Administracinė byla Nr. A-3669-756/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01560-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.2; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Bendrojo pagalbos centro, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai I. K., G. K., V. K. ir E. S. (toliau – ir pareiškėjai) padavė skundą, kuriuo prašė: 1) įpėdiniams I. K. ir V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT), ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC), priteisti 4 000 000 Eur E. D. (toliau – ir nukentėjusioji) patirtai neturtinei žalai atlyginti; 2) I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
2. Pareiškėjai skunde ir procesiniame dokumente „Rašytiniai paaiškinimai“ nurodė, kad:
2.1. Jie prašo atlyginti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, kadangi atsakovas (atsakovo atstovai) neužtikrino, kad būtų įgyvendinta 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. direktyva Nr. 2009/136/EB, (toliau – ir Paslaugų direktyva) 26 straipsnio 5 dalis, kuri įpareigoja ryšio operatorius teikti asmenų, skambinančių bendruoju pagalbos telefonu 112, vietos nustatymo duomenis pagalbos tarnyboms. Dėl tokio neveikimo 2013 m. rugsėjo 21 d. nukentėjusiajai iš savo mobiliojo telefono paskambinus bendruoju pagalbos telefono numeriu 112, operatoriai neperdavė jos vietos nustatymo duomenų BPC, o be šios informacijos policijos galimybės organizuoti jos gelbėjimo operaciją buvo nesėkmingos.
2.2. Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad valstybės institucijos netinkamai įgyvendino Europos Sąjungos teisę, t. y. a) nesilaikė pareigos užtikrinti, jog atitinkami ūkio subjektai sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu 112 tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis, kai tik ta institucija gauna tokį skambutį, įskaitant atvejus, kai skambinama iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės, bei b) neužtikrino tokios informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumo ir patikimumo, kuris būtinas tam, kad pagalbos tarnybos galėtų naudingai atvykti jam į pagalbą. Tai, kad valstybė privalėjo užtikrinti tiek vieną, tiek antrą, jau pripažino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu byloje Nr. C-417/18. Todėl neteisėti veiksmai – akivaizdūs.
2.3. Tarp nukentėjusiosios žūties (dėl to padarytos neturtinės žalos) ir atsakovo Lietuvos valstybės (jos atstovų) veiksmų yra netiesioginis priežastinis ryšys. RRT duomenimis, vietos nustatymo duomenų tikslumo standartas buvo pakankamas, kad būtų galima nustatyti skambinusios nukentėjusiosios buvimo vietą jau nukentėjusios pirmojo skambučio metu, kadangi apgyvendintose teritorijose vietos nustatymo paklaida yra iki 1 km. Be to, pagal minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą byloje Nr. C-417/18 įgyvendindama Paslaugų direktyvą Lietuvos valstybė privalėjo nustatyti tokius duomenų apie skambinančiojo vietą tikslumo reikalavimus, kurie būtų pakankami, kad būtų veiksmingai sureaguota į gautą pagalbos prašymą. Iš esmės tai reiškia, kad valstybė negali išvengti atsakomybės už netinkamą minėtą direktyvos įgyvendinimą, ginčydama, kad (duomenys neskelbtini), nes gauti vietos nustatymo duomenys jo vis tiek nebūtų leidę rasti. Taip pat svarbu pabrėžti, kad BPC operatorė netinkamai reagavo į nukentėjusiosios pagalbos skambutį, minėtos operatorės klausimai nukentėjusiajai buvo pertekliniai, todėl buvo sugaištos kelios minutės laiko, dėl ko taip pat buvo sudėtingiau išgelbėti nukentėjusiąją.
2.4. Nagrinėjamu atveju neturtinę žalą patyrė visi pareiškėjai – nukentėjusiosios motina I. K., patėvis V. K., močiutė E. S. ir brolis G. K. Visi pareiškėjai buvo artimi nukentėjusiajai, kartu gyveno, bendravo, dalijosi bendra buitimi. Nukentėjusiosios mirties aplinkybės stipriai paveikė visus pareiškėjus. Nors nusikaltimą įvykdę asmenys yra nuteisti, visus pareiškėjus gniuždo apmaudas ir suvokimas, kad valstybė nesiėmė teisės aktais reikalaujamų veiksmų, kurie galbūt būtų leidę išsaugoti nukentėjusiosios gyvybę. Didžiulę neturtinę žalą patyrė ir nukentėjusioji, o teisė į tokios nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos atlyginimą po jos mirties perėjo jos įpėdiniams – I. K. ir V. K.
2.5. Neturtinė žala turėtų būtį solidariai atlyginama atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovaujamos BPC. Nemažą nukentėjusiosios neigiamų išgyvenimų dalį sąlygojo tai, kad BPC apskritai negavo duomenų apie jos buvimo vietą ir negalėjo suteikti pagalbos tarnyboms reikiamos informacijos. Būtent ši aplinkybė daugiausia prisidėjo prie nukentėjusiosios neigiamų išgyvenimų bei sukūrė sąlygas (duomenys neskelbtini). Minėtą žalą taip pat padidėjo dėl to, kaip su nukentėjusia buvo bendraujama tuo metu, kai ji kreipėsi pagalbos. BPC priėmė jos skambutį kaip melagingą, uždelsė, kol pranešė apie jos pagalbos prašymą policijai, be to, BPC neturėjo galimybių suteikti nukentėjusiajai nei psichologinės, nei praktinės pagalbos dėl to, kaip elgtis atitinkamomis aplinkybėmis. Atsakomybę užtikrinti Paslaugų direktyvos įgyvendinimą turėjo VRM, ji taip pat turėjo pareigą kontroliuoti BPC veiklą, kurios nevykdė iki pat tragiško įvykio. RRT irgi reikšmingai prisidėjo prie patirtos žalos, kadangi ji, kaip ryšių reguliavimo institucija, turėjo pareigą stebėti situaciją telekomunikacijų rinkoje (žinojo, kad mobiliojo ryšio operatoriai BPC neteikia skambinančiojo su mobiliuoju telefonu be SIM kortelės vietos nustatymo duomenų (dalis operatorių neįdiegė jokių pakeitimų, kurie BPC įgalintų gauti tokius duomenis), tačiau pagal turimą kompetenciją nesiėmė jokių veiksmų). Atitinkamai RRT atsakomybės laipsnis neturėtų iš esmės skirtis nuo VRM ir BPC.
3. Atsakovo atstovas VRM atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas atsiliepime ir procesiniame dokumente „Nuomonė dėl bylos nagrinėjimo“ nurodė, kad pritaria atsakovo atstovų RRT ir BPC atsiliepimuose į pareiškėjų skundą išdėstytai pozicijai ir argumentams. Paslaugų direktyvos nuostatos buvo perkeltos tinkamai. Nei valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp valdžios institucijų veiksmų ir nukentėjusiosios atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų nėra. Neturtinę žalą gali patirti tik gyvas žmogus, todėl skundo dalis dėl nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos taip pat yra nepagrįsta.
5. Atsakovo atstovas RRT atsiliepimu prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:
5.1. Vien vietos nustatymo duomenų negavimo faktas nėra pagrindas Paslaugų direktyvos 26 straipsnio pažeidimui konstatuoti ir atsakomybei kilti. Pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kokias nacionalinės teisės normas RRT pažeidė ar viršijo savo kompetenciją. Paslaugų direktyva įpareigoja valstybes nares užtikrinti galimybę paskambinti skubios pagalbos iškvietimo tarnyboms ir gauti skambinančiojo vietos nustatymo duomenis, kai naudojamasi viešosiomis telefono ryšio paslaugomis naudojant atitinkamą telefono ryšio numerį, t. y. tik skambinant iš įrenginio su SIM kortele. Paslaugų direktyva nereikalauja visais atvejais siųsti vietos nustatymo duomenis skambinant iš įrenginių be SIM kortelių.
5.2. Pareiškėjai skunde apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, kad Lietuvos valstybė žinojo, jog nėra įmanoma nustatyti vietos nustatymo duomenų skambinant telefonu be SIM kortelės. BPC visi operatoriai teikė skambinančiojo buvimo vietos nustatymo duomenis. UAB „Tele2“ automatiškai teikė vietos nustatymo duomenis, kai skambinama iš galinių įrenginių be SIM kortelės, o UAB „Omnitel“ ir UAB „Bitė Lietuva“ neautomatiškai galėjo teikti vietos nustatymo duomenis, kai skambinama iš galinių įrenginių be SIM kortelės pagal BPC užklausą. Todėl pareiškėjų teiginys, kad RRT žinojo, jog vietos nustatymo duomenys nėra siunčiami BPC, nėra pagrindžiamas jokiais konkrečiais įrodymais arba faktinėmis aplinkybėmis, taip pat nėra detalizuojama, nuo kurio momento ir kiek laiko RRT žinojo, kad vietos nustatymo duomenys nesiunčiami BPC. Taip pat pareiškėjai neįrodė, kad, RRT atitinkamai veikus, būtų buvę galima neabejotinai išvengti sunkių pasekmių.
5.3. Pareiškėjai neįvertino vietos nustatymo tikslumo, kuris parodo, kiek apskaičiuota skambinančiojo buvimo pozicija yra arti tikslios jo geografinės buvimo vietos, o apsiribojo vien tik subjektyvia nuomone, kad, jeigu nukentėjusiosios vieta būtų buvusi žinoma, ją iš karto būtų suradę. Tokio pobūdžio teiginiai tik klaidina teismą, kadangi įprastai taikomi vietos nustatymo metodai nenurodo tikslios skambinančiojo buvimo vietos, nes visi vietos nustatymo metodai turi paklaidas. Net ir darant prielaidą, kad tragiško įvykio metu BPC būtų gavęs vietos nustatymo duomenis, atsižvelgiant į galimas vietos nustatymo tikslumo paklaidas, negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad policijos pareigūnai būtų atvykę greičiau ir (duomenys neskelbtini), nes būtų žinoję tikslią jos buvimo vietą. Pareiškėjai nesusieja nusikaltimu jiems padarytų neigiamų dvasinių padarinių su konkrečiais RRT (jos tarnautojų) veiksmais (neveikimu). Net ir darant prielaidą, kad RRT galbūt atliko neteisėtus veiksmus, patirta nukentėjusiosios neturtinė žala dėl aiškiai neapibrėžtų RRT (jos tarnautojų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) būtų pernelyg nutolusi, kad būtų galima pripažinti RRT atsakinga dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos.
6. Atsakovo atstovas BPC atsiliepimais prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovo atstovas atsiliepimuose ir procesiniame dokumente „Nuomonė dėl bylos nagrinėjimo“ nurodė, kad Paslaugų direktyvos reikalavimai taikomi ūkio subjektams, kurie teikia galutiniams paslaugų gavėjams elektroninių ryšių paslaugas. Ūkio subjektai turi sudaryti galimybę BPC nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis. BPC nuo 2009 m. turi įrangą, kuri leidžia automatiškai priimti mobiliojo ryšio operatorių siunčiamą vietos nustatymo informaciją ir pavaizduoti ją BPC operatoriaus darbo vietos skaitmeniniame žemėlapyje. Paslaugų direktyvos nuostatos nereikalauja BPC užtikrinti gauti duomenis apie skambinančiojo buvimo vietą skambinant iš mobiliojo telefono be SIM kortelės, t. y., kai negalima identifikuoti skambinančiojo numerio. Dėl techninių galimybių tikslesnė nukentėjusiosios buvimo vieta pagal mobiliojo telefono ryšio signalą ir negalėjo būti nustatyta. Nors pareiškėjai nurodė, kad BPC operatorė netinkamai atliko pareigas bendraudama su nukentėjusiąja, tačiau dėl tų pačių aplinkybių buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, jis buvo nutrauktas nenustačius teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp nesėkmingos nukentėjusiosios gelbėjimo operacijos ir operatorės veiksmų. Taip pat nenustatyta, kad nustačius nukentėjusiosios buvimo vietą iškart jai paskambinus, policija būtų spėjusi atvykti ir užkirsti kelią (duomenys neskelbtini). Į šią priežastinio ryšio grandinę įsiterpė nusikaltimą padarę asmenys, kurių veiksmai nebuvo priklausomi nuo BPC darbuotojų veiksmų. Pareiškėjai taip pat nepateikė įtikinamų įrodymų, kad vietos nustatymo informacijos pateikimas būtų padėjęs greičiau identifikuoti nukentėjusiosios vietą ir ją išgelbėti. Todėl pareiškėjai nepagrįstai išplečia teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio sampratą. BPC darbuotojų veiksmai negali būti laikomi padaryto nusikaltimo priežastimi, o kartu ir žalos padarymo tiesiogine ar esmine netiesiogine priežastimi. Taigi nenustačius visų viešajai civilinei atsakomybei būtinų kilti sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Be to, neturtinę žalą, (duomenys neskelbtini), patyrė nukentėjusioji, ši žala yra neatsiejamai susijusi su žuvusiu asmeniu. Įstatymas nenustato teisės reikalauti atlyginti tokio pobūdžio žalą žuvusio asmens teisių ir pareigų perėmėjams.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, solidariai 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, solidariai 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjai E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, solidariai 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, solidariai 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu. Teismas pažymi, kad teisės į neturtinės žalos atlyginimą perėjimo (paveldėjimo) tretiesiems asmenims galimybė gali būti pripažinta tuomet, kai ji jau yra apibrėžta teismo nustatytos kompensacinės sumos pavidalu arba kai nėra apibrėžta, bet nukentėjusysis išreiškė valią ją realizuoti ir kreipėsi į teismą. Jei tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, pavyzdžiui, kai materialusis teisinis reikalavimas neatskiriamai susijęs su konkrečiu asmeniu, tai negalima perimti ir jo procesinių teisių, susijusių su šių teisių gynyba. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nebuvo išreiškusi procesinio reikalavimo ginti jos materialiąsias teises, nebuvo apibrėžusi patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos teisė į neturtinės žalos atlyginimą negali būti perimama. Pareiškėjų I. K. ir V. K. teismui nurodyti nukentėjusiosios patirti psichologiniai išgyvenimai ir fiziniai pojūčiai yra neatsiejamai susiję su nukentėjusiosios asmeniu. Todėl pareiškėjų I. K. ir V. K. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės atlyginti 4 000 000 Eur suma nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą yra atmestinas, kadangi pareiškėjai I. K. ir V. K. neturi reikalavimo teisės dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Vis dėlto teismas konstatavo, kad pareiškėjų artimas ryšys su nukentėjusiąja yra įrodytas, dėl to jie turi reikalavimo teisę į jų patirtos neturtinės žalos atlyginimą.
10. Teismas, vadovaudamasis Paslaugų direktyvos 26 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu byloje Nr. C-417/18, atsižvelgęs į nacionalinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos bendrojo pagalbos centro įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291 patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų (nutarimo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d.), Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1V-1087 patvirtintų Abonentų ir (ar) naudotojų galimybės naudotis pagalbos iškvietimo paslaugas teikiančių institucijų paslaugomis tvarkos aprašo (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. balandžio 14 d.) (toliau – ir Aprašas) nuostatas), įvertinęs nustatytas aplinkybes (realios galimybės tiksliai nustatyti nukentėjusiosios buvimo vietą 2013 m. rugsėjo 21 d. įvykio metu nesudarė nei galiojantis Aprašas, nei faktiniai galimi vietos nustatymo metodai; aplinkybė dėl itin ribotų vietos nustatymo galimybių, skambinant iš galinio įrenginio be SIM kortelės buvo žinoma tiek BPC, kuri sudarė vietos nustatymo įrangos įsigijimo ir įdiegimo (pritaikymo) sutartis su ryšio tiekėjais, tiek RRT, kuri yra atsakinga už informacijos apie skambinančio asmens vietą tikslumo ir patikimumo kriterijų nustatymą), konstatavo, kad BPC, RRT ir VRM turėjo pareigą užtikrinti bendrojo Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numerio 112 tinkamą funkcionavimą siekiant nustatyti skambinančiojo asmens vietą, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Įvertinęs į BPC ir RRT teikiamų paslaugų svarbą viešajam saugumui bei VRM suteiktą kompetenciją formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką šioje srityje, teismas darė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti kiekvienos institucijos veiksmų (neveikimo) neteisėtumą. Be to, teismo vertinimu, 2013 m. rugsėjo 21 d. įvykio metu BPC operatorei abejojant nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, užduodant perteklinius klausimus nukentėjusiajai (dėl netinkamo bendravimo buvo sugaišta iš viso 5 min. 10 s), buvo pažeista CK 6.246 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, nesivadovauta gero administravimo principu.
11. Teismas pabrėžė, kad valstybės atsakomybė gali kilti nustačius ir netiesioginį priežastinį ryšį. Teismas, įvertinęs nustatytus valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, darė išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas, t. y. nukentėjusiosios vietos nenustatymas pagal Paslaugų direktyvos reikalavimus ir dėl šios aplinkybės negalėjimas suteikti pagalbos nukentėjusiajai, jai prisiskambinus bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu 112, pakankamai prisidėjo prie neturtinės žalos pareiškėjams atsiradimo. Teismas, nustatęs netiesioginį ryšį tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos, konstatavo, kad atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai BPC, RRT ir VRM, kyla pareiga atlyginti pareiškėjams neturtinę žalą.
12. Teismo vertinimu, pareiškėjų patirta neturtinė žala atsirado dėl visų atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų ir neįmanoma nustatyti, kiek viena ar kita institucija prisidėjo prie tos žalos atsiradimo. VRM yra atsakinga už tinkamą Paslaugų direktyvos įgyvendinimą apskritai, todėl bet kokie Paslaugų direktyvos nuostatų neįgyvendinimo atvejai yra susiję su VRM atsakomybe. RRT yra elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir kontroliuojanti institucija, kuriai, be kita ko, kyla pareiga užtikrinti, kad kiekvieno pagalbos skambučio atveju būtų teikiami vietos nustatymo duomenys. BPC pagrindinė funkcija yra užtikrinti atsakymą į pagalbos skambučius ir tinkamą reagavimą į pagalbos prašymus. Taigi visos šios institucijos, nagrinėjamos bylos kontekste netinkamai įgyvendinusios Paslaugų direktyvos nuostatas, turi solidariai atsakyti už pareiškėjams padarytą neturtinę žalą.
13. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjams buvo padaryta didelė neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas patenkinti pareiškėjų skundo reikalavimus ir priteisti dėl nukentėjusiosios mirties jų patirtą neturtinę žalą.
III.
14. Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria atsisakyta nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos atlyginimą priteisti įpėdinei, t. y. pareiškėjai, ir perduoti pirmosios instancijos teismui šią bylos dalį nagrinėti iš naujo.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:
15.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išaiškino, kad yra galimybė paveldėti reikalavimo teisę į atsiradusią neturtinę žalą išskirtinai dėl valstybės ar jos pareigūnų padarytų neteisėtų veiksmų, nors nukentėjusysis ir nespėjo pateikti savarankiško procesinio reikalavimo. Kadangi skundžiamame sprendime teismas pripažino, kad prie (duomenys neskelbtini) prisidėjo valstybė, todėl nėra jokių priežasčių, dėl kurių šis išaiškinimas pagal analogiją negalėtų būti taikomas šioje byloje susiklosčiusiai situacijai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala būtų neatlyginama, bei pripažino asmenų, kurie mirė nespėję pareikalauti ar pareikalavo, tačiau nesuspėjo gauti neturtinės žalos atlyginimo, paveldėtojams teisę reikalauti mirusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Konstitucinis Teismas analogiškai vertino tiek nespėjusiųjų, tiek spėjusiųjų savarankiškai pareikalauti neturtinės žalos atlyginimo teisių perėjimą tretiesiems asmenims, nedarydamas skirtumo tarp šių situacijų. Šis išaiškinimas pagal analogiją taip pat turi būti taikomas šioje byloje. Taigi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateikti išaiškinimai vienareikšmiškai įpareigoja valstybę atlyginti žalą ir tais atvejais, kai žalą patyręs asmuo miršta taip ir nesuspėjęs pateikti procesinio reikalavimo dėl tokios žalos atlyginimo. Tokia Konstitucinio Teismo pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos, padarytos kuriais nors neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais, atlyginimą riboja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintus teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, nukrypsta nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, pažeidžia konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus. Tai reiškia, kad skundžiama teismo sprendimo dalis yra nesuderinama su Konstitucijos 109 straipsniu, įtvirtinančiu teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, nukrypsta nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, pažeidžia konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus.
15.2. Užsienio šalių teisės taikymo praktika numato galimybę paveldėti mirusio asmens, nespėjusio pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. pripažįstama, kad kai dėl sveikatos sužalojimo asmuo nespėja pasinaudoti teise reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, reikalavimo teisė į neturtinės žalos atlyginimą pereina jo įpėdinimas, o neturtinės žalos faktas nustatomas ir jos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į iki mirties asmens realiai patirtus išgyvenimus, o lemiamos reikšmės atlyginant neturtinę žalą turi laiko tarpas nuo teisės pažeidimo iki mirties ir tai, ar nukentėjęs asmuo suvokė teisių pažeidimo padarinius.
15.3. Vadovaujantis CK 2.5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 38 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nukentėjusiosios, (duomenys neskelbtini), pažeistų teisių gynimas buvo galimas tik per įstatyminę atstovę – pareiškėją. Todėl galimybę pateikti procesinį reikalavimą dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos (net jeigu ir ši būtų likusi gyva) turėjo tik pareiškėja, kuri ir pateikė procesinį reikalavimą šioje byloje. Nepilnamečiui asmeniui, negalinčiam savarankiškai pateikti procesinio reikalavimo, formalus reikalavimas būti gyvam tuo metu, kai jo įstatyminis atstovas pateiks procesinį reikalavimą dėl jo pažeistos teisės, yra Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintų teismo įgaliojimų vykdyti teisingumą ribojimas, nukrypstantis nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, bei pažeidžia konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus. Nėra svarbu, kada įstatyminiai atstovai, gindami pažeistus nepilnamečio interesus, pateikia procesinį reikalavimą, kadangi nepilnamečio valia jų nesaisto, nes kartais ji gali prieštarauti jų paties geriausiems interesams. Tai sudaro pagrindą pripažinti nepilnametės nukentėjusiosios materialiųjų subjektinių teisių perėjimą jos įstatyminiam atstovui, šioje byloje pateikusiam procesinį reikalavimą dėl pažeistų teisių gynimo, teisiškai pagrįstu. Pažymėtina, kad rūpinimasis nepilnamečių geriausių interesų apsauga patenka ne tik į įstatyminių atstovų pareigas, bet ir viešojo intereso apimtį. Užtikrinant viešojo intereso siekį apginti (duomenys neskelbtini) nukentėjusiosios teisių apsaugą, specifinė susiklosčiusi situacija turėtų būti pripažįstama išimtine sąlyga, leidžiančia įstatyminiams atstovams ginti jos pažeistas teises.
15.4. Šioje byloje yra pakankamai patikimų duomenų (nukentėjusiosios telefoninių pokalbių numeriu 112 garso įrašai), tiksliai atspindintys nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, jos fizinę ir psichinę būseną prieš prarandant gyvybę ir gyvybės praradimo metu. Tokių duomenų būvimas byloje reiškia, kad nukentėjusiosios tiesioginis dalyvavimas byloje yra nebūtinas. Nagrinėjamos bylos specifika (valstybė neteisėtai neveikdama prisidėjo prie (duomenys neskelbtini)) tai pat sudaro prielaidas paveldėti reikalavimo teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiosios įpėdiniams.
15.5. Konstitucinis teisės principas turi užtikrinti, kad valstybėje egzistuojantis teisinis reguliavimas neskatintų (duomenys neskelbtini), taip siekiant išvengti nukentėjusiųjų galimo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kadangi atėmus gyvybę toks procesinis reikalavimas nebūtų pateikiamas, taip apsiribojant tik reikalavimais dėl artimųjų patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
16. Atsakovo atstovas VRM atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu. Atsakovo atstovas pažymi, kad:
16.1. Kai ginče su viešojo administravimo subjektu yra paveldėjimo elementas, ginčas turėtų būti teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Nors nagrinėjamoje byloje teismingumo klausimas buvo spręstas, bet kitu aspektu.
16.2. Apeliacinio skundo dalykas grindžiamas pareiškėjos paveldėjimu nukentėjusiosios teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau tokia paveldėta teisė turėtų būti konstatuota notaro išduotu paveldėjimo teisės liudijimu, o nagrinėjamu atveju tai nėra padaryta.
16.3. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal bendrąją taisyklę draudžiama paveldėti teisę į neturtinės žalos atlyginimą, išskyrus išimtinį atvejį, kai žala padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais. Taigi bendrosios taisyklės išimtis negali būti taikoma pagal analogiją kitokiems atvejams, kokiu yra šioje byloje nagrinėjamas atvejis.
16.4. Lietuvos valstybės veiksmai buvo teisėti, t. y. Europos Sąjungos direktyvomis nustatomas teisinis reguliavimas buvo perkeltas tinkamai (direktyvos nenustatė specialių taisyklių, susijusių su atvejais, kai skambinama be SIM kortelių, todėl specialios taisyklės nacionaliniu lygmeniu nebuvo nustatytos ir šias direktyvas perkeliant).
16.5. Pagal turimas technines galimybes informacija apie nusikaltimo vietą buvo pateikta netgi tikslesnė, nei apskritai buvo galima tikėtis naudojant vietos nustatymo įrangą, todėl ir priežastinio ryšio (nei tiesioginio, nei netiesioginio) tarp valdžios institucijų (jos tarnautojų, pareigūnų) veiksmų ir žuvusiosios atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų nėra.
16.6. Tiek nusikaltėlių padarytos žalos atlyginimo, tiek Lietuvos valstybės tariamai padarytos žalos atlyginimo pareiškėja reikalauja vien iš Lietuvos valstybės. Nesuprantama ir nepagrįsta, kodėl Lietuvos valstybė turėtų atlyginti nusikaltėlių padarytą žalą, t. y. pagal solidariosios atsakomybės taisykles. Neturtinę žalą padariusių nusikaltusių asmenų ir valstybės atsakomybė šiuo atveju negalėtų būti solidari, nes nusikaltėliai ir valstybė neveikė bendrai. Todėl jei būtų nuspręsta, kad ir valstybė sukėlė žuvusiajai neturtinę žalą, turėtų būti nustatyta valstybės sukelta žalos dalis.
17. Atsakovo atstovas RRT atsiliepimu prašo peržengti apeliacinio skundo ribas ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjams buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad:
17.1. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas (jame pateikti išaiškinimai) sietinas su valstybės civiline atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, ir neturėtų būti aiškinamas plečiamai. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai liečia tik tuos atvejus, kuomet žala nukentėjusiajam buvo padaryta tiesioginiais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais, t. y. egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų ir žalos nukentėjusiajam padarymo fakto. Šioje byloje teismas pripažino, kad valstybė prisidėjo prie neturtinės žalos pareiškėjams atsiradimo, t. y. konstatavo netiesioginį priežastinį ryšį. Todėl Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateiktas išaiškinimas netaikytinas šioje administracinėje byloje. Šioje byloje yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią mirus asmeniui jo neturtinės žalos reikalavimo teisė, kuri yra neatskiriamai susijusi su neturtinę žalą patyrusiu asmeniu, negali būti perimama teisių perėmėjo. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėja nepagrindė jos prašomo nukentėjusios vardu prisiteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
17.2. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas akivaizdžiai nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos, neįvertinus visų reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių, netinkamai taikant teisės aktų nuostatas, taip pat pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles ir tokiu būdu padarant tikrovės neatitinkančias išvadas. Šie pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai turi būti ištaisyti apeliacinės instancijos teismui peržengiant apeliacinio skundo ribas, nes to nepadarius būtų pažeistas viešasis interesas (tuo aspektu, kad būtų paliktas galioti suformuotos teismų praktikos akivaizdžiai neatitinkantis teismo sprendimas) ir reikšmingai pažeistos valstybės teisės (tuo aspektu, kad iš valstybės biudžeto būtų priteistos objektyviai didelės pinigų sumos vadovaujantis tikrovės neatitinkančiomis ir galiojančiam teisiniam reguliavimui prieštaraujančiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis).
17.3. Įvardintini tokie skundžiamo teismo sprendimo trūkumai: teismo sprendime nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais RRT padarė neturtinę žalą pareiškėjams; teismo sprendimas (jame nurodyti argumentai) prieštarauja Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 10 dalies ir 68 straipsnio 2 dalies nuostatoms bei mažiausio būtino reguliavimo principui; teismas visiškai nesigilino į skambinančiojo buvimo vietos nustatymo specifiką, į faktinę situaciją 2013 m. rugsėjo 21 d. įvykio metu, t. y. tiek BPC, tiek operatorių turėtas galimybes nustatyti skambinančiojo buvimo vietą ir tai sąlygojusias aplinkybes; teismas nevertino bylai reikšmingų aplinkybių (vietos nustatymui naudojamus metodus, jų paklaidas ir įtaką skambinančiojo buvimo vietos nustatymui, kitų Europos Sąjungos valstybių narių naudojamus vietos nustatymo metodus ir jų paplitimą); teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo praktikos, pagal kurią viešajai atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti būtina konstatuoti tiesioginį priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; teismo posėdžio metu šioje byloje pareiškėjai užsiminė, kad dalis (duomenys neskelbtini) priteistos jiems neturtinės žalos buvo atlyginta iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų, tačiau nedetalizavo, kuriems konkrečiai pareiškėjams, kada ir kokia dalis buvo atlyginta, o teismui neišsiaiškinus šių esminių aplinkybių ir sprendimu priteisus pareiškėjams visas jų reikalautas sumas jų patirtai neturtinei žalai atlyginti iš valstybės, buvo sukurta tokia situacija, kad valstybė bent dalį tos pačios žalos turi atlyginti pareiškėjams du kartus, t. y. iš pradžių sumokėdama iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų, o vėliau ir teismo sprendimo pagrindu.
18. Atsakovo atstovas BPC atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
19. Atsakovo atstovas nurodo, kad išsamūs motyvai dėl teisinių prielaidų paveldėti teisę į neturtinės žalos atlyginimą yra išdėstyti ankstesniuose BPC atsiliepimuose, todėl nekartojami. Palaiko VRM ir RRT atsiliepimuose į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. skundą dėl jų patirtos neturtinės žalos atlyginimo netekus E. D., kadangi BPC, RRT ir VRM turėjo pareigą užtikrinti bendrojo Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numerio 112 tinkamą funkcionavimą siekiant nustatyti skambinančiojo asmens vietą, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Įvertinęs BPC ir RRT teikiamų paslaugų svarbą viešajam saugumui bei VRM suteiktą kompetenciją formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką šioje srityje, teismas padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti kiekvienos institucijos veiksmų (neveikimo) neteisėtumą.
21. Vilniaus apygardos administracinis visiškai pagrįstai pripažino, kad valstybės institucijų neveikimas, t. y. nukentėjusiosios E. D. buvimo vietos nenustatymas pagal Paslaugų direktyvos reikalavimus ir dėl šios aplinkybės negalėjimas suteikti pagalbos nukentėjusiajai, jai prisiskambinus bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu 112, pakankamai prisidėjo prie neturtinės žalos pareiškėjams atsiradimo. Teismas, nustatęs netiesioginį ryšį tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos, konstatavo, kad atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai BPC, RRT ir VRM, kyla pareiga atlyginti pareiškėjams neturtinę žalą.
22. Minėtų aplinkybių ir teismo padarytų išvadų pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija, o kiti proceso dalyviai apeliacinių skundų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepadavė. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ryšių reguliavimo tarnybos atsiliepime nurodytas prašymas peržengti apeliacinio skundo ribas ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjams buvo priteista neturtinė žala, atmetamas. ABTĮ 144 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Lygiateisiškumo principas draudžia apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui peržengti jo ribas ir ex officio (liet. savo iniciatyva) iškelti teisinius pagrindus, grindžiamus valstybės interesų ar viešojo intereso pažeidimu, jei bylos šalys pačios turi realią galimybę pateikti teisinius argumentus, kuriais galėtų grįsti savo apeliacinį skundą ir aiškiai išreikšti savo poziciją. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę atstovaujanti Ryšių reguliavimo tarnyba apeliacinio skundo nepateikė, tačiau iš esmės ginčydama teismo sprendimą, siekia pabloginti pareiškėjų, tarp jų ir apeliacinį skundą padavusios pareiškėjos I. K. padėtį, kas prieštarauja non reformatio in peius (liet. draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principui. Atsakovo atstovas nenurodė ir jokių aplinkybių, kodėl, jo nuomone, atsidūrė ypatingoje padėtyje, dėl kurios reikėtų pakeisti minėtus principus. Teisėjų kolegijos vertinimu, turint omenyje kilusio ginčo pobūdį bei pažeistos vertybės svarbą apeliacinio skundo ribų nepaisymas nagrinėjamu atveju galėtų padaryti žalos veiksmingam teisės į gynybą principo įgyvendinimui. Be to, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, apeliacinio skundo ribos paprastai peržengiamos siekiant apsaugoti žmogaus teises, o ne priešingai – siekiant sumažinti valstybės atsakomybę (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018).
24. Pareiškėja I. K. nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas reikalavimas priteisti nepilnametės E. D. patirtą neturtinę žalą įpėdiniams – motinai I. K. ir patėviui V. K. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo netenkintų reikalavimų dalies pateikė tik I. K., todėl teisėjų kolegija nepasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas V. K. reikalavimas priteisti E. D. patirtą neturtinę žalą jam, ir nagrinės tik teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas I. K. reikalavimas priteisti jai nepilnametės dukters E. D. iki jos mirties patirtą neturtinę žalą.
25. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir sprendė, kad teisės į neturtinės žalos atlyginimą perėjimo (paveldėjimo) tretiesiems asmenims galimybė gali būti pripažinta tuomet, kai ji jau yra apibrėžta teismo nustatytos kompensacinės sumos pavidalu arba kai nėra apibrėžta, bet nukentėjusysis išreiškė valią ją realizuoti ir kreipėsi į teismą. Teismo nuomone, jei tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, pavyzdžiui, kai materialusis teisinis reikalavimas neatskiriamai susijęs su konkrečiu asmeniu, tai negalima perimti ir jo procesinių teisių, susijusių su šių teisių gynyba. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nebuvo išreiškusi procesinio reikalavimo ginti jos materialiąsias teises, nebuvo apibrėžusi patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos teisė į neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismo nuomone, negali būti perimama.
26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir ginčui aktualių teisės normų taikymo aspektu su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
27. Nagrinėjamu atveju reikia atsakyti į klausimą, ar pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kylančios valstybės atsakomybės atveju materialaus atlyginimo reikalauti gali ne tik pats atitinkamą žalą patyręs asmuo, bet ir tam tikri kiti asmenys.
28. Tam, kad būtų tinkamai išnagrinėtas apeliaciniame skunde pareikštas reikalavimas, visų pirma būtina įvertinti nagrinėjamu atveju pažeistos vertybės pobūdį. Teisė į gyvybę saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnio nuostatų bei garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnio nuostatų. Šios nuostatos suponuoja valstybei inter alia pozityviąsias pareigas – pareigą saugoti kiekvieną individą nuo grėsmę gyvybei keliančių situacijų, t. y. imtis tinkamų veiksmų siekiant užkirsti kelią gyvybės praradimui (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje C?esnulevic?ius prieš Lietuva?, pareiškimo Nr. 13462/06). Teisė į gyvybę, kartu su kankinimo draudimu (Konvencijos 3 straipsnis), yra viena iš svarbiausių Konvencijos nuostatų. Šis fundamentalus jos pobūdis yra akivaizdus ir ne kartą pripažintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Iš tiesų jeigu teisė į gyvybę būtų paneigiama, visos kitos teisės tampa tik iliuzinės. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime, žmogaus gyvybe? ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esme?. Gyvybe? ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro ta? minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes.
29. Oficiali konstitucinė jurisprudencija bei EŽTT praktika reikalauja nagrinėjamos situacijos vertinimą grįsti pagarbą žmogaus teisėms plėtojančiu požiūriu. Šis žmogaus teisiu? ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas suponuoja reikalavimą dėl gyvybės atėmimo kylančios valstybės atsakomybės atveju artimųjų reikalavimus atlyginti mirusio asmens tiesiogiai patirtą neturtinę žalą pripažinti sudėtine pažeistų teisių gynimo sistemos dalimi. Toks pažeistų teisių gynimo modelis inter alia kyla ir yra neatsiejamas nuo valstybės pozityviųjų pareigų, saistančių jos institucijas, kai asmens teisė į gyvybę yra pažeidžiama valstybės institucijos veiksmais ar neveikimu.
30. Vertinimas, ar individualaus atvejo aplinkybėmis į CK 6.271 straipsnio nuostatos taikymo sritį patenka artimųjų reikalavimai atlyginti mirusio asmens patirtą neturtinę žalą, taip pat gali būti grindžiamas konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluota nuostata, reikalaujančia, be kita ko, atsižvelgti, ar ta žala būtų atlyginta, jeigu asmuo būtų išgyvenęs (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Pagarba žmogaus teisėms grindžiamas požiūris ir teisingumo principas aiškiai rodo, kad subjektas, kurio naudai ši žala gali būti priteisiama, yra antrinės svarbos klausimas.
31. Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimas yra pagrįstas ir išskirtinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su pažeidimo rimtumu, privačiam asmeniui kilusiomis pasekmėmis bei aplinkybe, jog atsakovas yra valstybė, kuriai visų pirma kyla pareiga užtikrinti žmogaus teisiu? ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Vienas iš pagrindiniu? pažeistų teisiu? ir laisvių gynimo būdų – neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).
32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, toliau (šios nutarties 34–35 punktuose) nurodoma EŽTT praktika ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija nepatvirtina nė vienos iš galimų prielaidų: pirma – kad reikalavimas atlyginti mirusiojo asmens neturtinę žalą teisės į gyvybę pažeidimo kontekste yra neatsiejamai susijęs su jo asmeniu ir negali būti perleidžiamas, antra – kad reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nagrinėjimo ir tenkinimo sąlyga yra tiesiogiai nukentėjusio asmens teismui pareikštas reikalavimas.
33. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja tiesiogiai nukentėjusio asmens (dukters) neturtinę žalą visų pirma sieja ne su mirties faktu, bet prašo deramai atsižvelgti į mirusiosios patirtą skausmo, kančios ir baimės lygį. Nors ir turint omenyje, kad neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių neįmanoma įkainoti ir tiksliai apskaičiuoti pinigine išraiška, nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis pagal protingus ir pagrįstus kriterijus vis tik galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį. Juolab, kad tokių atvejų tiek Europos teismų, tiek Lietuvos teismų praktikoje jau būta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014. Teismų praktika, 2014, 41, p. 235–251).
34. EŽTT praktikoje ne kartą pripažinta, kad tam tikros Konvencijos garantuojamos teisės gali būti perleidžiamos. Šiuo aspektu EŽTT laikosi pozicijos, kad artimieji, kurie prarado savo šeimos narį aplinkybėmis, susijusiomis su Konvencijos 2 straipsnio pažeidimu, turi teisę savarankiškai pateikti pareiškimą kaip pareiškėjai, nepaisant to, ar nukentėjęs asmuo yra pasinaudojęs teise pateikti teismui skundą. Tai yra išskirtinės situacijos, nulemtos pažeidimo pobūdžio ir argumentų, susijusių su veiksmingu fundamentaliu Konvencijos nuostatų įgyvendinimu (žr. 2011 m. spalio 4 d. sprendimo dėl priimtinumo byloje Nassau Verzekering Maatschappij N.V. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 57602/09, 20 p. ir jame nurodytą teismų praktiką). Atvejais, susijusiais su tiesioginės aukos mirtimi ar dingimu bei valstybės atsakomybe, aukos artimiesiems pripažįstama teisė pateikti skundą, ypač dėl Konvencijos 2 straipsnio ir 3 straipsnio (šiuo klausimu žr. 2001 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Keenan prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 27229/95, 131 p.; 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Kontrov? prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 7510/04, 65 p.). Kiek šis klausimas susijęs su Konvencijos 5 straipsniu, pripažįstama, kad šioje nuostatoje įtvirtintos teisės priskiriamos neperleidžiamų teisių kategorijai. Tačiau ir šioje srityje galimos išimtys, todėl artimieji išskirtinėmis aplinkybėmis turi teisę pateikti skundą dėl galimo Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kai jis yra susijęs su skundu dėl Konvencijos 2 straipsniu ir aukos mirtimi ar dingimu, lemiančiu valstybės atsakomybę (2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Khayrullina prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 29729/09, 91 p.).
35. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžta, kad Konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo yra pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir tais atvejais, kai pačiam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo atlikti tie neteisėti veiksmai, tos žalos atlyginimo neįmanoma išmokėti būtent dėl to, kad jis yra miręs, juo labiau jeigu minėtais neteisėtais veiksmais tam asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. Šiame nutarime Konstitucinio Teismo pripažinta, kad mirusiojo asmens patirtą neturtinę žalą atlyginti pagrįstai gali reikalauti ir kiti asmenys, kai pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas jau po nukentėjusio asmens mirties (žr. Konstitucinio Teismo nutarimo 8 punktą). Atkreiptinas dėmesys, jog šie atvejai nėra tapatinami su apžvelgiamame nutarime atskirai paminėtomis teisinėmis situacijomis, susijusiomis su kitų asmenų (artimųjų) savarankiška teise reikalauti atlyginti jiems padarytą neturtinę žalą, nepriklausomai nuo to, ar tiesiogiai patyręs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą (žr. nutarimo 9 punktą).
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje, be kita ko, ne kartą yra rėmęsis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo nuostatomis, inter alia atveju, kai neturtinės žalos atlyginimo reikalavimą pareiškė mirusiojo artimieji. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014 ieškovės – mirusio suėmimo metu įtariamojo sutuoktinė ir dukra – prašė priteisti iš Lietuvos valstybės turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl jo neteisėto baudžiamojo persekiojimo, ikiteisminį tyrimą nutraukus nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, atlyginimą. LAT pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas pripažino asmenų, kurie mirė nespėję pareikalauti neturtinės žalos atlyginimo dėl jiems taikytų neteisėtų kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmų, paveldėtojams teisę reikalauti mirusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo, o kadangi nagrinėjamu atveju atitinkamų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas ir išaiškėjo jau po įtariamojo mirties, šiam nepareiškus reikalavimo atlyginti žalą, ieškovėms, kaip jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą paveldėtojoms, priteistinas tokios žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014. Teismų praktika, 2014, 41, p. 235–251).
37. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.271 straipsnis ir CK 6.272 straipsnis abiem atvejais įtvirtina valstybės atsakomybę, nėra svarių ir įtikinamų priežasčių, kodėl minėta konstitucinėje jurisprudencijoje ir bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose suformuota praktika dėl žalos atlyginimo mirties atveju neturėtų būti vadovaujamasi nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuos atvejus derėtų traktuoti vienodai ir tai iš esmės atitinka teisinio saugumo ir vienodo pobūdžio principus, nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju žala siejama su kitų, nei apžvelgtame Konstitucinio Teismo nutarime numatytų, valstybės institucijų aktais.
38. Šioje konkrečioje byloje nagrinėjama situacija ne tik nekelia abejonių dėl nepilnametės nukentėjusiosios motinos I. K. patirtų išgyvenimų, skausmo bei apmaudo ir suvokimo, kad valstybės institucijos nesiėmė teisės aktais reikalaujamų veiksmų, kurie galimai būtų leidę išsaugoti dukters gyvybę, bet ir abejonių, jog dar didesnę neturtinę žalą patyrė pati (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad nagrinėjamos bylos specifika – valstybė, neteisėtai neveikdama per atsakingas institucijas, nevykdė pareigos užtikrinti žmogaus (nepilnametės) teisiu? ir laisvių apsaugą, byloje esant išsamių tiesioginių įrodymų, atspindinčių išskirtinius nukentėjusiosios tiesiogiai patirtus dvasinius išgyvenimus ir kančias ((duomenys neskelbtini)) – sudaro prielaidas pripažinti motinai I. K. reikalavimo teisę į nepilnametės dukters patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas priteisti jai nukentėjusiosios E. D. patirtą neturtinę žalą, naikinama.
39. Pareiškėja I. K. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą priteisti jai, prašo ne tik panaikinti, bet ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad visos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos yra nustatytos, atsižvelgdama į gana ilgai užsitęsusį ginčo nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, siekdama operatyvumo ir ekonomiškumo principų realizavimo (ABTĮ 11 str.), mano, jog grąžinti minimą bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija turi galimybę ir pareigą išspręsti ginčą iš esmės.
40. Vertindama priteistinos neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į reikšmingų prašomos atlyginti žalos atsiradimo aplinkybių visumą. Veiksniai, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl valstybės deliktinės atsakomybės apimties, inter alia apima pažeistų normų aiškumą ir tikslumą, pagal šias normas valstybės institucijoms paliekamos veiksmų laisvės mastą, taip pat tai, ar teisės klaida buvo pateisinama, ar ne, bei kitas aplinkybes, galinčias atskleisti pažeidimo teisinį kontekstą. Siekdama įvertinti šiuos aspektus bei nustatyti valstybės atsakomybei priskirtino pažeidimo mastą ir pobūdį, teisėjų kolegija visų pirma atsižvelgia į teisinius ginčus, susijusius su Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio reikalavimų perkėlimo ir įgyvendinimo aspektais.
41. Europos Komisija 2006 m. balandžio 10 d. oficialiu pranešimu pareiškė Lietuvos Respublikai savo susirūpinimą dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalies neteisingo taikymo. Komisijos susirūpinimas buvo siejamas su tuo, kad pagalbos tarnyboms neteikiami bendruoju Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu 112 iš judriojo telefono ryšio telefonų skambinančiųjų vietos nustatymo duomenys. 2006 m. spalio 18 d. Europos Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, kurioje nurodoma, jog nesugebėdama praktiškai užtikrinti, kad pagalbos tarnyboms būtų teikiami pagalbos telefono numeriu 112 iš judriojo telefono ryšio telefonų skambinančiųjų vietos nustatymo duomenys, Lietuvos Respublika nevykdo įsipareigojimų pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį. Kartu paragino Lietuvos Vyriausybę per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į nuomonę būtų tinkamai atsižvelgta.
42. 2008 m. rugsėjo 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Sprendime (Komisija/Lietuva, C274/07, EU:C:2008:497) pripažinta, kad nesugebėjusi praktiškai užtikrinti, jog pagalbos tarnyboms būtų teikiami duomenys apie visų skambintojų bendruoju Europos pagalbos telefonu 112, kai naudojamasi viešaisiais telefono ryšio tinklais, buvimo vietą, kiek tai techniškai įmanoma, Lietuvos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), 26 straipsnio 3 dalį. 2009 m. lapkričio 20 d. Europos Komisija paskelbė, kad teisinius veiksmus prieš Lietuvos Respubliką nutraukė.
43. Kaip matyti iš anksčiau paminėtų teisinių ginčų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau anksčiau (iki ginčo atvejo) yra nusprendęs, jog iš Direktyvos 2002/22 26 straipsnio 3 dalies pirminės redakcijos, kuri atitinka šios direktyvos dabartinės redakcijos to paties straipsnio 5 dalį, nuostatų valstybėms narėms kyla pareiga pasiekti rezultatą (su sąlyga, kad tai techniškai įmanoma), kuri neapsiriboja tinkamų teisės aktų priėmimu, bet reikalauja, kad visų skambinančiųjų numeriu 112 vietos nustatymo duomenys būtų veiksmingai perduoti pagalbos tarnyboms (2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Lietuva, C274/07, EU:C:2008:497, 40 punktas). Nepaisant to, kad minėtuose ginčuose nebuvo tiesiogiai keliamas skambučių numeriu 112 iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės klausimas, valstybės įsipareigojimai nagrinėjamoje byloje iš esmės kyla iš tos pačios Europos Sąjungos teisės nuostatos ir yra susiję su tuo pačiu – skambinančiųjų vietos nustatymo duomenų perdavimo – klausimu. Tad Lietuva buvo nedviprasmiškai skatinama imtis visų būtinų priemonių, kad būtų pasiektas direktyvos reikalaujamas rezultatas. Šiomis aplinkybėmis valstybei kylančių pareigų gerinti 112 paslaugų gavėjų apsaugą bei saugumą pažeidimas nelaikytinas pateisinama klaida, nes, kaip minėta, vietos nustatymo duomenų perdavimo veiksmingumo stoka buvo pripažinta ankstesniame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime.
44. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog įvertinus su ginču susijusias aplinkybes nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog valstybės institucijos buvo visiškai pasyvios. Pripažintina, kad buvo tobulinamos Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos, sudaromi susitarimai tarp Bendrojo pagalbos centro ir viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų dėl skambinančiojo vietos nustatymo, siūloma tobulinti informacijos apie skambinančio asmens vietos tikslumo ir patikimumo kriterijus (BPC 2011 m. rugpjūčio 11 d. raštas Nr. 41D-717 ,,Dėl Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų įgyvendinimo“), BPC 2012 m. balandžio 25 d. raštas Nr. 41D-467 ,,Dėl skambučių bendruoju pagalbos telefonu numeriu 112 iš mobiliojo ryšio įrenginių be SIM kortelių“).
45. Vis dėlto, byloje surinktų duomenų visuma (be kita ko, ir VRM Vidaus audito skyriaus 2013 m. lapkričio 12 d. Centro veiklos audito ataskaita Nr. 23A1-27; RRT 2013 m. spalio 15 d. tyrimo ataskaita) leidžia manyti, kad duomenų perdavimo veiksmingumas nebuvo sustiprintas ne dėl objektyvių priežasčių, susijusių su įrangos techninėmis charakteristikomis, o dėl kitų aplinkybių, inter alia finansinių motyvų (Sprendimo Komisija prieš Lietuvą 45-46 p.), nepakankamos administracinės priežiūros ir kontrolės.
46. Vertinant valstybei kylančios atsakomybės mastą, taip pat svarbu pažymėti, kad teisės į gyvybę apsaugos kontekste valstybės institucijų pozityviosios pareigos apima prevencinių priemonių ėmimąsi, kad būtų apsaugotas kiekvienas asmuo, kurio gyvybei grėsmę gali kelti (ir/ar kelia) kitas individas. Spręsdamas klausimą, ar valstybė gali būti laikoma atsakinga pagal Konvencijos nuostatas dėl kitų – ne valstybės pareigūnų – asmenų veiksmų, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą nurodė, kad Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves, aiškinama kartu su Konvencijos 2 ir 3 straipsniais, reikalauja, kad valstybė imtųsi deramų priemonių, skirtų apsaugoti kiekvieno asmens teisę į gyvybę bei užtikrinti, jog jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nebūtų kankinami ar su jais nežmoniškai elgiamasi, nepaisant to, ar už tokį elgesį yra tiesiogiai atsakingi valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys (EŽTT 2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Opuz prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33401/02; 2007 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Kontrova prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 7510/04; 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje Olewnik-Cieplinska ir Olewnik prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 20147/15). Šios valstybei tenkančios pozityviųjų pareigų ir suteiktinos apsaugos mastas juolab sustiprėja, kai grėsmė kyla vaikams ir kitiems pažeidžiamiems asmenims. Įvertinus nukentėjusiosios E. D. amžių, ji pripažintina patenkančia į tokių pažeidžiamų asmenų grupę. Šiame kontekste kompensacinio pažeistų teisių mechanizmo taikymas visa apimtimi yra svarbi valstybės atsakomybės dalis, akcentuojama ir minėtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.
47. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vertybes, į kurias buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, atsižvelgdama į anksčiau aptartą teismų praktiką, pripažįsta teisingu, protingu ir sąžiningu priteisti pareiškėjai I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos solidariai 250 000,00 Eur nepilnametės dukters E. D. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjos I. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeičiant ir panaikinant sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos I. K. prašymas priteisti jai iš Lietuvos valstybės E. D. patirtą neturtinę žalą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos I. K. prašymas priteisti jai iš Lietuvos valstybės E. D. patirtą neturtinę žalą. Šį pareiškėjos I. K. prašymą tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, solidariai 250 000,00 (du šimtus penkiasdešimt tūkstančių) eurų jos nepilnametės dukters E. D. patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė