Baudžiamoji byla Nr. 2K-274-511/2015
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00091-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.13;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,
išteisintajam E. K.,
gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) bauda.
Konfiskuota E. K. priklausančio turto už 1 675 554,20 Lt (485 274,03 Eur).
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:
E. K. išteisintas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Eligijaus Gladučio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. K. buvo nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuosavybės teise turėjo didesnės nei 500 MGL dydžio vertės turtą – žemės sklypą ir pastatą (gyvenamąjį namą) 6 400 000 Lt vertės, negyvenamąsias patalpas 700 000 Lt vertės ir automobilį „Mercedes Benz C220“ 50 000 Lt vertės, žinodamas, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Apeliacinės instancijos teismas E. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnio 1 dalyje, išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Teismas nurodė, jog išnaudojus įmanomas įrodinėjimo priemones nenustatyta, kad E. K. turi turtą, kurį įgijo, neturėdamas teisėtų pajamų. Taip pat byloje nebuvo įrodyta ir tai, kad turimo turto įgijimo pagrindas buvo neteisėtos pajamos ir nuteistasis apie tai žinojo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendį su pakeitimais: konfiskuoti E. K. nuosavybės teise turimus 6 400 000 Lt vertės sklypą ir pastatą (gyvenamąjį namą), 700 000 Lt vertės negyvenamąsias patalpas bei 50 000 Lt vertės automobilį „Mercedes Benz C220“.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, jų neanalizavo, taip padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Skunde teigiama, kad įrodinėjant E. K. kaltę, įstatymai pažeisti nebuvo.
Prokuroras skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino teisingai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas; tai sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog patikimais laikytini E. K. ir jo tėvo V. K. parodymai apie tai, kad E. K. 400 000 Lt, Č. ir V. D. sumokėtų avansu už įgyjamą nekilnojamąjį turtą, gavo iš senelių.
Prokuroras taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. K. mokėjimų į Č. D. sąskaitą – apeliacinės instancijos teismo nuomone, buvo nepaneigta, jog E. K. savo vardu nuo 2008 m. kovo 24 d. iki 2011 m. kovo 29 d. į Č. D. sąskaitą banke įnešė grynaisiais 301 635,9 Eur ir 1870 Lt bendrą sumą paties Č. D. perduotų pinigų. Prokuroras teigia, kad E. K. šiais mokėjimais vykdė įsipareigojimus Č. ir V. D. pagal sutartį atsiskaitydamas už įgytą nekilnojamąjį turtą. Tą patvirtina aplinkybė, jog Č. ir V. D. aptariamu laikotarpiu pretenzijų dėl įsiskolinimo nemokėjimo E. K. nereiškė. E. K. pretenzijos dėl sutarties nevykdymo buvo pareikštos tik 2011 m. balandžio 22 d. Pastaroji aplinkybė sietina su 2011 m. kovo 15 d. Generalinėje prokuratūroje pradėtu ikiteisminiu tyrimu pagal BK 249 straipsnio 1, 3 dalis, 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, kur vienu iš įtariamųjų pripažintas E. K. tėvas V. K., ir dėl to iškilusia grėsme prarasti turtą. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šios sąsajos tėra faktiniais duomenimis nepatvirtinta prielaida. Teigiama, kad E. K., V. K. ir Č. D. parodymai vertintini kaip asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymai.
Kasatorius prieštarauja apeliacinės instancijos teismo argumentams išteisinant E. K., kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog E. K. yra sumokėjęs visą įsigijimo dokumentuose nurodytą turto vertę. Kasatorius nurodo, kad BK 1891 straipsnio dispozicija nereikalauja tokio pobūdžio bylose įrodinėti, ar savininkas sumokėjo visą pirkimo–pardavimo sandoryje nustatytą turto vertę, o turi būti įrodyta, kad didesnės kaip 500 MGL vertės turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų.
Prokuroras nesutinka su išteisinamojo nuosprendžio argumentu, kad specialisto išvada, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra pakankamas įrodymas, nes tirtos tik 2001–2011 m. deklaruotos pajamos, o pagal BK 190 straipsnio 2 dalies nuostatas BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Pagal teismų praktiką teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. „Turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kasatorius nurodo, kad pagal byloje ištirtus įrodymus E. K. kaltinime nurodytam turtui įsigyti išleido 1 675 554,20 Lt, o turėjo pajamų 1 167 219,20 Lt. Patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, akivaizdžiai matyti, jog E. K. nuosavybėje esantis turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2001 m. sausio 1 d. E. K. nebuvo sulaukęs pilnametystės, todėl byloje nebuvo racionalaus tikslo rinkti duomenis apie jo iki tol gautas apmokestinamas ar neapmokestinamas pajamas.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog bylos duomenys nepatvirtino E. K. tyčios, t. y. žinojimo, kad minėtam turtui įgyti buvo panaudotos neteisėtos pajamos ir kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar E. K. inkriminuoto turto įgijimo pagrindas buvo uždrausta veikla, kuri ir pagal turto įsigijimo laikotarpiu galiojusį įstatymą užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė E. K. kaltės klausimą, konstatuodamas, jog neteisėto praturtėjimo įstatymo norma nereikalauja, kad būtų įrodyta tokių pajamų kilmė, jų įgijimo būdas ir t. t. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, nes įsigaliojus šiai normai jis turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Žinojimas pasireiškė tuo, kad kaltinamasis neturėjo teisėtų pajamų didesnės negu 500 MGL vertės turtui įsigyti. Skirtumas tarp E. K. išleistų lėšų turtui įsigyti ir turėtų pajamų sudaro 508 335 Lt (3910 MGL) ir tai yra pakankamai didelė pinigų suma, kad būtų galima padaryti pagrįstą išvadą, jog E. K. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. siekė neteisėtai praturtėti.
Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo motyvų, lakoniškai nurodydamas, jog prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, ir tai laikytina esminiu BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnyje, dalykas yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Pagal teismų praktiką, kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu, šio nusikaltimo dalyku pripažįstamas ne visas to asmens įgytas turtas, tačiau tik ta turto dalis, kuri negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos plenarinės sesijos (toliau – plenarinės sesijos) nutartis Nr. 2K-P-93/2014). Todėl prokuroro skundo kontekste pasisakytina, kad šios kategorijos byloje turi būti įrodinėjama, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę.
Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.
Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga. Asmuo paprastai turi žinoti, iš kokių pajamų įgyja turtą, ypač kai turtas didelės vertės. Tačiau įrodinėjant, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime dar nėra pakankama aplinkybė kaltumui nustatyti. Teismų praktikoje pasisakyta, kad kai asmuo nepateikia duomenų, pagrindžiančių pajamų, kuriomis įgytas turtas, teisėtumą, turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylas, kai asmuo kaltinamas neteisėtu praturtėjimu iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo, vien tik kaltinamojo tylėjimas ar duomenų apie turto įgijimo teisėtumą nepateikimas iš kaltinamojo pusės, negali būti pagrindas šiam teisės principui taikyti. Tokiu atveju išvadas dėl kaltinimų apie BK 1891 straipsnio dispozicijoje nurodyto turto turėjimą ar neturėjimą teismas turi daryti iš byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumos.
BK 1891 straipsnio dispozicijoje numatytas turto turėjimas pripažįstamas trunkamąja veika, tačiau šią veiką lemia konkretus baigtinis veiksmas – to turto įgijimas. Šios bylos kontekste svarbu yra tai, jog kaltinime nurodytą 7 150 000 Lt vertės turimą turtą E. K. įgijo iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo, o tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką. Iš plenarinės sesijos nutarties Nr. 2K-P-93/2014 išaiškinimų matyti, jog baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1891 straipsnį taikymas dėl turto, kuris įgytas iki šio straipsnio įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. gruodžio 11 d., galimas tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš tuo metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti. Priešingu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu tas turtas įgytas, įsigaliojusį įstatymą, prilygtų retrospektyviam įstatymo taikymui ir prieštarautų BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio reikalavimams. Todėl šios bylos kontekste nesutiktina su prokuroro pozicija, jog pajamų, už kurias įgytas kaltinime nurodytas turtas, kilmė šioje byloje nesvarbi ir nereikalauja įrodinėjimo. Pažymėtina, jog tokiu atveju kaltinančiai pusei nėra keliamas reikalavimas įrodyti, kokia konkrečia nusikalstama veika buvo įgytas BK 1891 straipsnio dispozicijoje nurodytas turtas ar pajamos jam įgyti; svarbu yra tai, ar bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad šių pajamų ar turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Teismo įsitikinimą, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turimo turto vertę ir kt.). Tokia teismo išvada turi būti tinkamai motyvuota (plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-93/2014).
Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, yra nepagrįsta. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog išvadą dėl E. K. kaltės pirmosios instancijos teismas padarė iš šio teismo atlikto įrodymų vertinimo, analizuodamas byloje surinktus duomenis – specialisto išvadą, liudytojų parodymus ir kt. Teismas nuosprendyje nurodė, kad E. K. nepateikė teismui duomenų apie pinigų kaltinamajame akte nurodytam turtui įsigyti gavimo teisėtumą, bet iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išdėstymo matyti, jog tai traktuotina tik kaip fakto konstatavimas, o ne kaip aplinkybė, pagrindžianti kaltinamojo kaltę. Tačiau šios bylos kontekste pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, bylą išnagrinėjo neišsamiai. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad kaltinime nurodytą 7 150 000 Lt vertės turimą turtą E. K. įgijo iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo. Teismas netyrė ir nevertino, ar tokiu atveju turimo turto įgijimo arba pajamų šiam turtui įgyti pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šioje byloje apeliacinius skundus, nepagrįstai susiaurino nagrinėtinų ir byloje įvertintinų aplinkybių apimtį, iš esmės apsiribodamas E. K. apeliaciniame skunde nurodytų įrodymų vertinimu. Be to, teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne bylos visumos, o tik dalies bylos duomenų kontekste, pirmenybę suteikdamas paties E. K. ir šioje byloje su juo susijusių asmenų V. K. ir Č. D. parodymams. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, bylą nagrinėja tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tačiau tai nereiškia, jog šios instancijos teismas apelianto pateiktus argumentus dėl įrodymų vertinimo turi išnagrinėti atskirai nuo visos bylos medžiagos, apsiribodamas vien tik tų įrodymų, kurie nurodomi apeliaciniame skunde, įvertinimu. Šioje byloje specialisto išvadoje buvo pateikti duomenys, kad E. K. per 2001–2010 m. laikotarpį gavo iš viso 397 567,46 Lt apmokestinamų pajamų, taip pat 728 000 Lt paskolų iš banko ir iš fizinių asmenų. Ekonominė ekspertizė, tyrusi E. K. iš teisėtų šaltinių gautas pajamas, nustatė, jog nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 29 d. E. K. iš viso turėjo 1 167 219,20 Lt pajamų, gautų iš atlyginimo, iš individualios veiklos, pardavus ar perleidus turtą, iš trečiųjų asmenų. Specialisto išvadoje pateikti duomenys, kad įsigydamas vien tik kaltinime nurodytą turtą E. K. turėjo 1 675 554,20 Lt išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šios specialistų ir ekspertų išvados motyvuotai nepaneigtos. Be to, pažymėtina, jog nėra įvertintos išteisintojo turėtos išlaidos pragyvenimui, jo gyvenimo būdas ir kt. Taigi, byloje turimi duomenys apie E. K. pajamas ir duomenys apie jo įsigytą 7 150 000 Lt vertės turtą rodo akivaizdžią dokumentuose fiksuotų pajamų ir turimo turto disproporciją, kuri aiškiai reikalauja detalesnio ištyrimo, vadovaujantis teismų praktikoje suformuotais kriterijais, ir šios situacijos argumentuoto įvertinimo. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad kaltinime nurodytas turtas būtų įgytas iš paties E. K. nusikalstamos veiklos, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką gali būti taikoma asmenims, įgijusiems turtą tiek savo, tiek kito asmens pajamomis (plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-93/2014). Byloje yra duomenų apie E. K. tėvo V. K. galbūt nusikalstamus ryšius ir nusikaltimų darymą, ankstesnius teistumus, taip pat apie E. K. ir V. K. dalyvavimą Č. D. perkant kaltinime nurodytą nekilnojamąjį turtą. Teismo posėdyje apklausiamas teisėjo E. K. nepaneigė gaudavęs lėšų iš tėvo. Šios ir kitos aplinkybės gali būti svarbios sprendžiant, ar pajamos kaltinime nurodytam E. K. turimam turtui įgyti galėjo būti gautos iš tuo metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos ir išteisintasis tai žinojo ar galėjo žinoti. Tačiau V. K. galimos sąsajos su šios bylos nagrinėjimo dalyku teismų taip ir liko netirtos, o to išsamiai neištyrus, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog minėtos sąsajos tėra prielaida. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Todėl jei apeliacinio skundo teisingam išnagrinėjimui reikalingi papildomi duomenys, teismas turi galimybę juos gauti, laikydamasis taisyklės, kad atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino išsamiai neištyręs bylos aplinkybių visumos ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Bylą grąžindama nagrinėti apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų apie prokuroro apeliacinio skundo neišnagrinėjimą, nes apeliacinės instancijos teismas tiek išteisintojo, tiek prokuroro skundus turės nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį E. K. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
Eligijus Gladutis