(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

n u T A R T i s

Lietuvos respublikos vardu

2020 m. vasario 27 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 641 straipsniu, sumažinta 1/3 ir paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią nurodant skaičiuoti nuo sulaikymo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, nuspręsta konfiskuoti iš T. Š. 160 Eur.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       T. Š. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: laikotarpiu nuo 2019-03-09 iki 2019-03-10, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), Šilutės r., pagrobė V. B. priklausantį 220 Eur vertės automobilį „BMW 318“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tuo nukentėjusiajam V. B. padarydamas 220 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą arba baudą. Jeigu būtų nuspręsta, kad yra pagrindas jam skirti laisvės atėmimo bausmę, T. Š. prašo, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

2.1.        Nurodo, kad savo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo jis visiškai pripažino, bendradarbiavo su ikiteisminiu tyrimu, atskleidė visas jam žinomas esmines įvykio aplinkybes, tuo padėdamas viską tiksliai išsiaiškinti. Dėl tokio savo poelgio jis labai išgyvena ir nuoširdžiai gailisi. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes paskyrė jam aiškiai neproporcingą, per griežtą ir teisingumo principui prieštaraujančią realią laisvės atėmimo bausmę, nesilaikydamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir teismų praktikos analogiškose bylose, taip pat nesvarstė galimybės atidėti bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis).

Dėl su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės skyrimo

2.2.       Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

2.3.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padalytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra.

2.4.       Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės palinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013-10-08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

2.5.       Skirdamas T. Š. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė apysunkį savanaudišką nusikaltimą, nors yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau teisiamas jau septintą kartą, yra realiai atlikęs laisvės atėmimo bausmę, charakterizuojamas neigiamai, nedirba, kaltę pripažįsta. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad tikslinga jam skirti laisvės atėmimo bausmę, nes neva anksčiau jam skirtos bausmės teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė.

2.6.       BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas jam skyrė griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – realų laisvės atėmimą. Įvertinus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo požiūrį ir elgesį po nusikaltimo padarymo, jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, apelianto nuomone, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir neproporcinga jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

2.7.       T. Š. nurodo, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė tik vieną apysunkį savanaudiško pobūdžio nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikalto praeityje būdamas teistas 7 kartus, gyvena darnioje pasitikėjimo vertoje šeimoje, su kuria palaiko tvirtus socialinius ryšius ir ji jam daro teigiamą įtaką. Jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė išsamius parodymus apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jo parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo byloje. Jis neigiamai vertina tokį savo poelgį ir išgyvena dėl tokių savo veiksmų.

2.8.       Po 2019-03-09 nusikaltimo padarymo iki šiol daugiau jokių naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų (nusižengimų) jis nepadarė, rimtai apgalvojo ir pasmerkė tokį savo poelgį, pakeitė savo gyvenimo būdą, atsiribojo nuo neigiamą įtaką darančių draugų, visą savo dėmesį skiria šeimai, tai rodo akivaizdžiai mažesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, norą ir realiai daromus žingsnius pasitaisyti, gyventi dorai ir laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Nėra pagrindo manyti, kad atlikęs švelnesnės rūšies bausmę jis galėtų vėl daryti kitas nusikalstamas veikas. Jis nėra tiek pavojingas, kad būtų galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti vien jam skiriant tik su realiu laisvės atėmimu susijusią bausmę. Jis turi aiškų norą keisti gyvenimo būdą, daugiau laiko ir dėmesio skirti šeimai.

2.9.       Vienas iš fundamentalių bausmės skyrimo principų, kylančių iš konstitucinio teisingumo principo ir įtvirtintų Baudžiamajame kodekse, yra jau minėtas bausmės teisingumo principas, kurio sąvokos baudžiamasis įstatymas neapibrėžia. Tai yra viena iš bausmės paskirčių, įtvirtintų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, reikalavimas, numatytas BK 54 straipsnyje. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Apelianto nuomone, akivaizdu, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti visiškai pasiekti jam paskyrus ne tokią griežtą bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek savo dydžiu yra aiškiai per griežta, neteisinga ir neproporcinga jo nusikalstamai veikai, neatitinka BK 54 straipsnyje nurodytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl yra pagrindas ją švelninti, skiriant sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtą bausmę sumažinant vienu trečdaliu. Įvertinus tai, kad jis yra darbingas, yra pagrindas manyti, kad jam paskirta ir kita baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta švelnesnė bausmė – bauda – nagrinėjamu atveju taip pat būtų tikslinga ir efektyvi.

2.10.       Apelianto nuomone, išdėstytų aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybės ir padaryto nusikaltimo pavojingumą visetas leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas paskiriant jam švelnesnės rūšies, labiau teisingumo principą atitinkančią bausmę, kuri nebūtų susijusi su realiu terminuotu laisvės atėmimu. Jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, būtų padaryta reali neigiama įtaka jo teigiamiems socialiniams ryšiams – nutrūktų ryšys su šeima, kuri realiai jam daro teigiamą įtaką. Jo resocializacija (kompleksinė pagalba siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) už panašaus pobūdžio nusikaltimų padarymą galima ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, pasiekiant BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Atkreiptinas dėmesys, kad areštas ir laisvės atėmimas yra susijęs su asmens laisvės suvaržymu, o šiuo nagrinėjamu atveju, įvertinus jo jauną amžių ir stiprius socialinius ryšius su šeima, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo skirti jam bent jau laisvės apribojimą, kuris yra susijęs tik su papildomų pareigų vykdymu, neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės, nustatymu.

2.11.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas jam bausmės rūšį ir jos trukmę už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, neteisingai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, susijusius su jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu ir jo asmenybe. Todėl T. Š. prašo skirti man švelnesnę EK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę – laisvės apribojimą arba baudą. Bet kuri iš prašomų bausmių, atsižvelgiant į jo asmenybės ir veikos pavojingumą, būtų proporcinga jo padarytam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, j asmenybei ir visiškai užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis)

2.12.       BK 75 straipsnio 1 dalis numato, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

2.13.       Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisves atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Taikant BK 75 straipsnį, šių duomenų visuma turi sudaryti prielaidas daryti išvadą, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo.

2.14.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Teismas, taikydamas ?? 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, pasunkės vaikų išlaikymas, bus prarastas ryšys su jais ir šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016).

2.15.       Kaip minėta, T. Š. padaryta nusikalstama veika yra tyčinio pobūdžio nusikaltimas, kuris, vadovaujantis BK 11 straipsniu, traktuotinas kaip nesunkus nusikaltimas. Kadangi jis praeityje buvo teistas, teismas, vadovaudamasi BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktu, pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta ir jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą, jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bausmės skyrimo kontekste atsižvelgtina ir į tai, jog jis nurodė visas jam žinomas nusikalstamos veikos – nedidelės vertės automobilio vagystės – padarymo aplinkybes, kurios neabejotinai padėjo nustatyti tiesą nagrinėjamoje byloje. Be to, T. Š. pažymi, jog antrą kartą parduoti automobilį jis sugalvojo spontaniškai, palankiai susiklosčius aplinkybėms – nukentėjusysis negalėjo išsivaryti neapdraustą automobilį, kurį paliko neužrakintą su atsarginiu raktu daiktadėžėje.

2.16.       Esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto nuomone, jei būtų nuspręsta, kad yra pagrindas jam skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymas turi būti atidėtas, laikant, jog bausmės tikslai jam bus pasiekti tokiu būdu. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą nagrinėjamu atveju pagrįstai suponuoja ir tai, kad jis yra jauno amžiaus, gyvena pasitikėjimo vertoje šeimoje, pakeitė savo gyvenimo būdą ir atsisakė nusikalstamo kelio.

2.17.       Apelianto nuomone, atsižvelgiant į šioje apeliacinio skundo dalyje išdėstytas faktines aplinkybes, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, baudžiamąją atsakomybę tiek lengvinančią, tiek sunkinančią aplinkybes, yra pagrindas išvadai, kad jo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo – nagrinėjamu yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3.       Apeliacinis skundas atmestinas.

4.       Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis T. Š. neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, savo kaltės ir veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti. Būtent šiuo klausimu apygardos teismas ir pasisako.

5.       BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

6.       BK 178 straipsnio 2 dalis, inter alia (be kita ko), numato, kad tas, kas pagrobė automobilį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą T. Š. skyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą, mažesnę nei sankcijos vidurkis – 1 metus mėnesius laisvės atėmimo, kuri, taikant BK 641 straipsnį, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą T. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad T. Š. niekur nedirba, yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau teisiamas jau septintą kartą, yra realiai atlikęs laisvės atėmimo bausmę, charakterizuojamas neigiamai, o tai rodo, kad iki šiol skirtos bausmės teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė. Įvertinęs šias nuteistąjį T. Š. apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytą tyčinį savanaudišką nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijos vidurkis.

7.       Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam T. Š. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam.

8.       Pažymėtina, kad nuteistojo T. Š. padaryta veika yra tyčinė ir savanaudiška. Inkriminuotą nusikaltimą jis padarė būdamas ne kartą teistas, iš jų ir už analogiško pobūdžio, tik skirtingos apimties nusikaltimus nuosavybei, be to, praeityje daug kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 1, b. l. 127–155), naujų administracinių nusižengimų padarė ir po nusikaltimo, už kurį nuteistas šioje byloje, padarymo (t. 1, b. l. 127–128), niekur nedirbo. T. Š. yra recidyvistas, anksčiau jam paskirtos bausmės, net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas – nebuvo pakankamos sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, jis, nepraėjus ne pusmečiui po paleidimo iš pataisos įstaigos, kur atliko laisvės atėmimo bausmę už tyčinio smurtinio nusikaltimo prieš artimą giminaitį – savo tėvą – padarymą (laisvės atėmimo bausmę atliko 2018-10-12), vėl padarė tyčinį nusikaltimą, siekdamas savanaudiškų tikslų, už kurį buvo nuteistas šioje byloje. Šie duomenys rodo, kad apelianto T. Š. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad T. Š. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, jis kritiškai nevertina netinkamo savo elgesio, jo pavojingumo ir pažeidžiamų vertybių svarbos, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam ne kartą teistam asmeniui švelnesnės bausmės paskyrimas neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų.

9.       Nors nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad jis savo noru ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė išsamius parodymus apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, savo kaltę visiškai pripažino ir labai gailisi ir ši aplinkybė, jo nuomone, turėtų lemti švelnesnės bausmės skyrimą, tačiau į šią aplinkybę apylinkės teismas jau atsižvelgė, ji sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą ir už padarytą nusikaltimą skirtinos laisvės atėmimo bausmės, žymiai mažesnės nei sankcijos vidurkis, skyrimą. Pažymėtina ir tai, jog T. Š. pripažįstant savo nusikalstamą veiką, teismas, vadovaudamasis BK 641 straipsniu, skiriamą bausmę dar sumažino vienu trečdaliu ir nustatė ir taip pakankamai švelnią galutinę laisvės atėmimo bausmę. Apelianto T. Š. skundo teiginys, kad jis padarė tik vieną apysunkį savanaudišką nusikaltimą, niekaip nešvelnina jo teisinės padėties ir nesudaro pagrindo bausmės švelninimui. Jo nusikalstamam elgesiui, kaip matyti, neturėjo teigiamos įtakos ir T. Š. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad jis gyvena darnioje pasitikėjimo vertoje šeimoje, su kuria palaiko tvirtus socialinius ryšius ir ji jam daro teigiamą įtaką. Priešingai apelianto tvirtinimui, nei šeima, nei jo paties deklaruojamas siekis stoti į doros kelią ir daugiau nebenusikalsti įtakos jo nusikalstamam elgesiui nepadarė. Be to, priešingai apelianto tvirtinimui, bylos duomenimis, T. Š. po nusikaltimo, už kurį nuteistas šioje byloje, padarė ne vieną administracinį nusižengimą (t. 1, b. l. 127–128). Be to, dėl jo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnį (t. 2, b. l. 11), Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ši byla su kaltinamuoju aktu 2019-11-05 perduota nagrinėti Tauragės apylinkės teismui. Šių duomenų kontekste bei atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimą, už kurį nuteistas šioje byloje, T. Š. padarė nepraėjus nė 5 mėnesiams po paleidimo iš pataisos įstaigos, kur atliko laisvės atėmimo bausmę už tyčinio smurtinio nusikaltimo padarymą, skirti jam švelnesnę, su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą teisėjų kolegija nemato pagrindo, nes akivaizdu, kad padarytas tyčinis, savanaudiško pobūdžio nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, o yra jo susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kurių, kaip matyti, T. Š., priešingai nei deklaruojama jo apeliaciniame skunde, nesistengia pakeisti, pasekmė. Tuo pačiu teismas neturi pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o toks manymas pagal BK 75 straipsnio 1 d. nuostatas yra būtina ir privaloma sąlyga bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymui.

10.       Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam T. Š. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo T. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                 Edita Lapinskienė

         Linas Pauliukėnas

         Remigijus Preikšaitis