Civilinė byla Nr. 3K-3-280/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
114.11; 129.2; 129.18; 129.19.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. liepos 28
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės
Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas
ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
antstolio V. K., atsakovo E. V. ir trečiojo
asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kasacinius skundus dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės
bendrovės „Trapas“ ieškinį atsakovams antstoliui V. K. ir E. V., tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,BTA
draudimas“, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto
pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Trapas“ ieškiniu
reikalavo pripažinti antstolio V. K. 2003 m. gegužės 12 d.
turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, nurodydamas, jog antstolis iš
varžytynių pardavė ieškovui priklausiusį nekilnojamąjį turtą - geriamo vandens
siurblinę, lietaus vandens siurblinę, baseiną, du vandens rezervuarus, kiemo
aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini),
už 14 420 Lt, nors šio turto rinkos
vertė buvo 964 088 Lt
(CK 6.397 straipsnis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Taip pat
ieškovas prašė taikyti restituciją, nes turtą nusipirkęs atsakovas E. V. buvo nesąžiningas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno
apygardos teismas 2008
m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad
ieškovas neįrodė, jog ginčo turtas buvo parduotas už rinkos neatitinkančią
kainą. Teismo teigimu, kaina buvo nustatyta turto pardavimo metu, nes turtas yra
specifinės paskirties, sunku nustatyti jo rinkos kainą, be to, įvairūs šalių
pateikti turto vertinimai nustato labai skirtingas vertes, svyruojančias nuo 14 000 Lt iki 1 064 088 Lt. Teismas atkreipė
dėmesį į tai, kad ginčo turto vertę nustatė Kauno apskrities VMI, surašydama
ginčo turto arešto aktą pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) 35 straipsnį,
kuris įtvirtino turto įkainojimo tvarką, o ieškovas nepasinaudojo tiek pačiame
turto arešto akte, tiek MAĮ 54 straipsnyje įtvirtinta teise ginčyti kiekvieną
mokesčio administratoriaus veiksmą ir šio veiksmo pasekmes. Spręsdamas dėl
ginčo turto vertės teismas nesivadovavo ekspertizės aktu, nurodydamas, kad ekspertė
nepagrįstai turtą vertino siedama su galimybe išsinuomoti žemės sklypą. Teismas
taip pat konstatavo, jog atliekant ekspertizę padaryta keletas Turto vertinimo
įstatymo normų pažeidimų, t. y. nebuvo vertinamas nė vienas analogiškas
objektas, vietove laikomas Kauno miestas, nors jame yra įvairūs rajonai,
kuriuose nekilnojamojo turto kaina yra skirtinga, vienodai įvertinti skirtingų
statybos metų objektai. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė teiginių dėl
atsakovo E. V. nesąžiningumo.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 1
d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimą, priėmė
naują sprendimą ir ieškinį patenkino, t. y. pripažino negaliojančiu antstolio 2003 m. gegužės 12
d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikė restituciją natūra. Taip pat
teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas ieškovui iš atsakovų
antstolio ir E. V. po 14 640,88 Lt iš kiekvieno
žyminio mokesčio bei po 2 000 Lt iš
kiekvieno ekspertizei turėtoms išlaidoms atlyginti.
Teisėjų
kolegija sprendė, kad varžytynėse nustatyta 14 000 Lt pradinė ginčo turto kaina
buvo nepagrįstai maža ir neatitiko realios turto rinkos vertės. Šią išvadą teisėjų
kolegija grindė nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir
neįvertino antstolio pareigos imtis veiksmų, jog būtų nustatyta tikroji parduodamo
turto rinkos kaina jo pardavimo iš varžytynių metu (2002 m. įstatymo
redakcijos Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, kai turimi
skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis
papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui, tačiau nagrinėjamu
atveju antstolis nesiėmė jokių veiksmų tikrajam turto įvertinimui, o rėmėsi
vien balansine UAB ,,Trapas“ dokumentuose nurodyta turto verte, kuri ir atsispindėjo
VMI arešto akte. Teisėjų kolegijos nuomone, toks kainos nustatymo pagrindas
nėra pakankamas, o antstolis pažeidė CPK 681 straipsnio nuostatas bei Turto ir
verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnį.
Teisėjų
kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino
įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir nepagrįstai nesivadovavo teismo
ekspertizės išvadomis. Atliekant šią ekspertizę geriamo vandens siurblinė ir
lietaus vandens siurblinė buvo vertinamos to nesiejant su žemės nuomos
galimybėmis, su žemės nuomos galimybėmis buvo siejama tik kitų kiemo statinių –
kiemo aikštelės, tvoros, baseino, vandens rezervuarų – vertė. Teisėjų kolegijos
nuomone, turto vertinimas atsižvelgiant į kartu su tokio turto nuosavybe
įgyjamas galimybes atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK
1.5 straipsnis).
Teisėjų
kolegija atmetė atsakovų teiginius, kad ginčo vykdymo procese turėjo būti
remiamasi 1964 m.
CPK 391 straipsnio 2 dalimi, todėl antstolis ginčo turto nevertino bei
neprivalėjo vertinti. Teisėjų kolegija išaiškino, kad minėta norma reiškia tai,
jog, esant atitinkamos institucijos turto arešto aktui, turtas pakartotinai
nebeareštuojamas, tačiau, organizuodamas jo pardavimą, teismo antstolis privalo
vykdyti savo pareigas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokį minimos normos aiškinimą
patvirtina galiojančio 2002 m. CPK normos, reglamentuojančios išieškojimo iš
skolininko turto taisykles, nes CPK 634 straipsnio 2 dalyje numatyta antstolio
prievolė, bei Antstolių įstatymo 16 straipsnio nuostata, įtvirtinanti antstolio
atsakomybę už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą. Teisėjų kolegija
taip pat nurodė, kad VMI atliekamas turto vertinimas tokiais atvejais, kai
turtas areštuojamas siekiant užtikrinti turto savininko mokestinių prievolių
įvykdymą, atliekamas siekiant ne kuo tiksliau nustatyti turto realią vertę,
tačiau įvertinti, ar areštuojamo turto vertė yra pakankama konkrečiai
mokestinei skolininko prievolei užtikrinti. Dėl to antstolis, kurio pareiga yra
užtikrinti, kad turtas, nors ir parduodamas priverstinio pardavimo tvarka, į varžytynes
būtų pateiktas nustačius realią turto kainą, ir kuris pagal atliekamų
profesinių pareigų pobūdį žino ar privalo žinoti, kas sudaro vieno ar kito
areštuoto turto tikrąją vertę (nagrinėjamu atveju, bendra padėtis tokio
nekilnojamo turto rinkoje, šio konkretaus turto dislokacija, turtinių teisių į
šį turtą buvimas ir kt.) ir atitinkamai, kokia kaina realiausiai atitinka turto
rinkos vertę. Teisėjų kolegija taip pat atmetė teiginius, kad ieškovas savo
reikalavimų negalėjo grįsti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK
1.80 straipsnio 1 dalis), nurodydama, jog ieškovo neteisingai parinktos teisės
normos iš esmės neįtakoja bylos rezultato.
Teisėjų
kolegija sprendė, kad atsakovas E. V. negali būti pripažintas
sąžiningu įgijėju, nes pagal kvalifikacines savybes, patirtį turto verslo
srityje, galėjo ir turėjo suvokti, jog parduodamo daikto kaina buvo neteisinga,
akivaizdžiai neatitiko tikrosios daikto vertės bei rinkos sąlygų. Grįsdama šią
išvadą, teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovas E. V. yra
aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, sudaręs ne vieną specifinio turto pirkimo
– pardavimo sandorį, be to, neįrodė savo teiginių, jog verčiasi aikštelių
plastmasėms, metalui sandėliuoti veikla. Atsakovo papildomai apeliaciniam
teismui pateikti įrodymai, kuriais jis grindė teiginius, jog pirko paslaugas
dėl projektų ginčo objekte rengimo, buvo pristatyti teismui tik 2009 m,. gruodžio
22 d., nors ginčas tęsiasi nuo 2006 m. liepos 21 d. ir visą laiką buvo keliamas
klausimas dėl atsakovo sąžiningumo. Minėti dokumentai – sutartys, mokėjimų
pavedimai ir pan. – sudaryti ar surašyti 2006 m. sausio – balandžio mėnesiais,
tuo tarpu ginčo turtas įgytas 2003 m. ginčo varžytynių aktu. Dar 2005 metais buvo
nagrinėjami su ginčo turtu susiję ieškovo reikalavimai atsakovui antstoliui,
trečiuoju asmeniu dalyvaujant E. V., tai yra minėtus
susitarimus dėl projektų ginčo objekte rengimo atsakovas sudarė žinodamas, ar
turėdamas žinoti, apie vykstančius ginčus (T. 1, b. l. 18). Teisėjų kolegijos
nuomone, įvertinus tai, jog atsakovas teigia planavęs ginčo pastatuose įrengti
aikšteles plastmasėms bei metalui sandėliuoti, o šie pastatai yra netoli Kauno
centro, be to, turint galvoje tuo metu buvusią situaciją nekilnojamojo turto ir
statybos sektoriuose, kyla abejonių, kodėl buvo pirktas toks perspektyvus
turtas tokiai specifinei veiklai, ir dar mokant brangiau, nei įprastai. Be to, šalims
bandant taikiai tartis, atsakovas nesutiko ginčo turto parduoti už 25 000 Lt.
Teisėjų
kolegija, paskirstydama šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad ieškovas
sumokėjo 14 640,88 Lt
žyminio mokesčio už ieškinį ir 14 640,88
Lt šio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl, patenkinus
ieškinį, ieškovo sumokėtas žyminis mokestis turi būti jam priteisimas iš
atsakovų lygiomis dalimis (CPK 88, 93 straipsniai), tai yra iš kiekvieno po 14 640,88 Lt.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas E. V. prašo
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m.
vasario 1 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21
d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai netaikė 1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalies,
pagal kurią tais atvejais, kai sprendimą dėl išieškojimo priėmusi institucija
yra areštavusi skolininko turtą sprendime nurodyto reikalavimo įvykdymui
užtikrinti, teismo antstolis išieškojimą atlieka pagal atitinkamos institucijos
priimtą turto arešto aktą. Nė viena iš teismo nurodytų teisės normų
neįpareigoja ir nesuteikia teismo antstoliui teisės revizuoti kitos
institucijos priimtą turto arešto aktą.
2.
Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 602 straipsnį. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę,
CPK 602 straipsnis yra specialioji teisės norma CK 1.80 straipsnio
atžvilgiu, todėl ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas gali
ir turi būti tikrinamas tik CPK 602 straipsnio nustatytoje apimtyje, o CPK 602
straipsnyje nėra numatyta šioje byloje egzistuojanti situacija, kai antstolis
neareštuoja ir nevertina turto, o tik vykdo jo pardavimą pagal kitos
institucijos surašytą turto arešto aktą ir turto įvertinimą. CPK 602 straipsnis
nenumato galimybės pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą
dėl CPK 634 straipsnio 2 dalies ar Antstolių įstatymo 16 straipsnio
pažeidimo.
3.
Nepagrįsti apeliacinės
instancijos teismo teiginiai dėl VMI atliekamo turto vertinimo tikslo, nes
sprendime analizuojamas Mokesčių administravimo įstatymo 35 straipsnis patvirtina,
kad VMI pareiga įvertinti turtą (atsižvelgti į kainas pagal rūšį, vietovę,
nusidėvėjimą, kviesti ekspertus) yra ne siauresnės apimties, negu antstolio
pareiga įvertinti areštuojamą turtą.
4.
Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai konstatavo kasatoriaus E. V. nesąžiningumą, nes įrodymus vertino tendencingai,
priešingai logikos dėsniams, pačių įrodymų turiniui. Ginčo turto įvertinimas 14
000 Lt nepasirodė neprotingas su turto
pardavimais ir jų vertėmis susidūrusiems asmenims: Kauno apskrities VMI darbuotojams,
antstoliui, turto pardavimo iš varžytynių aktą ir piniginių lėšų paskirstymą
tvirtinusiems teismams, pirmosios instancijos teismui, UAB ,,ŽIA valda real
estate“ turto vertintojams, pačiam ieškovui, neskundusiam VMI turto vertinimo
ir 2002 m.
rugsėjo 23 d. paaiškinime nurodžiusiam tik 14 000 Lt
balansinę turto vertę. Teismas ignoravo įrodymus, susijusius su ginčo turto
pardavimo iš varžytynių akto sudarymo metu buvusia ir kasatoriaus žinota turto
būkle.
5.
Teismas, nurodydamas,
kad ,,dar 2005 m.
buvo nagrinėjami su ginčo turtu susiję ieškovo reikalavimai atsakovui
antstoliui, trečiuoju asmeniu dalyvaujant E. V.“, remiasi byloje nesančiais duomenimis arba savo išvadą
grindžia aiškiai neteisingomis aplinkybėmis ir įrodymais.
Trečiasis asmuo Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo
E. V. kasacinio skundo.
Kasaciniu skundu atsakovas antstolis V.
K. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010
m. vasario 1 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų
priteisimo ir priteisti ieškovui iš atsakovų po 5420 Lt
žyminio mokesčio bei 2000 Lt
ekspertizei turėtoms išlaidoms atlyginti. Antstolis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš antstolio
ieškovui 14 640,88 Lt
sumokėto žyminio mokesčio, netinkamai taikė proceso teisės normas,
reglamentuojančias ieškinio sumos nustatymą (CPK 85 straipsnio 1 dalis 2 punktas),
žyminio mokesčio mokėjimą (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 80 straipsnio 4
dalis) bei žyminio mokesčio grąžinimą (CPK 87 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
Šaliai turi būti priteistas tokio dydžio žyminis mokestis, kurį šalis privalėjo
sumokėti paduodama ieškinį bei apeliacinį skundą, o ne faktiškai šalies turėtos
išlaidos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovo faktiškai
turėtas išlaidas, kurios neatitinka CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 4
dalies ir 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Atsižvelgiant į tai, kad
apeliacinės instancijos teismas sutiko su ekspertizės akte nustatyta turto
verte, ieškinio suma turėjo būti nustatyta pagal ekspertizės atliktą
įkainojimą, t. y. 221 000 Lt turto
vertę (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Nuo šios sumos apeliacinės instancijos
teismas ir turėjo skaičiuoti žyminį mokestį.
Atsakovas E. V. ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerija padavė pareiškimus dėl prisidėjimo prie atsakovo antstolio V. K. kasacinio skundo.
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno
apygardos teismo 2008
m. spalio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiga nustatyti iš varžytynių
parduodamo turto rinkos kainą tenka antstoliui, kuris organizuoja varžytynes. Pagal
1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai sprendimą dėl išieškojimo
priėmusi institucija yra areštavusi skolininko turtą sprendime nurodyto
reikalavimo įvykdymui užtikrinti, teismo antstolis išieškojimą atlieka pagal
atitinkamos institucijos priimtą turto arešto aktą. Kadangi turtas buvo
areštuotas ir jo vertė nustatyta Kauno apskrities VMI, turtas iš varžytynių
buvo pagrįstai ir teisėtai parduodamas už VMI arešto akte nurodytą kainą.
2.
Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas dėl įrodymų vertinimo. Teismas
neatsižvelgė į tai, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinėje
duomenų bazėje nekilnojamojo turto vertė nustatoma masiniu vertinimu, todėl
tokiu būdu nustatytos vidutinės rinkos vertės negalima laikyti nei teisinga,
nei pagrįsta. Taip pat teismas neįvertino, kad atliekant teismo ekspertizę buvo
padaryta daug Turto vertinimo įstatymo normų pažeidimų: ekspertės vertinimo
lentelėje nebuvo nei vieno analogiško objekto, pastatai buvo vertinami ne pagal
jų faktinę būklę, o pagal galimybę jų savininkui ateityje įsigyti iš valstybės
žemės sklypą po jais. Teismas negalėjo vadovautis ekspertizės aktu, kuriame
viso turto rinkos vertė buvo vertinama per galimybę įsigyti žemės sklypą po
perkamais pastatais. Byloje nustatyta, kad turtas yra visiškai apleistas,
naudotis kažkokiais įrenginiais nėra jokių galimybių, todėl ginčo turto vertė
sumažėjo.
Atsakovas E. V., antstolis V. K. ir trečiasis asmuo UAB ,,BTA
draudimas“ padavė pareiškimus dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos kasacinio skundo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl antstolio pareigos nustatyti iš
varžytynių parduodamo turto vertę
Nagrinėjamoje byloje kasatoriai
E. V. ir Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo
išvada dėl antstolio pareigos imtis veiksmų iš varžytynių parduodamo turto
vertei nustatyti, nurodydami, kad antstolis negalėjo vertinti parduodamo ginčo
turto, nes turtas buvo areštuotas ir jo vertė nustatyta Kauno apskrities VMI (1964 m. CPK 391 straipsnio
2 dalis).
Teisėjų kolegija atmeta
šiuos kasatorių teiginius, nes:
Pirma, kasatoriai
nepagrįstai plačiai aiškina 1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalį. Ši teisės norma
nustato, kad teismo antstolis išieškojimą į skolininko turtą nukreipia
šį turtą areštuodamas ir parduodamas, o tais atvejais, kai sprendimą dėl
išieškojimo priėmusi institucija yra areštavusi skolininko turtą sprendime
nurodyto reikalavimo įvykdymui užtikrinti, teismo antstolis išieškojimą atlieka
pagal atitinkamos institucijos priimtą turto arešto aktą. Ši taisyklė
nereguliuoja iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo, o, kaip teisingai
išaiškino apeliacinės instancijos teismas, yra bendra nuostata, kad priverstinio
vykdymo priemones teismo antstolis ima taikyti turtą areštuodamas ir
parduodamas, o tuo atveju, jei turtą jau yra areštavusi kita institucija,
tolimesnius išieškojimo veiksmus atlieka pagal jos priimtą turto arešto aktą,
t. y. antstolis neturi tokio turto pakartotinai ieškoti bei areštuoti.
Antra, kasatoriai
neatsižvelgia į specifinę turto arešto paskirtį ir skirtumą nuo turto pardavimo
iš varžytynių proceso bei antstolio pareigų jame. Skolininko turto areštas yra
priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba kai kurių šios teisės
sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas
ar ribojimas. Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes
perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš
kurio būtų galima išieškoti. Tai yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio
vykdymo proceso užtikrinimo priemonė, todėl turto arešto metu nėra aktualu
nustatyti tikslią areštuojamo turto rinkos vertę, o siekiama tik areštuoti
pakankamai turto skolininko prievolėms įvykdyti. Dėl to pagrįsta apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad areštuojant turtą atliekamas specifinis turto
įvertinimas, kurio metu nurodoma turto vertė yra preliminari ir nereiškia, jog turtas
už tokią kainą turi būti ir parduodamas. Areštuojant turtą yra siekiama
užtikrinti išieškotojo interesus, t. y. turi būti areštuojama tiek turto, kiek
užtektų jo reikalavimams patenkinti, tuo tarpu parduodant areštuotą turtą iš
varžytynių ir nustatant jo kainą, privalo būti atsižvelgiama ir į skolininko
interesus bei ieškoma šalių interesų pusiausvyros. Turto arešto metu nustatoma
orientacinė galima turto kaina, tačiau realiai skolininko teises gali pažeisti
ne areštas, o turto pardavimas už per mažą kainą. Atsižvelgiant
į tai, atmestini kasatorių teiginiai, kad VMI, atliekanti turto areštą, ir
antstolis, organizuojantis turto pardavimą iš varžytynių, turi vienodos
apimties ir pobūdžio pareigą įvertinti ginčo turtą.
Trečia, kasatoriai
neįvertino antstolio vaidmens ir pareigų ypatumų vykdymo procese priverstinai
parduodant turtą iš varžytynių. Nors vykdymo
proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo teisių ir teisėtų
interesų apsaugai, tačiau kartu yra grindžiamas bendraisiais teisiniais
interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas
vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių
išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso
dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės
9 d. įstatymo redakcija) 3 straipsnio 1 dalis, 1964 m.
CPK 379 straipsnio 3 dalis, CPK 634 straipsnio 2 dalis). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios
pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš
varžytynių turto proceso stadija, kurios metu antstoliui keliami reikalavimai
maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Antstolis privalo
atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus, o šių interesų
pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir
teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis
civilinėje byloje K.
S. v. antstolė N.
Š., bylos Nr. 3K-3-121/2010; 2009
m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. I. L., K. L. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009; 2008 m.
rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. B. ir kt.
v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr.
3K-3-434/2008; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje
UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-211/2007;). Dėl to teisingas, įstatymo reikalavimus
atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią
vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo
procesinėmis teisėmis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK
statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008).
Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog CPK 634 straipsnio
2 dalis, įtvirtinanti antstolio pareigą savo iniciatyva imtis visų teisėtų
priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai
padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, yra imperatyvi
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-525/2007).
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė buvus antstolio pareigą imtis
priemonių iš varžytynių parduodamo turto vertei nustatyti, nepriklausomai
nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos
turto kainos.
Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo pagrindų
Kasatoriai teigia, kad
apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes CPK 602 straipsnis yra specialioji teisės norma CK 1.80
straipsnio atžvilgiu, todėl ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto
teisėtumas gali būti tikrinamas tik CPK 602 straipsnio nustatytoje apimtyje, o
CPK 602 straipsnis nenumato galimybės pripažinti negaliojančiu turto pardavimo
iš varžytynių aktą dėl CPK 634 straipsnio 2 dalies ar Antstolių
įstatymo 16 straipsnio pažeidimo.
Teisėjų kolegija sprendžia,
kad šie kasatorių argumentai neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos
teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Kasacinis teismas yra
išaiškinęs, kad pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą
negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų
esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Turto
pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas
negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje –
įtvirtintais pagrindais. Pagal CPK 602 straipsnio
6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti
pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji
turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje,
718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra
išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra
pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio
nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti
kartu su kitomis CPK nuostatomis. CPK 602 straipsnio 6 punktas dėl
turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio
4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir
su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio
23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V.
G. v. antstolė R. S., M. K., O. P., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d.
nutartis civilinėje byloje V.
R. v. E. I.
L., K. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009). Be to,
teismas, minėta, turi atsižvelgti į būtinybę siekti užtikrinti konkuruojančių
interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio
poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio
1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2009
m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S., M. K., O. P., bylos Nr.
3K-7-90/2009).
Atsižvelgdama į šias
aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas,
pripažindamas ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktą niekiniu ir
negaliojančiu, pagrįstai rėmėsi CPK 602, 634 straipsniais, Antstolių įstatymo
nuostatomis.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasatoriai,
nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas
neteisingai įvertino įrodymus, tiek susijusius su ginčo turto verte, tiek su
atsakovo E. V. sąžiningumu. Pažymėtina, kad turto vertės ar sandorio šalies sąžiningumo
(nesąžiningumo) nustatymas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas
nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, kilus tokio pobūdžio ginčui,
atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės
instancijos teismai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių bei aiškino ir taikė
sąžiningumo (nesąžiningumo) nustatymo kriterijus.
Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų
pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo
daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17
d. nutartis civilinėje byloje UAB
,,Baltijos grupė“ v. UAB ,,Koralita“, bylos Nr. 3K-3-218/2010; 2010
m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių
namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m.
balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis
civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio
miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis
civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla
Nr. 3K-3-381/2009; 2009
m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to
teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir
įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų
įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15
d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr.
3K-3-98/2008; 2009 m.
liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr.
3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius
duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo
kriterijais.
Nagrinėjamu
atveju iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad
teismas, spręsdamas dėl antstolio nustatytos pradinės ginčo kainos atitikimo
turto rinkos kainai bei šių kainų skirtumo, atsižvelgė į ginčo turto
Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą, VĮ Registrų centro duomenis,
Kauno apskrities VMI turto arešto aktą, UAB „ŽIA valda real estate“ atliktą
turto vertinimą, teismo ekspertizės aktą. Teismas atsižvelgė į ginčo turto
įsigijimo kainą 1994
m., į tai, kad beveik po dešimties metų turtas buvo parduotas už
tą pačią kainą, kad varžytynės vyko praėjus metams nuo turto arešto, į turto
specifiką, jo buvimo vietą, nekilnojamojo turto rinkos situaciją. Taip pat
teismas įvertino aplinkybę, kad kartu su ginčo turtu yra įgyjama ir teisė
naudotis žemės sklypu, o tai taip pat daro įtaką turto vertei. Teismas
vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Taigi apeliacinės
instancijos teismas išvadą, kad antstolio nustatyta pradinė ginčo turto pardavimo
varžytynėse kaina neatitiko jo rinkos kainos, darė išanalizavęs visą bylos
medžiagą, atsižvelgdamas į visas su turto verte susijusias aplinkybes.
Tuo
tarpu kasatoriai, nesutikdami su minėta teismo išvada, ginčija dviejų įrodymų
tinkamumą, t. y. teigia, kad teismas negalėjo remtis VĮ Registrų centro duomenimis,
nes šie nustatomi masinio vertinimo būdu, bei teismo ekspertizės aktu, nes ekspertės vertinimo lentelėje nebuvo nei vieno analogiško
objekto, be to, pastatai buvo vertinami pagal galimybę jų savininkui ateityje
įsigyti iš valstybės žemės sklypą po jais.
Teisėjų kolegijos nuomone, šie kasatorių teiginiai neduoda
pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei
padarytomis išvadomis. Sprendžiant dėl ginčo turto rinkos vertės, nė vienas iš
kasatorių nurodytų įrodymų nebuvo lemiamas, nes, minėta, teismas juos vertino
kartu su visa bylos medžiaga. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog
tokie patys klausimai dėl ekspertizės akto trūkumų buvo keliami ir apeliacinės
instancijos teisme, teismas dėl to pasisakė, tuo tarpu kasatoriai skunduose
nenurodo teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o dar kartą dėsto tuos pačius
motyvus, dėl ko ekspertizės aktas negalėtų būti laikomas tinkamu įrodymu.
Atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo nagrinėjimo ribas sudaro teismų
procesinių sprendimų teisėtumo patikrinimas, o ne bylos nagrinėjimas iš naujo,
teisėjų kolegija sprendžia, jog, nenustačius pagrindų peržengti kasacinio
skundo ribas, nurodyti kasatorių argumentai neduoda pagrindo konstatuoti teismo
išvadų neteisėtumą. Atmestini kasatorių teiginiai,
kad nustatant ginčo turto vertę negalėjo būti atsižvelgiama į ginčo pastatų
buvimo vietą ir į galimybę įsigyti teisę naudoti žemės sklypą po perkamais
pastatais, nes šios aplinkybės yra vienos iš daugelio, lemiančių turto rinkos
kainą.
Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo tikslas nėra
nustatyti tikslią ginčo turto vertę, o tik tai, ar 14 000 Lt nebuvo per maža turto pardavimo pradinė kaina
varžytynėse. Dėl to apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų viseto
vertinimas yra pakankamas pagrindas spręsti dėl ginčo turto pardavimo kainos neatitikimo
rinkos kainai, nenustatinėjant tikslesnės turto vertės. Sprendžiant, ar
iš varžytynių parduodamas turtas galėjo būti parduotas didesne kaina,
nereikalaujama neginčijamų to įrodymų, o pakanka, kad kiltų abejonių dėl turto
įkainojimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai
konstatavo, kad antstolis, kuris savo veikloje privalo vadovautis teisingumo,
sąžiningumo ir protingumo principais, susipažinęs su jam prieinamais tokiais
skirtingais duomenimis dėl turto vertės, privalėjo imtis papildomų veiksmų
realiai turto vertei nustatyti, nes esami duomenys negalėjo nesukelti
antstoliui abejonių dėl areštuoto turto įkainojimo.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorių teiginius, kad
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė kasatoriaus E. V. nesąžiningumą. Iš
skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas atsižvelgė
į kasatoriaus išsilavinimą, patirtį perkant specifinės paskirties turtą. Taip
pat įvertino kasatoriaus teiginių dėl jo vykdomos aikštelių plastmasėms,
metalui sandėliuoti veiklos, pagrįstumą, atsižvelgė į papildomų įrodymų
pateikimo laiką, t. y. įvertino kasatoriaus elgesį nagrinėjant bylą. Tuo tarpu
kasatorius, nesutikdamas su apeliacinio teismo išvadomis, nurodo, kad įrodymai
vertinti tendencingai, priešingai logikos dėsniams bei jų turiniui. Taip pat
pažymi, jog varžytynėse nustatyta turto kaina neatrodė neprotinga kitiems
asmenims, bei teigia, kad teismas neatsižvelgė į turto būklę. Taigi kasatorius iš esmės kitaip vertina apeliacinės
instancijos teismo nustatytas bei įvertintas faktines aplinkybes, tačiau
nenurodo konkrečių apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės aiškinimo ar
taikymo klaidų.
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas
rėmėsi byloje nesančiais duomenimis, neatitinka tikrovės, nes iš apeliacinės
instancijos teismo sprendimo matyti, kad išvadą, jog ,,dar 2005 m. buvo
nagrinėjami su ginčo turtu susiję ieškovo reikalavimai atsakovui antstoliui,
trečiuoju asmeniu dalyvaujant E. V.“, teismas grindė konkrečia bylos medžiagoje esančia Kauno
miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi (T. 1, b. l.
18).
Atsižvelgdama
į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniuose skunduose
nurodyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, neduoda pagrindo abejoti
apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu.
Dėl žyminio mokesčio
Apeliacinės
instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovų
ieškovui po 14 640,88 Lt
žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad ieškovas UAB ,,Trapas“ sumokėjo 14 640,88 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 14 640,88 Lt šio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl, patenkinus
ieškinį, sumokėtas žyminis mokestis priteistinas jam iš atsakovų lygiomis
dalimis (CPK 88, 93 straipsniai), tai yra iš kiekvieno po 14 640,88 Lt.
Kasaciniu
skundu atsakovas antstolis V. K. su šia teismo sprendimo
dalimi nesutinka ir prašo priteisti iš atsakovų po 5420 Lt žyminio mokesčio. Antstolis nurodo, kad šaliai turi būti priteistas tokio dydžio žyminis mokestis,
kurį šalis privalėjo sumokėti paduodama ieškinį bei apeliacinį skundą, o ne
faktiškai šalies turėtos išlaidos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos
teismas sutiko su ekspertizės akte nustatyta turto verte, todėl ieškinio suma
turėjo būti nustatyta pagal ekspertizės atliktą įkainojimą (221 000 Lt) ir nuo
šios vertės teismas turėjo skaičiuoti žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 4
dalis).
Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus. Nagrinėjamu
atveju ginčo turto vertė yra glaudžiai susijusi su ginčo esme, tačiau ginčui
išspręsti nebūtina nustatyti tikslios turto vertės, o tik sprendžiamas kainos,
už kurią turtas parduotas varžytynėse, atitikimo turto rinkos kainai klausimas.
Taigi šiuo atveju esminis ginčo klausimas yra turto pardavimo kainos
pagrįstumas. Dėl to, nenustatinėjant tikslios turto kainos, ieškinio suma
nustatytina pagal ieškovo nurodytą turto vertę. Ieškinį patenkinus, t. y.
pripažinus, kad turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą ir taikius
restituciją natūrą, ieškovui turi būti priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi
išlaidos – už ieškinį bei apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti ar
keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis,
konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės
instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, turėjo teisinį pagrindą pripažinti
negaliojančiu ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių sandorį. Turto pardavimo
iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu, kaip išimtinis pažeistų teisių
gynimo būdas, šioje byloje taikytas tinkamai, o kasacinių skundų argumentai
neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad skundžiamas apeliacinės instancijos
teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos
praktikos (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3
dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Atmetus
kasacinius skundus, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos
(CPK 93 straipsnis). Ieškovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas,
turėtas kasaciniame teisme, nepateikė.Kasacinis teismas patyrė 221,18 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinių
skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių, t. y. po
73,73 Lt iš kiekvieno kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš kasatorių antstolio V. K. (adresas: (duomenys neskelbtini)), E.
V. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos po 73,73
Lt (septyniasdešimt tris litus 73 ct) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Virgilijus
Grabinskas
Sigitas Gurevičius