Baudžiamoji byla Nr. 2K-83-511/2023 Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00003-2020-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.17.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. Č. gynėjo advokato Haroldo Juškos kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. Č. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 23 d. nutartis, kuria nuteistosios K. Č. gynėjo advokato Haroldo Juškos apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. K. Č. nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. neteisėtai versliškai vertėsi profesine veikla neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga: 2020 m. birželio 17 d. įregistravusi individualią veiklą, suteikiančią teisę verstis kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla, ir neturėdama Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) išduotos licencijos, suteikiančios teisę verstis slaugos ar medicinos praktika, sistemingai veiklos vykdymo vietose: Kaune (Mikropigmentacijos ir mezoterapijos centro patalpose), Vilniuje („M“ grožio namų patalpose), Klaipėdoje (,,A“ viešbučio patalpose), Panevėžyje („D“ grožio studijos patalpose), t. y. patalpose, neturinčiose licencijos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, naudodama medicinos priemones (prietaisus) – švirkštus su adata, už atlygį atliko ne mažiau kaip 80 medicininių intervencinių procedūrų – lūpų, taip pat kitų veido sričių koregavimą ,,J“ prekių ženklo hialurono rūgšties užpildais, šių procedūrų metu hialurono rūgštį medicinos priemonėmis (prietaisais), pažeisdama odos audinių vientisumą, sušvirkšdavo asmenims į atitinkamos veido srities odą ir už šių intervencinių procedūrų atlikimą gavo ne mažiau kaip 11 180 Eur pajamų. Taip K. Č., už atlygį atlikdama intervencines procedūras, kurias pagal Lietuvos medicinos normą MN 59:2016 „Gydytojas dermatovenerologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ atlikti galėjo gydytojas dermatovenerologas, pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalis.
2. Taip pat K. Č. nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., vykdydama veiklą pagal individualios veiklos pažymą (kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla, veiklos kodas pagal EVRK-960200), veiklos vykdymo vietose: Kaune (Mikropigmentacijos ir mezoterapijos centro patalpose), Vilniuje („M“ grožio namų patalpose), Klaipėdoje (,,A“ viešbučio patalpose), Panevėžyje („D“ grožio studijos patalpose) – netvarkė savo veiklos apskaitos ir taip pažeidė Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių 3, 5, 7, 8, 9, 13, 31, 33, 34, 35, 41 punktus. Dėl šių pažeidimų negalima visiškai nustatyti K. Č. 2019 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. laikotarpio veiklos.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistosios K. Č. gynėjas advokatas H. Juška prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 23 d. nutarties dalis dėl K. Č. nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti, o dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, K. Č. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netaikant užstato ir poveikio priemonių. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, nes prašymas atleisti K. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, nurodyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagal laidavimą nebuvo išnagrinėtas, į jį motyvuotai neatsakyta. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir abejonių, kurios turi būti vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai, itin reikšmingą ekonomikai ir verslo tvarkai baudžiamąją bylą išsprendė netinkamai, nukrypdamas nuo jau suformuotos kasacinės instancijos teismo praktikos analogiškose bylose, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 202 straipsnio 1 dalį, BK 223 straipsnio 1 dalį, BK 40 straipsnį, pažeisdamas BK 2 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nutartis grindžiama selektyviai atrinktais duomenimis, koliziniais ir prieštaringais norminiais aktais, reglamentuojančiais grožio ir (ar) sveikatos paslaugų veiklą, taip pat įstaigų atstovų, kontroliuojančių grožio industrijos verslo subjektų veiklą, prieštaringais ir subjektyviais paaiškinimais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, BPK 44 straipsnio 5 dalį, BPK 301 straipsnio 1 dalį.
3.2. Abiejų instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 202 straipsnio 1 dalies normas, nes K. Č. veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, BPK 305 straipsnio 1 dalį, BPK 332 straipsnio 5 dalį.
3.3. K. Č. nuteista už tai, kad, atlikdama intervencines (invazines) procedūras hialurono rūgštimi, pažeidė Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį ir Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Vertinant, ar buvo pažeisti šie teisės aktai, būtina atsižvelgti į tai, kokia veikla ir kokios paslaugos jais yra reglamentuojamos. Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta asmens sveikatos priežiūros sąvoka, Medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžta medicinos praktikos sąvoka. Iš įstatymo leidėjo apibrėžtų sąvokų išaiškinimo matyti, kad abu teisės aktai reglamentuoja išimtinai sveikatos ir jos priežiūros paslaugų teikimo tvarką. Sistemiškai vertinant Sveikatos sistemos įstatymą, pažymėtina ir tai, kad 16 straipsnio nuostatos taikomos asmens sveikatos priežiūrai – sveikatinimo veiklai vykdyti. Taigi minėti įstatymai yra susiję tik su paslaugų, kurios susijusios su asmens sveikata bei jos priežiūra, teisiniu reglamentavimu. Atsižvelgiant į K. Č. inkriminuoto periodo grožio paslaugų teisinį reglamentavimą, matyti, kad jos vykdyta veikla priskirtina grožio paslaugoms, kurios nepriskirtos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms. K. Č. veikla nebuvo susijusi su asmens sveikatos sutrikimų diagnoze, pagalba užkertant kelią sveikatos sutrikimų atsiradimui, pagalba atgaunant, sustiprinant sveikatą, sveikatos būklės tikrinimu, ligų profilaktika, diagnozavimu ir ligonių gydymu, t. y. su tuo, kas reglamentuojama Sveikatos sistemos įstatyme ir Medicinos praktikos įstatyme. Visos liudytojos patvirtino, kad į K. Č. kreipėsi dėl grožio paslaugų gavimo, o ne dėl sveikatos problemų.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 12 punkte nurodė, kad K. Č. atliktos veiklos – lūpų ir kitų veido sričių „J“ prekių ženklo hialurono rūgšties užpildais koregavimo – negalima priskirti asmens sveikatos priežiūros veiklai, tačiau taip pat konstatavo, jog nors procedūros buvo atliktos grožio (estetiniais), o ne gydymo ar sveikatos atkūrimo bei stiprinimo tikslais, atliktos procedūros priskirtinos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms. Taigi skundžiama nutartis yra akivaizdžiai prieštaringa, todėl negali būti laikoma nei teisėta, nei pagrįsta, nes, teismui padarius išvadas, kad K. Č. suteiktos paslaugos nepriskirtinos sveikatos priežiūros paslaugoms, teisės aktai, nurodyti kaltinime, negalėjo būti pažeisti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutarties 13 punkte nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skirtingų sričių specialistų paaiškinimus, padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad jų paaiškinimai patvirtina, jog hialurono rūgšties injekcijos yra priskiriamos gydytojo dermatovenerologo ir plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo kompetencijai. Taigi teismai vadovavosi ne norminiais aktais, tačiau skirtingų sričių specialistų paaiškinimais, kurie yra akivaizdžiai subjektyvūs bei prieštaringi, tai konstatavo ir pats apeliacinės instancijos teismas nutarties 16 punkte. Nors iš esmės tik viena valstybinė institucija (Lietuvos statistikos departamentas) šią veiklą priskyrė grožio paslaugų teikimui, manytina, kad to pakanka konstatuoti, jog šios veiklos reglamentavimas nėra tinkamai sureguliuotas. Be to, teismas vadovaujasi tik selektyviais institucijų (Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos) raštais ir specialistų paaiškinimais, o ne visa bylos medžiaga, atmesdamas ir sumenkindamas Lietuvos statistikos departamento raštą. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
3.5. Grožio paslaugos yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-633 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 117:2007 „Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“. Pagal šią higienos normą grožio paslaugos skirstomos į A ir B kategorijas: A kategorijai priskirtina grožio paslauga, kurią teikiant pažeidžiama paslaugos gavėjo oda arba gleivinė ir tam skirtas instrumentas gali būti užteršiamas krauju arba kitais kūno skysčiais. Prie šių paslaugų priskiriamos tatuiravimo, ilgalaikio makiažo, papuošalų vėrimo, plaukų skutimo, manikiūro ir pedikiūro (kai karpomos nagų odelės) bei kitos invazinės grožio paslaugos. Vis dėlto tai, ką apima terminas „kitos invazinės grožio paslaugos“, minėta higienos norma konkrečiai neatskleidžia. Esant neaiškiam grožio paslaugų teikimo reglamentavimui, darytina pagrįsta išvada, kad šis teisės aktas grožio specialistams nedraudžia atlikti lūpų putlinimo hialurono rūgšties užpildais. Lietuvos medicinos normoje MN 59:2016 „Gydytojas dermatovenerologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, Lietuvos medicinos normoje MN 146:2019 „Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas“, Lietuvos medicinos normoje MN 28:2019 „Bendrosios praktikos slaugytojas“ nepriskiriama pastariesiems specialistams išimtinė teisė atlikti invazines, intervencines procedūras hialurono rūgšties užpildais. Todėl, vadovaujantis esamu teisiniu reglamentavimu, injekcijų hialurono rūgšties užpildais vykdymas nepriskirtinas išimtinai tik plastikos chirurgams, gydytojams dermatovenerologams ar bendrosios praktikos slaugytojoms, tačiau leistinas ir asmenims, vykdantiems veiklą, nurodytą Lietuvos higienos normoje HN 117:2007 „Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“.
3.6. Siekdama išsiaiškinti veiklos, reglamentuojančios hialurono rūgšties injekcijas, teisinį reglamentavimą Lietuvoje, jo aiškumą ir tikslumą, ikiteisminio tyrimo metu gynyba kreipėsi į valstybines institucijas. Vis dėlto ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai kreipėsi į institucijas, siekdami gauti paaiškinimus dėl šios veiklos teisinio reglamentavimo. Taigi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams šios veiklos teisinis reglamentavimas nebuvo aiškus ir suprantamas, todėl ir bylą nagrinėjant teisme buvo priimti neteisėti, nepagrįsti ir ne visos bylos medžiaga grįsti teismų sprendimai. Atsižvelgiant į gautų atsakymų iš institucijų turinį, matyti, kad pateikti atsakymai ne tik nesuteikė aiškumo, bet esant jų prieštaringumui kilo dar didesnis neaiškumas dėl invazinių (intervencinių) procedūrų teisinio reglamentavimo. Pavyzdžiui, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos rašte nurodyta, kad tokių procedūrų kaip hialurono rūgšties injekcijos atlikimas priskiriamas gydytojo dermatovenerologo, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo ir slaugytojo (gydytojui paskyrus) kompetencijai, o Lietuvos statistikos departamento rašte nurodyta, kad hialurono rūgšties injekcijų atlikimas priskiriamas kirpyklų ir kitų grožio salonų veiklai (96.02 EVRK). Sveikatos apsaugos ministerija hialurono injekcijų procedūrą priskyrė asmens sveikatos priežiūros specialistų veiklai, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nurodė, kad hialurono rūgštis gali būti naudojama ir grožio paslaugoms teikti. Be to, Lietuvos statistikos departamentas nurodė, kad „pagal EVRK2 red. į 96.02 klasę „Kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla“ įeina įvairios plaukų, nagų, veido grožio procedūros bei priežiūros paslaugos, kosmetinės procedūros ir panašaus pobūdžio veikla, todėl permanentinio makiažo bei lūpų putlinimo hialurono rūgšties injekcijomis paslaugos priskiriamos šiai klasei“. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad sveikatos priežiūros veikla pagal EVRK klasifikatorių priskiriama 86 klasei. Manytina, kad ir po specialisčių (E. S., V. G., A. E., R. L., L. K.) apklausų teisme prieštaravimai ir abejonės nebuvo pašalinti, o tai tik patvirtino šios veiklos teisinio reglamentavimo neaiškumą.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 14 punkte nurodė, kad lūpų ir kitų veido sričių putlinimas hialurono rūgšties užpildais, juos švirkštu ir adata suleidžiant į odą, yra priskiriamas išimtinai tik medicinos praktika besiverčiančių gydytojo dermatovenerologo ir plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo kompetencijai. Vis dėlto, kaip matyti iš Akreditavimo tarnybos 2020 m. gegužės 21 d. rašto, lūpų putlinimas hialurono rūgšties injekcijomis priskirtas sveikatos priežiūros specialistų – gydytojų (pavyzdžiui, gydytojo dermatovenerologo, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo) ir slaugytojų, gydytojui paskyrus, kompetencijai, apie pastaruosius teismas nutartyje nutyli, taip patvirtindamas, kad grožio paslaugos teikimas nebuvo įvertintas taip, kaip tai nustatyta norminiuose aktuose, institucijų raštuose ar specialistų paaiškinimuose. Be to, iš abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad, viena vertus, buvo konstatuojama, jog intervencinių procedūrų veiklai reikalinga Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos išduota licencija, suteikianti teisę verstis slaugos ar medicinos praktika, kita vertus, konstatuojama, kad šią veiklą gali vykdyti tik gydytojai dermatovenerologai. Taigi nacionalinėje teisėje injekcijų hialurono rūgštimi atlikimo teisinis reglamentavimas nėra aiškus ir suprantamas, kaip ir grožio paslaugų atribojimas nuo sveikatos priežiūros paslaugų.
3.8. BK 202 straipsnyje suformuota dispozicija yra blanketinė norma, o tai reiškia, kad asmens veikos neteisėtumas konstatuotinas pažeidus konkrečius teisės aktus. Nurodyti neva pažeisti įstatymai konkrečiai neįvardija asmenų, kuriems suteikta teisė atlikti intervencines procedūras, tai įtvirtinta poįstatyminiuose teisės aktuose, kurie akivaizdžiai yra neaiškūs, dviprasmiški, neatitinkantys konstitucinio teisinės valstybės principo. Esant tokiam neaiškiam teisiniam reglamentavimui, baudžiamosios atsakomybės taikymas K. Č. vertintinas kaip neadekvati valstybės taikoma priemonė. Baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė priemonė (lot. ultima ratio) ir asmenims gali būti taikoma tik išimtiniais bei kraštutiniais atvejais, kai įstatymo leidėjo nustatyti tikslai negali būti pasiekti taikant kitas atsakomybės rūšis (drausminę, administracinę, civilinę).
3.9. Už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, o tai įpareigoja teismus kruopščiai spręsti šių skirtingų atsakomybių takoskyros klausimus. Su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. Č. vykdė veiklą versliškai, nesutiktina. Nagrinėjamoje byloje smulki ekonominė veikla yra dirbtinai kriminalizuojama, grindžiant neaiškiu versliškumo požymiu. K. Č. nei Klaipėdoje, nei Vilniuje, nei Panevėžyje jokių patalpų veiklai vykdyti nesinuomojo, o tai sudaro pagrindą manyti, kad veikla nebuvo sisteminga. Vertinant K. Č. deklaruotas pajamas, kurias ji gavo 2019 m. (60 757 Eur), su pajamomis, 2019 m. gautomis už intervencinių procedūrų atlikimą (11 180 Eur), akivaizdu, kad ji pagrindines pajamas gavo ne už intervencinių procedūrų atlikimą, o iš kitos registruotos teisėtos veiklos. Kaip matyti iš kasacinės instancijos teismo praktikos analogiškose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-574/2011, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016, skelbimai internete negali būti prilyginami parengiamųjų darbų atlikimui, todėl akivaizdu, kad K. Č. jokių parengiamųjų darbų, atitinkančių versliškumo kriterijų, neatliko.
3.10. Pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, pavyzdžiui, nutartyje Nr. 2K-515/2014, teismas konstatavo, kad toks versliškumo požymio motyvavimas, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, laikytinas dirbtiniu. Tai, kad grožio paslaugas teikianti specialistė rūpinasi kokybiškų ir patikimų priemonių, kurias naudodama atliks grožio paslaugas, įsigijimu, klientų paieška socialiniame tinkle siaurame vartotojų rate, pakankamai trumpu veiklos laikotarpiu – tik per 2019 metus, veikla buvo vykdoma 2–3 metus, nesant jokio sistemiškumo ir reguliarumo bei pastovumo, o iš bendros pajamų sumos – per 2019 m. už intervencinių procedūrų atlikimą gautų 11 180 Eur atmetus veiklos sąnaudas už transportą, medžiagas, kitas priemones, grynasis pelnas, kuris šioje byloje net nebuvo tiriamas, yra minimalus. Pažymėtina, kad ryšių su „J“ produkcijos platintojais išvystymas sietinas su šios produkcijos perpardavimu, kuris yra teisėtas ir sudarantis didžiąją dalį K. Č. pajamų, o ne su injekcijų atlikimu.
3.11. Be to, visos K. Č. pajamos buvo deklaruotos ir sumokėti visi privalomi mokesčiai, niekada nebuvo jokių kliūčių išieškoti tariamą mokestinę nepriemoką mokestinėmis priemonėmis, nors tam niekada nebuvo jokios būtinybės, nes pajamos buvo deklaruotos, vėluojant tik pusantro mėnesio, dėl to galima taikyti administracinę atsakomybę. Taigi nuteistoji savo veiklos ir gaunamų pajamų nuo mokesčių administratoriaus niekada neslėpė, dėl to jos tyčios išvengti privalomų mokesčių nėra. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriui nebuvo sudaryta jokių kliūčių, esant pagrindui, ginti valstybės finansinius interesus įprastomis administracinėmis teisinėmis priemonėmis, tai yra išaiškinęs ir kasacinės instancijos teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-130-976/2018.
3.12. Nors apeliacinės instancijos teismas nutarties 21 punkte nurodo, kad kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016, kuriose versliškumo požymis nebuvo nustatytas, nėra tinkamas precedentas, tačiau su šia teismo išvada negalima sutikti. Be to, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-895/2016 nurodyta, kad, nenustačius iš esmės nelegalaus ekonominės veiklos pobūdžio arba kitų požymių, būtinų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 202 straipsnio 1 dalį taikyti, įvairūs šios veiklos vykdymo tvarkos pažeidimai gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas.
3.13. Su apeliacinės instancijos teismo išvadomis nutarties 23 punkte dėl K. Č. tyčios nesutiktina. Esant neaiškiam grožio paslaugų teikimo veiklos teisiniam reglamentavimui, kai net valstybinės institucijos tą pačią veiklą priskiria skirtingam teisiniam reglamentavimui (sveikatos priežiūros ir grožio paslaugų teikimo), reikalauti iš K. Č. suvokimo, kurioms paslaugoms yra priskirtinas injekcijų hialurono rūgštimi atlikimas, nėra teisinga. Negalima tikėtis ar reikalauti atitinkamo elgesio iš asmens, ypač neturinčio teisinio išsilavinimo, kai teisinis veiklos reglamentavimas nėra aiškus. K. Č. 2012 m. baigė Kauno kolegijos visuomenės sveikatos studijų krypties kosmetologijos koleginių studijų programą (valstybinis kodas 65310B104) ir jai buvo suteiktas visuomenės sveikatos profesinio bakalauro laipsnis ir technologo kvalifikacija. Pagal K. Č. diplomo priedą, baigus Kosmetologijos programą, įgyjama profesinė kompetencija savarankiškai įvertinti kliento estetinius poreikius, sudaryti individualų kosmetinės priežiūros planą, parinkti kosmetines medžiagas, profesionaliai atlikti kosmetines procedūras, organizuoti kosmetologinės priežiūros verslą, taikyti pažangias kosmetologines technologijas ir užtikrinti saugų darbą – teikti mobiliąsias kosmetologijos paslaugas nespecializuotose vietose; įgijęs kosmetologo kvalifikaciją, absolventas galės dirbti specializuotuose kosmetologijos salonuose, kabinetuose, sveikatingumo centruose, kosmetikos parduotuvėse, galės užsiimti privačia praktika, organizuoti individualų verslą. Kauno kolegijos Medicinos fakultete K. Č. buvo dėstoma bendroji ir estetinė chirurgija, klinikinė kosmetologija ir kosmeceutika, jų metu K. Č. buvo mokoma atlikti invazines (intervencines) procedūras. Tad teismo išvados, kad K. Č. turėjo suvokti, jog, baigusi studijas, negalės atlikti intervencinių procedūrų, yra visiškai nepagrįstos ir nelogiškos. Be to, studijuojant jokių žinių, susijusių su grožio, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisiniu reglamentavimu, veiklos licencijavimu, K. Č. suteikta nebuvo. Aptariami ir UAB „F“ vadovės K. D. parodymai, kuriais ji parodė, kad „J“ produkcija nėra priskiriama vaistiniams preparatams, specialus leidimas prekybai nėra reikalingas, tačiau produktus parduoda ne visiems norintiems, bet atitinkantiems tam tikrus reikalavimus: pirkėjas turi būti dalyvavęs gamintojo atstovo seminare, kuriame vykdomi teoriniai ir praktiniai mokymai, išduodamas pažymėjimas apie žinių įgijimą, taip pat reikalingas tam tikras išsilavinimas.
3.14. Teismo išvada, kad K. Č. savo klientėms vengė išduoti atliktas paslaugas ir už jas gautas pajamas patvirtinančius apskaitos dokumentus, yra iš esmės paneigta 2019 m. pajamų deklaracija. K. Č. nuo 2019 m. sausio 1 d. įregistravo individualią veiklą, deklaravo visas gautas pajamas ir sumokėjo visus iš šios veiklos atsiradusius mokesčius, tai yra konstatuota specialisto išvadoje.
3.15. Visos byloje apklaustos liudytojos jokių pretenzijų dėl K. Č. suteiktų paslaugų kokybės neturėjo, visos liudytojos patvirtino, jog į K. Č. kreipėsi dėl grožio paslaugų. Intervencinės grožio procedūros buvo suteiktos grožio salonuose, turinčiuose higienos pasą, K. Č. grožio paslaugų teikimo veikla buvo įregistruota, deklaruoti ir sumokėti iš šios veiklos atsiradę mokesčiai. Taigi K. Č. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 202 straipsnyje, objektyviosios pusės požymių, įskaitant versliškumą.
3.16. K. Č., pateikdama 2019 metų deklaracijas, deklaravo 60 757 Eur pajamų, kaip tai matyti 2021 m. liepos 19 d. protokole, kuriame apžiūrėti K. Č. pateikti dokumentai, o byloje nustatyta, kad už intervencinių procedūrų atlikimą K. Č. gavo ne mažiau kaip 11 180 Eur pajamų. Ji sumokėjo visus nuo gautų pajamų atsiradusius mokesčius. K. Č. pripažino, kad netinkamai tvarkė savo veiklų buhalterinę apskaitą, suteikdama prioritetą gautų pajamų teisingam deklaravimui, bet ne tinkamam gautų pajamų įforminimui. Nors nesutiktina su visais specialisto V. G. 2021 m. liepos 19 d. protokole konstatuotais pažeidimais, tačiau kai kurie specialisto nustatyti pažeidimai sudaro pagrindą manyti, kad K. Č. pažeidė Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių reikalavimus. Vis dėlto šiuos pažeidimus ji padarė neturėdama atitinkamos kompetencijos ir išsilavinimo. Nors gautų pajamų dėl žinių trūkumo K. Č. neišskyrė pagal atskiras veiklos rūšis, tačiau valstybinėms institucijoms pateikė teisingus duomenis apie pajamas.
3.17. K. Č. pripažino, kad netvarkė buhalterinės apskaitos ir nuoširdžiai dėl to gailisi, jokia žala valstybės pinigų fondams nepadaryta, esant visoms kitoms būtinoms sąlygoms, yra pagrindas ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. K. Č. nuteista už dvi nusikalstamas veikas, galimai esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, ji visiškai pripažino savo kaltę, taip, kaip ji ją supranta, neturėdama teisinio išsilavinimo, ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką, žala nepadaryta, yra pagrindas manyti, kad ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neteisingai nurodė BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, nes galimai padarytos nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą ir nepriskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms, o galimai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis.
3.18. Konfiskuotinu turtu gali būti tik BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis), tačiau injekcinių (invazinių) procedūrų atlikimas nėra BK uždrausta veika. Nagrinėjamu atveju galimai neteisėta yra tai, kad veikla buvo vykdyta neturint gydytojo dermatovenerologo profesinės kvalifikacijos ir teisės aktų nustatyta tvarka išduotos ir galiojančios medicinos praktikos licencijos. Vis dėlto turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo, prekybos žmonėmis, kyšininkavimo ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016). Sprendžiant dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, svarbu išsiaiškinti, ar yra apskaičiuota mokestinė prievolė, ar ją galima išieškoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo tvarka, ar valstybei padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010). Vertinant pajamų teisėtumą, būtina įvertinti BK normas sistemiškai – BK 190 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pajamos iš neuždraustos veiklos yra teisėtos pajamos, todėl negali būti konfiskuojamos. Be to, K. Č. 2020 m. birželio 29 d. deklaravo individualios veiklos pajamas, sumokėjo pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo įmoką ir privalomojo sveikatos draudimo įmoką. K. Č. gautos pajamas per 2019 metus, įskaitant ir pajamas už intervencinių procedūrų atlikimą, buvo deklaruotos ir sumokėti visi mokesčiai, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nutarties 12 ir 30 punktuose padarė prieštaringas išvadas dėl grėsmės asmens sveikatai. Be to, byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys. Taigi K. Č. gautos pajamos (11 180 Eur) už intervencinių procedūrų atlikimą yra teisėtos, todėl negali būti konfiskuojamos.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistosios K. Č. gynėjo advokato H. Juškos kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas išsamiai, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių jo argumentų – tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, taip pat paaiškinta, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu.
4.2. Nuteistosios gynėjas kasaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius motyvus kaip ir apeliaciniame skunde, teigdamas, kad buvo netinkamai pritaikyta BK 202 straipsnio 1 dalis. Teismai padarė pagrįstas išvadas, kad lūpų putlinimas hialurono rūgšties užpildais, juos švirkštu ir adata suleidžiant į odą, yra priskiriamas medicinos praktika besiverčiančių gydytojo dermatovenerologo ir plastinės rekontrukcinės chirurgijos gydytojo kompetencijai, kurią apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintos atitinkamos Lietuvos medicinos normos. Nagrinėjamam byloje laikotarpiui aktualus kosmetiko kompetenciją apibrėžiantis teisės aktas buvo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 411 patvirtinta Lietuvos sveikatinimo norma SN 1:1995 „Kosmetikė (kosmetikas). Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencijos ir atsakomybė“. Kosmetiko kompetencijai nebuvo priskirtas lūpų putlinimo, senėjančios odos korekcijos botulino toksino injekcijomis ir panašių intervencinių (invazinių) procedūrų atlikimas. Vadinasi, K. Č., neturėdama licencijos, vertėsi profesine veikla ir teikė paslaugas, kurių suteikti pagal savo kompetenciją negalėjo, tai leidžia daryti išvadą, kad tokią veiklą ji vykdė neteisėtai.
4.3. Teisinio išsilavinimo neturėjimas ar bent jau teisinių žinių atitinkamoje srityje neįgijimas studijų metu neatleidžia asmens nuo pareigos dar prieš imantis tam tikros profesinės veiklos domėtis, kokios teisės normos ir taisyklės reglamentuoja tokios profesinės veiklos vykdymą, kokie reikalavimai jai taikomi, o jei analizuojant teisės aktus kyla abejonių dėl jų turinio – konsultuotis su teisininkais, ir atitinkamai nešalina asmens baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą vertimąsi profesine veikla. Abiejų instancijų teismai priimtuose sprendimuose išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų BK 202 straipsnio 1 dalies požymių buvimo nuteistosios veiksmuose.
4.4. BK 72 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai, nes K. Č. pajamos buvo gautos iš veiklos, kuri vykdyta neturint Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotos licencijos, suteikiančios teisę verstis slaugos ar medicinos praktika, o procedūros atliktos patalpose, neturinčiose licencijos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
4.5. Kasacinio skundo argumentas, kad dėl K. Č. padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, teismas turėjo taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą, yra nepagrįstas, nes BK 40 straipsnio taikymo klausimas sprendžiamas dėl viso kaltinimo apimties, ne dėl kiekvienos jo dalies atskirai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistosios K. Č. gynėjo advokato H. Juškos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, o kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 376 straipsnio 1 dalis, BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai itin reikšmingą ekonomikai ir verslo tvarkai baudžiamąją bylą išsprendė netinkamai, nukrypdami nuo jau suformuotos kasacinės instancijos teismo praktikos analogiškose bylose, tačiau nenurodoma jokia kasacinės instancijos teismo praktika, todėl šis deklaratyvus, o ne teisiniais argumentais grįstas, kasatoriaus teiginys nenagrinėtinas. Taip pat nenagrinėti kasatoriaus argumentai dėl BK 2 straipsnio 4 dalies, BK 223 straipsnio 1 dalies, BK 40 straipsnio taikymo ir dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies, BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies, BPK 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų, nes tik BK ir BPK normų išvardijimas, deklaratyviai teigiant, kad jos buvo pažeistos, nelaikytinas teisiniu argumentu.
7. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Susipažinus su kasaciniu skundu, apeliaciniu skundu ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolu, nustatyta, kad kasaciniame skunde keliami argumentai, susiję su BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nebuvo kelti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas šiais klausimais nepasisakė. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šie kasatoriaus argumentai paliekami nenagrinėti.
8. Esminis nagrinėjamos bylos klausimas yra susijęs su BK 202 straipsnio 1 dalies taikymu, todėl teisėjų kolegija tikrina, ar tinkamai buvo pritaikytas šis baudžiamasis įstatymas, taip pat tikrina, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, t. y. ar nebuvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis atliekant įrodymų vertinimą, BPK 320 straipsnio 3 dalis, atsakant į apeliacinio skundo argumentą, susijusį su BK 40 straipsnio taikymu, ir ar tinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 72 straipsnio 2 dalis, konfiskuojant pinigus.
Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo
9. Kasatoriaus teiginiai, kad K. Č. veiksmuose nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių, yra nepagrįsti.
10. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Taigi baudžiamoji atsakomybė kyla už vertimąsi teisėta veikla uždraustu būdu, t. y. neturint licencijos ar kitu neteisėtu būdu, teismų praktikoje įvardijant tokias alternatyvas: 1) neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; 2) imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); 3) akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; 4) licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-58/2013, 2K-174/2012, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-490/2010, 2K-147/2010, 2K-388/2009, 2K-218-1073/2020). Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos sąsajumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016, 2K-7-358-303/2015, 2K-7-102-222/2018, 2K-20-1073/2023). Be to, būtina nustatyti ir tyčinį veikos pobūdį, t. y. tai, kad asmuo suvokė savo ekonominės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2011, 2K-130-976/2018).
11. Nagrinėjamoje byloje K. Č. nuteista už profesinės veiklos vykdymą, neturint licencijos ją vykdyti, t. y. už tai, kad, neturėdama gydytojo dermatovenerologo profesinės kvalifikacijos, naudodama medicinos priemones (prietaisus) – švirkštus su adata, už atlygį atliko ne mažiau kaip 80 medicininių intervencinių procedūrų – lūpų, taip pat kitų veido sričių koregavimą hialurono rūgšties užpildais, šių procedūrų metu hialurono rūgštį medicinos priemonėmis (prietaisais), pažeisdama odos audinių vientisumą, sušvirkšdavo asmenims į atitinkamos veido srities odą.
12. Profesinė veikla – tam tikros profesijos asmens teikiamos jo profesijos srities paslaugos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-1073/2023). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. Č. 2012 m. baigė visuomenės sveikatos studijų krypties kosmetologijos koleginių studijų programą ir jai suteiktas visuomenės sveikatos profesinio bakalauro laipsnis ir technologo kvalifikacija. Bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos medicinos norma MN 59:2016 „Gydytojas dermatovenerologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2021 m. liepos 27 d.), atlikti pirmiau nurodytą intervencinę procedūrą galėjo tik gydytojas dermatovenerologas. Gydytojas dermatovenerologas – medicinos gydytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo dermatovenerologo profesinę kvalifikaciją. Gydytojo dermatovenerologo profesinė kvalifikacija įgyjama baigus universitetines medicinos studijas ir dermatovenerologijos rezidentūrą. Teisę verstis gydytojo dermatovenerologo praktika turi asmuo, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo dermatovenerologo profesinę kvalifikaciją ir turintis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo dermatovenerologo profesinę kvalifikaciją. Gydytojas dermatovenerologas verčiasi gydytojo dermatovenerologo praktika Lietuvos Respublikoje tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje galiojančią įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti dermatovenerologijos paslaugas ir (ar) kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurias pagal teisės aktų reikalavimus kartu su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais turi teisę teikti ir gydytojas dermatovenerologas. Gydytojas dermatovenerologas turi gebėti, be kita ko, atsluoksniuoti odą (cheminiai šveitimai), koreguoti senėjančią odą ir gleivines konservatyviaisiais bei invaziniais metodais (mezoterapija, biorevitalizacija, trombocitų praturtinta plazma, užpildais, siūlais, botulino toksino injekcijomis), atlikti kitas estetines, kosmetines ir korekcines procedūras (Lietuvos medicinos normos MN 59:2016 3.2, 4, 5, 6, 15, 15.20 punktai).
13. Taigi matyti, kad gydytojas dermatovenerologas, be kita ko, turi gebėti invaziniais metodais, įskaitant užpildus (nagrinėjamoje byloje hialurono rūgšties užpildus), atlikti estetines, kosmetines ir korekcines procedūras. Tai, kad invaziniu metodu, t. y. hialurono rūgšties užpildu, atlikti estetines, kosmetines ir korekcines procedūras bylai aktualiu laikotarpiu buvo suteikta išimtinai tik gydytojui dermatovenerologui – asmeniui, baigusiam universitetines medicinos studijas ir dermatovenerologijos rezidentūrą, po kurios suteikiama gydytojo dermatovenerologo profesinė kvalifikacija, savaime rodo, kad neuniversitetines studijas baigusiai ir technologo kvalifikaciją įgijusiai bei medicininio išsilavinimo neįgijusiai K. Č. nebuvo suteikta teisė atlikti jokių procedūrų invaziniais metodais – tai yra ne tik aiškiai sureglamentuota, tačiau ji tai neabejotinai suvokė, priešingai nei teigia kasatorius. Pastarąją aplinkybę grindžia toliau išdėstyti objektyvūs duomenys.
14. Iš byloje esančių kosmetologijos studijų programos, kurią baigė K. Č., dalykų aprašų matyti, kad, pavyzdžiui, buvo mokomi studijų dalykai „Vidaus ligos. Medicininės procedūros ir neatidėliotina pagalba“, „Bendroji ir estetinė chirurgija“, „Klinikinė kosmetologija ir kosmeceutika“. Matyti, kad į studijų dalyko „Vidaus ligos. Medicininės procedūros ir neatidėliotina pagalba“ planą, be kitų pagrindinių temų, patenka „Švirkštai, adatos ir jų paruošimas injekcijoms. Injekcijos į odą, po oda ir į raumenis. Komplikacijos, slauga. Injekcijos į veną. Komplikacijos ir slauga“. Vis dėlto nei prie studijų programos rezultatų, nei prie šio studijų dalyko rezultatų nėra nurodyta ir išskirta, kad studijas baigęs asmuo gebės atlikti injekcijas, o prie studijų metodų taip pat nėra nurodyta, kad įgytos žinios būtų taikytos praktikoje. Atitinkamai studijų dalykų programos yra nukreiptos į galimų komplikacijų po chirurginės intervencijos pastebėjimą ir pirmosios pagalbos teikimą. Studijuodami studijų dalyką „Bendroji ir estetinė chirurgija“, studentai, be kita ko, susipažino su kosmetologų veiklos bruožais, dirbant su pacientais, kuriems atliktos chirurginės operacijos. Prie studijų programos rezultatų, be kita ko, priskiriama profesionaliai atlikti kosmetines procedūras, prie studijų metodų vėlgi nenurodyta, kad teorinės žinios taikytos praktikoje. Studentai, studijuodami studijų dalyką „Klinikinė kosmetologija ir kosmeceutika“, be kita ko, susipažino su odos anatomija. Prie studijų programos rezultatų, be kita ko, priskiriama profesionaliai atlikti kosmetines procedūras, prie numatomų studijų dalyko rezultatų – gebės taikyti kosmetines procedūras ir priemones, koreguojančias odos funkcijų sutrikimus, gebės savarankiškai atlikti kosmetines procedūras pagal pasirinktą metodiką ir kt. Tai iš esmės nurodė ir apeliacinės instancijos teismas nutarties 24 punkte. Taigi iš šių studijų programos dalykų aprašų matyti, kad K. Č. įgijo tik teorinių žinių apie injekcijas, tačiau studijų metu įgytos teorinės žinios nesuteikia asmeniui teisės šias žinias taikyti praktikoje. Ji, studijuodama kolegijoje, nebuvo mokoma atlikti tokio pobūdžio procedūrų, todėl jų teikti negalėjo. Taigi tai tik patvirtina, kad K. Č. puikiai žinojo, jog jokių injekcijų hialurono rūgšties užpildais ji atlikti negali, nes to nesimokė. Be to, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas K. Č. veikimą tiesiogine tyčia, grindė tai ir tuo, kad ji klientėms vengė išduoti atliktas paslaugas ir už jas gautas pajamas patvirtinančius apskaitos dokumentus, su šia išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas nutarties 25 punkte. Be to, nustatyta ir tai, kad daugumai klienčių buvo nurodyta, jog, atsiradus nemaloniems pojūčiams ar komplikacijoms, susisiekti su nuteistąja. Pastaroji aplinkybė taip pat grindžia K. Č. suvokimą apie neteisėtos veiklos vykdymą – ji, siekdama užkardyti galimos informacijos apie jos veiksmais sukeltas komplikacijas išviešinimą, nurodė kreiptis į ją, nors ji nebuvo įgijusi medicininio išsilavinimo ir suteikti kvalifikuotos pagalbos nebūtų galėjusi.
15. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nutarties 23 punkte akcentavo tai, kad teisinio išsilavinimo neturėjimas ar bent jau teisinių žinių atitinkamoje srityje neįgijimas studijų metu neatleidžia asmens nuo pareigos, dar prieš imantis tam tikros profesinės veiklos, domėtis, kokios teisės normos ir taisyklės reglamentuoja tokios profesinės veiklos vykdymą, kokie reikalavimai jai taikomi, o jei, analizuojant teisės aktus, kyla abejonių dėl jų turinio, konsultuotis su teisininkais, ir atitinkamai nešalina asmens baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą vertimąsi profesine veikla. Kartu pažymima, kad toje pačioje visuomenės sveikatos studijų krypties kosmetologijos koleginių studijų programoje, kurią baigė K. Č., yra nurodyta, kad vienu iš studijų rezultatų yra visuomenės sveikatos apsaugą, profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų išmanymas. Taigi ši aplinkybė vėlgi paneigia kasatoriaus argumentus dėl veiklai keliamų reikalavimų nesuvokimo.
16. Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika turi fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka gavę licenciją ir sertifikatą (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d.), o Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją, ir kad gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas (1, 2 dalys) (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.). Nors kasatorius ginčija, kad K. Č. negalėjo pažeisti šių teisės aktų normų, tačiau tokia jo pozicija nepagrįsta. Kaip jau detaliai aptarta pirmiau, Lietuvos medicinos normoje MN 59:2016 yra aiškiai apibrėžta, kad gydytojas dermatovenerologas verčiasi medicinos (gydytojo dermatovenerologo) praktika, o medicinos praktika yra sveikatos priežiūra (Medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 9 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.)). Taigi gydytojo dermatovenerologo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos apima ir invaziniu metodu – hialurono rūgšties užpildu – atliekamas estetines, kosmetines ir korekcines procedūras. O nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad grožio salonai, kuriuose K. Č. atliko minėtas procedūras, ne tik nėra sveikatos priežiūros įstaigos, bet ir neturi licencijų teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pažymėtina ir tai, kad nekyla ginčo dėl to, jog adata ir švirkštas yra priskiriami medicinos priemonėms.
17. Kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-633 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 117:2007 „Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ yra pateiktos grožio paslaugos, A ir B kategorijų grožio paslaugų apibrėžimai. Nurodyta, kad A kategorijos grožio paslauga – grožio paslauga, kurią teikiant pažeidžiama paslaugos gavėjo oda arba gleivinė ir tam skirtas instrumentas gali būti užteršiamas krauju arba kitais kūno skysčiais. Prie šių paslaugų priskiriamos tatuiravimo, ilgalaikio makiažo, papuošalų vėrimo, plaukų skutimo, manikiūro ir pedikiūro (kai karpomos nagų odelės) ir kitos invazinės grožio paslaugos (4.1 papunktis). Kasatoriaus teiginys, kad prie kitų invazinių grožio paslaugų yra priskiriamos ir hialurono rūgšties užpildų injekcijos, yra nepagrįstas. Jau pirmiau išdėstyta, kad šią procedūrą bylai aktualiu laikotarpiu galėjo atlikti tik gydytojas dermatovenerologas ir kad minėta procedūra priskiriama medicinos praktikai. Be to, minėtoje higienos normoje, be kita ko, yra aiškiai apibrėžta, kas yra nagų, plaukų, veido ir kūno priežiūros paslaugos (4.8, 4.9, 4.15 papunkčiai). Vadinasi, kitoms invazinėms grožio paslaugoms yra priskiriamos tos nagų, plaukų, veido ir kūno priežiūros paslaugos, kurios nebuvo priskiriamos išimtinai gydytojo dermatovenerologo kompetencijai, pavyzdžiui, odos valymas (4.15 papunktis).
18. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad užpildų injekcijas atlikti gali šie gydytojai: 1) gydytojas dermatovenerologas, kaip jau nurodyta pirmiau; 2) plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-1496 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 146:2019 „Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas“ (galioja nuo 2020 m. gegužės 5 d.) nurodyta, kad plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas pagal savo kompetenciją savarankiškai ar būdamas daugiadalykės gydytojų specialistų komandos narys turi gebėti diagnozuoti ir gydyti šio punkto papunkčiuose nurodytas ligas, atlikti diagnostines ir gydomąsias procedūras (manipuliacijas), operacijas, įskaitant estetinių operacijų ir procedūrų atlikimą, t. y. atlikti atjauninimo procedūras, naudodamas užpildus; atlikti galvos, kaklo, kūno, galūnių kontūravimo operacijas, naudodamas užpildus); 3) gydytojas veido ir žandikaulių chirurgas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. V-676 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. V-969 redakcija) patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 29:2018 „Gydytojas veido ir žandikaulių chirurgas“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad gydytojas veido ir žandikaulių chirurgas pagal savo kompetenciją turi atlikti diagnostines ir gydomąsias procedūras, manipuliacijas, įskaitant užpildų injekcijų veido ir kaklo srityje atlikimą); 4) gydytojas burnos, veido ir žandikaulių chirurgas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1419 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 169:2019 „Gydytojas burnos, veido ir žandikaulių chirurgas“ (galioja nuo 2020 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad gydytojas burnos, veido ir žandikaulių chirurgas pagal savo kompetenciją turi atlikti šias diagnostines ir gydomąsias procedūras, manipuliacijas, įskaitant užpildų injekcijų veido ir kaklo srityje atlikimą).
19. Vis dėlto iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad šios nutarties priėmimo metu procedūras, kurias kasatorius nepagrįstai įvardija grožio paslaugomis, estetiniais tikslais gali atlikti tik gydytojas dermatovenerologas (invaziniu metodu – užpildais – estetines, kosmetines ir korekcines procedūras) ir plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas (estetines atjauninimo procedūras, naudodamas užpildus). Taigi pagal dabartinį teisinį reguliavimą K. Č. tol, kol neturės teisės užsiimti gydytojo dermatovenerologo arba plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo praktika, neturės teisės atlikti hialurono rūgšties užpildų injekcijų.
20. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kaltinime vartojama formuluotė „medicininių intervencinių procedūrų“ yra nevisiškai tiksli. Kaip nurodyta pirmiau, iš Lietuvos medicinos normos MN 59:2016 išplaukia, kad gydytojas dermatovenerologas invaziniu metodu – hialurono rūgšties užpildu – atlieka estetines, kosmetines ir korekcines procedūras. Taigi šioje medicinos normoje yra aiškiai nurodyta, kad invazinis metodas (užpildai) pasitelkiamas atliekant estetines, kosmetines ir korekcines procedūras. Preciziškai laikantis teisės akto, vietoj „medicininių intervencinių procedūrų“ turėtų būti „estetinių, kosmetinių ir korekcinių procedūrų, atliekant jas invaziniu metodu“. Vis dėlto nustatytas netikslumas neturėjo jokios įtakos K. Č. teisinei padėčiai ar jos pasirinktai gynybos pozicijai, nes ji viso proceso metu nuosekliai teigė nesuvokusi, kad negali atlikti injekcijų hialurono rūgšties užpildais, o gynėjas akcentavo neaiškų teisinį reguliavimą.
21. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad K. Č. vertėsi profesine – gydytojo dermatovenerologo profesinei kvalifikacijai priskirta – veikla, nebūdama gydytoja dermatovenerologė, neturėdama licencijos ir ne sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. neteisėtai.
22. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus dėl versliškumo požymio nustatymo K. Č. veiksmuose, sutikti su kasatoriaus teiginiais neturi pagrindo.
23. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016 ir kt.). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016, 2K-7-102-222/2018).
24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. Č., neturėdama reikiamo išsilavinimo, licencijos, ne sveikatos priežiūros įstaigose vertėsi gydytojui dermatovenerologui priskiriama profesine veikla, t. y. per vienerius metus invaziniu metodu – hialurono rūgšties užpildu atliko 80 procedūrų, už jas gavo 11 800 Eur, apie atliekamas procedūras skelbėsi socialiniame tinkle, didžioji dauguma asmenų, kuriems buvo suteiktos aptariamos paslaugos, apie K. Č. teikiamas paslaugas sužinojo būtent šiame socialiniame tinkle, ji veiklą vykdė keturiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje). Pažymėtina ir tai, kad K. Č. švirkštus su hialurono rūgšties užpildu pirko sistemingai, jai buvo suteikta 35 procentų nuolaida. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad veiklos reklamavimas, veiklos sistemingumas ir reguliarumas, iš veiklos gaunamos pajamos rodo, jog profesine veikla – lūpų, taip pat ir kitų veido sričių putlinimu hialurono rūgšties injekcijomis – K. Č. užsiėmė versliškai. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 19 punkte pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, o 20 punkte papildomai pažymėjo tai, kad K. Č. išvystė ryšius su hialurono rūgšties injekcijų tiekėju, prieš įsigydama produkciją, dalyvavo tiekėjo organizuojamuose mokymuose. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui pritaria.
25. Teisėjų kolegija, grįsdama nagrinėjamoje byloje nustatytos neteisėtos veiklos, kuria užsiėmė K. Č., pavojingumą, taip pat pabrėžia, kad asmens sveikata yra konstitucinė vertybė, saugoma ir ginama teisės aktų, jos priežiūra yra griežtai reglamentuota, todėl pats teiktų paslaugų pobūdis yra pavojingas. K. Č. invaziniu metodu pažeidė odos – veido srities – vientisumą, naudodama švirkštą ir adatą su hialurono rūgšties užpildu, sušvirkštė minėtą medžiagą į veidą, nežinodama klienčių sveikatos būklės, galimų alergijų, įvairių organizmo reakcijų į atliktą procedūrą, grožio salonuose, kuriuose draudžiamos tokio pobūdžio paslaugos, neturėdama reikiamo išsilavinimo reaguoti į galimas komplikacijas. Taip ji procedūros, kurios trukmė yra 30–40 min., metu rizikavo pakenkti klienčių sveikatai, jas sužaloti ir sukelti negrįžtamų neigiamų sveikatai pasekmių.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai ir K. Č. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.
Dėl kasatoriaus nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų
27. Kasatorius teigia, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, atliekant įrodymų vertinimą, taip pat BPK 320 straipsnio 3 dalis, atsakant į apeliacinio skundo argumentą, susijusį su BK 40 straipsnio taikymu.
28. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų įtvirtinta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-1073/2020, 2K-78-1073/2023).
29. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-942/2023).
30. Abiejų instancijų teismai K. Č. kaltę dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, grindė pačios K. Č. parodymais, specialisčių (E. S., A. E., V. G., R. L.) paaiškinimais, duotais teisiamojo posėdžio metu, Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių įstaigų raštais ir kitais byloje surinktais ir įrodymais pripažintais duomenimis. Nagrinėjamoje byloje buvo atliktas tiek pirmiau išdėstytų K. Č. kaltę grindžiančių įrodymų, tiek ją teisinančių (Statistikos departamento rašto ir specialistės L. K. paaiškinimų) duomenų vertinimas, nurodant, kodėl yra nesivadovaujama pastaraisiais duomenimis, todėl teismams nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, nes neliko nepašalintų abejonių, kliudančių pirmosios instancijos teismui priimti, o apeliacinės instancijos teismui palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties 12 punkte padarė prieštaringas išvadas, nepagrįsti. Kaip jau nurodyta pirmiau, hialurono rūgšties užpildu atliekamos procedūros yra medicinos praktikos, kuri yra sveikatos priežiūra, dalis, todėl teismo išvada, kad tai yra sveikatos priežiūros paslauga, yra teisinga.
31. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK 2 red.) yra susistemintas visuomeninių ir ekonominių veiklos rūšių, egzistuojančių šalies ūkyje, rinkinys, kurio klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis, o šis klasifikatorius vartojamas lyginant šalies ir tarpvalstybinius statistikos duomenis. Šis klasifikatorius parengtas pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1893/2006, nustatantį statistinį ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių NACE 2 red. ir iš dalies keičiantį Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3037/90 bei tam tikrus EB reglamentus dėl konkrečių statistikos sričių (OL 2006 L 393, p.1), ir patvirtintas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226. Statistikos departamentas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga, dalyvaujanti formuojant valstybės politiką Lietuvos Respublikos finansų ministrui pavestoje statistikos valdymo srityje, ją įgyvendinanti ir koordinuojanti oficialiosios statistikos rengimą pagal Oficialiosios statistikos programos I dalį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 528 patvirtintų Lietuvos statistikos departamento nuostatų 1 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. birželio 7 d.)). Taigi Statistikos departamentas (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Valstybės duomenų agentūra) nedalyvauja sveikatos priežiūros paslaugų reguliavimo srityje, kuri patenka į Sveikatos apsaugos ministerijos kompetenciją, t. y. Statistikos departamentas nėra kompetentingas sveikatos priežiūros paslaugų priskirti ekonominės veiklos rūšims. Taigi, kaip minėta pirmiau, teismai pagrįstai nutarė nesivadovauti Statistikos departamento raštu ir specialistės L. K. paaiškinimais.
32. Atitinkamai pagrindo daryti išvadą, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir juolab kad tokie pažeidimai yra esminiai, nėra.
33. Apeliacinės instancijos teismo ribos yra apibrėžtos BPK 320 straipsnio 3 dalyje – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reikalavimas patikrinti bylą minėta apimtimi neprivalo būti taikomas visiškai visiems argumentams. Susiklosčiusioje teismų praktikoje įtvirtinta paradigma, kad teismo pareiga yra patikrinti esminius skundo argumentus. Išdėstyta BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata integraliai siejasi su bendrosiomis proceso nuostatomis, įtvirtintomis BPK 20 straipsnyje?? (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-697/2021, 2K-257-697/2022).
34. Tikrinant, ar apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nustatyta, kad apeliaciniame skunde nuteistosios K. Č. gynėjas nurodė, kad K. Č. prisipažino, jog netvarkė buhalterinės apskaitos, ir nuoširdžiai dėl to gailisi, todėl, teismui nustačius ir kitas būtinas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, ji, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau detalesnių argumentų nenurodė, įskaitant ir tai, kas turėtų būti laiduotojas (8 t., b. l. 96, 100). Bylą nagrinėjant apeliacine žodinio proceso tvarka, gynėjas įrodymų tyrimo atlikti ir apklausti potencialų laiduotoją neprašė, baigiamosios kalbos metu laidavimo klausimo ne tik neakcentavo, bet jo ir nepaminėjo (8 t., b. l. 109–112). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pagal BK 202 straipsnio 1 dalį K. Č. nuteista pagrįstai, nutarties 26 punkte nurodė, kad nėra jokio pagrindo svarstyti kitą prašymą, t. y., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti K. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad į apeliacinio skundo argumentą nebuvo atsakyta. Apeliaciniu skundu buvo ginčijama K. Č. kaltė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad K. Č. pagal šį straipsnį nuteista pagrįstai, neturėjo pagrindo svarstyti dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl kito nusikaltimo, nurodyto BK 223 straipsnio 1 dalyje. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu itin detaliai pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, neturėjo pareigos kartoti.
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir surašęs skundžiamą nutartį, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
37. Kasatoriaus argumentas, kad K. Č. gautos pajamos (11 180 Eur) už intervencinių procedūrų atlikimą yra teisėtos, todėl negali būti konfiskuojamos, yra nepagrįstas.
38. BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018, 2K-143-976/2019). Uždraustos veikos rezultatu laikoma turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs uždraustą veiką, jo pasipelnymas iš šios veikos. Vienas pagrindinių turto konfiskavimo tikslų taip pat yra ir principo ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) užtikrinimas. Nors šis bendrasis teisės principas labiau plėtojamas civilinėje teisėje, tačiau savo turiniu aktualus ir baudžiamojoje teisėje. Su baudžiamosios teisės paskirtimi ir funkcija nebūtų suderinami atvejai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iš to dar galėtų gauti naudos. Nusikalstamos veikos padarymas, kaip minėta pirmiau, negali būti ekonomiškai naudingas kaltininkui, todėl nusikalstamos veikos rezultato (pajamų) konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių. Tik pritaikius turto konfiskavimą gali būti tiek atkurta sąžininga ekonominė pusiausvyra, tiek užtikrinta, kad nusikalstamos veikos padarymas kaltininkui nebūtų naudingas. Priešingu atveju, nekonfiskavus neteisėtu būdu gauto turto, nuteistoji, nors ir būtų nuteista kriminaline bausme, liktų praturtėjusi dėl savo nusikalstamų veiksmų. Tokia praktika ne tik neatitiktų turto konfiskavimo paskirties, bet ir būtų socialiai nelogiška bei neteisinga, sumenkintų baudžiamosios atsakomybės svarbą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-387/2021).
39. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad K. Č. už neteisėtą profesinę veiklą, t. y. už profesinę veiklą, kuri savaime nėra draudžiama, tačiau jai vykdyti yra reikalinga licencija, kurios ji neturėjo, gavo pajamų – 11 180 Eur. Tiek pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismas nutartyje (28–30 punktuose) nustatė, kad K. Č. gautos pajamos – 11 180 Eur – yra nusikalstamos veikos rezultatas, todėl turi būti konfiskuotos. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nutarties 29–30 punktuose pasisakė ir dėl apeliaciniame skunde kelto klausimo, analogiškai keliamo ir kasaciniame skunde, susijusio su teismų praktikos išaiškinimais, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą.
40. Susiklosčiusioje situacijoje reikia pažymėti tai, kad K. Č. yra nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, t. y. už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą (už pajamų, gautų iš veiklų pagal individualios veiklos pažymą (kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla, veiklos kodas pagal EVRK 2 red. 960200), aplaidžią apskaitą: ,,J“ hialurono rūgšties užpildų perpardavimą, trumpalaikių, permanentinių makiažų atlikimą). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad K. Č., vykdydama neteisėtą profesinę veiklą – atlikdama lūpų putlinimą hialurono rūgšties injekcijomis, neturėjo pareigos tvarkyti apskaitą ir deklaruoti iš neteisėtos profesinės veiklos gautų pajamų, todėl ji negali būti traukiama atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą dėl 11 180 Eur pajamų. Taigi nuteistoji nagrinėjamu atveju neturi pareigos sumokėti valstybei mokesčių nuo minėtų gautų pajamų, nes tokia veikla užsiėmė neteisėtai. Atitinkamai šie pinigai negali būti laikomi gautais teisėtu būdu, jokie mokesčiai nuo jų negali būti mokami valstybei, nusikalstamos veikos darymas jokiais atvejais asmeniui negali būti ekonomiškai naudingas, todėl baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – nagrinėjamoje byloje paskirta pagrįstai.
41. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 72 straipsnio 2 dalis – buvo pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios K. Č. gynėjo advokato Haroldo Juškos kasacinį skundą.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Algimantas Valantinas
Eligijus Gladutis