Administracinė byla Nr. A-1601-438/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00618-2020-2
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvista“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvista“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Belvista“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 13638 (toliau – ir Nutarimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus specialistai nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. atliko Bendrovės veiklos tyrimą ir 2019 m. lapkričio 15 d. surašė nelegalaus tyrimo darbe aktą, kuriuo nustatė, kad patalpose, kuriose veiklą vykdo Bendrovė, su kompiuteriu buvo rastas J. Z., kuris dirbo Bendrovės naudai nesudaręs darbo sutarties. 2019 m. lapkričio 25 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Bendrovės vadovui V. O., kad jis, būdamas Bendrovės vadovu, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, kadangi, esant darbo sutarties požymiams, nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir apie J. Z. įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, nelegaliai įdarbino, ir 2019 m. lapkričio 6 d. leido Bendrovės naudai vykdyti programuotojo darbą. V. O. sutiko su jam inkriminuojamu pažeidimu, pažeidimą pašalino savanoriškai, gailėjosi, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje V. O. buvo pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam buvo paskirta minimali įstatyme numatyta 1 000 Eur dydžio bauda. Taip pat V. O. 2020 m. sausio 29 d. buvo surašytas Nutarimas Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui, kuriuo nustatyta, kad Bendrovė pažeidė imperatyvias Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
3. Pareiškėjo nuomone, Nutarimas pažeidžia Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą bei teisingumo, sąžiningumo principus, o bauda yra perteklinė ir paneigianti savo tikslą, kadangi už tą pačią veiką ANK nuobauda jau buvo paskirta fiziniam asmeniui – Bendrovės direktoriui.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek ANK 95 straipsnio, tiek Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už nelegalų darbą, kuri nagrinėtinu atveju buvo skirta darbdaviui už DK įtvirtintos darbdavio pareigos netinkamą vykdymą. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei ANK 95 straipsnio atveju darbo sutarties sudarymo ir pranešimo apie tai pareigą turi tas pats asmuo – darbdavį darbo sutarčių sudarymo procese atstovaujantis asmuo, todėl situacija, kai sankcija taikoma tiek per darbdavio įgaliotą asmenį, tiek tiesiogiai jam, reiškia, kad yra baudžiamas tas pats asmuo, kadangi juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus.
5. Pareiškėjo nuomone, reikšminga aplinkybė yra tai, kad nuobaudą už ANK 95 straipsnio pažeidimą VDI kvalifikavo kaip nuobaudą, skiriamą ne V. O., kaip fiziniam asmeniui, o V. O., kaip pareiškėjo vadovui, tokiu būdu sudarant situaciją, kai už tą patį pažeidimą yra skiriama nuobauda du kartus pagal tą patį Užimtumo įstatymą (vieną kartą – Bendrovei, ir antrą kartą – Bendrovės vadovui) už tuos pačius tariamus Užimtumo įstatymo ir ANK pažeidimus, kadangi Nutarime nurodyta „finansinė sankcija“ skiriama už Užimtumo įstatymo pažeidimus, nors tiesiogiai ir nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus, tačiau tokia finansinė – ekonominė sankcija pagal savo prigimtį prilygintina nuobaudoms pagal ANK.
6. Pareiškėjo manymu, VDI Nutarimu skyrė ekonominę sankciją, ignoruodamas ir neatsižvelgdamas į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, kurioje numatyta, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte bauda gali būti skiriama tik tuo atveju, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – ir BK). Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Vilniaus apygardos teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1935-595/2019, nes joje buvo sprendžiamas darbuotojų, su kuriais darbo sutartis buvo sudaryta, laiko neapskaitymo (netinkamo apskaitymo) klausimas ir pažeidimo už jį skyrimo teisinės aplinkybės, o šiuo atveju yra sprendžiamas klausimas dėl nelegalaus darbo.
7. Pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jei VDI manė, kad skiriamos nuobaudos nėra tam pačiam asmeniui, VDI turėjo tirti būtent Bendrovės atsakomybės sąlygas, Bendrovei inkriminuojamo pažeidimo turinį, išsiaiškinti kitas pažeidimo tyrimui reikšmingas aplinkybes ir atitinkamai motyvuoti Nutarimą, tačiau Nutarimas yra motyvuojamas tik tyrimo, atlikto nagrinėjant Bendrovės vadovui inkriminuojamo pažeidimo metu, argumentais ir išvadomis, kurios, laikant, kad asmenys nėra tapatūs, taip pat nebūtinai gali būti tapačios ir šiuo atveju ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Nutarimą.
8. Pareiškėjas pažymėjo, kad VDI nemotyvuotai skyrė baudą, artimą Užimtumo įstatymo sankcijoje numatytam minimaliam ir maksimaliam baudų dydžio vidurkiui. Šiuo atveju sunkinančių aplinkybių nenustatyta, pareiškėjas padėjo VDI inspektoriui atlikti pažeidimo tyrimą, padarytas pažeidimas nebuvo tyčinis, tokia situacija susiklostė dėl pareiškėjo darbuotojų nekomunikacijos ir dėl to nustatytas pažeidimas, susijęs su netinkamu Bendrovės darbo organizavimu, buvo nedelsiant pašalintas jį pripažinus, pareiškėjas nesiekė ir nesiekia neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad už padarytą pažeidimą Bendrovės vadovui V. O. teismo nutarimu buvo paskirta minimali įstatyme nustatyta bauda, tačiau Bendrovei buvo paskirta ne minimali, o artima Užimtumo įstatymo vidurkiui bauda. Pareiškėjo manymu, paskirta bauda yra per griežta ir neatitinka padaryto pažeidimo ir finansinės sankcijos paskirties. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje, gali būti pasiekti skiriant pareiškėjui minimalią ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą (ANK 34 str. 2 d.).
9. Atsakovas VDI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
10. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, nurodė, kad VDI Vilniaus skyrius tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pažeidimo bylą bei įvertinęs visas aplinkybes tinkamai skyrė baudą (finansinę sankciją) Bendrovei. Atsakovas nurodė, kad Užimtumo įstatymo protokolas ir Nutarimas buvo surašyti juridiniam asmeniui – Bendrovei. Užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą – nelegalų darbą. Juridiniam asmeniui už nelegalų darbą yra numatyta atsakomybė – finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte už nelegalų darbą yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuris nešalina fizinio asmens, atsakingo už tinkamą darbo sutartis reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą, administracinės atsakomybės, kadangi šis pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sąmoningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu ir todėl, kad vienu atveju finansinė sankcija mokama iš juridinio asmens turto, kitu (ANK) atveju bauda – iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju – finansinę sankciją gavęs subjektas – juridinis asmuo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz., ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kuris atsako visu fizinio asmens turtu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkto negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas.
11. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovės atstovas Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje nepripažino, kad Bendrovė padarė Užimtumo įstatymo pažeidimą, nenurodė, kad yra kitos Užimtumo įstatyme numatytos lengvinančios aplinkybės. Pareiškėjo teiginius, kad pažeidimas buvo nedelsiant pašalintas ir pripažintas, atsakovas vertino kritiškai, nes J. Z. Bendrovėje buvo įdarbintas tik 2019 m. lapkričio 18 d., darbo laikas 2019 m. lapkričio 6 d. nebuvo įtrauktas į asmens socialinio draudimo stažą, taip pat nebuvo pateikta jokių duomenų apie žalos atlyginimą. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalies nuostatomis, buvo skirta finansinė sankcija mažesnė nei minimumo ir maksimumo vidurkis.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas, vertindamas ginčo teisinius santykius, rėmėsi Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 46 straipsnio 1 dalies 1 punktu, DK 42 straipsnio 1, 2 dalimis. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Bendrovės vadovas yra V. O. (nuo 2018 m. rugsėjo 23 d.), taigi, šiuo atveju ir pareiškėjo (darbdavio) oficialus atstovas, juridinio asmens valdymo organas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 str., DK 21 str.). Teismas nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais administracinio nusižengimo byloje nustatė, kad vieną asmenį nelegaliai įdarbino Bendrovės direktorius V. O., kurio atžvilgiu taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Teismo vertinimu, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio, ANK, DK nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas yra darbdavys, kuriam Užimtumo įstatyme taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą (Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 1 p.), taikant ekonominę sankciją (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.).
14. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad už tą patį teisės pažeidimą yra baudžiamas tas pats asmuo, t. y. juridinio asmens vadovas ir fizinis asmuo V. O. Teismas konstatavo, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, taip pat pažeidimo tapatumas, t. y. būtini požymiai, sudarantys sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui UAB „Belvista“, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui V. O.. Bendrovė yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Teismas nelaikė reikšmingu pareiškėjo argumento, kad VDI inspektorius, surašydamas administracinio nusižengimo protokolą, nuobaudą už ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą kvalifikavo kaip nuobaudą, skiriamą ne V. O., kaip fiziniam asmeniui, o V. O., kaip Bendrovės vadovui. Teismas pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismai kaltu dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo pripažino V. O. (fizinį asmenį) ir būtent V. O. skyrė administracinę nuobaudą. Užimtumo įstatymo protokolas ir nutarimas dėl ekonominės sankcijos buvo surašytas juridiniam asmeniui – UAB „Belvista“. Teismas atkreipė dėmesį, kad Užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą – nelegalų darbą, t. y. finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu nubaudimu, ir todėl, kad vienu atveju finansinė sankcija mokama iš juridinio asmens turto, kitu (ANK) atveju bauda iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju finansinę sankciją gavęs subjektas – juridinis asmuo.
15. Teismas pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz., ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kuris atsako visu fizinio asmens turtu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Užimtumo įstatymo negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas.
16. Teismas nurodė, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.
17. Įvertinęs tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pareiškėjas atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, teismas darė išvadą, jog jam ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pritaikyta pagrįstai, todėl Nutarimas laikytinas teisėtu.
18. Teismas rėmėsi Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1, 2 dalimis, 55, 57, 58 straipsniais, pažymėjo, kad pažeidimų protokolai surašomi ir tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) vadovaujantis ANK. Įvertinęs protokolo ir Nutarimo turinį, teismas nurodė, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1, 2 dalių, 569 straipsnio 1-4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, pareiškėjo veika buvo kvalifikuota tinkamai, surinkti pažeidimą patvirtinantys įrodymai, gautas atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas, protokole nurodytos procesinės pareiškėjo teisės, su protokolo turiniu supažindintas pareiškėjos atstovas, Nutarimas priimtas išnagrinėjus pažeidimo bylą. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą institucijoje pareiškėjo atstovui buvo pranešta tinkamai.
19. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad Bendrovės direktorius (šioje byloje pareiškėjo atstovas) nelegaliai įdarbino vieną asmenį ir veikė kaip Bendrovės įgaliotas asmuo (atstovas), Bendrovėje nelegaliai dirbo vienas asmuo. Šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nutarimu, todėl jų iš naujo tirti ir įrodinėti nereikia. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad VDI turėjo tirti būtent pareiškėjo atsakomybės sąlygas, pareiškėjui inkriminuojamo pažeidimo turinį, išsiaiškinti kitas pažeidimo tyrimui reikšmingas aplinkybes ir atitinkamai motyvuoti skundžiamą nutarimą. Teismas konstatavo, kad Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (ekonominė sankcija) yra motyvuota, taigi, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Nutarimas atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus ANK 618 straipsnyje. Teismas nenustatė, kad priimant Nutarimą buvo pažeistos materialinės bei procesinės teisės normos, Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.
20. Teismas rėmėsi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, nustatė, kad Bendrovės atstovas Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje nepripažino, kad Bendrovė padarė šio įstatymo pažeidimą, nenurodė, kad yra kitos Užimtumo įstatyme numatytos lengvinančios aplinkybės. Lengvinančių pareiškėjo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjo teiginius, kad pažeidimas buvo nedelsiant pašalintas ir pripažintas, teismas vertino kritiškai, nes J. Z. Bendrovėje buvo įdarbintas tik 2019 m. lapkričio 18 d., darbo laikas 2019 m. lapkričio 6 d. neįtrauktas į asmens socialinio draudimo stažą, nepateikta jokių duomenų apie žalos atlyginimą. Kitos pareiškėjo minimos skunde aplinkybės dėl baudos dydžio, teismo vertinimu, nėra reikšmingos. Teismas darė išvadą, kad pagrįstai atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalies nuostatomis pareiškėjui buvo skirta ekonominė sankcija, kuri yra mažesnė nei minimumo ir maksimumo vidurkis.
21. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad VDI teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo nuostatas. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo jį naikinti pagal pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus.
III.
22. Pareiškėjas UAB „Belvista“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Netenkinus šio prašymo, pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. I-1935-595/2019, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai.
23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtina, kad Nutarimu skirta bauda Bendrovei pažeidžia non bis in idem principą, nes už tą pačią veiką ANK nuobauda jau buvo paskirta fiziniam asmeniui – Bendrovės direktoriui. Pareiškėjo teigimu, tiek ANK 95 straipsnio, tiek Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už nelegalų darbą, kuri šiuo atveju buvo skirta darbdaviui už DK įtvirtintos darbdavio pareigos netinkamą vykdymą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei ANK 95 straipsnio atveju darbo sutarties sudarymo ir pranešimo apie tai pareigą turi tas pats asmuo – darbdavį darbo sutarčių sudarymo procese atstovaujantis asmuo, todėl situacija kai sankcija taikoma tiek per darbdavio įgaliotą asmenį, tiek tiesiogiai jam, reiškia, kad yra baudžiamas tas pats asmuo, kadangi juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 str.). Pareiškėjo nuomone, reikšminga aplinkybė yra tai, kad VDI vyriausiasis darbo inspektorius administracinio nusižengimo protokole nuobaudą už ANK 95 straipsnio pažeidimą kvalifikavo kaip nuobaudą, skiriamą ne V. O., kaip fiziniam asmeniui, o V. O., kaip Bendrovės vadovui, tokiu būdu sudarant situaciją, kai už tą patį pažeidimą yra skiriama nuobauda du kartus pagal tą patį įstatymą už tuos pačius tariamus įstatymo ir ANK pažeidimus, kadangi Nutarime nurodyta „finansinė sankcija“ yra skiriama už įstatymo pažeidimus, nors tiesiogiai ir nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus, tačiau tokia finansinė sankcija pagal savo prigimtį prilygintina nuobaudoms pagal ANK. Pareiškėjo manymu, VDI, skirdama ekonominę sankciją, neatsižvelgė į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį. Pareiškėjo manymu, remtis Vilniaus apygardos teismo procesiniu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1935-595/2019 nėra teisinio pagrindo, nes joje nebuvo nagrinėjami nelegalaus darbo teisės klausimai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Nutarimas yra motyvuojamas tik tyrimo, atlikto nagrinėjant Bendrovės vadovui inkriminuojamo pažeidimo metu, argumentais ir išvadomis. Pareiškėjo manymu, VDI turėjo tirti būtent Bendrovės atsakomybės sąlygas, Bendrovei inkriminuojamo pažeidimo turinį, išsiaiškinti kitas pažeidimo tyrimui reikšmingas aplinkybes ir atitinkamai motyvuoti Nutarimą.
24. Pareiškėjo manymu, Nutarimu paskirta bauda yra per griežta ir neatitinka padaryto pažeidimo ir finansinės sankcijos paskirties, kadangi nebuvo nustatyta sunkinančių aplinkybių, Bendrovė padėjo VDI inspektoriui atlikti pažeidimo tyrimą, padarytas pažeidimas nebuvo tyčinis, pažeidimas buvo nedelsiant pašalintas jį pripažinus.
25. Atsakovas VDI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovas remiasi Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymi, kad Užimtumo įstatymo protokolas ir Nutarimas buvo surašyti juridiniam asmeniui – UAB „Belvista“. Užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą – nelegalų darbą. Juridiniam asmeniui už nelegalų darbą yra numatyta atsakomybė – finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte už nelegalų darbą yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuris nešalina fizinio asmens, atsakingo už tinkamą darbo sutartis reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą, administracinės atsakomybės, kadangi šis pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sąmoningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo. Atsakovas pažymi, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu ir todėl, kad vienu atveju finansinė sankcija mokama iš juridinio asmens turto, kitu (ANK) atveju bauda – iš konkretaus fizinio asmens turto. Atsakovas daro išvadą, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje suformuotam dvigubo nubaudimo draudimo principui.
27. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl baudos mažinimo, atkreipia dėmesį, kad UAB „Belvista“ atstovas Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje nepripažino, kad Bendrovė padarė šio įstatymo pažeidimą, nenurodė, kad yra kitos įstatyme numatytos lengvinančios aplinkybės. Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad pažeidimas buvo nedelsiant pašalintas ir pripažintas, nes J. Z. UAB „Belvista“ buvo įdarbintas tik 2019 m. lapkričio 18 d, darbo laikas 2019 m. lapkričio 6 d. neįtrauktas į asmens socialinio draudimo stažą, nepateikta jokių duomenų apie žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 13638, kuriuo pareiškėjui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą paskirta 1 500 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjui ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pritaikyta pagrįstai, taip pat nenustatęs pagrindo jos mažinti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame laikosi pozicijos, kad Nutarimu paskirta bauda pažeidžia non bis in idem principą, taip pat mano, kad paskirta bauda yra per griežta.
30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
31. Pasisakydama dėl non bis in idem, t. y. niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį teisės pažeidimą, principo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad šis principas yra vienas iš pamatinių teisės principų. Jis įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodoma, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Šis konstitucinis principas yra nustatytas ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje, pagal kurią už nelegalų darbą bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar BK.
32. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardijamais kriterijais, išdėstytais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, t. y.: 1) ar asmuo buvo baudžiamas 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2019 m. kovo 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-628/2019). Pažymėtina, kad nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes.
33. Vertindama nutarties 32 punkte paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutarimą, kuriuo V. O. už ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskirta minimali ANK numatyta 1 000 Eur dydžio bauda. Nutarimu Bendrovei už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir DK 42 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimą paskirta 1 500 Eur bauda. Taigi vertintina, kad abejais atvejais asmuo buvo baudžiamas. Taip pat pažymėtina, kad abi baudos buvo paskirtos dėl to paties nelegaliai dirbusio asmens, už tą patį nelegalaus darbo laikotarpį, tame pačiame juridiniame asmenyje nelegaliai dirbto darbo, t. y. buvo baudžiama už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus, dėl ko atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tyrimo, atlikto nagrinėjant Bendrovės vadovui inkriminuojamą pažeidimą, argumentų ir išvadų reikšmės atliekant Užimtumo įstatymo pažeidimo tyrimą Bendrovės atžvilgiu.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime yra konstatavęs, jog juridinis asmuo yra savarankiškas, specifinis teisinių santykių subjektas. Juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia, be kita ko, tai, kad jis, turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t. y. būdamas savarankiškas teisinių santykių subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Vadinasi, juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma.
35. Atsižvelgusi į nutarties 34 punkte aptartą juridinio asmens specifiką, teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo pozicija, kad teisinė atsakomybė šiuo atveju buvo pritaikyta tapatiems subjektams. Kaip matyti, vienu atveju buvo nubaustas fizinis asmuo, kitu atveju teisinė atsakomybė buvo pritaikyta juridiniam asmeniui – pareiškėjui. Sutiktina su pareiškėjo teiginiais dėl fizinio ir juridinio asmenų glaudaus ryšio, kita vertus, teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog nelegalaus darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad Bendrovė kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes.
36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo prieitai išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimo.
37. Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. I-1935-595/2019, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, jog pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.). Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytinų teisės aktų turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
38. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas.
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su baudos dydžiu, ir pagrįstai nemažino Nutarime paskirtos bylos dydžio. Tai, kad Bendrovės vadovui administracinio teisės pažeidimo byloje buvo paskirta minimali įstatyme numatyta bauda, savaime nereiškia, kad Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje Bendrovės atžvilgiu Bendrovei turėjo būti skiriama taip pat minimali sankcijoje numatyta bauda, ypač įvertinus aplinkybes, kad Užimtumo įstatymo pažeidimo tyrimo metu Bendrovę atstovaujantis asmuo nesutiko su pažeidimo padarymu, nebuvo nustatyta jokių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar kitokių reikšmingų baudos dydžio mažinimui aplinkybių.
40. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl to tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvista“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ramūnas Gadliauskas
Romanas Klišauskas