Adm. byla Nr. ATP-154-648/2012

                                                                                     Teisminio proceso Nr.: 4-01-3-05016-2011-4

                                                                          Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.4; 45.4.5; 52.5.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. sausio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-15 nutarimo, kuriuo A. B. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. 100 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d., jam paskiriant galutinę nuobaudą – 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,

n u s t a t ė :

A. B. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-11-03, apie 13.00 val., ties Verkių g. 44 namu, Vilniuje, vairuodamas automobilį Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pravažiuodamas sustojusį automobilį Kia Sorento, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono ir kliudė bei apgadino abu automobilius. Iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdamas KET 232 p. reikalavimus.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-15 nutarimą pakeisti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dalyje dėl A. B. pripažinimo kaltu pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukti nesurinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog apelianto veikoje, kvalifikuotoje pagal ATPK 130 str. 1 d., buvo tyčia. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas dalyje dėl apelianto nubaudimo pagal ATPK 130 str. 1 d. yra nepagrįstas, priimtas neišsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai įvertinus administracinėje byloje surinktus duomenis. Atsakomybė pagal ATPK 130 str. 1 d. kyla tam, kas nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat tam, kas pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal susiformavusią teismų praktiką bei teoriją, norint patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti visus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, tarp jų ir subjektyviuosius. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasitraukimas iš eismo įvykio vietos gali būti padaromas tik tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apelianto kaltės formą, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė nepagrįstas išvadas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad viso proceso metu apeliantas nuosekliai ir vienodai tvirtino, jog aplinkybė, kad vairuodamas automobilį kliudė stovintį kitą automobilį ir jį apgadino, A. B. tapo žinoma tik tuomet, kai apie tai pranešė faktinis automobilio Fiat Ducato savininkas V. B., taip pat, kad iš eismo įvykio galimai pasitraukė nesuvokdamas, jog įvyko eismo įvykis. Apeliantas neneigė, kad nutarime nurodytomis aplinkybėmis vairavo krovininį mikroautobusą Fiat Ducato, kuriuo vežė statybines medžiagas ir atliekas, bei galimai kliudė nukentėjusiojo R. N. vairuojamą automobilį Kia Sorento, tačiau jokio smūgio ir kontakto tarp šių dviejų automobilių jis nepajuto. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo vairuotas automobilis nėra lengvasis, juo buvo vežamos statybinės medžiagos ir atliekos, todėl A. B. galimai kontakto nepajuto todėl, kad jo vairuotame mikroautobuse buvo prasta garso izoliacija, be to, triukšmą kėlė vežamos statybinės medžiagos ir atliekos. Todėl, net ir darant prielaidą, kad jis turėjo ir galėjo išgirsti kontakto su kitu automobiliu sukeltą garsą, pagrįstai galėjo galvoti, kad garsą sukėlė vežamos medžiagos. Nutarimą priėmęs teismas konstatavo, jog apelianto parodymus apie tai, kad jis neabejotinai turėjo išgirsti ir pajusti kontaktą su kitu automobiliu, paneigia nukentėjusiojo R. N. ir liudytojų A. V. bei S. P. parodymai, kuriuose jie teigė, kad paties įvykio nematė, tačiau išgirdo smūgio garsą. Tačiau tokie šių asmenų parodymai yra subjektyvūs ir nepaneigia apelianto aiškinimo, kadangi jie važiavo lengvajame, naujame automobilyje, todėl natūralu, kad jame garso izoliacija yra geresnė ir jie turėjo galimybę išgirsti dviejų automobilių kontakto sukeltą garsą. Apelianto nurodytų aplinkybių nepaneigia ir kiti skundžiamame nutarime aptarti įrodymai, nes jie patvirtina tik patį faktą, jog savo vairuojamu automobiliu A. B. apgadino nukentėjusiojo R. N. automobilį, tačiau neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog jis šį transporto priemonių kontaktą pajuto, suvokė, jog pateko į autoįvykį ir sąmoningai, siekdamas nuslėpti autoįvykio faktą bei išvengti atsakomybės, iš autoįvykio vietos pasitraukė.

Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog galimai po to, kai jo automobilis kliudė nukentėjusiojo R. N. automobilį, apelianto vairuojamo mikroautobuso veidrodėlis turėjo užsilenkti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šios aplinkybės savo parodymuose nepatvirtino nei nukentėjusysis R. N., nei liudytojai A. V. bei S. P.. Ši teismo išvada nelogiška dar ir todėl, kad byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog po kontakto su kitu automobiliu apeliantas toliau važiavo judria miesto gatve, piko metu. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei A. B. dešinės pusės veidrodėlis būtų užsilenkęs, jis negalėtų lengvai valdyti mikroautobuso ir būtų nedelsiant jį sustabdęs. Apelianto nurodytą aplinkybę, kad jis negirdėjo automobilių kontakto garso, patvirtina ir tai, kad, kaip matyti iš transporto priemonės techninės apžiūros akto, automobiliui Fiat Ducato padarytas tik nežymus apgadinimas – dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlio nubraižymas. Tiek administracinio teisės pažeidimo tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog kontaktas tarp apelianto ir nukentėjusiojo automobilių galėjo būti su automobilių veidrodėliais. Tačiau ta aplinkybė, kad jokių aiškių susidūrimo žymių ant apelianto vairuojamo automobilio nenustatyta, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad kontaktas su automobiliu Kia Sorento nebuvo toks stiprus ir nesukėlė didelio garso. Tuo tarpu tai, jog automobilis Kia Orento buvo apgadintas stipriau, galėjo lemti apelianto vairuoto mikroautobuso didesni gabaritai bei šių automobilių skirtingos techninės savybės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaip neabejotiną A. B. kaltės įrodymą pirmosios instancijos teismas laikė ir tai, jog, kaip nustatyta nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, apeliantas, apgadinęs R. N. automobilį, pavažiavo apie 50 metrų, sustabdė savo automobilį ir netrukus nuvažiavo toliau. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas interpretavo taip, kad apeliantas pajuto kontaktą su kitu automobiliu ir todėl sustabdė savo vairuojamą automobilį. Tačiau nukentėjusysis ir liudytojai parodė, jog sustabdęs savo automobilį, jis pasuko į Lakūnų gatvę. Todėl akivaizdu, jog savo automobilį apeliantas sustabdė norėdamas įsitikinti, ar saugu atlikti manevrą bei pasukti į Lakūnų gatvę.

Anot apelianto, visos šios pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog jis objektyviai galėjo nepajusti ir nepajuto, kad jo vairuojamas automobilis užkliudė kitą automobilį. Šią aplinkybę patvirtina ir šioje byloje surinkta medžiaga, iš kurios matyti, kad apeliantui inkriminuotas administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas judrioje Vilniaus miesto gatvėje, piko metu, A. B. vairavo techniškai tvarkingą mikroautobusą, nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Todėl, pasak apelianto, jokiais logikos dėsniais nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, vairuodamas techniškai tvarkingą automobilį, turėdamas visus reikalingus dokumentus, judrioje Vilniaus miesto gatvėje, piko metu, šviesiuoju paros metu, žinodamas, jog sukėlė eismo įvykį, kurį matė daugelis žmonių, bei suvokdamas gresiančią griežtą administracinę atsakomybę, būtų toks naivus, stengdamasis pasišalinti iš įvykio vietos. Juolab, apeliantas neturi jokių galiojančių administracinių nuobaudų, o vairuotojo pažymėjimas jam yra reikalingas, kadangi rūpinasi sergančiu tėvu, teisių praradimas jam ir jo šeimai sukeltų itin neigiamas pasekmes.

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau Institucija) atsiliepime į A. B. apeliacinį skundą prašoma jo netenkinti. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis R. N. nurodė, jog transporto priemonių susidūrimo garsas buvo aiškiai girdimas, Fiat Ducato vairuotojas po smūgio vairuojamą automobilį buvo pristabdęs. Administracinėn atsakomybėn traukiam asmens bylos tyrimo metu pateikta versija dėl Fiat Ducato vežamo krovinio nepasitvirtino. A. B. teismo posėdyje negalėjo pateikti jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad Fiat Ducato kėbule 2011-11-03 apie 13.00 val. buvo vežamas krovinys.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

A. B. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Dėl A. B. padaryto pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., ginčo nėra, tačiau apeliantas ginčija pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymo faktą, nesant jo veiksmuose kaltės.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. B. 2011-11-03, apie 13.00 val., ties Verkių g. 44 namu, Vilniuje, vairuodamas automobilį Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pravažiuodamas sustojusį automobilį Kia Sorento, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono ir kliudė bei apgadino abu automobilius bei iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdamas KET 232 p. reikalavimus, reglamentuojančius eismo įvykio dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui, kurio metu sužalotas tik turtas. Asmuo baudžiamas pagal ATPK 130 str. 1 d. už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Kaip minėta, byloje dėl to, kad apeliantas sukėlė eismo įvykį, ginčo nėra. Nukentėjusysis R. N. paaiškinime policijai (b. l. 6) ir apklaustas pirmosios instancijos teisme (b. l. 26) nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, t. y. kad stovėjo spūstyje Verkių g., už jo stovėjo mikroautobusas, kuris kirto antrą juostą ir užkabino jo automobilio veidrodėlį. Jis nematė, su kuria vieta mikroautobusas kliudė jo automobilį, nes jis išgirdo tik smūgio garsą. Po to matė, kaip mikroautobusas nuvažiavęs Lakūnų g. už kokių 50 m. pristabdė ir nuvažiavo. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes paaiškinimuose policijai iš esmės pakartojo kartu su juo automobilyje važiavę A. V. bei S. P. (b. l. 10-13), kurie nurodė, kad 2011-11-03, apie 13.00 val., automobilis Kia Sorento dėl kamščio sustojo pirmojoje juostoje ties Verkių g. 44 namu, tuo metu juos lenkė raudonas mikroautobusas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir užkabino išorinį kairiosios pusės veidrodį, automobilis iš įvykio vietos išvažiavo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiojo R. N. dėstomos įvykio aplinkybės tyrimo metu ir per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, atitinka byloje esančius rašytinius A. V. bei S. P. paaiškinimus, todėl teismas netikėti šiomis aplinkybėmis neturi pagrindo. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti asmenys būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus.

Vertinant administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. parodymus, matyti, kad jis tiek 2011-11-04 paaiškinime policijos pareigūnams (b. l. 9), tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme (b. l. 25-26) neigė padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., nurodė, kad 2011-11-03 buvo pasiskolinęs iš draugo mikroautobusą, su kuriuo važinėjo po parduotuves, buvo pasikrovęs statybines medžiagas. Jam važiuojant Verkių g., buvo kamštis, jis pristabdė, po to nuvažiavo į Lakūnų gatvę. Jokio kontakto nejuto. Jam apie 16 val. paskambinęs draugas pasakė, kad jis sukėlė eismo įvykį ir iš įvykio vietos pasišalino. Nors A. B. nurodė nejutęs, kad lenkdamas kliudė automobilį Kia Sorento, nes tokių gabaritų automobilį jis vairuoja retai, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino tokius jo teiginius. Eismo įvykio vietos schemoje (b. l. 5) nurodyta, kad sudaužytas automobilio Kia Sorento kairės pusės veidrodėlio stiklas, sulaužytas veidrodėlio korpusas. Transporto priemonės techninės apžiūros akte (b. l. 16) nurodyta, kad mikroautobuso Fiat Dukato dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlis yra apibraižytas, sulankstytos ir subraižytos šoninės dešinės pusės durys. Kaip pagrįstai nutarime nurodė pirmosios instancijos teismas, ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš šių automobilių pažeidimų galima spęsti, kad smūgis automobilių galinio vaizdo veidrodėliais buvo gana stiprus. Smūgio garsą nurodo aiškiai girdėję visi automobiliu Kia Sorento važiavę asmenys, t. y. R. N., A. V. bei S. P.. Apeliantas skunde nurodo, kad jo vairuotas automobilis nėra lengvasis, juo buvo vežamos statybinės medžiagos ir atliekos, todėl A. B. galimai kontakto nepajuto todėl, kad jo vairuotame mikroautobuse buvo prasta garso izoliacija, be to, triukšmą kėlė vežamos statybinės medžiagos ir atliekos, o R. N., A. V. bei S. P. parodymai yra subjektyvūs ir nepaneigia apelianto aiškinimo, kadangi jie važiavo lengvajame, naujame automobilyje, todėl natūralu, kad jame garso izoliacija yra geresnė ir jie turėjo galimybę išgirsti dviejų automobilių kontakto sukeltą garsą. Tokia apelianto pozicija vertintina kritiškai, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas,  visiškai nelogiška, kad viename automobilyje (nors ir naujesniame, ir su geresne garso izoliacija) sėdintys asmenys aiškiai išgirdo smūgį ir į jį sureagavo, o kitame sėdintis asmuo negirdėjo ir nejuto visiškai nieko. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas, apgadinęs R. N. automobilį, pavažiavo apie 50 metrų, sustabdė savo automobilį ir netrukus nuvažiavo toliau. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas interpretavo taip, kad apeliantas pajuto kontaktą su kitu automobiliu ir todėl sustabdė savo vairuojamą automobilį. Tačiau, anot apelianto, nukentėjusysis ir liudytojai parodė, jog sustabdęs savo automobilį, jis pasuko į Lakūnų gatvę, todėl akivaizdu, jog savo automobilį apeliantas sustabdė norėdamas įsitikinti, ar saugu atlikti manevrą bei pasukti į Lakūnų gatvę. Šis apelianto argumentas vertintinas kritiškai, nes, kaip matyti iš nukentėjusiojo R. N. parodymų (b. l. 26), A. B. automobilį sustabdė jau būdamas Lakūnų gatvėje, o ne prieš įvažiuodamas į ją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. B. pozicija, kad jis nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., vertintina kritiškai kaip pasirinkta gynybinė pozicija, nes ją paneigia anksčiau aptarti ir įvertinti įrodymai.

Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad A. B. pažeidimas, numatytas ATPK 130 str. 1 d., yra visiškai įrodytas, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-15 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-15 nutarimą palikti nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                                                                       Artūras Pažarskis