Civilinė byla Nr. 2S-688-464/2013

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03356-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 105.8.1.;128.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. S., K. S., A. S., L. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. S., K. S., A. S., L. Z. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

pareiškėjai J. S., K. S., A. S. ir L. Z. 2012-12-10 su pareiškimu (b.l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. po savo tėvo M. K. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jo palikimą ir paveldėjo ¾ dalis M. K. turto; atnaujinti terminą M. S. nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į M. S. turėtą žemę (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012-12-19 nutartimi (b.l. 9-10) atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio – palikimo priėmimo – fakto nustatymo grindžia Rusijos imperijos sąvado 1121, 1127, 1148 ir kitais straipsniais, o faktas reikalingas siekiant atkurti nuosavybės teises Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu. Pažymėjo, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Pagal CPK 444 str. 1 d. 8 p. juridinę reikšmę turi teismo nustatytas palikimo priėmimas faktiniu paveldimo turto valdymu, o šio nustatyto fakto juridinė reikšmė yra ta, kad toks sprendimas, priimtas vadovaujantis materialinės teisės normomis (pvz., CK 5.50 str. 2 d.), yra pagrindas gauti paveldėjimo teisės liudijimą. Tačiau net ir fakto nustatymo atveju teismas nekonstatuoja paveldėto turto sudėties bei nenustatinėja įpėdinių turto dalies. Be to, toks sprendimas nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką. Todėl pareiškimas neatitinka CPK 444 str., 445 str. nustatytų pagrindų bei sąlygų juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, o juo prašomas nustatyti juridinę reikšmę faktas nesukels pareiškėjams teisinių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad tokio pobūdžio prašymas gali būti svarstomas tik esant Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pateiktam prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko (šiuo konkrečiu atveju – M. S.) nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Tokių duomenų pareiškėjai nenurodė ir įrodymų nepridėjo, o sprendžiant iš pareiškime išdėstytos informacijos, prašymo atkurti nuosavybės teises nėra pateikę. Teismas išaiškino, kad pareiškėjai turi teisę savo interesus ginti kitais įstatymo numatytais būdais, tame tarpe ieškoti duomenų archyvuose apie tai, kad būtent M. S. pagal galiojusius įstatymus buvo įrašyta kaip nekilnojamojo turto savininkė ir pan.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjai J. S., K. S., A. S. ir L. Z. 2013-01-11 atskiruoju skundu (b.l. 12-15) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-19 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.         Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nurodytas aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels jiems teisinių pasekmių. CK nėra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada teismas gali priimti nagrinėti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjai ir nesiekia gauti paveldėjimo teisės liudijimo į M. S. turtą, tačiau vien tai negali būti pagrindu pripažinti, kad prašomas nustatyti faktas nesukels jiems teisinių pasekmių. Prašomas nustatyti faktas sukels pareiškėjams teisines pasekmes, siekiant apginti jų nuosavybės teises.

2.         Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-11-23 sprendimu Nr. 01-1813 M. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos motinos K. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtos žemės dalį 0,0785 ha ploto. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006-06-05 sprendimu Nr. 2.5-41-22699 M. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. S. žemės dalį 1,1715 ha ploto. Po M. S. mirties 2008-09-04 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 3819 pagrindu jos turtą lygiomis dalimis (po ¼ ) paveldėjo pareiškėjai L. Z., C. S., A. S. ir J. S.. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2009-05-12 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-261-389/2009 panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-11-23 sprendimą Nr. 01-1813 ir 2006-06-05 sprendimą Nr. 2.5-41-22699 visa apimtimi motyvuodamas tuo, jog, atkuriant nuosavybės teises M. S., buvo pažeistos kitos pretendentės - R. B. teisės, t. y. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos abejoms pretendentėms lygiomis dalimis. 2012 m. Vilniaus apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu Vilniaus m. 29-ojo notarų biuro notarės 2008-09-04 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo žemės sklypą, paveldėjo pareiškėjai, bei išreikalauti šį sklypą iš neteisėto pareiškėjų valdymo ir grąžinti jį valstybės nuosavybėn. Atsižvelgdami į tai, kad žemės sklypai, į kuriuos M. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, patenkinus prokuroro ieškinį iš pareiškėjų gali būti nepagrįstai išreikalauti, pareiškėjai buvo priversti kreiptis į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. po savo tėvo M. K. mirties paveldėjo ¾ dalis jo turto.  Taigi faktas, kad M. S. po savo tėvo M. K. mirties paveldėjo jo turtą, sukels pareiškėjams teisines pasekmes, sprendžiant prokuroro pareikšto ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą (Nr. 2-4760-392/2012).

3.         Kitu būdu, nei prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjai savo teisių ir teisėtų interesų apginti negali, kadangi rašytinių įrodymų, patvirtinančių minėtą aplinkybę, nėra išlikę. R. B. neturi jokių teisių į M. S. po tėvo M. K. mirties paveldėtą turtą, tačiau archyviniuose įrašuose nesant duomenų apie tai, kyla pavojus, kad Vilniaus apygardos teisme šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4760-392/2012 prokuroro pareikštas ieškinys gali būti patenkintas. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl padarė nemotyvuotą ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų prašomas nustatyti faktas nesukels jiems teisinių pasekmių. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, jog teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl palikimo priėmimo nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką. Tvarkos 12 p. nurodoma, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra — turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Taigi teismo sprendimas dėl palikimo priėmimo gali patvirtinti savininko nuosavybės teises į anksčiau turėtą turtą. Teismui patenkinus reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismo sprendimas būtų pagrindas atkurti nuosavybės teises į M. S. turėtą žemę. Nacionalinė žemės tarnyba nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus priimtų tik tuo atveju, jie teismas atnaujintų terminą jiems pateikti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl apeliantų teisės kreiptis į teismą su pareiškimu nustatyti palikimo priėmimo (paveldėjimo) juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti jiems įstatymo nustatytą terminą, realizavimo prielaidų.

Apeliantai šia ne ginčo tvarka prašo nustatyti juridinį faktą, kad M. S. po savo tėvo M. K. mirties (duomenys neskelbtini) jo palikimą priėmė ir paveldėjo tuo metu galiojančiais teisės aktais (Rusijos imperijos sąvado X tomo I dalis) vaikams nustatytą konkrečią tėvo palikimo dalį – ¾ dalis jo nuosavybės teise valdyto turto. Taip pat prašo atnaujinti terminą M. S. nuosavybės teisę  patvirtinantiems dokumentams pateikti. Atskirojo skundo turinys patvirtina, kad  tokį juridinį faktą nustatantį teismo sprendimą apeliantai ketina panaudoti įrodinėjimo procese kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje, inicijuotoje pagal Vilniaus apygardos prokuroro ieškinį, ginant viešąjį interesą. Atskirajame skunde yra aiškiai įvardintas tokio jų pareiškimo padavimo tikslas – siekis išvengti teisinių padarinių, kuomet valstybei per restitucijos institutą būtų sugrąžintas žemės sklypas, į kurį M. S. kartą jau buvo atkurtos  nuosavybės teisės. Kitaip tariant, akivaizdu, kad pareiškėjai, inicijuodami naują ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtiną bylą, siekia teismo sprendimu nusistatyti įrodomuosius faktus kitai pagal ginčo teisenos taisykles nagrinėjamai bylai, kurioje jie dalyvauja. Tačiau būtent tokiu tikslu juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatomas, o teismo sprendimas tokių teisinių padarinių, kuriais siekiama eliminuoti restitucijos taikymo galimybę kitoje byloje, negali sukelti. Pažymėtina, kad šalims ar kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims kiekviename be išimties vykstančiame teisminiame ginče neužkertamas kelias įrodinėti vienas ar kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes arba faktus, todėl tokiomis pačiomis aplinkybėmis bei įrodymais, kuriais apeliantai grindžia naujos bylos pareiškimą, jie gali remtis ir anksčiau pradėtoje civilinėje byloje.

Antra vertus, teismo sprendimas pats savaime nėra priskiriamas prie įstatyme išvardintų  įrodinėjimo priemonių (CPK 177 str.). Nors įsiteisėjusiu sprendimu gali būti nustatyti prejudiciniai (neįrodinėtini iš naujo) faktai (CPK 182 str. 2 d.), pasisakydamas šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti tik tada, kai pareiškėjas arba neturi, arba kitokia tvarka negali gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Kai nėra bent vienos iš šių sąlygų, klausimas dėl vieno ar kito fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai, todėl teisėjas turi atsisakyti priimti tokį pareiškimą, o jeigu pareiškimas jau priimtas, tai teismas turi civilinę bylą nutraukti (CPK 137 str. 2 d. 1 p.,  293 str. 1 p.).  Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai disponuoja archyviniais dokumentais, patvirtinančiais aplinkybes, kad:  1,25 ha žemės sklypo savininkas M. K. mirė (duomenys neskelbtini); jo mirties momentu buvo du įstatyminiai įpėdiniai, t.y. (duomenys neskelbtini)gimusi duktė M. K. (vėliau S.) ir sutuoktinė K. K. (vėliau S.); žemės sklypą po M. K. mirties nuosavybės teise valdė  M. K. (S.) motina K. K. (S.) priėmusi palikimą faktiniu valdymu. Taigi dokumentus, kad palikimą po sutuoktinio mirties priėmė būtent  K. K., po antrosios santuokos sudarymo tapusi S.,  įskaitytinai ir tuometiniu teisiniu reglamentavimu nustatytą savo nepilnametės dukters  M. K. dalį (po santuokos sudarymo tapusios S.), t.y. kuris asmuo ar asmenys buvo nekilnojamojo turto savininkas (-ai) turto nacionalizavimo metu, pareiškėjai turi. Atkūrimo įstatymo 9 str.1 d. nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Nuosavybės teisės atkuriamos tokių pažymėjimų pagrindu. Jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, vadovaujamasi vėliausiai išduotu.

Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks pareiškimas teisme nenagrinėtinas, nors padaryta kitų motyvų pagrindu, iš esmės yra teisinga.  Pagal Atkūrimo įstatymo 9 str. 2 d. piliečiai turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinių faktų, reikšmingų nuosavybės teisių atkūrimui, tais atvejais, kai neišliko nuosavybės teises ar giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Tais atvejais, kai šie dokumentai išliko, piliečiai turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir aplinkybė, kad tarp K. K. (S.) įstatyminių įpėdinių bei jų teisių perėmėjų galimai yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2009-05-12 sprendime yra pasisakyta ir dėl K. K. (S.) dukteriai iš antrosios santuokos R. B. priklausančios teisės atkurti nuosavybę į dalį jos motinai K. S. iki nacionalizacijos priklausiusio žemės sklypo. Tik dėl šios priežasties (pažeistos antrosios pretendentės R. B. teisės) buvo panaikinti ir administraciniai aktai, kuriais M. S. anksčiau atkurta  nuosavybė (b.l. 43). Tačiau tai nekliudo apeliantams dar kartą pasinaudoti teise į nuosavybės atkūrimą pagal  nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius atitinkamus prašymus ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusia savininke patvirtinančius dokumentus.  Kilus ginčams tarp pretendentų, jie spręstini pagal ginčo teisenos taisykles, o nuosavybės atkūrimo procese dalyvaujančių institucijų veiksmai (neveikimas) vertintini administracinių ginčų procesuose.     

Vadovaudamasi CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                               Dalia Kačinskienė