Skundas Nr. 1S-320-483/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00836-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.2.12; 2.14.4.

                            (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Kažys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kaltinamosios P. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties, kuria trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. vasario 2 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į P. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą,

n u s t a t ė :

1. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, P. Š. kaltinama padariusi nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje.

2. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis I. S. yra pareiškęs civilinį ieškinį. Siekiant užtikrinti civilinį ieškinį ir turto konfiskavimą, ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2017 m. vasario 2 d. nutarimu paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamosios P. Š. nekilnojamąjį turtą: 1) 2/3 patalpos-kavinės (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 2) 2/3 patalpos-kavinės (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3) 2/3 patalpos-parduotuvės (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti (t. 8, b. l. 9–20). Vėliau šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas buvo tęsiamas Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismų nutartimis.

3. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2018 m. lapkričio 2 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamajai P. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, t. y. uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti.

4. Kaltinamoji P. Š. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį.

4.1. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas savaime nereiškia, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas bei jo pratęsimų skaičius yra neribojamas ir teismas gali nutartį grįsti formaliais motyvais, nevertindamas konkrečioje baudžiamojoje byloje susidariusios konkrečios situacijos. BPK 151 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog prokuroro nutarimu tokia procesinė prievartos priemonė negali būti skiriama ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis toks terminas gali būti tęsiamas ne ilgiau kaip du kartus po 3 mėnesius. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kiekvienas toks procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo atvejis turi būti vertinamas individualiai. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas to nepadarė.

4.2. Kaltinamosios teigimu, apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl to, kad pirminis prokuroro 2017 m. vasario 2 d. nutarimas paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į P. Š. nekilnojamąjį turtą buvo grindžiamas klaidingais motyvais, jog šis turtas galimai buvo įgytas už pinigus, kurie gauti iš I. S. prievartaujant jo turtą. Šie klaidingi prokuroro nutarimo motyvai taip pat buvo atkartoti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje. Kaltinamoji pažymi, kad minėtą nekilnojamąjį turtą ji įgijo dar 2007 m. birželio 8 d., t. y. gerokai anksčiau iki jai pareikštų įtarimų, kaltinimų ir iki to, kai nukentėjusiuoju pripažintas I. S. notarine 2016 m. rugsėjo 7 d. dovanojimo sutartimi dovanojo kaltinamosios sutuoktiniui D. Š. 300 000 Eur. Be to, anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą kaltinamoji įgijo dar iki santuokos su D. Š., su kuriuo buvo sudaryta 2008 m. liepos 16 d. ikivedybinė sutartis, reglamentuojanti sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise turimo turto klausimus. Kaltinamoji mano, kad skundžiamoje nutartyje nepasisakius dėl prokuroro 2017 m. vasario 2 d. nutarimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties aptartos klaidingos motyvacijos, toks neteisėtumas lieka nepašalintas.

5. Kaltinamosios P. Š. skundas atmetamas.

5.1. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Priešingai, nei nurodoma kaltinamosios P. Š. skunde, bylą perdavus teismui nei BPK 151 straipsnis, nei kiti procesiniai įstatymai laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo trukmės neapriboja. Kita vertus, laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

5.2.  Šioje baudžiamojoje byloje P. Š. kaltinama pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad ji, veikdama bendrininkų grupėje su sutuoktiniu D. Š., neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą bei prievartavo didelės vertės turtą. P. Š. kartu su D. Š. kaltinami užvaldę didelės vertės – 312 000 Eur pinigų sumą, tuo padarydami nukentėjusiajam I. S. turtinę žalą. 

5.3. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis I. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 312 000 Eur turtinės žalos ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 53-63).

5.4. BPK X dalyje nustatyta tvarka skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo termino teisėtumą ir pagrįstumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų (nukentėjusiojo I. S. apklausų protokolai, sekimo, kratos protokolai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga), suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamoji P. Š. galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo, teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl P. Š. inkriminuojamų nusikalstamų veikų nukentėjusiajam I. S. galėjo būti padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurios atlyginimo užtikrinimui yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajai priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamoji kartu su D. Š. galimai užvaldė didelės vertės (312 000 Eur) svetimą turtą ir byloje pareikštas didelės vertės civilinis ieškinys, BPK 116 straipsnyje ir BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisės apribojimą išlieka.

5.5. Kaip matyti iš byloje esančio prokuroro 2017 m. vasario 2 d. nutarimo, P. Š. laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas dviem pagrindais: siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą (įtariant, kad nekilnojamasis turtas galbūt įgytas iš nusikalstamos veikos gautų pinigų, todėl yra nusikalstamos veikos rezultatas). Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi šios procesinės prievartos priemonės terminas pratęstas dar trims mėnesiams tik vienu pagrindu – siekiant užtikrinti civilinį ieškinį. Tai, kokiu pagrindu skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas ar pratęsiamas jo terminas, lemia tuometinėje proceso stadijoje byloje esančių duomenų visuma. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu surinkus papildomų duomenų ir nustačius, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamosios P. Š. nekilnojamąjį turtą nepagrįstai taikomas siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, šiuo pagrindu tolesnis procesinės prievartos priemonės taikymas nebebuvo grindžiamas. Taigi, tokiu būdu procesinis pažeidimas nebuvo padarytas.

5.6. Aukštesniojo teismo vertinimu, pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą šioje baudžiamojoje byloje,  proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Atsižvelgiant į galimai kaltinamosios P. Š. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikštas didelės vertės civilinis ieškinys, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamosios P. Š. turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamosios turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas didelės vertės civilinis ieškinys ir galimai užvaldytas didelės vertės turtas, BPK 151 straipsnyje numatyti tikslai negali būti pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamosios nekilnojamąjį turtą – varžo jos teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamoji. Juo labiau, kad aptariamam kaltinamosios turtui yra nustatytas tik dalinis nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, tačiau leidžiant juo naudotis.

5.7. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamosios P. Š. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia skunde nurodyti kaltinamosios argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamosios turtui Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi pratęstas pagrįstai. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjas, vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

kaltinamosios P. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėjas                                                           Viktoras Kažys