoro lizingas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovui UAB „Snoro lizingas“ dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalių 2008 m. balandžio 21 d. sudarytos sutarties pavadinime nurodyta, kad tai yra išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo įsigyti iš pardavėjo nuosavybėn ieškovo nurodytą turtą ir perduoti jį ieškovui valdyti ir naudotis asmeninių, šeimos poreikių tenkinimui su sąlyga, kad, sumokėjus visą sutartyje nustatytą kainą ir įvykdžius visas sutarties sąlygas, daiktas pereis jam nuosavybėn (sutarties 2.1 punktas). Ieškovui sutarties pagrindu perduotas sutarties objektas – automobilis (duomenys neskelbtini), (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas, remdamasis aplinkybėmis, kad ieškovas nuolat vėluoja mokėti įmokas, pažeidė pareigą apdrausti automobilį ir neįvykdė reikalavimo sumokėti 8563,38 Lt baudą bei įžvelgęs ieškovo nemokumo prielaidų, 2009 m. gegužės 5 d. išreiškė valią nutraukti sutartį ir pranešė apie tai ieškovui, be to, jį įspėjo, jog pagal sutarties 15.7 punktą netenka teisės naudotis automobiliu (vėliau jį perdavė kitam asmeniui). Ieškovas ginčija, kad vienašališkas sutarties nutraukimas yra teisėtas ir pagrįstas; jis laiko, kad tai neatitinka šalių interesų pusiausvyros ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus. Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu vienašališką sutarties nutraukimą, priteisti iš atsakovo 37 513,74 Lt nuostolių atlyginimą, 7323,39 Lt draudimo išmoką. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, nepripažįsta, kad pagal ginčo sutartį už naudojimąsi automobiliu ieškovo sumokėtos 37 513,74 Lt įmokos yra dėl sutarties nutraukimo atsiradę jo nuostoliai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas vertino, kad atsakovas pažeidė sutarties 15.12 punktą, ją vienašališkai nutraukęs, kai iki termino, iki kurio ieškovas galėjo sumokėti uždelstas įmokas, liko devynios dienos. Aplinkybę, kad atsakovas ieškovui neįteikė sutartyje nustatyto įmokų ir jų mokėjimo terminų grafiko, teismas laikė eliminuojančia šio sutartinę atsakomybę. Konstatavus neteisėtą vienašališką sutarties nutraukimą, teismo vertinimu, nėra galimybių reikalauti iš atsakovo toliau vykdyti sutartį, nes jos dalykas (automobilis) perduotas kitam asmeniui. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad dėl be teisėto pagrindo nutrauktos išperkamosios nuomos sutarties jis prarado sumokėtas įmokas ir negavo daikto, kurį tikėjosi įsigyti nuosavybėn; ieškovo sumokėtas 37 513,74 Lt įmokas teismas pripažino ieškovo dėl sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais ir jam priteisė iš atsakovo. AB „Lietuvos draudimas“ atsakovui 2009 m. gegužės 5 d. sumokėtą 7323,39 Lt išmoką teismas taip pat priteisė ieškovui; argumentavo, kad pagal išperkamosios nuomos sutarties 11.9 punktą iš draudiko išmokėtų su turto sugadinimu susijusių draudimo išmokų pirmiausia kompensuojamas nuomininko (ieškovo) įsiskolinimas nuomotojui (atsakovui), kitas lėšas šis įsipareigojo pervesti į ieškovo nurodytą sąskaitą arba įskaityti į vykdytinus mokėjimus. Kadangi ieškovas neturėjo uždelstos skolos atsakovui, tai šis privalėjo grąžinti lėšas, to nepadarius, teismas priteisė 7323,39 Lt draudimo išmoką ieškovui.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. birželio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo sutarčiai vienašališkai nutraukti ir kad šiuo atveju akivaizdžiai pažeista sutarties nutraukimo tvarka – nepranešta kitai sutarties šaliai prieš trisdešimt dienų, kaip tai nustatyta CK 6.218 straipsnio 1 dalyje. Kolegijos vertinimu, šalių sudaryta išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis atitiko vartojimo kredito sutartį (iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusi CK 6.886 straipsnio 1, 2 dalių redakcija); dėl to atsakovo argumentus, kad šalys buvo saistomos daikto nuomos teisinių santykių, kolegija laikė neatitinkančiais įstatymo nuostatų, kuriose daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisiniai santykiai reglamentuojami kaip kilę iš vartojimo kredito. Lizingo arba finansinės nuomos sutartimi daiktas perduodamas lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais, su sąlyga, kad, sumokėjus visą sutartyje numatytą jo vertę, šis daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise (CK 6.567 straipsnis). Šiuo atveju ieškovas siekė įsigyti daiktą nuosavybėn ir juo naudotis ne verslo, bet asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atveju nebuvo pasiekta CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyto vartojimo kredito sutarties tikslo – įgyti nuosavybėn sutarties objektą per sutartyje nustatytą terminą, sumokėjus jo kainą, palūkanas ir kitus sutartyje nustatytus mokesčius; ieškovo pagal sutartį sumokėtos įmokos yra dėl neteisėto sutarties nutraukimo atsiradę jo nuostoliai; sumokėjęs dalį automobilio kainos, ieškovas patyrė nuostolių, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo, nustatė jų dydį, pagrindė sąlygų nuostolių atlyginimo institutui taikyti buvimą. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad sumokėtų įmokų grąžinimas, kai kredito davėjas netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, buvo nustatytas CK 6.891 straipsnyje, kuris galiojo teisinių santykių atsiradimo metu; toks situacijos vertinimas nereiškia, kad ieškovas neatlygintinai naudojosi automobiliu. Viena vertus, šalys nesusitarė dėl nuomos mokesčio, nenurodė, kuri įmokos dalis sudaro daikto kainos vertę, kuri – užmokestį už naudojimąsi daiktu; atsakovas rengė sutarties sąlygas, pagal kurias įmoka, nors ir apibūdinta kaip nuomos kaina, saistoma daikto neišmokėtos vertės. Kita vertus, ginčo sutartis yra atlygintinė, už naudojimąsi daiktui įsigyti skirtomis lėšomis nustatytos palūkanos, susitarta dėl netesybų. Kolegija laikė pagrįsta taip pat pirmosios instancijos teismo išvadą dėl draudimo išmokos ieškovui priteisimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria palikta nepakeista ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 37 513,74 Lt nuostolių atlyginimo; dėl šio ieškinio reikalavimo priimti naują sprendimą, jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl išperkamosios nuomos (kreditavimo) sutarties esmės. Bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo, kad šalis siejo vartojimo kreditavimo, bet ne nuomos teisiniai santykiai. Išperkamosios nuomos teisiniai santykiai reglamentuojami CK 6.503 straipsnyje. Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sandorio esmė yra tai, kad nuomotojas (kredito davėjas) finansuoja nuomininko (kredito gavėjo) priimtą investicinį sprendimą; išperkamoji nuoma (vartojimo kreditas) yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai kredito davėjas teikia finansavimo paslaugas kredito gavėjui, kad šis galėtų valdyti ir naudoti daiktą savo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti. Taigi pagrindinis nuomininko (kredito gavėjo) tikslas, sudarant šią sutartį – gauti turto valdymo ir naudojimosi teises; nuosavybės teisės įgijimas nėra pagrindinis šios sutarties tikslas, todėl nuosavybės teisės į išperkamosios nuomos sutarties dalyką perdavimas nuomininkui (kredito gavėjui) nėra būtinoji išperkamosios nuomos sutarties sąlyga. Sutarčiai baigiantis, šalys gali tartis dėl nuosavybės teisės perdavimo nuomininkui, nuomos naujam laikotarpiui arba dėl sutarties dalyko grąžinimo nuomotojui (kredito davėjui). Šiais argumentais paneigiama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išperkamosios nuomos sutartis savo esme yra panašesnė į kreditavimo sutartį. Nors išperkamoji nuoma (CK 6.503 straipsnis) neišskirta į atskirą nuomos santykių grupę ir jai taikytinos bendrosios skyriaus „Nuoma“ normos, vis dėlto esminis šios sutarties skirtumas yra tas, kad dėl išperkamosios nuomos sutarties objekto perėjimo nuomininko (kredito gavėjo) nuosavybėn sutarties pabaigoje šalys gali, bet neprivalo susitarti. Nuomininko (kredito gavėjo) mokamos įmokos yra nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu; įvykdžius sutartį, jos įskaitytinos į daikto kainą. Šiuo atveju šalys ginčo sutartyje susitarė, kad būtina turto įgijimo nuosavybėn sąlyga yra visos išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartyje nustatytos kainos sumokėjimas.
2. Dėl išperkamosios nuomos sutarties vienašališko nutraukimo teisinių padarinių. Bylą nagrinėję teismai, netinkamai atskleidę ir įvertinę šalis siejusius teisinius santykius, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo (vartojimo kredito gavėjo) sumokėtos įmokos už automobilio nuomą nuo ginčo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo yra ieškovo patirti 37 513,74 Lt nuostoliai, priteistini jo naudai iš kasatoriaus (nuomotojo – kredito davėjo). Toks vertinimas reikštų, kad ieškovas visą šį laikotarpį kasatoriui priklausančiu automobiliu naudojosi neatlygintinai, taip pažeisdamas šio teises ir teisėtus interesus. Tai pripažinus, išeitų, kad kasatorius turėjo mokėti ieškovui už tai, jog šis daugiau kaip metus neatlygintinai naudojosi kasatoriui priklausančiu turtu, gavo iš to naudos, be to, nuolat pažeisdavęs ginčo sutartį. Tokia situacija neatitinka išperkamosios nuomos sutarties esmės. Pripažintas neteisėtu vienašališkas sutarties nutraukimas ab initio (CK 1.95 straipsnis) neatleidžia šalių nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Jeigu šalis negali natūra įvykdyti nepiniginės prievolės, ji privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 6.256 straipsnio 2 dalis). Vien ta aplinkybė, kad kasatorius perdavė automobilį kitiems asmenims, o ieškovas negavo to, ko tikėjosi, nėra prielaida išvadai, jog kasatorius turi grąžinti ieškovui šio iki sutarties nutraukimo sumokėtas įmokas; šios lėšos nėra ieškovo patirti nuostoliai; jis sutarties galiojimo metu naudojosi automobiliu, gavo naudos, taip pasiekė išperkamosios nuomos sutartyje nustatytų tikslų.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, vienašališko išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo teisinių padarinių klausimai. Šiais teisės klausimais teisėjų kolegija pasisako.
Dėl išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties esmės
Šioje byloje šalių ginčas kilo dėl to, kaip vertintina 2008 m. balandžio 21 d. jų sudaryta išperkamosios nuomos sutartis – ar šalis siejo vartojimo kredito ar daikto nuomos teisiniai santykiai.
Vartojimo kredito institutas įtvirtintas CK 6.886–6.891 straipsniuose (iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai grupė normų, kurios, siekiant suteikti didesnę apsaugą kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui), gali būti papildomai taikomos su atskirą sutarčių rūšį reglamentuojančiomis nuostatomis, pavyzdžiui, paskolos, pirkimo–pardavimo, nuomos ir kt. Didesnės kredito gavėjo apsaugos principas kildinamas iš 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu (OL L 42, 1987 2 12, p. 48) su pakeitimais, padarytais 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB iš dalies pakeičiančia Direktyvą 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 101, 1998 4 1, p. 17).
Kartu pažymėtina, kad vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuoja 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, į nacionalinę teisę perkeliantis 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL 2008 L 133, p. 66; klaidų ištaisymas – OL 2009 L 207, p. 14). Kasatoriaus teiginiai, kad vartojimo kredito institutą įtvirtinusiems CK straipsniams netekus galios, išperkamosios nuomos teisinius santykius reglamentuoja tik CK 6.503 straipsnis, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamiems ginčo santykiams taikytinos šių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios teisės normos, t. y. CK 6.886–6.891 straipsniai.
CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi laikoma pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius.
Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai sprendė, jog šalių sudaryta išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis savo požymiais ir esme atitinka CK 6.886 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą. Šios sutarties pagrindu kredito gavėjas pagrįstai tikisi padengęs daikto vertę ir įvykdęs kitus sutartyje numatytus papildomus mokėjimus (už naudojimąsi paskolintomis lėšomis ir pan.) įsigyti nuosavybėn konkretų daiktą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi mokamas įmokas vertinant ne kaip priemonę įsigyjamo daikto vertei ir papildomiems mokėjimams padengti, o kaip nuomos mokestį už naudojimąsi kredito gavėjui perduotu automobiliu, jis iš esmės negautų to, ko pagrįstai tikėjosi, prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus (sutartyje nustatyta turto perėjimo nuosavybės teise sąlyga). Teisėjų kolegija sprendžia, kad išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties atveju vyraujantis yra kredito gavėjo interesas įgyti į sutarties dalyką nuosavybės teisę (ne tik jį valdyti ir juo naudotis). Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, kasatoriaus argumentas, kad šalis siejo nuomos, bet ne vartojimo kredito teisiniai santykiai, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl vienašališko išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties nutraukimo teisinių padarinių
Neginčijama, kad vartojimo kredito gavėjas ginčo sutartį sudarė bei sutarties pagrindu perduotu turtu (automobiliu) naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui. Fizinio asmens (vartotojo) buvimas sutarties šalimi lemia ir specialiųjų, papildomą apsaugą užtikrinančių teisės normų taikymą (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnio 4 dalis, CK 6.188 straipsnio 6 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties atveju, be bendrųjų sutarties nutraukimo pagrindų, esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 1 dalis, 2 dalis) ar sutartyje tiesiogiai numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), CK nustato papildomas garantijas kredito gavėjui, kredito davėjui ketinant vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.889 straipsnis). Nenustačius nurodytame straipsnyje įtvirtintų privalomųjų sąlygų, būtinų šalių sutarčiai nutraukti dėl ieškovo padaryto esminio sutarties pažeidimo, ginčo sutarties nutraukimas pagrįstai pripažintas neteisėtu.
Kasatoriui neteisėtai nutraukus šalių sudarytą sutartį, sutarties tikslo – įsigyti nuosavybėn sutarties dalyką, nepasiekta; ginčo automobilį perdavus kitiems asmenims ir negalint prievolės įvykdyti natūra (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kita sutarties šalis įgyja teisę į patirtų nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Kredito gavėjui negavus to, ko jis pagrįstai tikėjosi pagal sutartį, iki sutarties nutraukimo mokėtos įmokos pagrįstai laikytos jo patirtais nuostoliais (CK 6.221 straipsnio 2 dalis).
Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) teisinių santykių atveju numatytas specialusis kredito gavėjo pažeistų teisių gynimo būdas. CK 6.891 straipsnis (iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) įtvirtina teisę kredito gavėjui reikalauti grąžinti sumokėtas įmokas, kai, esant kredito davėjo ir pardavėjo ar paslaugos teikėjo sudarytai sutarčiai, savo sutartinius įsipareigojimus netinkamai vykdo pardavėjas. Nagrinėjamu atveju sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą ši nuostata tiesiogiai netaikytina, nes byloje nekeliama klausimo dėl automobilio pardavėjo netinkamo įsipareigojimų vykdymo, tačiau ši norma aktuali kaip parodanti vartotojų teisių apsaugos lygį esant vartojimo kredito teisiniams santykiams.
Vertinant kasatoriaus argumentą, kad sumokėtos įmokos traktuojamos kaip mokestis už naudojimąsi daiktu ir nelaikytinos kredito gavėjo patirtais nuostoliais, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad šalys sutartyje nesusitarė dėl nuomos mokesčio mokėjimo, neišskyrė, kuri įmokos dalis sudaro daikto kainą, o kuri yra užmokestis už naudojimąsi daiktu. Ginčijamos sutarties sąlygas rengė kasatorius, kaip labiau patyrusi sutarties šalis jis turėjo galimybę sutartyje nustatyti papildomas su atsiskaitymu už daiktą susijusias sąlygas, tačiau to nepadarė. Kasatoriaus argumentas, kad ieškovas automobiliu naudojosi neatlygintinai ir gavo nepagrįstos naudos, vertintinas kritiškai, turint omenyje tai, kad sutartyje buvo nustatytos palūkanos, mokamos už naudojimąsi paskolintomis lėšomis.
Vartotojų teisių gynimo principų taikymo aspektais kasacinio teismo teisėjų kolegija laiko reikšmingu Teisingumo Teismo išaiškinimą, pateiktą byloje Quelle (2008 m. balandžio 17 d. Sprendimas, C-404/06, Rink. p. I-2685). Byloje ginčas kilo dėl pardavėjo teisės reikalauti, kad vartotojas sumokėtų kompensaciją už naudojimąsi preke (nesant galimybės sutaisyti sutarties neatitinkančios prekės, pardavėjas ją pakeitė nauja, tačiau iš pirkėjos pareikalavo sumokėti kompensaciją už naudą, kurią ji gavo dėl naudojimosi iš pradžių pristatytu prietaisu). Teisingumo Teismas šioje byloje inter alia išaiškino, kad pirmiausia vartotojas turi teisę reikalauti užtikrinti, jog prekė atitiktų sutartį. Jei prekės atitiktis negali būti užtikrinta, jis gali reikalauti taikyti teisės aktuose įtvirtintus savo pažeistų teisių gynimo būdus. Pardavėjui netinkamai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, jis turi prisiimti ir netinkamo sutarties įvykdymo padarinius. Gaudamas naują prekę, pakeičiančią sutarties neatitinkančią, vartotojas tiesiog pavėluotai gauna sutarties nuostatas atitinkančią prekę, kokią turėjo gauti iš pat pradžių, todėl netampa nepagrįstai praturtėjusiu. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 99/44/EB dėl tam tikrų vartojimo prekių pardavimo ir su tuo susijusių garantijų aspektų (OL L 171, 1999 7 7, p. 12) 3 straipsnį aiškino kaip draudžiantį nacionalinės teisės aktus, leidžiančius pardavėjui, pardavusiam sutarties neatitinkančią vartojimo prekę, reikalauti iš vartotojo kompensacijos už sutarties neatitinkančios prekės naudojimą iki jos pakeitimo nauja (2008 m. balandžio 17 d. Sprendimas, C-404/06, Rink. p. I-2685).
Teisingumo Teismo sprendimas (nors kilęs iš skirtingų teisinių santykių) atspindi bendrąją tendenciją vartotojų apsaugos tikslu tais atvejais, kai vartojimo sutartis nutraukiama dėl pardavėjo kaltės, drausti reikalauti iš vartotojo kompensacijos už sutarties pagrindu įgyto daikto naudojimą, nebent pastarasis daiktu naudojosi nesąžiningai ir tokiu būdu įgijo nepagrįstos naudos. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, kai šalis sieja ne nuomos, o vartojimo kredito teisiniai santykiai, kredito gavėjas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė mokėdamas įmokas, kurios pagrįstai vertintos kaip ketinamo įsigyti daikto kainos dengimas, taip pat už naudojimąsi lėšomis nustatytų palūkanų mokėjimas ir kt. Ginčo sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu ir ieškovui negavus to, ko jis tikėjosi pagal sutartį, jo sumokėtos įmokos (37 513,74 Lt) pagrįstai pripažintos patirtais nuostoliais.
Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš kasatoriaus Lietuvos valstybei priteistina 34,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. pažymoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Snoro lizingas“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius, atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas „Snoras“, į valstybės biudžetą 34,30 Lt (trisdešimt keturis litus 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys