VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Maistas vaistas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-17869-294/2019 pagal ieškovės UAB „Apskaitos organizavimas“ ieškinį atsakovei UAB „Maistas vaistas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Apskaitos organizavimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Maistas vaistas“ 1 700 EUR skolos, 8 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2018-01-02 tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašyta Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis Nr. 2018-01/02 (toliau - Sutartis). Remiantis sutarties l. l punktu, ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei buhalterinės apskaitos ir kitas su buhalterinės apskaitos tvarkymu susijusias paslaugas (detalizuotos sutarties 1.1.1 - 1.1.14 punktuose), o sutarties 2.2.7 punktu atsakovė įsipareigojo šioje sutartyje numatytais terminais apmokėti ieškovei už suteiktas paslaugas. Sutartyje numatyta bei šalių suderinta ieškovės paslaugų kaina – po 500 EUR/mėn. Atsakovė įsipareigojo apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas - faktūras per 10 kalendorinių dienų po sąskaitos pateikimo el. paštu (sutarties 3.2 p.). Ieškovė atsakovei teikė paslaugas 6 mėnesius, t. y. nuo 2018-01-02 iki 2018-07-03. Sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė atsakovei suteikė paslaugų ir pateikė 6 sąskaitas - faktūras bendrai 3000 EUR sumai, tačiau atsakovė ieškovei yra sumokėjusi - 1300 EUR. Ieškinio pateikimo dienai atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudarė 1 700 EUR: 2018-03-31 PVM s. f. serija ATM Nr. 180331/8 (turėjo apmokėti iki 2018-04-10) 200 EUR; neapmokėta suma; 2018-04-30 PVM s. f. serija ATM Nr. 180430/8 (turėjo apmokėti iki 2018-05-10) 500 EUR neapmokėta suma; 2018-05-31 PVM s. f. serija ATM Nr. 180531/8 (turėjo apmokėti iki 2018-06-10) 500 EUR neapmokėta suma; 2018-06-30 PVM s. f. serija ATM Nr. 180630/8 (turėjo apmokėti iki 2018-07-10) 500 EUR neapmokėta suma.

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 16 d. preliminariu sprendimu ieškovės UAB „Apskaitos organizavimas“ ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Maistas vaistas“ 1700 EUR skolos, 321,50 EUR bylinėjimosi išlaidų ir aštuonių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1700 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018-10-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.        

4.       Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį (prieštaravimuose) nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė ieškovės ieškinį atmesti bei panaikinti Vilniaus miesto 2018 m. spalio 16 d. preliminarų sprendimą. Pažymėjo, kad ieškinys yra nepagrįstas, atmestinas visa apimtimi. Atsakovė UAB „Maistas vaistas“ turi priešpriešinį 3 500 EUR dydžio vertės reikalavimą ieškovei UAB „Apskaitos organizavimas“. Ieškovė nėra suteikusi visų sutartų buhalterinės apskaitos paslaugų atsakovei pagal 2018-01-02 sutartį Nr. 2018-01/02, todėl atsakovė iki šios dienos stokoja esminės buhalterinės informacijos ir duomenų, dėl to patyrė ir patiria tiesioginių nuostolių. Neteikdama dalies paslaugų, ieškovė nereikalavo iš atsakovės ir pilno mokėjimo už buhalterinių paslaugų teikimą, nepateikė apmokėjimui visų sąskaitų, kurias pateikė teismui su ieškiniu. Ieškovė buvo išrašiusi sąskaitas-faktūras apmokėjimui iš viso tik 2000 EUR sumai; 1700 EUR atsakovė yra sumokėjusi. Ieškovės atstovė T. M. vilkino ir galiausiai vienašališkai nutraukė tarp jos ir atsakovės vadovo S. B. vykusias derybas dėl priešpriešinių reikalavimų. Pažymėjo, kad vadovas yra užsienietis, nesuprato, kad pasirašė sutarties nutraukimo dokumentus. Be to, dėl ieškovės veiksmų /neveikimo būtent atsakovė patiria nuostolius. Ieškovė nesuteikė esminės paslaugų dalies, todėl neturi teisės reikalauti atlyginimo.

5.       Atsakovė UAB „Maistas vaistas“ teismui pateikė priešieškinį, kuriame prašė iš ieškovės priteisti 3 267 EUR nuostolius dėl sutarties neįvykdymo. Atsakovė nurodė, kad ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, tai yra, nesuvedė atsakovės buhalterinės apskaitos likučius 2017-12-31 dienai ir nesugeneravo likučių 2018-06-30 dienai. Atsakovė patyrė nuostolius, nes turėjo kreiptis į kitą paslaugų teikėją dėl šių paslaugų atlikimo, kuriam ir buvo sumokėta priešieškiniu reikalaujama 3 267 EUR suma.

6.       Ieškovė su pateiktu priešieškiniu nesutiko ir jį prašė atmesti. Nurodė, kad 2018 m. sausio mėn. ieškovė, veikdama pagal atsakovės įgaliojimą, perėmė buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau dėl esamo įsiskolinimo įmonė neperdavė apskaitos registrų. Ieškovė tinkamai ir laiku teikė buhalterinės apskaitos paslaugas, o pareiga pateikti visus dokumentus tenka atsakovei. 2018-06-18 šalys nutarė nutraukti sutartį, o atsakovė patvirtino, kad pretenzijų dėl paslaugų teikimo neturi. 2018-08-07 dokumentų priėmimo – perdavimo aktu visus buhalterinės apskaitos dokumentus priėmė atsakovė. Akte nurodyta pastaba dėl duomenų teisingumo tik 2018 m. sausio – birželio mėn. apyvartoje, nes nebuvo pateikti duomenys apie ankstesnius turimus įsipareigojimus bei turtą. Jokių kitų veiksmų ieškovė neįsipareigojo atlikti po sutartis nutraukimo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 23 d. galutiniu sprendimu atsakovės UAB „Maistas vaistas“ prieštaravimus atmetė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė 1558,33 EUR bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės priešieškinį atmetė.

8.       Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju atsakovė aiškino, kad jai ieškovė neteikė paslaugų, kurios buvo suderintos žodžiu. Ieškovė tokį žodinį paslaugų suderinimą neigė. Šiuo atveju, teismo nuomone, niekas nekliudė papildomai susitarti raštu dėl papildomos paslaugų apimties, kadangi esant tik žodiniams paaiškinimams neįmanoma nustatyti, kokios paslaugos, kokiais terminais turėjo būti teikiamos. Teismas laikė, kad šalys turėjo vykdyti būtent sutartines nuostatas, sutartyje nenumatyta galimybė jos nuostatas keisti ar pildyti žodžiu, todėl atsakovės atsikirtimus dėl nesuteiktų žodžiu su ieškove sutartų paslaugų teismas atmetė kaip neįrodytus. Teismas taip pat atskirai pažymėjo, jog atsakovė elektroniniu paštu siųstą siūlymą dėl paslaugų atlikimo traktuoja kaip kitai šaliai sukeliantį įsipareigojimą tokias paslaugas teikti. Šiuo atveju jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys susitarė dėl papildomų paslaugų teikimo (įskaitant tokių paslaugų apimtį, pobūdį, atlyginimą už jas ir kitas esmines sąlygas) nėra. Tai, kad tarp šalių vyko diskusijos, derybos, nereiškia, kad abi šalys susitarė ir joms tokios derybos sukėlė papildomus įpareigojimus. Iš teismui pateiktos sutarties bei vėliau sekusių susirašinėjimų teismas nustatė, kad ieškovė teikė sutartas paslaugas kaip numatyta sutartyje, o atsakovė nepagrįstai vengė atsiskaityti su ieškove, todėl jos nesutikimo motyvus (dėl papildomų paslaugų neteikimo, dėl pasirašomų dokumentų nesupratimo ir kt.) teismas laikė nepagrįstais ir neįrodytais. Šiuo atveju ieškovė pateikė atsakovei apmokėti sąskaitas – faktūras, kuriose nurodyta suma už paslaugų teikimą per mėnesį neviršija sutartos sumos, tuo tarpu atsakovė nepateikė jokios pagrįstos pretenzijos dėl sutartyje numatytų paslaugų netinkamo ar nesavalaikio vykdymo, todėl ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir iš atsakovės priteisė 1 700 EUR skolą.

9.       Dėl atsakovės pareikšto reikalavimo atlyginti jos patirtus nuostolius teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė, kad dėl tokių nuostolių kaltė tenka būtent UAB „Apskaitos organizavimas“. Teismo nuomone, atsakovė neįrodė, kad ieškovė sutartyje sutartas paslaugas teikė netinkamai ar ne laiku, todėl teismas laikė, kad papildomas buhalterines paslaugas užsakiusi atsakovė (dėl kurių derėjosi su ieškove, tačiau nepasiekė susitarimo, kuris būtų įformintas raštu kaip papildoma sutartis ar esamos sutarties keitimas (papildymas)) šias išlaidas pati ir turi padengti. Teismo įsitikinimu, tokios išlaidos negali būti perkeliamos ieškovei, kuri pagal turimus buhalterinius dokumentus tinkamai vykdė atsakovės buhalterinę apskaitą einamuoju laiku ir neturėdama duomenų apie ankstesnius įsipareigojimus bei įmonės turtą dėl atsakovės savalaikio neatsiskaitymo su ankstesniu paslaugų teikėju. Atsižvelgiant į tai teismas atsakovės priešieškiniu pareikštus reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Atsakovė UAB „Maistas vaistas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti, arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

11.        Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

11.1.                       Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis išimtinai ieškovės pateikta informacija padarė neteisingą išvadą, jog atsakovės atsikirtimai dėl nesuteiktų žodžiu su ieškove sutartų paslaugų atmestini kaip neįrodyti. Apeliantės teigimu, žodinis susitarimas yra viena iš susitarimo formų, sukeliančių tas pačias teisines pasekmes kaip ir rašytinė sutartis. Minėtą žodinį susitarimą girdėjo ir gali patvirtinti liudytojai. Tačiau teismo procese šie liudytojai nedalyvavo ir nedavė parodymų. Be to, priešingai nei teigia teismas, atsakovė derino su ieškove pozicijas dėl papildomos paslaugų apimties. Šiame derinimo procese ieškovė pati patvirtino ir pripažino, kad yra neužbaigti darbai iš ieškovės pusės.

11.2.                       Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog tarp šalių vyko derybos, nereiškia, kad abi šalys susitarė ir joms tokios derybos sukėlė papildomus įpareigojimus, formaliai vertino šalių veiksmus ir nevisiškai įsigilino į šių derybų esmę. Nors derybų metu ir nebuvo pasiektas galutinis sprendimas, tačiau pačių derybų metu ieškovė pripažino ir patvirtino, kad ji neatliko visų darbų pagal sutartį, ko pasėkoje atsakovė pagrįstai tikėjosi įsiskolinimus ieškovei padengti priešpriešiniais reikalavimais, kadangi dėl ieškovės neatliktų darbų atsakovė patyrė didesnių nuostolių samdydama kitą įmonę.

11.3.                       Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas. Būtent pati ieškovė neįrodė, kad ji atliko savo pareigas pagal sutartį ir nepagrįstai, atgaline data išrašė sąskaitas faktūras atsakovui. Be to, atsakovė nevengė atsiskaityti su ieškove, siūlė atsiskaitymo formas, būdas, tačiau ieškovė kategoriškai atsisakė atlikti, baigti darbus, kuriuos tik ji galėjo ir pabaigti.

11.4.                       Pirmosios instancijos teismas į situaciją pažiūrėjo paviršutiniškai, būtent neįsigilindamas į šalių valią, kuri buvo išreikšta dalyvaujant kitiems asmenims, liudytojams. Vien tik tai, kad į teismo procesą nebuvo iškviesti liudytojai, kurie galėjo patvirtinti ar paneigti tam tikras faktines aplinkybes, ar šalių ketinimus pasirašant dokumentus ir įsipareigojant atlikti tam tikrus veiksmus, parodo, kad byla išnagrinėta ne objektyviai ir priimtas neteisingas sprendimas.

11.5.                       Nepagrįstas teismo teiginys, jog ieškovė pateikė atsakovei apmokėti sąskaitas – faktūras, kuriose nurodyta suma už paslaugų teikimą per mėnesį neviršija sutartos sumos, o atsakovė nepateikė jokios pagrįstos pretenzijos dėl sutartyje numatytų paslaugų netinkamo ar nesavalaikio vykdymo, kadangi atsakovė negalėjo pateikti jokios pretenzijos ieškovei, nes iki bylos iškėlimo teisme momento šių sąskaitų-faktūrų atsakovė nematė, jos buvo išrašytos atgaline data, pirmą kartą jos buvo pateiktos tik į bylą.

11.6.                       Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ieškovė neturėjo duomenų apie ankstesnius įsipareigojimus bei įmonės turtą yra nepagrįstas, kadangi tokiu konstatavimu teismas perkėlė pareigą atsakovei rūpintis buhalterine dokumentacija, tuo tarpu 2018-01-28 įgaliojimas suteiktas ieškovei, patvirtina kitas faktines aplinkybes, kad būtent ieškovė, o ne atsakovė turėjo įgaliojimus tvarkyti įmonės buhalterinius dokumentus ir gauti visus reikiamus dokumentus iš UAB „Integre“. Be to, ieškovė, kaip subjektas turintis specialių profesinių žinių, privalėjo informuoti atsakovės vadovą apie trūkstamus duomenis, tačiau to nedarė iki pat 2018 m. birželio mėn. iki kol neiškilo būtinybė juos perduoti naujam buhalterinių paslaugų teikėjui UAB „Rutra“.

11.7.                       Pirmosios instancijos teismas nevertino priešieškinio ir su priešieškiniu pateiktų įrodymų, o tik formaliai konstatavo, kad atsakovės priešieškinyje reiškiami reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo yra nepagrįsti ir neįrodyti. Byloje pateiktos kitų buhalterines paslaugas teikiančių įmonių sąskaitos ir apmokėjimai už jų darbą įrodo, kad atsakovė patyrė papildomas išlaidas už suteiktas buhalterines paslaugas, kurias privalėjo suteikti atsakovė.

11.8.                       Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas. Tuo tarpu ieškovė neįrodė, kad ji atliko tinkamai savo pareigas pagal sutartį. Priešingai, ieškovė rinkdama ir į bylą pateikdama įrodymus, elgėsi neteisėtai, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, t. y. įsilaužė į atsakovės nuosavybes teise priklausančius kompiuterius, elektroninį paštą, ko pasėkoje jai yra iškelta baudžiamoji byla. Be to, ieškovė atgaline data išrašė sąskaitas faktūras atsakovei. Tokiais savo veiksmais ieškovė pažeidė, o teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo.

11.9.                       Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nesilaikė CPK įtvirtintų taisyklių ir nesivadovavo suformuota teismų praktika dėl sprendimų motyvavimo, argumentavimo. Iš priimto sprendimo nėra aišku, kodėl teismas netyrė atsakovės pateiktų įrodymų ir nepasisakė dėl atsakovės pateikto priešieškinio argumentų, bei neaišku, kokiais argumentais buvo atmesti atsakovės pateikti įrodymai.

12.       Ieškovė UAB „Apskaitos organizavimas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

13.        Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

13.1.                      Ieškovė tinkamai ir laiku suteikė visas buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas pagal sutartį. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą bei į byloje rašytiniais įrodymais pagrįstas aplinkybes, visiškai nepagrįstu laikytinas atsakovės teiginys, kad būtent ieškovė buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos likučių 2017-12-31 dienai išreikalavimą iš buvusios apskaitos paslaugos teikiančios įmonės, juolab, kad minėtų likučių užlaikymas buvo sąlygotas išimtinai paties atsakovės veiksmų – neatsiskaitymo su šia įmone, dėl kurio taip pat nėra ieškovo kaltės.

13.2.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad esant tik atsakovės žodiniams paaiškinimams neįmanoma nustatyti, kokios paslaugos, kokiais terminais turėjo būti teikiamos. Pati atsakovė savo apeliaciniame skunde teigia, kad tarp šalių vyko derybos, tačiau akivaizdu, kad net ir egzistavus tokioms deryboms, pati savaime ši aplinkybė nėra pakankama teigti, kad buvo pasiektas susitarimas. Be to, ieškovė neatliko jokių veiksmų, galinčių pagrįsti žodinio susitarimo vykdymą.

13.3.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė sutartyje sutartas paslaugas teikė netinkamai ar ne laiku, yra padaryta remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, dėl ko nėra jokio pagrindo teigti, kad priimant sprendimą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą atsakovės apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

15.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

16.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

17.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė UAB „Apskaitos organizavimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 1 700 EUR skolos priteisimo dokumentinio proceso tvarka iš atsakovės UAB „Maistas vaistas“. Nurodė, kad tarp šalių buvo pasirašyta Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis Nr. 2018-01/02, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei buhalterinės apskaitos ir kitas su buhalterinės apskaitos tvarkymu susijusias paslaugas (detalizuotos sutarties 1.1.1 – 1.1.14 punktuose), o sutarties 2.2.7 punktu atsakovė įsipareigojo šioje sutartyje numatytais terminais apmokėti ieškovui už suteiktas paslaugas. Nesutikusi su pareikštu ieškiniu, atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 3 267 EUR nuostolių, patirtų dėl sutarties neįvykdymo, atlyginimo. Pasak atsakovės, ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, tai yra, ieškovė nesuvedė atsakovės buhalterinės apskaitos likučių 2017-12-31 dienai ir nesugeneravo likučių 2018-06-30 dienai. Po sutarties nutraukimo (2018-07-03) tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad ieškovė atliks šiuos darbus, o atsakovė galutinai atsiskaitys su ieškove, tačiau ieškovei pažeidus šalių žodinį susitarimą, atsakovė buvo priversta samdytis trečiąjį asmenį ( t.y. UAB „Rutra“), kuris atliktų sutartus darbus už ieškovę ir dėl to patyrė 3 267 EUR nuostolių. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atsakovės prieštaravimus bei priešieškinį atmetė, o ieškovės ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1700 EUR skolos, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1700 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1558,33 EUR bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad šalys turėjo vykdyti būtent sutartines nuostatas, sutartyje nenumatyta galimybė jos nuostatas keisti ar pildyti žodžiu, todėl atsakovės atsikirtimus dėl nesuteiktų žodžiu su ieškove sutartų paslaugų teismas atmetė kaip neįrodytus. Teismas taip pat atskirai pažymėjo, jog jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys susitarė dėl papildomų paslaugų teikimo nėra. Tai, kad tarp šalių vyko diskusijos, derybos, nereiškia, kad abi šalys susitarė ir joms tokios derybos sukėlė papildomus įpareigojimus. Teismas nustatė, kad ieškovė teikė sutartas paslaugas kaip numatyta sutartyje, o atsakovė nepagrįstai vengė atsiskaityti su ieškove, todėl jos nesutikimo motyvus (dėl papildomų paslaugų neteikimo, dėl pasirašomų dokumentų nesupratimo ir kt.) teismas laikė nepagrįstais ir neįrodytais. Dėl atsakovės pareikšto reikalavimo atlyginti jos patirtus nuostolius teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė, kad dėl tokių nuostolių kaltė tenka būtent UAB „Apskaitos organizavimas“, t. y. atsakovė neįrodė, kad ieškovė sutartyje sutartas paslaugas teikė netinkamai ar ne laiku, todėl teismas laikė, kad papildomas buhalterines paslaugas užsakiusi atsakovė šias išlaidas pati ir turi padengti. Atsižvelgiant į tai teismas atsakovės priešieškiniu pareikštus reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Atsakovė UAB “Maistas vaistas” pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti, arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės UAB „Apskaitos organizavimas“ ieškinys dėl 1700 EUR skolos priteisimo iš apeliantės UAB „Maistas vaistas“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

13.       Apeliantė UAB „Maistas vaistas“ apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovė grindžia tuo, kad teismas, nagrinėdamas bylą nevertino ir netyrė atsakovės pateiktų įrodymų bei neatliko būtinų veiksmų objektyviai tiesai nustatyti, t. y. neapklausė liudytojos UAB „Rutra“ vyr. buhalterės J. Z., galinčios patvirtinti ar paneigti faktines aplinkybes dėl buhalterinių dokumentų perdavimo bei dėl tuo metu pasiektų susitarimų tarp ieškovės ir atsakovės. 

14.       Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.). Taigi dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

15.       Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas, siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo, bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (O. v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).

16.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė UAB „Maistas vaistas“ nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios suponuotų esant neabejotiną poreikį bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantės nurodytų aplinkybių ir neapklausė UAB „Rutra“ vyr. buhalterės J. Z. nesudaro pagrindo teigti, jog egzistuoja išimtinės aplinkybės, lemiančios žodinio proceso būtinumą. Teisėjų kolegijos teigimu, atsakovės nurodyti motyvai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, jeigu būtų nustatyta, kad jie yra pagrįsti, sudarytų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tačiau nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo atveju taip pat svarbu pažymėti tai, kad nei apeliantei UAB „Maistas vaistas“, nei kitoms bylos šalims nebuvo užkirstas kelias dėl ginčo esmės pasisakyti žodžiu pirmosios instancijos teisme, prašyti apklausti UAB „Rutra“ vyr. buhalterę J. Z. kaip liudytoją, ar teikti papildomus įrodymus. Tačiau apeliantė UAB „Mano vaistas“ nepasinaudojo jai kaip proceso dalyvei suteiktomis teisėmis kviesti liudytojus, teikti rašytinius paaiškinimus ar papildomus įrodymus. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visos aplinkybės, kurias bylos dalyviai laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jų išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Taigi vien apeliantės pageidavimas dėl žodinės proceso formos, nesant tokios proceso formos būtinybę pagrindžiančių objektyvių aplinkybių, nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas netenkina atsakovės UAB „Maistas vaistas“ prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

17.       Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė UAB „Maistas vaistas“ nurodo, jog priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas. Būtent pati ieškovė neįrodė, kad ji atliko savo pareigas pagal sutartį ir nepagrįstai, atgaline data išrašė sąskaitas faktūras atsakovui. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas į situaciją pažiūrėjo paviršutiniškai, būtent neįsigilindamas į šalių valią, kuri buvo išreikšta dalyvaujant kitiems asmenims, liudytojams. Be to, pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ieškovė neturėjo duomenų apie ankstesnius įsipareigojimus bei įmonės turtą yra nepagrįstas, kadangi tokiu konstatavimu teismas perkėlė pareigą atsakovei rūpintis buhalterine dokumentacija, tuo tarpu 2018-01-28 įgaliojimas suteiktas ieškovei, patvirtina kitas faktines aplinkybes, kad būtent ieškovė, o ne atsakovė turėjo įgaliojimus tvarkyti įmonės buhalterinius dokumentus ir gauti visus reikiamus dokumentus iš UAB „Integre“. Apeliantės nuomone, ieškovė, kaip subjektas turintis specialių profesinių žinių, privalėjo informuoti atsakovės vadovą apie trūkstamus duomenis, tačiau to nedarė iki pat 2018 m. birželio mėn. iki kol neiškilo būtinybė juos perduoti naujam buhalterinių paslaugų teikėjui UAB „Rutra“. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti dėl toliau nurodomų priežasčių.

18.       Detaliai išanalizavusi bei įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė ir atsakovė 2018-01-02 sudarė buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartį Nr. 2018-01/02, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas nuo 2018-01-02. Atsakovė įsipareigojo ieškovei pateikti visus tinkamai užpildytus pirminius apskaitos dokumentus (Sutarties 2.2.1 p.), atitinkamai, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, atsakovės UAB „Maistas vaistas” apskaita buvo tvarkoma ir joje ūkinės operacijos registruojamos tik remiantis duomenimis iš atsakovės pateiktų pirminių dokumentų (I t., b. l. 4-7). Pagal atsakovės 2018-01-29 suteiktą įgaliojimą (I t., b. l. 47), ieškovės atstovė 2018-01-30 iš UAB „Integre“ priėmė dalį atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų už 2017 m. Perdavimo akte UAB „Integre“ nurodė, kad dėl esamo įsiskolinimo apskaitos registrai (pirkimų ir pardavimų dokumentų registrai, avanso apyskaitų registrai) nėra perduodami. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2017-12-12 atsakovės ir UAB “Integre” sudarytas susitarimas „Dėl 2016-11-28 buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutarties nutraukimo”, 2018-10-31 dokumentų priėmimo – perdavimo aktas ir 2017 metų dokumentacijos planas, UAB „Integre“ 2018-09-12 el. laiškas, bei UAB „Integre“ 2017-05-09 pranešimas apie buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sustabdymą, patvirtina, kad atsakovė buvo informuota apie UAB „Integre“ ketinimą, o vėliau ir sulaikymą dalies atsakovės apskaitos dokumentų, įskaitant ir buhalterinės apskaitos likučių 2017-12-31 dienai, iki visiško atsakovės atsiskaitymo su UAB “Integre” (I tomas, b. l. 48-49). Taigi apeliantės teiginys, jog jos buhalterinės apskaitos likučius 2017-12-31 dienai turėjo suvesti ieškovė atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, kadangi kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kurių apeliantė nepaneigė ir nenuginčijo, 2017 m. apskaitą vedė UAB „Integre“, pagal 2016-11-28 buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutartį tiek balansą už 2017 metus, tiek ir apskaitos likučius 2017-12-31 dienai turėjo parengti ne ieškovė, o UAB „Integre“, kuri šiuos dokumentus dėl atsakovės įsiskolinimo atsakovei ir perdavė tik 2018-10-31 dokumentų priėmimo – perdavimo aktu (II t., b. l. 72-73). Aplinkybę, kad suvesti 2017-12-31 dienai sąskaitų likučius bei bandomąjį balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą turėjo parengti ne ieškovė, o UAB „Integre“ patvirtina tai, kad pati UAB „Integre“ šiuos dokumentus (t. y. bandomąjį balansą ir detalizacijas 2017-12-31 dienai) 2018-09-12 parengė ir atsiuntė atsakovei el. paštu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik papildomai patvirtina, kad ieškovė neturėjo pareigos atlikti darbų, kuriuos nurodė atsakovė savo priešieškinyje ir apeliaciniame skunde, t. y. suvesti buhalterinės apskaitos likučius 2017-12-31 dienai, kadangi šiuos darbus turėjo atlikti UAB „Integre“ pagal 2016-11-28 buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutartį.

19.       Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, jog byloje esantis 2018-06-18 ieškovės ir atsakovės pasirašytas Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. 2018-01/02 nutraukimas patvirtina, jog 2018-06-18 šalys susitarė nutraukti sutartį bendru sutarimu nuo 2018-07-03 dienos. Pati atsakovė raštu patvirtino, kad dėl ieškovės suteiktų paslaugų pretenzijų neturi ( I t., b. l. 14). 2018-08-07 dokumentų priėmimo – perdavimo aktu ieškovė perdavė, o atsakovė priėmė atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus pagal pridedamą dokumentacijos planą. Ieškovė šiame akte nurodė pastabą, kad atsižvelgiant į tai, kad UAB „Apskaitos organizavimas“ apskaitos laikotarpio tvarkymo pradžiai, t. y. 2018-01-02 Didžiosios knygos apskaitos likučiai ir jų detalizavimas bei apskaitos registrai nebuvo perduoti/ perimti iš UAB „Integre“, UAB „Apskaitos organizavimas“ atsako už buhalterinių įrašų teisingumą tik 2018 m. sausio – birželio mėnesių apyvartų dalyje, neatskleidžiantį bendrovės turto ir įsipareigojimų 2018-06-30 dienai. Taigi šių aukščiau nustatytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog ieškovė nesuvedė ir neperdavė apskaitos likučių 2018-06-30 dienai. Skirtingai nei nurodo atsakovė, ieškovė likučius 2018-06-30 dienai suvedė, tačiau pabrėžė, kad nesant likučių laikotarpio pradžiai, t. y. 2017-12-31, kurių nesuvedė bei neperdavė UAB „Integre“, ieškovė atsako tik už jos atliktų įrašų teisingumą. Tai, kad likučius atsakovė priėmė, patvirtina atsakovės pasirašytas jau minėtas 2018-08-07 dokumentų priėmimo – perdavimo aktas, kuriame atsakovė dar kartą patvirtino, kad neturi ir ateityje nereikš jokių pretenzijų (I t., b. l. 15-16).

20.       2018-08-07 dokumentų priėmimo – perdavimo aktu ieškovė atsakovei perdavė visus turimus atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Minėtame dokumentų priėmimo – perdavimo akte taip pat nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad UAB „Apskaitos organizavimas“ apskaitos laikotarpio tvarkymo pradžiai, t. y. 2018-01-02 Didžiosios knygos apskaitos likučiai ir jų detalizavimas bei apskaitos registrai nebuvo perduoti/ perimti iš UAB „Integre“, UAB „Apskaitos organizavimas“ atsako už buhalterinių įrašų teisingumą tik 2018 m. sausio – birželio mėnesių apyvartų dalyje, neatskleidžiantį bendrovės turto ir įsipareigojimų 2018-06-30 dienai. Tai, kad likučius atsakovė priėmė, patvirtina atsakovės pasirašytas jau minėtas 2018-08-07 dokumentų priėmimo – perdavimo aktas, kuriame dar kartą atsakovė patvirtino, kad neturi ir ateityje nereikš jokių pretenzijų (I t., b. l. 15-16).

21.       Priešingai nei apeliantė akcentuoja skunde, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovė tinkamai ir laiku suteikė visas buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas pagal sutartį, t. y. ieškovė suvedė visus atsakovės pateiktus pirkimų ir pardavimų, mokėjimo ir pinigų gavimo dokumentus, pildė ilgalaikio turto registrą, skaičiavo amortizaciją ir nusidėvėjimą, sudarė avanso apyskaitas, apskaitė atsargas, esančias sandėlyje, registravo kasos operacijų žurnalo duomenis, atliko darbo užmokesčio ir mokesčių apskaičiavimą, rengė ir teikė GMP3 mėnesinę pajamų mokesčio deklaraciją, FR0600 PVM deklaraciją, SODRA formas: 1-SD, 2-SD, 9-SD, 12-SD, NP-SD, PT, SAM bei atliko visus kitus Sutartyje suderintus darbus (I t., b. l. 154-156).

22.       Remiantis LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė ar apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo (LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus LR Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus atvejus. Vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė yra atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą (LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui (LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis).

23.       Taigi atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą bei į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstu laiko atsakovės teiginį, kad būtent ieškovė buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos likučių 2017-12-31 dienai išreikalavimą iš buvusios apskaitos paslaugos teikiančios įmonės. Juolab, kaip aukščiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad minėtų likučių užlaikymas buvo sąlygotas išimtinai paties atsakovės veiksmų, t. y. neatsikaitymo su UAB „Integre”, dėl kurių taip pat nėra ieškovės kaltės.

24.       Nėra pagrįsti, bei pakankamai įtikinami ir apeliantės teiginiai, jog ieškovė negavo sąskaitos už balandžio ir birželio mėnesius. Byloje nustatyta, jog sutarties vykdymo metu už suteiktas paslaugas atsakovei buvo pateiktos 6 sąskaitos, bendrai 3000 EUR sumai, tačiau po sutarties nutraukimo atsakovė visiškai neatsiskaitė ir liko skolinga ieškovei 1700 EUR. 2018-05-15 elektroniniu paštu atsakovei buvo pateikta PVM sąskaita -faktūra serija ATM Nr. 180430/8 už 04 mėnesio paslaugas (II, b. l. 59-61), o už 06 mėn. darbus PVM sąskaita – faktūra serija ATM Nr.180630/8 buvo perduota kartu su 2018-08-07 dokumentų priėmimo – perdavimo aktu. Be to, kaip matyti iš šalių sudarytos 2018-01-02 Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutarties, atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškove kyla sutarties pagrindu, nepriklausomai nuo PVM sąskaitos faktūros pateikimo momento, todėl apeliantės argumentą dėl PVM sąskaitų - faktūrų už suteiktas paslaugas nepateikimą atsakovei laiku, apeliacinės instancijos teismas laiko tik kaip gynybine atsakovės pozicija.

25.       Teisėjų kolegijos teigimu, byloje surinktų įrodymų visuma ir jų teisinis vertinimas nepagrindžia ir apeliantės teiginio, jog pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis išimtinai ieškovės pateikta informacija padarė neteisingą išvadą, jog atsakovės atsikirtimai dėl nesuteiktų žodžiu su ieškove sutartų paslaugų atmestini kaip neįrodyti.

26.       Kaip matyti iš apeliantės pateikto apeliacinio skundo, atsakovė remiasi 2018 m. spalio mėnesį vykusiu elektroniniu šalių susirašinėjimu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu atsakovės akcentuojamas šalių susirašinėjimas nepatvirtina fakto, jog ieškovė sutiko atlikti papildomus darbus atsakovei. Priešingai, ieškovė aiškiai išreiškė poziciją, kad nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo ir ieškovė neprivalo bei neketina atlikti kokias nors papildomas paslaugas atsakovės naudai. Be to, aukščiau minėtas 2018-10-31 Dokumentų priėmimo – perdavimo aktas, kuriuo UAB „Integre“ perdavė apeliantei dalį buhalterinės apskaitos dokumentų už 2017 metus, patvirtina, kad atsakovės nurodomo žodinio susitarimo sudarymo metu atsakovė nedisponavo buhalterinės apskaitos likučiais 2017-12-31 dienai, todėl akivaizdu, jog joks žodinis susitarimas objektyviai negalėjo būti sudarytas.

27.       Kritiškai vertintini ir atsakovės teiginiai, jos atsakovės vadovas buvo patikintas, kad 2018-01-28 Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutarties Nr. 2018-01/02 nutraukimas yra tik formalus, jis nesuprato pasirašomų dokumentų turinio ir pan., kadangi, jeigu jau 2018-06-30 dienai naujai pasamdyta įmonė UAB „Rutra“ sudarė dokumentacijos priėmimo – perdavimo aktą, akivaizdu, jog atsakovės vadovas aiškiai suprato, kad ieškovė nutraukia su juo sudarytą buhalterinių paslaugų teikimo sutartį bei ketina perduoti jam buhalterinės apskaitos dokumentus, o jis savo ruožtu privalo samdytis kitą įmonę apskaitos tvarkymui. Nei po sutarties nutraukimo, nei po dokumentų perdavimo atsakovė nereiškė pretenzijų dėl dokumentų turinio, nors akivaizdu, jog turėjo pakankami laiko atlikti profesionalų vertimą, kas tik patvirtina, jog pasirašomų dokumentų turinys atsakovės vadovo buvo suprastas. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovės vadovui niekas nedraudė organizuoti visų dokumentų vertimą į jam suprantamą kalbą, o teismui pateikti dokumentai (t. y. elektroninis susirašinėjimas) patvirtina, jog su atsakovės vadovu buvo bendraujama jam suprantama kalba.

28.       Taigi įvertinusi byloje esančių duomenų visumą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog esant tik atsakovės žodiniams paaiškinimams neįmanoma nustatyti, kokios paslaugos, kokiais terminais turėjo būti teikiamos. Apeliantė teigdama, kad tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas, nenurodo dėl ko šalys konkrečiai susitarė. Pati atsakovė savo apeliaciniame skunde akcentuoja, kad tarp šalių vyko derybos, tačiau akivaizdu, kad net ir egzistavus tokioms deryboms, pati savaime ši aplinkybė nėra pakankama teigti, kad buvo pasiektas susitarimas. Be to, apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovė atliko tam tikrus veiksmus, galinčius pagrįsti žodinio susitarimo vykdymą.

29.       Pažymėtina, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo standartas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 punktas). Atsižvelgdamas į šį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, bei įvertinęs ieškovės bei atsakovės byloje teiktus paaiškinimus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje esanti įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog žodinio susitarimo dėl papildomų darbų atlikimo tarp šalių nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės argumentai, jog ieškovė žodžiu sutiko atlikti papildomus darbus atsakovės naudai, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, tai tiesiog deklaratyvūs atsakovės teiginiai, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

30.       Apeliantė kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą taip pat nurodo, jog vien tik tai, kad į teismo procesą nebuvo iškviesti liudytojai, kurie galėjo patvirtinti ar paneigti tam tikras faktines aplinkybes, ar šalių ketinimus pasirašant dokumentus ir įsipareigojant atlikti tam tikrus veiksmus parodo, kad byla išnagrinėta ne objektyviai ir priimtas neteisingas sprendimas.

31.       Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos apeliantės argumentus vertina kritiškai ir nesutinka su tokia atsakovės apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kadangi atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, atsakovės vadovas S. B. taip pat aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime, tačiau prašymo iškviesti ir apklausti kaip liudytoją apeliaciniame skunde nurodytą asmenį (UAB „Rutra“ vyr. buhalterę J. Z.) atsakovė nepateikė. Be to, atsakovė reikšdama tokį prašymą visiškai neargumentavo, kokias teisiškai reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes gali patvirtinti nurodyta liudytoja ir kaip liudytojos neiškvietimas galėjo įtakoti nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą.

32.       Apeliantė skunde taip pat akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino priešieškinio ir su priešieškiniu pateiktų įrodymų, o tik formaliai konstatavo, kad atsakovės priešieškinyje reiškiami reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo yra nepagrįsti ir neįrodyti. Byloje pateiktos kitų buhalterines paslaugas teikiančių įmonių sąskaitos ir apmokėjimai už jų darbą įrodo, kad atsakovė patyrė papildomas išlaidas už suteiktas buhalterines paslaugas, kurias privalėjo suteikti atsakovė.

33.       Vertindamas šiuo atsakovės argumentus, apeliacinės instancijos visų pirma pažymi, jog CK 6.245 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Taigi civilinei atsakomybei taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), kaltę, bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį.

34.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė jos patirtus nuostolius įrodinėjo tuo, jog ieškovė netinkamai vykdė 2018-01-02 Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartimi Nr. 2018-01/02 prisiimtus įsipareigojimus. Netinkamą ieškovės sutarties vykdymą atsakovė įrodinėjo atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais bei rašytiniais įrodymais, t. y. aukščiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje minėtos finansinės atskaitomybės (likučių) nesuvedimu 2017-12-31 dienai ir 2018-06-31 dienai bei ataskaitos Statistikos departamentui nepateikimu laiku. Tačiau byloje yra pateikti priešingi įrodymai, kurių apeliantė, kaip minėta, nenuginčijo ir nepaneigė. Byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog finansinės atskaitomybės (likučius) 2017-12-31 dienai suvedė UAB „Integre“ ir atsakovei perdavė 2018-10-31 priėmimo – pardavimo aktu (t. II, b. l. 72-73), finansinės atskaitomybės (likučius) 2018-06-31 dienai suvedė ieškovė atsakovei perdavusi 2018-08-07 priėmimo – perdavimu (I t., b. l. 15-16), o ataskaita Statistikos departamentui buvo pateikta 2018-08-22 ( I t., b. l. 153). Taigi akivaizdu, jog apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme neįrodė, kad ieškovė sutartyje sutartas paslaugas teikė netinkamai ar ne laiku, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog papildomas buhalterines paslaugas užsakiusi atsakovė šias patirtas išlaidas pati ir turi padengti. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, atsakovės kartu su priešieškiniu pateiktoje išankstinėje PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytos paslaugos nėra susijusios su ieškovės prisiimtais įsipareigojimais pagal sutartį, todėl tokios išlaidos negali būti perkeliamos ieškovei, kuri pagal turimus buhalterinius dokumentus tinkamai vykdė atsakovės buhalterinę apskaitą einamuoju laiku.

35.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad atsakovė šiuo atveju nepagrindė savo priešieškinio ir neįrodė vienos iš sąlygos (neteisėtų veiksmų) civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nevertino priešieškinio ir su priešieškiniu pateiktų įrodymų, o tik formaliai konstatavo, kad atsakovės priešieškinyje reiškiami reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo yra nepagrįsti, atmesti kaip visiškai neargumentuotus ir neįrodytus.

36.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktų duomenų visumą, taip pat atkreipia dėmesį, jog atsakovės apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 263 ir 270 straipsnių reikalavimus, nes teismo sprendimas neatitinka teisėtumo, pagrįstumo reikalavimų, taip pat pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo taisyklių bei įrodymų patikimumo, pusiausvyros, pakankamumo principų, ignoravo atsakovės paaiškinimus bei pateiktus įrodymus, jais net nesivadovavo, jų neaptarė. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaujantis, teismas tenkina ieškovės ieškinį, bei atmeta atsakovės priešieškinį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog surinktų įrodymų visuma nepagrindžia atsakovės įrodinėjamų teiginių, jog ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus dėl ko atsakovė patyrė nuostolius, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliantės pozicija, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, stokoja pagrįstumo. Teigdama, kad byloje netinkamai ištirti ir neteisingai įvertinti įrodymai, apeliantė turėtų ne tik išvardyti įrodymus, dėl kurių nepasisakė ar netinkamai pasisakė teismas, bet ir išsamiai atskleisti tokių įrodymų svarbą bylos išnagrinėjimo baigčiai. Apeliacinio skundo argumentai apie įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo trūkumus, jei apeliantė konkrečiai neatskleidžia jų reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, nėra pakankamas pagrindas panaikinti teismo procesinį sprendimą Nuoroda į formalų pažeidimą, nepateikiant išsamių argumentų, kad pažeidimas galėjo lemti sprendimo neteisėtumą, nėra tinkamas pirmiau nurodyto reikalavimo įvykdymas ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo procesinį dokumentą dėl esminių procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apeliantė skunde pakartodamas atsiliepime į ieškinį ir priešieškinyje nurodomas aplinkybes, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu.

37.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

38.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovės apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

39.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

40.       Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą.

41.       Ieškovė UAB „Apskaitos organizavimas” turėjo 1.452,00 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą (2019 m. liepos 3 d. ir 2019 m. liepos 10 d. Luminor banko sąskaitos išrašai). Šių išlaidų dydį vertinant pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą, rekomenduojamas priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalus dydis apskaičiuojamas taikant 1.3 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – už 2019 m. I ketvirtį buvo 1.262,70 EUR. Taigi ieškovės prašomos priteisti 1.452,00 EUR bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (1262,70 EUR x 1,3 = 1641,51 EUR) (CPK 98 straipsnis).

42.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia priteisti iš apeliantės UAB „Maistas vaistas“ ieškovei UAB „Apskaitos organizavimas“ 1.452,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

43.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Apskaitos organizavimas” iš atsakovės UAB „Maistas vaistas” 1.452,00 EUR (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Vaclovas Paulikas

                                                Rūta Petkuvienė

Inga Staknienė