Administracinė byla Nr. A-375-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06117-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų    Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Nidera B. V.“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas „Nidera B. V.“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–11), kurį patikslino (III t., b. l. 48–59), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-131; 2) pakeisti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, nurodant pareiškėjui grąžinti 3 864 706,66 Lt palūkanų sumą (skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad likusi mokėtina suma sudaro 3 649 804,39 Lt). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Inspekcijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. vasario–gegužės mėnesiais Lietuvoje įsigijo ir pardavė už Europos Sąjungos ribų kviečių už 76 983 585 Lt, todėl įgijo teisę į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą. Nors pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymo) nuostatomis, neturėjo pareigos registruotis PVM mokėtoju dėl eksportinių tiekimų, mokesčių administratorius vėliau apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Dėl to 2008 m. liepos 14 d. pateikė prašymą Vilniaus AVMI įregistruoti jį PVM mokėtoju, kuri jį įregistravo 2008 m. rugpjūčio 12 d. Pareiškėjas pirmoje po įsiregistravimo PVM deklaracijoje deklaravo grąžintiną 11 743 259 Lt PVM sumą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Po deklaracijos pateikimo Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2009 m. sausio 16 d. surašė patikrinimo aktą
   Nr. (21.26)-06-77-4, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas teisės į PVM atskaitą neįgijo. Ginčui pasiekus Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), ši 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad šis išaiškintų, ar apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą apribojimas, remiantis tuo faktu, kad asmuo, atitinkantis visus pagrindinius teisės į PVM atskaitą reikalavimus, neįsiregistravo PVM mokėtoju, neprieštarauja Direktyvos 2006/112/EB (toliau – ir PVM direktyva) nuostatoms. 2010 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismas priėmė pareiškėjui palankų prejudicinį sprendimą, kuriuo remdamasi MGK 2010 m. lapkričio 24 d. priėmė galutinį sprendimą, įpareigojantį Inspekciją grąžinti pareiškėjui PVM permoką (VMI 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką. Atitinkamai pareiškėjas 2011 m. birželio 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI su prašymu sumokėti palūkanas dėl neteisėto atsisakymo grąžinti PVM permoką, kuri 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (17.2)-46-24118 informavo, kad sutinka sumokėti palūkanas tik už laikotarpį nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo iki dienos, kai pareiškėjui buvo grąžinta permokos suma, t. y. 214 902,27 Lt. 2012 m. liepos 19 d. Vilniaus AVMI pateikė pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, kuriuo remiantis pareiškėjui buvo išmokėta 214 902,27 Lt palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permoką. Nagrinėdama mokestinį ginčą dėl tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo  Inspekcija 2013 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, konstatuodama, kad iki Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVM įstatymo 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, traktuoti kitaip, todėl pareigos grąžinti PVM mokesčio permoką pradžia sietina su Teisingumo Teismo sprendimu. Pareiškėjas su minėtais Inspekcijos argumentais nesutiko, rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi, 32 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniu, Konstitucinio akto „dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsniu, MAĮ apibendrinto komentaro 3 straipsnio 5 dalimi, teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsniu. Akcentavo, kad, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. kovo 19 d. sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas 2009 m. sausio 16 d. aktas, buvo panaikintas kaip neteisėtas, Vilniaus AVMI netenkindama 2008 m. rugsėjo 29 d. prašymo neteisėtai ir nepagrįstai laiku negrąžino pareiškėjui PVM permokos ir dėl to, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo naudai turi būti skaičiuojamos palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką. Pabrėžė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalimi ir Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsniu, pareiškėjui priklausančios ir Vilniaus AVMI mokėtinos palūkanos turi būti apskaičiuotos laikotarpiu nuo mokestinio patikrinimo pradžios (nuo 2008 m. lapkričio 21 d.) iki mokestinės (PVM) permokos grąžinimo datos (iki 2010 m. gruodžio 22 d.).
3. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 177–179, III t.,
   b. l. 63–67) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog dalies palūkanų priteisimas siejamas su PVM permoka. Pabrėžė, jog mokesčio permokos grąžinimo tvarka priklauso nuo tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės ir sąlygoja atitinkamos taisyklės pritaikymą. Pavyzdžiui, jei dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 7 d. 2 p.). Tačiau bendra taisyklė yra ta, jog visų pirma paprastai turi būti paduotas mokesčių mokėtojo rašytinis prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo, o jos grąžinimas numatytas per 30 dienų, jei nėra kitų įstatymų leidėjo numatytų išimčių (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 5 d., 87 str. 7 d. 1 p.). Atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. sausio 16 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. (21.26)-06-77-4, iš kurio matyti, jog buvo atliktas pareiškėjo veiklos patikrinimas, tikrintas PVM, vadinasi, mokestinis patikrinimas buvo susijęs ir su PVM permokos grąžinimu, o tokiu atveju taikytina norma įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 2 punkte. Pareiškėjas nesutiko su tokia pozicija, todėl pateikė skundą Inspekcijai, o po to – MGK, kuri 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-316(7-255/2009) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus ir inspekcijos sprendimus. Minėtas MGK sprendimas buvo priimtas tik po Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo ir nuostata, jog apmokestinamasis asmuo turi teisę pasinaudoti teise į PVM atskaitą tais atvejais, kai jis prekes, įsigytas iki įsiregistravimo PVM mokėtoju tais atvejais, kai yra įvykdomos dvi sąlygos: pirma – panaudoja PVM apmokestinamoje veikoje, ir antra – per protingą terminą įsiregistruoja PVM mokėtoju, atsirado tik po šio Teisingumo Teismo sprendimo. Iki tol mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVM įstatymo 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, traktuoti kitaip. Mokesčių administratoriaus pareigos pradžia grąžinti PVM mokesčio permoką, atsižvelgiant į terminų skaičiavimo taisykles, sietina su 2010 m. spalio 21 d., PVM permoka pareiškėjui grąžinta 2011 m. gruodžio 22 d., todėl palūkanos už ne laiku grąžintą PVM permoką apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 176, III t., b. l. 74) nurodė, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu (III t.,
   b. l. 148–156) pareiškėjo „Nidera B. V.“ skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Inspekcijos 2013 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-131 ir Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 258856 ir įpareigojo Vilniaus AVMI apskaičiuoti pareiškėjui „Nidera B. V.“ palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. nuo laiku negrąžintos 11 743 259 Lt PVM permokos sumos ir priimti sprendimą dėl apskaičiuotų palūkanų grąžinimo.
7. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, už kokį laikotarpį pareiškėjui turi būti skaičiuojamos palūkanos už jam laiku negrąžintą 11 743 259 Lt PVM permoką, o būtent dėl palūkanų skaičiavimo pradžios. Pareiškėjas nurodo, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 2008 m. lapkričio 21 d., t. y. nuo mokestinio patikrinimo pradžios, o atsakovas – kad nuo 2010 m. spalio 21 d., t. y. nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo. Byloje ginčo dėl to, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo laiku negrąžintos 11 743 259 Lt PVM permokos sumos, nėra. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos iki 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. mokestinės permokos grąžinimo.
8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PVM įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 87 straipsnio 7 dalimi, 87 straipsnio 7 dalies 2 punktu, 87 straipsnio 9 dalimi. Teismas nurodė, kad patikrinimo akte, kuris vėliau buvo patvirtintas mokesčių administratoriaus sprendimu, buvo neteisingai konstatuota, jog pareiškėjas neturi teisės į 11 743 259 Lt PVM atskaitą. Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo ir turėjo pareigą iš karto priimti teisingą sprendimą – nenustačiusi mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatus įforminti patikrinimo pažyma, kaip tai numato Mokesčių administravimo įstatymo 130 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, bei Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalyje nustatytu terminu grąžinti pareiškėjui PVM permoką. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad mokesčių administratorius iki Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo priėmimo neturėjo galimybės kitaip traktuoti PVM įstatymo 63 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl palūkanos pareiškėjui buvo paskaičiuotos nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės palūkanų skaičiavimo pradžią sieti su Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo priėmimu, todėl toks laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos, pradžios skaičiavimas laikytinas nepagrįstu. Teismo vertinimu, atlikdamas mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius turėjo vadovautis ne tik Mokesčių administravimo įstatymo ir PVM įstatymo nuostatomis, bet ir ginčo santykius reglamentuojančiomis PVM direktyvos nuostatomis bei aktualia Teisingumo Teismo praktika. Mokesčių administratorius turėjo galimybę spręsti, ar pagrįstai ir proporcingai PVM įstatymo 63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos apribojo PVM direktyvoje įtvirtintą apmokestinamų asmenų, taigi ir pareiškėjo, teisę į PVM atskaitą. Teisingumo Teismas savo praktikoje ne kartą buvo pažymėjęs, kad valstybės narės mokesčių mokėtojo teisės į PVM atskaitą iš esmės negali riboti, ji gali būti ribojama tik Direktyvoje aiškiai numatytais atvejais (1988 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-50/87 17 punktas, 1991 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-97/90 29 punktas, 1995 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-62/93 18 punktas, 2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nr. C-368/06 31 punktas), todėl mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, turėjo taikyti šias taisykles. Mokesčių administratorius taip pat turėjo vadovautis ir kitais Teisingumo Teismo išaiškinimais, susijusiais su papildomų sąlygų apmokestinamam asmeniui, turinčiam teisę į PVM atskaitą, nustatymu, kurios gali padaryti naudojimąsi šia teise neįmanomą (1998 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Nr. C-95/07 ir Nr. C-96/07).
9. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo ir turėjo pareigą priimti pareiškėjo atžvilgiu teisingą sprendimą, t. y. patikrinimo aktu konstatuoti, jog pareiškėjas turi teisę į 11 743 259 Lt PVM atskaitą, ir tokius mokestinio patikrinimo rezultatus patvirtinti patikrinimo pažyma, kuri turėjo būti surašyta ne vėliau kaip per 5 dienas po patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 128 str. 1, 2 d., 130 str. 1, 4 d.). Nagrinėjamu atveju patikrinimo aktas pareiškėjo įgaliotam asmeniui buvo įteiktas 2009 m. sausio 19 d., todėl patikrinimo pažyma turėjo būti surašyta ne vėliau kaip 2009 m. sausio 24 d. Kadangi 2009 m. sausio 16 d. patikrinimo aktas pareiškėjui buvo įteiktas po 3 dienų nuo jo surašymo, teismas protingu terminu, per kurį pareiškėjui būtų buvusi įteikta patikrinimo pažyma, laiko tokį patį terminą, todėl konstatavo, kad ji būtų buvusi įteikta 2009 m. sausio 27 d., o nuo šios datos pareiškėjui ne vėliau kaip per 20 dienų turėjo būti grąžinta PVM permoka. Šios permokos negrąžinus, pareiškėjui nuo 2009 m. vasario 17 d. skaičiuotinos palūkanos, nes pastarajam laikinai negalint disponuoti lėšomis, atitinkančiomis PVM skirtumą, jis patyrė ekonominį sunkumą ir finansinę naštą, kompensuotiną palūkanomis, taip užtikrinant mokesčių neutralumo principo laikymąsi. Pareiškėjo argumentai, kad palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką turi būti skaičiuojamos nuo mokestinio patikrinimo pradžios – 2008 m. lapkričio 21 d., atmestini kaip nepagrįsti, kadangi mokesčių administratoriui realizuojant jam suteiktą teisę atlikti mokesčių mokėtojo mokestinį patikrinimą, tokie jo veiksmai laikytini teisėtais, nes tik patikrinimo metu galėjo būti įvertintas ir nustatytas pareiškėjo deklaruoto PVM teisingumas.

III.

10. Atsakovas Inspekcija apeliaciniu skundu (III t., b. l. 159–161) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Inspekcijos 2013 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-131 ir Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 258856. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, t. y. netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio ir PVM įstatymo 91 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias PVM permokos grąžinimo (tuo pačiu ir palūkanų už ne laiku grąžintą PVM permoką mokėjimo) tvarką. Atsakovas vadovaujasi MAĮ 87 straipsnio 9 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalimi, PVM įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi.
2. Mokesčių administratorius, kaip mokesčių įstatymus įgyvendinanti institucija, negalėjo priimti sprendimo, prieštaraujančio PVM įstatymo nuostatoms. Šiame ginče ir specializuota tik mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija tiesiogiai netaikė PVM direktyvos nuostatų ir Teisingumo Teismo praktikos, tačiau dėl galimo PVM įstatymo nuostatų prieštaravimo PVM direktyvos nuostatoms dėl prejudicinio sprendimo kreipėsi į Teisingumo Teismą. Tik Teisingumo Teismui priėmus 2010 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. C-385/09, tapo aišku, jog mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į 11 743 259 Lt PVM atskaitą.
11. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 188–195) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti galioti; priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys įrodymai bus pateikti vėliau.
1. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų argumentų, kurių nebūtų išnagrinėjęs teismas ir neaptaręs teismo sprendime. Mokesčių administratorius priimdamas sprendimą dėl atlikto pareiškėjo mokestinio patikrinimo privalėjo tiesiogiai taikyti Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką. Pagrindinis Europos Sąjungos teisinės sistemos požymis yra šios teisinės sistemos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu. Todėl vienašališkas ir nesuderinamas su Europos Sąjungos teise nacionalinis teisės aktas negali būti taikomas. Pažymėtina, kad tam tikros Sąjungos teisės normos pasižymi tiesioginio veikimo bei tiesioginio taikymo galimybe.
2. Pažymi, kad nei Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje, nei kitose nuostatose, nėra numatyta jokių išimčių, suteikiančių teisę mokesčių administratoriui palūkanas nuo ne laiku grąžintos mokesčio permokos mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į apeliacinį skundą
    (III t., b. l. 186) nurodo, kad palaiko Inspekcijos apeliaciniame išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

IV.

13. 2016 m. liepos 5 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar PVM direktyvos 183 straipsnį, skaitomą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinį įstatymą mokamų palūkanų už laiku negrąžintą (neįskaitytą) PVM permoką (skirtumą) atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes, kaip palūkanų santykį su laiku negrąžintos permokos dydžiu, permokos negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.
14. Atsakydamas į šį prašymą, Teisingumo Teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu byloje Nidera B.V. (C-387/16) išaiškino, kad pagal PVM direktyvos 183 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinę teisę mokamų palūkanų sumą už laiku negrąžintą pridėtinės vertės mokesčio skirtumą atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes: palūkanų sumos santykį su pridėtinės vertės mokesčio skirtumo suma, skirtumo negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, taip pat apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

15. Pagal atsakovo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl laikotarpio, už kurį turi būti mokamos palūkanos nustačius, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė leisti pareiškėjui atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir jį grąžinti.
17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Nyderlanduose įsteigta bendrovė, nuo 2008 m. vasario iki gegužės mėn. Lietuvoje iš žemės ūkio produktų tiekėjų įsigijo kviečių. Šių produktų tiekėjų išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta bendra PVM suma sudarė 11 743 259 Lt, šią sumą pareiškėjas sumokėjo kartu su įsigytų prekių kaina. Įsigytą (visą) kviečių kiekį 2008 metų vasario–gegužės mėnesiais pareiškėjas išgabeno į trečiąsias valstybes – Alžyrą ir Turkiją, taikydamas Lietuvos nacionalinėje teisėje numatytą 0 procentų PVM tarifą.
18. Tenkinant 2008 m. liepos 14 d. prašymą, 2008 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas įregistruotas PVM mokėtoju Lietuvoje. Pateiktoje PVM deklaracijoje už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki rugpjūčio 31 d. jis deklaravo minėtą pirkimo PVM ir 2008 m. rugsėjo 29 d. paprašė grąžinti šią sumą iš valstybės biudžeto.
19. 2009 m. kovo 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-129 Vilniaus AVMI atsisakė pripažinti pareiškėjo teisę į minėto PVM atskaitą bei grąžinti sumokėtas sumas. Toks sprendimas iš esmės buvo priimtas nustačius, kad ginčo tiekimų laikotarpiu pareiškėjas nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju Lietuvoje, todėl, remiantis tuo laikotarpiu taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis, jis negalėjo pasinaudoti teise atskaityti (reikalauti grąžinti) aptariamą mokestį. Ginčui dėl tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo pasiekus Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ši 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atitinkamai, remdamasi šios Europos Sąjungos teiminės institucijos 2010 m. spalio 21 d. sprendimu byloje Nidera (C‑385/09) pateiktais išaiškinimais, Komisija 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-316 (7-255/2009) pripažino, kad pareiškėjas turėjo teisę į PVM atskaitą ir nurodė mokesčių administratoriui grąžinti minėtas sumas pareiškėjui. Inspekcija, vykdydama šį sprendimą, 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką.
20. Pareiškėjas 2011 m. birželio 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI su prašymu išmokėti jam palūkanas dėl neteisėto atsisakymo grąžinti PVM permoką.
21. Vietos mokesčių administratorius 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (17.2)-46-24118 informavo pareiškėją, kad sutinka sumokėti palūkanas tik už laikotarpį nuo minėto Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo (2010 m. spalio 21 d.) iki dienos, kai pareiškėjui buvo grąžinta permokos suma, viso – 214 902,27 Lt. Remiantis Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 16 d. buvo išmokėta 214 902,27 Lt palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permoką.
22. Pareiškėjas dėl tokio Vilniaus AVMI sprendimo su skundu kreipėsi į Inspekciją, kuri 2013 m. spalio 2 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, konstatavusi, kad iki minėto Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo nacionalinės teisės aktų nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, vertinti kitaip, todėl pareigos grąžinti PVM mokesčio permoką pradžia sietina su šiuo Teisingumo Teismo sprendimu.
23. Pareiškėjas su tokiu Inspekcijos sprendimu nesutiko ir kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, nurodydamas, jog ginčo atveju mokėtinos palūkanos turėjo būti apskaičiuotos nuo mokestinio patikrinimo pradžios (nuo 2008 m. lapkričio 21 d.) iki mokestinės (PVM) permokos grąžinimo datos – 2010 m. gruodžio 22 d.
24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo Vilniaus AVMI apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsakovas (Inspekcija).
25. Taigi, nagrinėjamu atveju iš esmės ginčas yra kilęs dėl momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamos palūkanos už ne laiku grąžintą PVM (mokesčio permoką): pareiškėjas nurodo   2008 m. lapkričio 21 d., t. y. dieną, kada buvo pradėtas mokestinis patikrinimas dėl jo prašomos grąžinti PVM permokos (atskaitytino PVM), o atsakovas – 2010 m. spalio 21 d., t. y. nuo Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo byloje Nidera (C‑385/09) priėmimo.

VI.

26. Ginčo teisiniams santykiams aktuali Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 91 straipsnio 10 dalis (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) įtvirtino, kad PVM permoka grąžinama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) nustatyta tvarka ir terminais.
27. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) pirmiausia įtvirtina, kad „mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu <...>“.
28. To paties straipsnio 6 dalis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) numato, kad „mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą [Mokesčių administravimo] įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. <...> Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos“. Šioje cituotoje nuostatoje minima Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) įtvirtina, kad: „<...> mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka

1) mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Tais atvejais, kai mokesčių administratorius paprašo mokesčių mokėtoją pateikti papildomus dokumentus, 30 dienų terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos po pareikalautų dokumentų gavimo dienos. <...> Šiame punkte nustatyti terminai netaikomi, jei yra šios dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės;

2) tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų nenustatyta, – pažymos apie tai), įteikimo <…> dienos.“

29. Galiausiai Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX‑2112 redakcija) numato, kad „mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui“.
30. Nagrinėjamu atveju šių nacionalinių nuostatų taikymas lemtų išvadą, kad pareiškėjui priteistinos palūkanos skaičiuotinos nuo 2009 m. balandžio 9 d., t .y. praėjus 20 dienų nuo 2009 m. kovo 19 d. Vilniaus AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tačiau, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl palūkanų už laiku negrąžintą PVM, t. y. už apmokestinamojo asmens (pareiškėjo) negalėjimą laiku įgyvendinti teisės į PVM atskaitą ir su tuo susijusios apmokestinamojo asmens patirtos naštos kompensavimu. Todėl aktuali tampa 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) bei susijusi Teisingumo Teismo praktika.
31. Pastaruoju aspektu paminėtinas Teisingumo Teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Steaua Rom?n? (C-431/12), kurio 23 punkte ši Europos Sąjungos teisminė institucija yra pabrėžusi jog, kai apmokestinamajam asmeniui PVM skirtumas grąžinamas ne per protingą terminą, pagal PVM sistemos neutralumo principą reikalaujama, kad taip apmokestinamojo asmens patirti finansiniai nuostoliai dėl negalėjimo disponuoti aptariama pinigų suma būtų atlyginti sumokant palūkanas už vėlavimą. Iš valstybės biudžeto mokėtinų palūkanų apskaičiavimas, kai atskaitos taškas nėra ta diena, kurią pagal PVM direktyvą paprastai turėjo būti grąžintas PVM skirtumas, iš esmės pažeidžia šios direktyvos 183 straipsnio reikalavimus. Svarbus ir Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Enel Maritsa Iztok 3 (C‑107/10), kurio rezoliucinės dalies 2 punkte buvo, be kita ko, konstatuota, jog PVM direktyvos 183 straipsnį, skaitomą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį įprastas PVM skirtumo grąžinimo terminas, kuriam pasibaigus turi būti mokamos palūkanos nuo grąžintinos sumos, yra pratęsiamas pradėjus mokestinio patikrinimo procedūrą, kai dėl šio pratęsimo palūkanos tampa mokėtinos tik nuo šios procedūros pabaigos. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Sąjungos teisminė institucija pripažino, jog nacionalinėje teisėje nustatytas bendras 45 dienų terminas, per kurį nuo prašymo grąžinti (įskaityti) PVM skirtumą nacionalinės institucijos turi aptariamas sumas grąžinti (įskaityti), neprieštarauja minėtai taisyklei.
32. Tokia Teisingumo Teismo pozicija leidžia pagrįstai vertinti, kad minėta Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalis, tiek kiek ji palūkanų už ne laiku grąžintą PVM permoką mokėjimą sieja su to paties straipsnio 7 dalies 2 punkte numatyto termino pažeidimu, neatitinka iš PVM direktyvos 183 straipsnio, skaitomo atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, kylančių reikalavimų.
33. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir, kad jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju, jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad šiose nuostatose yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Be to, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.).
34. Todėl, atsižvelgusi į šią Konstitucinio Teismo bei Teisingumo Teismo praktiką, vadovaudamasi minėtuose prejudiciniuose sprendimuose pateiktu aiškiu ir besąlygišku Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimu (acte clair) bei remdamasi šiame baigiamajame teismo akte pateiktu vertinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 2 punkto taisyklė, kiek tai susiję su datos, nuo kurios turi būti skaičiuojamos palūkanos už ne laiku grąžintą (įskaitytą) PVM permoką (skirtumą), nustatymu. Atitinkamai aktualia šiame ginče turėjo būti laikoma Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punktas.
35. Taigi šiame baigiamajame teismo akte pateiktas nacionalinės teisės normų aiškinimas Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų ir Teisingumo Teismo praktikos kontekste sudaro pakankamą pagrindą atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Žinoma, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias nuostatas, pabrėžtina, kad apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pateikė tik atsakovas, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo priteistų sumų (palūkanų laikotarpio) neginčija, nagrinėjamu atveju nėra jokių išimtinių aplinkybių, suponuojančių būtinybę apeliacinės instancijos teismui peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
36. Išvados dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ginčo atveju negali paneigti atsakovo argumentai dėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių individualių aplinkybių reikšmės nustatant priteistinos sumos (palūkanų) už laiku negrąžintą PVM permoką dydį.
37. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, jog Teisingumo Teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Nidera B.V. (C-387/16) rezoliucinėje dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pagal PVM direktyvos 183 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinę teisę mokamų palūkanų sumą už laiku negrąžintą pridėtinės vertės mokesčio skirtumą atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes: palūkanų sumos santykį su pridėtinės vertės mokesčio skirtumo suma, skirtumo negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, taip pat apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.
38. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios lemtų vertinimą, kad ginčo PVM sumos pareiškėjui laiku nebuvo grąžintos dėl jo kaltės; tokia aplinkybe, ypač atsižvelgiant į minėtus reikalavimus, susijusius su būtinybę užtikrinti Europos Sąjungos teisės veiksmingumą bei minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nidera B.V. 30 punktą, nelaikytina ir atsakovo 2018 m. kovo 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktas teiginys dėl pareiškėjo (galbūt) padaryto  nacionalinės teisės nuostatų (formalaus) pažeidimo.

VII.

39. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
40. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimamas pareiškėjo naudai – atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas galioti pareiškėjo naudai priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
41. Teikdamas atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias konkrečiai nurodė (patikslino) 2018 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame prašyme.
42. Iš prašymo matyti, kad pareiškėjas pirmiausia siekia, kad jam būtų atlygintos bylinėjimosi išlaidos, patirtos  teisminio proceso Nr. 3-61-3-06117-2013-4 bylose – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacine tvarka nagrinėtose bylose Nr. A-820-442/2015 ir Nr. A-375-556/2018 bei pirmosios instancijos teismų nagrinėtose bylose Nr. I-3351-437/2014 ir Nr. I-3195-596/2016. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju tikrinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirma instancija, klausimą sprendžia pirmosios instancijos  teismas, todėl dėl šių (pirmosios instancijos teisme patirtų) išlaidų atlyginimo pareiškėjas turėtų kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
43. Pastebėtina ir tai, kad vertinant pareiškėjo pateiktą prašymą bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų apie teismo procesus kontekste, nėra visai aišku dėl prašymo apimties. Iš tiesų galima numanyti, jog (galbūt) pareiškėjas siekia, kad būtų atlygintos ir išlaidos, patirtos ginčą nagrinėjant kitose administracinėse bylose –
    1)  Nr. I-1135-121/2013 ir Nr. A575-1422/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02612-2012-9);
    2) Nr. Iv-2683-224/2012 ir Nr. A261-243/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00842-2012-2).   Tačiau pareiškėjas eksplicitiškai nenurodo administracinių bylų (teisminių procesų) numerių ar kitų panašių duomenų, kurie leistų neabejotinai identifikuoti ir išskirti šioje byloje patirtas ir pareiškėjui priteistinas aptariamas sumas.
44. Svarbu akcentuoti ir tai, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų atlygintos ir išlaidos, patirtos dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šioje byloje. Tačiau šios išlaidos, ypač pagal sąskaitą Nr. 000625278, nurodomos iš esmės labai abstrakčiai, o tai neleidžia nustatyti šių išlaidų tikrojo turinio bei pobūdžio. Tai, atskirai nevertinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalies, inter alia skaitomos kartu su Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 6 dalimi, taikymo ginčo teisiniams santykiams, savaime neleidžia teismui tinkamai išspręsti klausimo dėl šių  išlaidų (jų dalies) priteisimo ar nepriteisimo.
45. Galiausiai paminėtina ir tai, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas siekia ne tik atstovavimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 6 d.), bet ir kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (vertimo, korespondencijos ir kt.), tačiau šios sumos nėra atskirai ir aiškiai išskirtos, nors šių išlaidų atlyginimo klausimus proceso įstatymai reguliuoja skirtingai.
46. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu, atkreipiant šios proceso šalies dėmesį į galimybę dėl aptariamų išlaidų atlyginimo priteisimo kreiptis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo
2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                  Arūnas Sutkevičius