(S)
Bylos nr. 1T-52/2012
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo pirmininkas – Nerijus Meilutis, susipažinęs su pareiškėjo – L. M. 2012-07-04 privataus kaltinimo skundu
n u s t a t ė:
pareiškėjas (privatus kaltintojas) – L. M. prašo privataus kaltinimo tvarka pradėti baudžiamąjį procesą pagal LR BK 139 str. 1 d. dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo, 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, 154 str. 1 d. dėl šmeižimo bei 155 str. dėl įžeidimo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui - A. S., Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkei - L. G. bei Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui – E. Ž..
Skundas persiųstinas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui, kad būtų priimtas procesinis sprendimas dėl skundo perdavimo kitam apygardos teismui, kuris spręstų privataus kaltinimo proceso pradėjimo ir skundo priėmimo klausimus.
1. Dėl skundo teismingumo ir negalimumo nagrinėti jį Kauno apygardos teisme
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 226 straipsnio, reglamentuojančio teritorinį bylų teismingumą, 1 dalyje nustatyta, jog baudžiamoji byla yra teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje yra padaryta nusikalstama veika. LR baudžiamojo proceso kodekso 225 str. 2 d. numatyta, kad bylas, kuriose kaltinamieji nusikalstamos veikos metu buvo Respublikos Prezidentu, Seimo ar Vyriausybės nariais, Konstitucinio Teismo teisėjais, teisėjais ar prokurorais, nagrinėja apygardos teismo trijų teisėjų kolegija.
Kaip nurodo pareiškėjas (privatus kaltintojas) – L. M., A. S., kurio atžvilgiu prašoma pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka, tiek skunde nurodomu laiku, tiek ir šiuo metu eina Kauno apygardos teismo teisėjo bei šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas.
Remiantis aukščiau pavardintomis proceso įstatymo nuostatomis, pareiškėjo (privataus kaltintojo) – L. M. paduotas skundas teismingas Kauno apygardos teismui, kadangi: 1) baudžiamojon atsakomybėn privatus kaltintojas prašo traukti asmenį, einantį teisėjo pareigas; 2) iš skundo turinio matyti, kad didžiosios dalies, privataus kaltintojo įsitikinimu, padarytų nusikalstamų veikų padarymo vieta yra Kauno apygardos teismas, todėl skundas šiam teismui teismingas ir LR baudžiamojo proceso kodekso 226 str. 1 d. prasme.
LR teismų įstatymo 34 str. 2 d. nustatyta, jog jeigu teisėjas byloje yra proceso šalis, o ta byla teisminga teismui, kuriame jis arba jo sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), taip pat jo sutuoktinio vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės) dirba teisėju (išskyrus Aukščiausiąjį Teismą, Apeliacinį teismą ir Vyriausiąjį administracinį teismą), aukštesnės pakopos teismo pirmininkas perduoda šią bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog egzistuoja besąlygiškas pagrindas perduoti skundą iš Kauno apygardos teismo, kuriam šis skundas teismingas pagal teritorinio ir dalykinio teismingumo taisykles, nagrinėti kitai teisminei institucijai.
2. Dėl būtinumo užtikrinti proceso dalyvių teisę, kad jo bylą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas
Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtina asmens teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Asmenį turint šią teisę skelbia atitinkamai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinant minėtos teisės turinį pažymima, jog asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti pagrįstų abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutarimas). Prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo, turi būti šalinamos. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant proceso teisės normų įtvirtintas garantijas.
Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodyta: „Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų, kaip antai res judicata, nemo iudex in propria causa, audiatur et altera pars, ubi ius – ibi remedium, onus probandi, impossibilium nulla obligatio est ir kt.“ Vieną iš teisės į nešališką teismą bei tinkamo teismo proceso (angl. – due process of law) principo aspektų būtent ir sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje paminėtas bendrasis teisės principas, jog niekas negali būti teisėjas savo paties byloje (lot. – Nemo iudex in propria causa).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas, priimtas byloje Hauschildt v. Danija, pareiškimo Nr. 154). Objektyvus nešališkumas apima garantijų, pašalinančių bet kokias protingas abejones teisėjo nešališkumu, buvimą. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus teisių teismas ne kartą pabrėžė, jog turi būti nustatyti faktai, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Coeme ir kt. v. Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01).
Nagrinėjamu atveju susidariusi situacija ir esančios aplinkybės objektyviam stebėtojui, manytina, keltų abejonių Kauno apygardos teismo neutralumu ir objektyvumu byloje sprendžiamų klausimų atžvilgiu. Kauno apygardos teismui svarstant dėl galimumo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko – A. S. atžvilgiu, sprendžiant privataus kaltintojo – L. M. skundo priėmimo klausimą, Kauno apygardos teismas (konkretus šiame teisme dirbantis teisėjas) turėtų priimti procesinius sprendimus atžvilgiu asmens, su kuriuo yra tiesiogiai pažįstamas, juos sieja kolegiški, darbiniai santykiai. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo teisėju A. S. paskirtas Respublikos Prezidento 1994-12-29 dekretu Nr. 434 „Dėl apygardų teismų teisėjų paskyrimo“, yra ilgametis šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Taigi, be jurisdikcinių funkcijų atlieka ir LR teismų įstatymo 103 str. 1 d. skyriaus pirmininkui priskirtas vidinio teismo administravimo funkcijas, vadovauja Baudžiamųjų bylų skyriaus organizaciniam darbui. Nors LR teismų įstatymo 102 str. 2 d. įtvirtina imperatyvą, jog administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo, tai nešalina faktinės aplinkybės, jog su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjais baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka prašomą traukti asmenį – A. S. inter alia sieja organizacinės prigimties ryšiai ir subordinacija. Objektyviam stebėtojui šis faktas gali kelti pagrįstų abejonių dėl Kauno apygardos teismo neutralumo ir nešališkumo, sudaryti pagrindo manyti, jog naudodamasis užimama tarnybine padėtimi, pažintimi su teisme dirbančiais teisėjais, A. S. gali juos paveikti siekdamas, kad procesinis sprendimas dėl pareiškėjo (privataus kaltintojo) pateikto skundo būtų palankus jam. Kita vertus, kaip ir minėta, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. numato ir asmens teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta lygybės sąlygomis. Tai reiškia, jog nagrinėdamas bylą teismas ne tik privalo veikti kaip neutralus arbitras, bet vienodai paisyti abiejų teisinio konflikto šalių interesų, suteikti joms vienodas procesines teises ir lygias galimybes dalyvauti teismo procese, kuris tiek baudžiamosiose, tiek ir civilinėse bylose, iš esmės yra pagrįstas rungimosi (adversariniu) pradmeniu. Jei pareiškėjo (privataus kaltintojo) – L. M. skundą nagrinėtų Kauno apygardos teismas, kiltų taip pat ir didesnė rizika, kad gali būti pažeisti ir priešingos pusės – baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka prašomo traukti asmens interesai. Faktas, kad A. S. yra pažįstamas su Kauno apygardos teismo teisėjais, ilgą laiką yra teismo administracijos pareigūnas – skyriaus pirmininkas, gali tapti ne tik jam palankių procesinių sprendimų prielaida, bet suponuoti ir tam tikras išankstines negatyvaus pobūdžio, asmeniniais motyvais pagrįstas konkretaus teisėjo nuostatas A. S. atžvilgiu, kurios skatintų šiai teisinio konflikto pusei nepalankių ir teisingumo principo neatitinkančių procesinių sprendimų priėmimą.
LR baudžiamojo proceso kodekso 229 str. 1 d. numato galimybę perduoti nepradėtą teisiamajame posėdyje nagrinėti bylą perduoti iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui, siekiant užtikrinti teisingumo interesus. Manytina, kad nagrinėjamu atveju siekiant užtikrinti teisinio konflikto šalių teisę į teisingą šio konflikto išsprendimą ir bylos išnagrinėjimą, tai padaryti yra būtina.
3. Dėl būtinumo laikytis vieningos jurisdikcinės praktikos
Be išdėstytų motyvų, teismo pirmininko nuomone, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nagrinėdami bylas ir spręsdami jose keliamus teisinės atsakomybės klausimus, teismai privalo formuoti nuoseklią ir vieningą jurisdikcinę praktiką. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-04-24 nutartimi byloje Nr. 1T-40/2012 pareiškėjo (privataus kaltintojo) – E. L. skundą, pateiktą Vilniaus miesto 3-osios apylinkės teismui, perdavė į Kauno apygardos teismą. Minimoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pripažino Vilniaus 3-osios apylinkės teismą padarius neteisingą išvadą, jog pagal galimos nusikalstamos veikos padarymo vietą byla yra teisminga šiam apylinkės teismui ir konstatavo, jog privataus kaltintojo skundas teismingas Vilniaus apygardos teismui, kadangi baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka prašomas traukti asmuo – L. L. yra teisėja. Atsižvelgiant į tai, kad L. L. eina Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos pareigas, skundas LR teismų įstatymo 34 str. 2 d. pagrindu perduotas Kauno apygardos teismui. Šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ir nagrinėjamo atvejo faktinės aplinkybės yra tapačios tuo aspektu, jog negali nagrinėti skundo teismas, kuriame dirba asmuo kaltinamas privataus kaltinimo tvarka, todėl turėtų sutapti ir šiuo klausimu priimtino procesinio sprendimo ratio decicendi.
Atsižvelgdamas į virš pavardintus motyvus ir vadovaudamasis LR teismų įstatymo 34 str. 2 d., 229 str. 1 d., Kauno apygardos teismo pirmininkas
n u t a r i a:
Pareiškėjo (privataus kaltintojo) – L. M. skundą persiųsti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui, kad būtų priimtas procesinis sprendimas dėl skundo perdavimo kitam apygardos teismui, kuris spręstų privataus kaltinimo proceso pradėjimo ir skundo priėmimo klausimus.
Patvirtintą šios nutarties kopiją pasiųsti pareiškėjo (privataus kaltintojo) – L. M. žiniai.
Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo momento.
Teismo pirmininkas Nerijus Meilutis