Civilinė byla Nr. 2-326/2014

                                                Procesinio sprendimo kategorija: 126.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs bankrutuojančios individualios įmonės „S. L. įmonė“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria netenkintas bankroto administratoriaus prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-847-372/2013,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Emora“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriuo prašė iškelti bankroto bylą atsakovui individualiai įmonei „S. L. įmonė“, atsakovo bankroto administratoriumi paskirti UAB „Tytus“.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi prašymas dėl bankroto bylos iškėlimo patenkintas, individualiai įmonei „S. L. įmonė“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Tytus“.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtinti individualios įmonės „S. L. įmonė“ kreditorių finansiniai reikalavimai – viso 14 433,38 Lt sumai.

To paties teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi individualios įmonės „S. L. įmonė“ kreditoriniai reikalavimai patikslinti - patvirtintas bankrutuojančios individualios įmonės „S. L. įmonė“ kreditoriaus UAB „Autoera“ 702,90  Lt kreditorinis reikalavimas.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartimi individuali įmonė „S. L. įmonė“ pripažinta likviduojama dėl bankroto, patvirtinta įmonės likvidavimo tvarka bei patvirtintas patikslintas individualios įmonės „S. L. įmonė“ kreditorių sąrašas: VMI prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos – 1 757,01 Lt, VSDFV Šiaulių skyrius – 2 512,11 Lt, UAB „Masada“ – 8 345,16 Lt, UAB „Emora“ -  589,10 Lt, antstolis R. K. – 1 230 Lt, UAB „Autoera“ – 702,90 Lt.

2013 m. lapkričio 19 d. Šiaulių apygardos teisme gautas BIĮ „S. L. įmonė“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ įgalioto asmens prašymas dėl BIĮ „S. L. įmonė“ bankroto bylos pripažinimo tyčiniu. Prašyme administratorius teigė, jog įmonės tyčinį bankrotą sukėlė jos valdymo organų veiksmų, kuriais sąmoningai, nesąžiningomis priemonėmis bei tikslais buvo kuriamos prielaidos įmonės nemokumui kilti, visuma - visų pirma, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartyje, kuria buvo iškelta  bankroto byla, nurodyta, kad 2013 m. gegužės 16 d. nebuvo įregistruota apdraustų darbuotojų. Iš atsakovo buvo priteisiamos nedidelės sumos, sprendimai už akių buvo priimti 2012 m. gegužės 17 d. ir 2012 m. lapkričio 14 d. Neturėdama turto, įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Bankroto administratoriaus teigimu, nepaisant aplinkybių, liudijančių apie įmonės nemokumą, jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu neveikimu sąmoningai didino įmonės įsiskolinimą kreditoriams UAB „Masada“ ir UAB „Emora“. Bankroto administratorius taip pat nurodė, jog buvo nustatyta, kad 2012 m. gegužės 30 d. įmonė pardavė transporto priemonę įmonės savininko sutuoktinei S. L. – tokiu būdu taip pat buvo sumažintas įmonės turtas. Administratoriaus manymu, buvo siekiama sukelti įmonės tyčinį bankrotą, kadangi įmonės vadovas žinojo, kad neturės iš ko atsiskaityti su kreditoriais.

Bankroto administratorius pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi įmonės vadovas buvo įpareigotas perduoti bankroto administratoriui turtą bei dokumentus. Ši nutartis neįvykdyta, turtas bei dokumentai neperduoti, vadovas vengė bendrauti su bankroto administratoriaus įgaliotiniu. Bankroto administratoriaus teigimu, 2013 m. liepos 30 d. buvo išduotas vykdomasis raštas priverstiniam vykdymui, tačiau jis neįvykdytas. Administratorius taip pat teigė, kad įmonės vadovo neveikimas buvo sąmoningas ir tyčinis, orientuotas į tikslą išvengti prievolių kreditoriams įvykdymą. Būdamas išsilavinęs asmuo, įmonės vadovas veikė priešingai įmonės interesams, nevykdė juridinio asmens vadovo pareigų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi bankrutavusios individualios įmonės „S. L. įmonė“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

Teismas įvertino tai, kad  įmonės transporto priemonės pardavimo įmonės savininko sutuoktinei S. L. sandorį bankroto administratorius ginčija atskiru ieškiniu, jis prašo iš atsakovų S. L. ir S. L. solidariai priteisti 7 470 Lt, t. y. gina kreditorių interesus CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Teismas pažymėjo, jog duomenų apie jokį kitokį įmonės turtą, kurį vadovas galėjo parduoti mažesnėmis, nei rinkos kainomis, nepateikta. Bankroto administratorius taip pat nepateikė jokių duomenų apie tai, kad vadovas sudarinėjo kitus nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus sandorius, tuo pažeisdamas kreditorių interesus. Teismas taip pat pažymėjo, kad bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, jog jis kada nors bandė susisiekti su S. L.. Tai, kad bankroto administratorius nebuvo susisiekęs su įmonės vadovu, teismo vertinimu, patvirtina ir tas faktas, jog antstolis atliko patvarkymą dėl paieškos paskelbimo.

Teismas sprendė, jog vien tai, kad vadovas nepateikė ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo bei sudarė vieną žinomą sandorį, savaime negali būti pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. siekiančiu išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Teismo vertinimu, vienkartinis veiksmas nesuteikia galimybės nustatyti visumą – įmonės finansinės padėties blogėjimą, leidžiantį konstatuoti įmonės vadovo tyčinius veiksmus.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu BIĮ „S. L. įmonė“ bankroto administratorius UAB „Tytus“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – individualios įmonės „S. L. įmonė“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Atskirajame skunde teigia, kad S. L. įmonės bankrotas atitinka LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalyje numatyto tyčinio bankroto požymius. Pirmiausia, S. L. įmonės vadovo sudarytas transporto priemonės „Peugeot Boxer“ pirkimo-pardavimo sandoris su savo sutuoktine S. L., kuriuo automobilis perduotas žymiai mažesne, nei rinkos kaina. Antra, įmonės vadovas turėjo asmeninę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir užkirsti kelią tolesniam įmonės turto mažėjimui, tačiau šios pareigos neįgyvendino. Trečia, įmonės vadovas nepateikė visų įmonės dokumentų, dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir pan.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis paliktina nepakeista.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas bankrutavusios individualios įmonės „S. L. įmonė“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas, vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 str.). Įstatyme nenurodyta aplinkybių, kurioms esant galima būtų daryti išvadą, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. Pažymėtina, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004, 2012 m. liepos mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).

Taigi, įmonės valdymo organų veiksmų bei sprendimų tikslingumui, sprendimus priėmusių asmenų tyčiai dėl galimai žalingų įmonei veiksmų ir sprendimų nustatyti privalo būti ištirta ir įvertinta faktinių aplinkybių visuma, iš kurios ir galima būtų daryti išvadą apie šių asmenų veikos kryptingumą bei spręsti, ar galima pakankamai pagrįstai manyti apie tyčiniam bankrotui būdingų požymių egzistavimą.

Apelianto teigimu, S. L. įmonės tyčinį bankrotą įrodo įmonės vadovo sudarytas transporto priemonės „Peugeot Boxer“ pirkimo-pardavimo sandoris su savo sutuoktine S. L., kuriuo automobilis parduotas žymiai mažesne, nei rinkos kaina, taip pat įmonės vadovo asmeninės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kelio užkirtimui  tolesniam įmonės turto mažėjimui neįgyvendinimas bei visų įmonės dokumentų nepateikimas, dėl ko negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir pan.

Su tokiais atskirojo skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Kaip minėta, teisminėje praktikoje tyčinio bankroto požymiais laikoma tai, kai įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba įvykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, jog iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie įrodytų, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia, kad S. L. įmonėje administratoriaus nurodytu transporto priemonės pardavimo sandoriu ar kitokia veikla jau nuo pat pradžių arba kuriame nors vėlesniame veiklos etape būtų nuosekliai ir kryptingai veikiama siekiant įmonės nemokumo, vengiant atsiskaitymų su kreditoriais ar dėl asmeninio suinteresuotumo suteikiant prioritetus artimai susijusiems asmenims ar kitiems kreditoriams, dėl S. L. įmonės vadovo sprendimų turtas būtų tyčia slepiamas, itin lengvabūdiškai švaistomas, pasisavinamas ar pan., t.y. byloje esantys įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesuteikia pakankamo pagrindo pripažinti, jog BIĮ „S. L. įmonė“ buvo privesta prie bankroto tyčia. Taigi, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien tai, kad įmonės vadovas nepateikė ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo bei sudarė vieną žinomą sandorį, savaime negali būti pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. siekiančiu išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Vienkartinis veiksmas nesuteikia galimybės nustatyti visumą – įmonės finansinės padėties blogėjimą, leidžiantį konstatuoti įmonės vadovo tyčinius veiksmus.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ prašyme nurodytas aplinkybes, kurios, bankroto administratoriaus nuomone, sudarė pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, tinkamai taikė tyčinio bankroto nustatymą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pagrindų, numatytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas nenustatė. 

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :              

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas                                                                                           Donatas Šernas