Baudžiamoji byla Nr. 1A-64-1020/2019

Proceso Nr. 1-01-1-58810-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.5; 1.1.9.2.; 1.1.9.7.                          (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

sekretoriaujant Daivai Kokštaitei, 

dalyvaujant prokurorui Artūrui Survilai, 

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. (R. J.) gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje padarymą, vadovaujantis BK 18 straipsnio 2 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukta, paskiriant R. J. baudžiamojo poveikio priemones, numatytas BK 68 ir 71 straipsniuose: uždrausta 2 metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. lapkričio 24 d., bei paskirta 10 MGL (500 EUR) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią R. J. įpareigotas sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.       Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       R. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, esant ribotai pakaltinamam, dėl to, kad 2017 m. lapkričio 11 d. apie 00.00 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, (duomenys neskelbtini) kryptimi, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Renault Clio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,61 promilės etilo alkoholio).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       R. J. apeliaciniu skundu prašo pirmos instancijos teismo nuosprendį pakeisti iš dalies: 1) sumažinti jam paskirtą įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir išdėstyti paskirtos įmokos sumokėjimą dalimis, kuo ilgesniam laikotarpiui; 2) sutrumpinti jam paskirtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

3.       Apeliantas sutinka ir neprieštarauja, jog jam būtų atimta teisė vairuoti, tačiau jis pageidauja, kad, pagal galimybes, šis terminas būtų sumažintas. R. J. manymu, jam paskirtos įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis yra per didelis ir neproporcingas. Jis yra tik iš dalies darbingas, o netekto darbingumo pensija šiuo metu siekia tik 203,79 EUR. Daugiau jokių pajamų ar turto, iš kurių galėtų padengti paskirtą įmoką, jis neturi, šių pinigų pasiskolinti negali. Tokioje situacijoje jam paskirtas įmokėti dydis į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą prieštarauja proporcingumo principui.

4.       Teismo posėdyje R. J. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.  

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

R. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. 

5.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis, kuria atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - 2 metams uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones ir paskirta 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, yra teisinga ir pagrįsta. Visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas nustatydamas konkrečią į minėtą fondą mokėtiną sumą ir 10 MGL sumą prilygindamas 500 EUR, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo laiką, padarė klaidą ir nuosprendis šioje dalyje keistinas.

6.       BK 18 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos BK 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba BK 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. Taigi pats įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 18 straipsnio 2 dalies pagrindu, yra būtina (imperatyvu) skirti baudžiamojo poveikio priemones arba priverčiamąsias medicinos priemones.

7.       Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas R. J. atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės minėtu pagrindu, jam paskyrė dvi, pakankamai švelnias, baudžiamojo poveikio priemones: R. J. skirto teisės vairuoti atėmimo trukmė lygi BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytam vidurkiui, o skirta įmoka į minėtą fondą yra artima galimam skirti minimumui – 2017 m. spalio 6 d. įsigaliojusi BK 71 straipsnio redakcija (t. y. įsigaliojusi iki R. J. inkriminuojamos veikos padarymo) numato galimybę skirti įmoką, kurios dydis svyruoja nuo 5 iki 125 MGL. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad R. J. anksčiau jau yra baustas ir už kitus KET pažeidimus (už greičio viršijimą 39 km/h; už automobilio techninės apžiūros dokumento nepateikimą (b. l. 33), o tai taip pat svarbu sprendžiant dėl ginčijamų poveikio priemonių teisingumo. 

8.       Apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 18 straipsnio 2 dalies pagrindu, taigi jis nepatyrė padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, t. y. jam nebuvo paskirta bausmė ir jis neturi teistumo, nors toks sprendimas, pagal įstatymą, taip pat galėjo būti priimtas (remdamasis BK 18 straipsnio 2 dalimi, apylinkės teismas turėjo galimybę ne nutraukti bylą, o nuteisti apeliantą ir taikyti BK 59 straipsnio nuostatas bei tik sušvelninti paskirtą bausmę (būtent tokio sprendimo baigiamųjų kalbų metu prašė prokuroras (b. l. 98)). Be to, atsižvelgdamas į R. J. konstatuotą riboto pakaltinamumo būklę, apylinkės teismas konstatavo, jog šiuo atveju nėra proporcinga taikyti nei vairuoto automobilio, nei jo vertę atitinkančios sumos konfiskavimo, kas analogiško pobūdžio bylose taip pat paprastai taikoma. Taigi minėtas dviejų baudžiamojo poveikio priemonių kompleksas, t. y. 10 MGL įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir teisių atėmimas dvejiems metams šioje situacijoje, yra pakankamai humaniškas, ne per griežtas ir proporcingas, todėl sprendimas šioje dalyje yra teisingas. 

9.       Visgi, teisėjų kolegija, svarstydama apelianto prašymą dėl įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydžio sumažinimo, atkreipė dėmesį į neteisingai šioje byloje pritaikytą MGL dydį (pirmosios instancijos teismas 1 MGL prilygino 50 EUR sumai). R. J. inkriminuota veika buvo padaryta 2017 m. lapkričio 11 d., o tuo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) nutarimą „Dėl LRV 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, Lietuvos Respublikoje galiojęs MGL dydis buvo lygus 37,66 EUR. Iš to akivaizdu, jog skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, pagal apelianto veikos padarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo lygi ne 500, o 376,60 EUR (vienas MGL prilyginamas 50 EUR tik nuo 2018 m. sausio 1 d.). Taigi galutinis įmokos dydis skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai nustatytas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.

10.       Turėdamas omenyje šia nutartimi sumažintą mokėtinos įmokos dydį, apygardos teismas neįžvelgia pagrindo tenkinti apelianto prašymo iš išdėstyti šios įmokos mokėjimą dar ilgesniam nei 4 mėnesių terminui. Viena vertus šia nutartimi ištaisius skundžiamame nuosprendyje esantį apsirikimą finansinė našta R. J. sumažėjo beveik ketvirtadaliu, kita vertus, nors R. J. šiuo metu ir nedirba, iš turimų duomenų akivaizdu, kad dirbti jis gali ir tai praeityje darė – veikos padarymo metu jo vairuotas automobilis priklausė įmonei, kurioje jis dirbo; byloje yra pateikta jo, kaip šios įmonės darbuotojo, teigiama darbinė charakteristika. Taigi net ir turint omenyje, jog šiuo metu vienintelis R. J. pragyvenimo šaltinis yra gaunama netekto darbingumo pensija ir ligos išmoka (b. l. 118), jis turi galimybes tiek susirasti darbą, tiek sumokėti sumažintą piniginę sumą.

11.       Atsižvelgdama į visus aukščiau minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. atžvilgiu paskirti baudžiamojo poveikio priemones – 2 metų trukmės uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones ir 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – yra teisėtas ir pagrįstas. Visgi minėtu nuosprendžiu nustatytas mokėtinas įmokos dydis, piniginės išraiškos prasme, yra neteisingas ir mažintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

         n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. nuosprendį dalyje dėl R. J. paskirtos įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą dydžio pakeisti ir įpareigoti R. J. sumokėti 10 MGL, t. y. 376,60 EUR, dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. 

Kitos nuosprendžio dalies, taip pat ir dalies dėl paskirtos įmokos sumokėjimo termino, nekeisti.

        Teisėjai                                                       Arūnas Budrys

                                                             Jurgita Kolyčienė

                                                                                             Ernestas Rimšelis