Administracinė byla Nr. I-2070-171/2013

Proceso Nr. 3-61-3-00176-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Rositos Patackienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos),

n u s t a t ė:

Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas:

1) panaikinti 2012-12-20 Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-8774(11);

2) solidariai priteisti iš atsakovių Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 12 269,10 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos;

3) įpareigoti atsakovus nuo 2013-01-01 mokėti jam Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2008-06-19 sprendimu Nr. 11SP-1716 paskirtą 675 Lt dydžio pensiją bei valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą;

4) solidariai priteisti iš atsakovių Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde paaiškino, kad 2008-06-19 sprendimu jam buvo paskirta 675 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010-01-01 ji buvo sumažinta. Kadangi dirbo, pensija buvo sumažinta dar kartą ir buvo mokama apie 639 Lt pensijos. Dėl susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo 2012-12-03 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2012-12-20 rašte Nr. 1D-8774-(11) paaiškino, kad neišmokėta pensijos dalis nebus grąžinta.

Teigia, kad Vidaus reikalų ministerija, pritaikiusi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. nuostatas iš viso nuo 2010-01-01 neišmokėjo 1 925,10 Lt, o kadangi jis dirba, tai jam dar neišmokėta 10 344 Lt pensijos. Mano, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautas pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę.

Pareiškėjas vadovaujasi 2012-02-06 Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą, prieštarauja Konstitucijai.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 33).

Atsakovės Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 26–27) pažymi, kad pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios sprendimo priėmimo metu galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl jos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti.

Atkreipia dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012-09-01, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo, taigi įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjui paduodant skundą teismui, teisiniams santykiams nebetaikoma. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarime, nei 2012-06-30 Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012-09-01, nenustatyta, kad jie taikytini į ateitį, Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Teismo posėdyje atsakovių atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 32, 34).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 35).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis byloje esančiais dokumentais, nustatyta, kad 2008-06-19 Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-1716 pareiškėjui nuo 2008-06-03 paskirta 675 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą (b. l. 10, 18). Taip pat pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki birželio mėnesio mokėtas valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (360 Lt) (b. l. 9, 25).

Pareiškėjas 2012-12-03 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį ir mokėti paskirto dydžio pensiją (b. l. 22). Vidaus reikalų ministerija 2012-12-20 rašte Nr. 1D-8774(11) pareiškėjui nurodė, kad neišmokėta pensijos dalis jam nebus grąžinta, o mokėti jam 675 Lt pensiją nėra teisinio pagrindo, kadangi Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012-12-31 (b. l. 7–8, 23–24).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui M. B. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio nuo 2010-01-01 ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. teisėtumo.

Pagal 1994-12-22 Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.

2009-12-09 buvo priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas. Pareiškėjui pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą Nr. X-212 paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. (b. l. 19–20, 22).

Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012-09-01.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012-09-21, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 str., konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos, todėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Byloje esanti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012-12-18 pažyma Nr. 11D(P)-6370 patvirtina apie pareiškėjui nuo 2010-01-01 mokėtą valstybinę pensiją (b. l. 9, 25). Šios pažymos duomenimis teismas neturi pagrindo abejoti, nes institucijos atsakingi darbuotojai pateiktų duomenų teisingumą patvirtino savo parašais. Remiantis nurodytos pažymos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2010 m. liepos iki 2012 m. rugsėjo mėnesio turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatomis.

Kadangi, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. liepos iki 2012 m. rugsėjo mėnesio turėjo būti išmokėta 16 900 Lt pensijos (650 Lt x 26 mėnesiai = 16 900 Lt), tačiau dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. taikymo realiai jam nurodytu laikotarpiu buvo išmokėta 16 625,50 Lt (646,75 Lt + (639,15 Lt x 25 mėnesiai) = 16 625,50 Lt) valstybinės pareigūnų ir karių pensijos (b. l. 9, 25).

Taigi darytina išvada, kad pareiškėjui M. B. laikotarpiu, kai jis turėjo draudžiamųjų pajamų (nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn.) nepagrįstai neišmokėta 274,50 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos (16 900 Lt - 16 625,50 Lt = 274,50 Lt).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka, ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr., pvz., adm. bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55-04).

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011-11-14 nutartis adm. byloje Nr. A575-1831/2011).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, todėl taikė įstatymo analogiją, t. y. vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normomis, ir pažymėjo, kad sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 9, 25), pareiškėjo prašymas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo Vidaus reikalų ministerijai pateiktas 2012-12-03 (b. l. 22), o skundas teismui – 2013-01-17 (b. l. 1). Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, todėl, laikydamasis iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas daro išvadą, kad jis turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (2012-07-23 nutartis adm. byloje Nr. A552-2747/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinius interesus pažeidė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgus į tai, atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Teismas daro išvadą, kad toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui M. B. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (274,50 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, neteko galios nuo 2012-09-01. 2012-12-20 Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012-12-31, pagal kurį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013-12-31. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti visą 2008-06-19 sprendimu Nr. 11SP-1716 paskirtą pensiją (675 Lt).

Vidaus reikalų ministerijos 2012-12-20 sprendime Nr. 1D-8774(11), kurį prašo panaikinti pareiškėjas, yra pateikiama informacija apie jam mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.

Kaip buvo konstatuota, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2012-12-20 sprendimą Nr. 1D-8774(11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Kaip minėta, pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2012-12-20 sprendimo Nr. 1D-8774(11) dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo (žr., pvz., LVAT 2013-03-12 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Pareiškėjas prašo solidariai priteisti iš atsakovių Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT 2009-11-02 nutartį a. b. Nr. A556-1241-09).

Vidaus reikalų ministerija, iki kol Konstitucinis Teismas nepripažino Laikinojo įstatymo normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus. Darytina išvada, kad šiuo atveju nenustatyti šios institucijos neteisėti veiksmai, todėl žalos atlyginimas pareiškėjui nepriteistinas. Be to, pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymą, atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje. Šiuo atveju valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo  85–87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012-12-20 sprendimo Nr. 1D-8774(11) dalį, kurioje atsisakyta M. B. (M. B.) pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti M. B. (M. B.) 274,50 Lt (du šimtus septyniasdešimt keturis litus ir penkiasdešimt centų) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                                Arūnas Dirvonas  

Rosita Patackienė

Irena Paulauskienė