Administracinė byla Nr. A-392-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01177-2013-5

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.6; 8.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja O. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-5332) dalį dėl GPM/KITA/Mokestis ir rinkliava 2008-01-31 – 2008-12-31 prievolės/baudos 6481,85 Lt ir dalį dėl GPM/KITA/Mokestis ir rinkliava 2007-01-31 – 2007-12-31 prievolės/baudos 1 425,00 Lt. Patikslintu skundu pareiškėja prašė panaikinti VMI 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-91388) ir 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-91619.

Skunde pareiškėja paaiškino, jog ji ne kartą kreipėsi į VMI ir jai buvo teigiama, kad yra mokestinė permoka, t. y. kad ji skolų neturi. Kai ji išreiškė valią dėl permokos grąžinimo, VMI pakeitė poziciją ir ėmė teigti, kad permokos nėra, kad yra nepriemoka, kurią ji turi sumokėti. Pareiškėja nesutiko su tokia VMI pozicija.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu jos pajamas sudarė 368 879,60 Lt. Ši suma patvirtinta Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2008 m. liepos 24 d. Patikrinimo aktu Nr. 21.26-04-77-77. Apskaičiavus nuo B klasės pajamų 15 proc., pateiktoje pajamų deklaracijoje buvo nurodyta mokėtina suma 54 775,00 Lt. Ši suma buvo mokama VMI dalimis: 1) 2007 m. spalio 24 d., įmokos kodu 1311 sumokėta 500,00 Lt iš a/s (duomenys neskelbtini); 2) 2008 m. balandžio 21 d. įmokos kodu 1311 sumokėta 722,00 Lt iš a/s (duomenys neskelbtini); 3) 2008 m. gegužės 3 d. įmokos kodu 1441 sumokėta 53 133,07 Lt iš a/s (duomenys neskelbtini); 4) 2008 m. rugsėjo 11 d. įmokos kodu 1311 sumokėta 1 200,00 Lt iš a/s (duomenys neskelbtini). Iš viso už 2007 metus gyventojo pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumokėta 55 555,07 Lt, t. y. permokėta 780,07 Lt.

Vilniaus AVMI 2008 m. liepos 24 d. patikrinimo akte Nr. 21.26-04-77-772008-09-22 bei sprendime Nr. (21-26)-256-230, kuriuo buvo patvirtintas patikrinimo aktas, jokių įsiskolinimų už 2007 m. nekonstatuota.

2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjos pajamas sudarė 371 776,49 Lt. Atskaičiavus nuo B klasės pajamų 15 proc. mokesčius, pateiktoje pajamų deklaracijoje buvo nurodyta mokėtina suma 54 869,00 Lt. Ši suma buvo sumokėta 2009 m. gegužės 4 d. įmokos kodu 1441 iš O. K. a/s (duomenys neskelbtini) Vilniaus AVMI.

2013 m. vasario 5 d. ji kreipėsi į VMI, prašydama paaiškinti jai priskaičiuotos mokesčio nepriemokos susidarymo aplinkybes ir gavo VMI Prievolių apskaitos skyriaus I poskyrio vedėjos 2013 m. kovo 4 d. raštą Nr. (20.21-06)-RMA-9923, kuriame nurodoma, kad mokestinė nepriemoka 1 293,00 Lt susidarė pateikus Metinę pajamų deklaraciją už 2007 m; 110,89 Lt – pateikus deklaraciją už 2009 m., 6 478,00 Lt – pagal pareiškėjos 2012 m. liepos 25 d. prašymą įskaičiuoti 6 478,00 Lt iš GPM į PSD įmoką nuo gyventojo metinėje deklaracijoje priskaičiuotų pajamų; GPM permoka buvo fiksuojama, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 30 d. sprendimas dėl Vilniaus AVMI 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo nebuvo registruotas sistemoje, todėl buvo apskaitoma nereali GPM permoka.

2012 m. kovo 20 d. integruotoje kliento informacijoje-balanse yra nurodytos 2 nesugretintos sumos – viena iš jų sąlyginė permoka 24 691,11 Lt, t. y. permoka, kuri būtų taikoma, skaičiuojant PVM, jei minėtas VMI patikrinimo aktas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, kita – 19 869,11 Lt permoka, kuri nurodoma atskiruose dokumentuose nuo 2006 m. Ši permoka nurodyta ir 2012 m. kovo 26 d. balanse, t. y. VMI net 9 mėnesius nuo LVAT 2011 m. birželio 30 d. sprendimo įsiteisėjimo neištaisė VMI IT sistemoje mokesčių apskaitos, kuri ir toliau neteisėtai skaičiavo delspinigius, ir tik pareiškėjos reikalavimu 2012 m. kovo 26 d. buvo ištaisyta nepagrįsto reikalavimo suma IT sistemoje, kuri kartu su delspinigiais bei sąlygine permoka įvardinta kaip „BENDRA ĮPLAUKŲ SUMA“. Tame pačiame balanse ir toliau fiksuojama 19 869,11 Lt GPM permoka (nesugretinta suma). Kadangi pareiškėja turėjo išrašus iš mokėtojo apskaitos dokumentų, kurie fiksuoja 19 869,11 Lt permoką, 2012 m. liepos 25 d. ji parašė prašymą iš šios permokos išskaičiuoti 6 478,00 Lt PSD įsiskolinimą. Ši skola buvo išskaičiuota iš minėtos permokos tą pačią dieną, todėl po skolos išskaičiavimo permokos suma liko 13 338,89 Lt, kas užfiksuota 2012 m. liepos 25 d. kliento apskaitos kortelėje. 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškėja VMI įstaigos mokesčių mokėtojos apskaitos skyriuje Šermukšnių gatvėje tikslinosi GPM permokos sumą, kuri buvo įvardinta 13 281,78 Lt. Dėl permokos grąžinimo pareiškėja buvo nusiųsta į Ulonų gatvėje esančią VMI, kur tą pačią dieną parašė prašymus dėl minėtos permokos bei kitų permokų grąžinimo. Nė viena permoka nebuvo grąžinta, o mokesčių apskaitos kortelėje atsirado pareiškėjos tariami įsiskolinimai. Atsakymo dėl permokų grąžinimo pareiškėja negavo iki šiol.

Atkreipė dėmesį, kad nuo 2004 m. iki 2012 m. gruodžio 11 d. ji negavo nė vieno pranešimo dėl GPM įsiskolinimų VMI. Remdamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 68 straipsnio 1 dalimi, 114, 135, 136 straipsniais, 121 straipsnio 1 dalimi, VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių (toliau – ir Mokestinio tyrimo taisyklės) 7.2 punktu, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir LVAT praktika, pareiškėja nurodė, jog ji nei raštu, nei žodžiu nebuvo informuota apie jokius įsiskolinimus ir nežinojo, ar jos atžvilgiu buvo atliktas koks nors mokestinis patikrinimas ar mokestinis tyrimas dėl VMI 2013 m. sausio 29 d. sprendime Nr. (23.17-08)-320-5332 nurodytų įsiskolinimų, delspinigių ar kitų mokestinių prievolių, t. y. nežinojo apie tokių tyrimų vykimą jeigu jie vyko, ir negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių į gynybą ir teikti paaiškinimus. Mano, kad tai yra esminiai VMI 2013 m. sausio 29 d. sprendimo Nr.(23.17-08)-320-5332 priėmimo pažeidimai, dėl kurių minėtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Mokesčių administratorius, priimdamas 2013 m. sausio 29 d. sprendimą prievarta išieškoti į biudžetą 8 485,60 Lt iš mokesčių mokėtojo (O. K.) turto, sprendime neišaiškino galimų mokestinių reikalavimų sudėties už 2007 m. ir 2008 m., todėl pareiškėja 2013 m. vasario 5 d. kreipėsi į VMI Nepriemokų išieškojimo IV poskyrio vedėją su prašymu išaiškinti priede prie minėto sprendimo nurodytų nepriemokų sudėtį. Šiame prašyme ji taip pat nurodė, kad jei bus pagrįstos nepriemokų sumos ir skola bus reali, ją geranoriškai sumokės nedelsiant, be jokių prievartos priemonių. Pareiškėja iki šiol negavo tinkamo ir pagrįsto nepriemokų sudėties išaiškinimo, todėl 2013 m. sausio 29 d. sprendimo dalies dėl 2007 m. ir 2008 m. negali geranoriškai įvykdyti ne dėl savo kaltės, nes VMI neįrodė tariamų nepriemokų pagrįstumo.

VMI Prievolių apskaitos skyriaus I poskyrio vedėjos 2013 m. kovo 4 d. rašte Nr. (20.21-06)-RMA-9923 pateikti paaiškinimai prieštarauja prie aukščiau minėto sprendimo pateiktame priede Nr. l nurodytoms tariamoms prievolėms ir taip pat nepaaiškina, kodėl 2007 m ir 2008 m. GPM deklaracijose susidarė jų nurodyta GPM nepriemoka, t. y. kur padaryta klaida, nes minėtame rašte tik nurodyta, iš kokio laikotarpio ji atsirado. Dėl nurodytos 6 478,00 Lt nepriemokos susidarymo, t. y. jog susidarė pagal pareiškėjos 2012 m. liepos 25 d. prašymą įskaičius 6 478,00 Lt iš GPM į PSD įmoką nuo gyventojo metinėje deklaracijoje priskaičiuotų pajamų, nes GPM permoka buvo fiksuojama, o LVAT sprendimas dėl Vilniaus AVMI 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo panaikinimo nebuvo registruotas sistemoje, todėl buvo apskaitoma nereali GPM permoka, paaiškino, kad minimame LVAT sprendime buvo ginčijamas Vilniaus AVMI 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. (21-26)-256-230, kuriuo buvo patvirtintas VMI 2008 m. liepos 24 d. patikrinimo aktas Nr.21.26-04-77-77 ir kuriuo pareiškėjai buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 171 198 Lt PVM mokesčio, 46 641 Lt šio mokesčio delspinigių, paskirta 17 120 Lt PVM bauda ir taip pat nustatyta 25 819 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoka. Šios sumos buvo apskaičiuotos minėtame VMI 2008 m. liepos 24 d. patikrinimo akte Nr. 21.26-04-77-77, atlikus pareiškėjos PVM ir GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamame VMI 2013 m. sausio 29 d. sprendime Nr.(23.17-08)-320-5332) GPM nepriemoka už 2007 m. yra nurodyta tik 1 425 Lt, todėl net darant prielaidą, jog per klaidą VMI rodė GPM permoką ir ją vėliau įskaitė į PSD mokestį, tai GPM nepriemoka 2007 m. galėtų būti tik minėtai 1 425 Lt sumai, o ne 6 478,00 Lt sumai. VMI 2013 m. sausio 29 d. sprendime Nr. (23.17-08)-320-5332) GPM nepriemoka 2008 m. laikotarpiu yra nurodyta 6 481,85 Lt, tačiau visą pareiškėjai priklausantį mokėti GPM mokestį 2008 m. pagal Gyventojų pajamų mokesčių deklaraciją – 54 869,00 Lt, ji sumokėjo 2009 m. gegužės 4 d. įmokos kodu 1441 iš O. K. a/s (duomenys neskelbtini) Vilniaus AVMI. Šios aplinkybės VMI neginčija. Be to, VMI nepateikė jokių argumentų, kodėl PSD mokestis už 2009 m. buvo galimai išskaičiuotas iš 2008 m. GPM mokesčio, nors pareiškėjos prašymas dėl PSD mokesčio išskaičiavimo iš GPM permokos buvo pateiktas 2012 m. liepos 25 d. Iš pateiktų apskaitos dokumentų matyti, kad PSD buvo išskaičiuota iš permokos. Jei nebuvo pareiškėjos permokos, tai VMI turėjo apie tai raštu informuoti pareiškėją ir gauti jos raštišką sutikimą išskaičiuoti iš 2008 m. GPM mokesčių PSD. Pareiškėja apie tai nebuvo informuota ir niekada nebūtų sutikusi dėl tokių skolos perkėlimų, nes tokiu atveju VMI turėjo skaičiuoti delspinigius už 2008 GPM mokesčius. Jeigu tai būtų PSD skola, pareiškėja būtų sumokėjusi be jokių prievartos priemonių. Pagal 2012 m. liepos 25 d. pareiškėjos prašymą PSD mokesčius išskaičiuoti iš GPM permokos, jų išskaičiavimas iš 2008 m. GPM mokesčių rodo galimą mokesčių mokėjimo apskaitos klastojimą 2012 m. Kokie konkrečiai įrodymai patvirtina pareiškėjos neva nesumokėtą GPM mokestį 2008 m., jai nėra žinoma. Neaišku, kokio dydžio GPM permoką įskaitė į PSD įmoką, nes VMI 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 68-306 (kuris buvo teismo panaikintas) 2004 – 2007 m. laikotarpiu GPM permoka buvo nustatyta 25 819 Lt (iš Vilniaus AVMI 2008 m. liepos 24 d. patikrinimo akto Nr. 21.26-04-77-77 matyti, kad GPM permoka apskaičiuota dėl to, kad O. K. buvo papildomai apskaičiuotas PVM, kuris, vadovaujantis GPMĮ 2 str. 14 d. 10 p., nelaikomas gyventojo pajamomis, todėl VMI kiekvienų kalendorinių metų pareiškėjos pajamas atitinkamai sumažino papildomai priskaičiuota PVM suma). Teismui pateikė turimą VMI vedamą pareiškėjos elektroninio mokėjimo kortelės apskaitą, iš kurios aiškiai matyti, kad mokesčio mokėtojo apskaitos kortelėje yra daug netikslumų, kuriuos darbuotojai neleistinai ir nepagrįstai vėliau taiso, be to, 2012 m. liepos 25 d. apskaitoje nurodyta 13 281,78 Lt permoka, skolų nėra, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja yra skolinga VMI iš viso 7 906,85 Lt GPM (už 2007 m. 1 425 Lt ir už 2008 m. 6 481.85 Lt).

Bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu, t. y. 2013 m. gruodžio 2 d. VMI priėmė naują sprendimą, kuriuo pakeitė ginčijamą 2013 m. sausio 29 d. sprendimą. Todėl pareiškėja teikė naują patikslintą skundą.

VMI 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-91388 pakeitė 2013 m. sausio 29 d. sprendimą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 8 262,75 Lt mokestinę nepriemoką. Prievolių ataskaitoje VMI konstatavo, kad šią sumą sudaro: 1. GPM004/KITA/Mokestis ir rinkliava už mokestinį laikotarpį 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d., prievolės, baudos suma 6 440,00 Lt, delspinigių suma 0,00 Lt.; 2. GPM004/KITA/Mokestis ir rinkliava už mokestinį laikotarpį 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. prievolės, baudos suma 1 331,00 Lt, delspinigių suma 0,00 Lt.; 3. GPM004/KITA/Mokestis ir rinkliava už mokestinį laikotarpį 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. prievolės, baudos suma 66,89 Lt, delspinigių suma 21,07 Lt.; 4. GPM004/KITA/Mokestis ir rinkliava už mokestinį laikotarpį 2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. birželio 20 d. prievolės, baudos suma 44,00 Lt, delspinigių suma 0,45 Lt.; 5. PSD009/KITA/Mokestis ir rinkliava už mokestinį laikotarpį 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. prievolės, baudos suma 0,00 Lt, delspinigių suma 3,59 Lt.

VMI 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-91619 pareiškėjai nurodyta sumokėti 135,91 Lt mokestinę nepriemoką. Prievolių ataskaitoje konstatuota, kad šią sumą sudaro: 1. GPM004/KITA/Mokestis ir rinkliava už mokestinį laikotarpį 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. prievolės, baudos suma 0,00 Lt, delspinigių suma 130,00 Lt.; 2. GPM004/KITA/Mokestis ir rinkliava už mokestinį laikotarpį 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. prievolės, baudos suma 0,00 Lt, delspinigių suma 0,04 Lt.; 3. GPM004/KITA/Mokestis ir rinkliava už mokestinį laikotarpį 2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. prievolės, baudos suma 0,00 Lt, delspinigių suma 5,87 Lt.

Su VMI 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimais Nr.(23.17-08)-320-91388) ir Nr. (23.17-08)-320-91619) pareiškėja nesutiko, nes jie grindžiami be jokio tyrimo pakeistais Prievolių ataskaitos duomenimis. Prašė panaikinti šiuos sprendimus.

Atsiliepime į skundą atsakovas VMI su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakovas nurodė, jog pareiškėja yra pateikusi Metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 metus, kurioje deklaravo 54 775,00 Lt GPM. Pareiškėja 53.133,00 Lt sumokėjo įmokos kodu 1411 (nuo gyventojo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių A klasės pajamų (išskyrus turto pardavimo pajamas), o 2.422,00 Lt - įmokos kodu 1311 (nuo gyventojo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės pajamų). Pareiškėja, mokėdama 500,00 Lt, 722,00 Lt ir 1.200,00 Lt, mokėjimo paskirtyje nenurodė, kad yra mokamas jos deklaruotas GPM už 2007 metus.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja buvo labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ vadovė ir iš savo sąskaitos mokėdavo šio fondo deklaruotas mokesčių, tame tarpe ir GPM, sumas. Pareiškėja 2008 m. balandžio 21 d. (722,00 Lt) pavedimo mokėjimo paskirtyje nurodė, kad šis mokėjimas „Už vasario mėn. 319 Lt, už kovo mėn. 403 Lt“, 2008 m. rugsėjo 11 d. (1.200,00 Lt) pavedimo mokėjimo paskirtyje nurodė, kad šis mokėjimas „GPM už 07 ir 08 mėn.“, 2007 m. spalio 24 d. (500,00 Lt) pavedimo mokėjimo paskirtyje nurodė, kad šis mokėjimas „Pajamų mokestis“. Kadangi LPF „Padėkime vaikams ir seneliams“ deklaravo mokėtiną GPM nuo gyventojo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės pajamų, įmokos kodas nurodytas 1311, t. y. GPM, mokamas nuo su gyventojo darbo santykiais susijusių pajamų; mokesčių administratorius Pareiškėjos 500,00 Lt, 722,00 ir 1.200,00 Lt sumas yra įskaitęs kaip labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ sumokėtas sumas, o ne kaip pareiškėjos sumokėtą GPM mokestį už 2007 metus. Pareiškėjai nesumokėjus visos už 2007 m. deklaruotos GPM sumos, VMI įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką.

Atsakovas nesutiko, kad Vilniaus AVMI 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 21-26-256-230 jokių GPM įsiskolinimų už 2007 metus nėra nustatyta, todėl VMI neturi teisės išieškoti šios mokestinės nepriemokos. Atkreipė dėmesį, jog 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 21-26-256- 230 panaikintas (LVAT 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2801/2011).

Šioje byloje ginčijamu sprendimu taip pat išieškomas GPM už 2008 metus 6 481,85 Lt. VMI 2013 m. kovo 4 d. raštu Nr. (20.21-06)-RMA-9923 pareiškėjai paaiškino, jog 6 478,00 Lt GPM nepriemoka susidarė pagal Pareiškėjos 2012 m. liepos 25 d. prašymą įskaičius 6 478,00 Lt iš nerealios GPM permokos į PSD įmoką nuo gyventojo metinėje deklaracijoje priskaičiuotų pajamų. Pareiškėja, žinodama, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendime nurodyta 25 819 Lt GPM permoka yra panaikinta, 2012 m. liepos 25 d. pateikė prašymą grąžinti/įskaityti mokesčio permoką (skirtumą), kuriuo prašė iš GPM permokos įskaityti 6 478,00 Lt PSD įmokos. VMI šį pareiškėjos prašymą patenkino. VMI Mokesčių apskaitos informacinėje sistemoje dėl techninės klaidos buvo klaidingai nurodyta nepagrįsta GPM permoka, todėl pareiškėja neįgijo teisės į šios permokos įskaitymą. Nepagrįstą GPM permoką panaikinus, atsirado nepriemoka.

Pareiškėja 2012 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-50808 buvo informuota apie tai, kad VMI duomenimis ji turi GPM nepriemoką, kurią turi sumokėti į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Pareiškėja šiame rašte nurodytos sumos nesumokėjo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai priėmė sprendimą išieškoti šią mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto.

Remdamasis MAĮ 34 straipsniu, atsakovas nurodė, jog priimant ginčijamą VMI sprendimą, pareiškėja turėjo 7 881,89 Lt GPM nepriemoką, todėl VMI turėjo teisę priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

VMI yra gavusi pareiškėjos 2012 m. lapkričio 23 d. prašymą grąžinti/įskaityti mokesčio permoką (skirtumą), kuriuo prašė grąžinti 13 190,15 Lt GPM permoką. VMI 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1474013 nusprendė negrąžinti 13 190,15 Lt permokos, nes apskaitos kortelėje tokios permokos nebuvo. Pareiškėja 2012 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą grąžinti/įskaityti mokesčio permoką (skirtumą), kuriuo prašė grąžinti 132 Lt žyminio mokesčio permoką. VMI 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 1463159 132 Lt žyminio mokesčio permoką įskaitė GPM nepriemokai padengti. Pareiškėja 2012 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą grąžinti/įskaityti mokesčio permoką (skirtumą), kuriuo prašė grąžinti 227,00 Lt žemės mokesčio permoką. VMI 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 14I3SĮ92 200 Lt žemės mokesčio permoką įskaitė GPM nepriemokai padengti, 27,11 Lt žemės mokesčio permoką atsisakyta grąžinti, nes prašyme nurodyta permoka įskaityta Įskaitymo taisyklių nustatyta tvarka. Šie sprendimai buvo išsiųsti Pareiškėjai.

Remdamasis MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 73 straipsnio 1 dalimi, 114 straipsniu, atsakovas nesutiko su pareiškėjos pretenzijomis, kad būtent VMI privalėjo perskaičiuoti priklausantį mokėti mokestį. Atsakovas nurodo, jog pati pareiškėja apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas bei pateikė mokesčių deklaracijas. Pareiškėjos atžvilgiu neatliekamas nei mokestinis patikrinimas, nei mokestinis tyrimas, tačiau tai nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės išieškoti pareiškėjos deklaruotas, bet nesumokėtas GPM sumas.

Pareiškėja 2012 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-50808 informuota apie tai, kad VMI duomenimis ji turi GPM nepriemoką, kurią turi sumokėti į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad ji gali pateikti prašymą ir visus prašymui nagrinėti reikalingus dokumentus dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo. Buvo nurodyta, kad mokesčių mokėtoja gali siūlyti ir kitus skolos padengimo būdus, pvz., mokestinės nepriemokos perėmimą, kito mokesčių mokėtojo sumokėjimas už skolininką.

Taip pat atsakovas nesutiko su pareiškėjos prašymu panaikinti 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimus.

Paaiškino, kad VMI įvertino tai, kad kartu su VMI viršininko 2013 m. sausio 29 d. sprendimu pateiktoje Prievolių ataskaitoje nurodytos išieškomų prievolių sumos neatitinka VMI Mokesčių apskaitos informacijos sistemos duomenų, ir 2013 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-91388, kuriuo pakeistas VMI viršininko 2013 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-5332. Minėti Prievolių ataskaitos ir VMI Mokesčių apskaitos informacijos sistemos duomenų neatitikimai atsirado dėl VMI Mokesčių apskaitos departamento atliktų mokesčių mokėtojos apskaitos kortelės prievolių sugretinimo procedūrų. Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Prievolių ataskaitos duomenys yra pakeisti be jokio tyrimo.

Remdamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 34 straipsniu, VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“ 1.15 punktu, atsakovas nurodo, jog mokesčių administratorius turi teisę pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pasikeitus mokestinėms prievolėms ir keičiant sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, nei MAĮ, nei Įsakyme nėra nustatyta privaloma tyrimo tvarka. Pagal MAĮ 114 straipsnio nuostatas, mokesčių administratorius pats sprendžia kada ir kokius mokesčių mokėtojus tikrinti. Šiuo metu Pareiškėjos atžvilgiu neatliekamas nei mokestinis patikrinimas, nei mokestinis tyrimas, tačiau tai nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės išieškoti Pareiškėjos nesumokėtas GPM sumas ar pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Atkreipė dėmesį, kad VMI viršininko 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-91388 yra sumažinta VMI 2013 m. sausio 29 d. sprendime Nr. (23.17-08)-320-5332 nurodyta bendra išieškotina suma, todėl VMI viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą. Vien tai, kad VMI viršininko 2013 m. sausio 29 d. sprendimas yra apskųstas, netrukdė mokesčių administratoriui pakeisti ginčijamą administracinėje byloje sprendimą. Mokesčių administratoriui nėra uždrausta atlikti veiksmus, susijusius su VMI viršininko 2013 m. sausio 29 d. sprendimu, išieškojimas pagal šį sprendimą nėra sustabdytas, ginčijamo sprendimo galiojimas taip pat nesustabdytas. 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu sumažinta VMI 2013 m. sausio 29 d. sprendime nurodyta bendra išieškotina suma, todėl pareiškėjos interesai nebuvo pažeisti.

VMI viršininko 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-91619 išieškoma 135,91 Lt GPM delspinigių suma. Remdamasis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas nurodo, jog pareiškėja turėjo 7 881,89 Lt GPM nepriemoką, todėl mokesčių administratorius skaičiavo delspinigius už šią laiku nesumokėtą mokesčių sumą ir pagrįstai priėmė 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-91619 išieškoti minėtą delspinigių sumą iš pareiškėjos turto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog pareiškėja skundą grindė faktiškai tik iš VMI gauta informacija. Duomenų apie tai, kad buvo sumokėtos GPM įmokos, kad buvo permoka, pareiškėja nepateikė.

Teismas nustatė, kad 2008 metais buvo atliktas pareiškėjos mokestinis patikrinimas. Vilniaus AVMI viršininkė 2008 m. rugsėjo 22d. sprendimu Nr. (21-26)-256-230 patvirtino patikrinimo 2008 m. liepos 24 d. aktą Nr. (21.26)-04-77-77. Šiuo aktu buvo konstatuotos mokestinės nepriemokos ir GPM 25 819 Lt permoka. Šio patikrinimo aktas galutinai panaikintas LVAT 2011 m. birželio 30 d. nutartimi. 2008 m. patikrinimo rezultatai buvo įvesti į VMI duomenų bazę. Po teismo sprendimo įsiteisėjimo patikrinimo duomenys iš duomenų bazės buvo pašalinti pavėluotai (2012 m. kovą). Kadangi teismo sprendimo sukeltas pasekmes duomenų bazėje vėlavo įvesti vieno padalinio darbuotojai, kito VMI padalinio darbuotojai, tvarkantys konkrečių mokesčių mokėtojų apskaitą, apie įsiteisėjusį teismo sprendimą informacijos neturėjo ir vadovavosi 2008 metų patikrinimo duomenimis; atitinkamai O. K. apskaitoje vis dar buvo rodoma GPM permoka. Pasinaudodama susiklosčiusiomis aplinkybėmis, 2012 m. liepos 25 d. pareiškėja pateikė VMI prašymą iš „esančios“ GPM permokos įskaityti 6 478 Lt PSD mokesčiams padengti (įmokos kodas 1781). 2012 m. lapkričio 23 d. pareiškėja pateikė kitą prašymą – grąžinti likusią GPM 13 190 lt permoką. VMI 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1474013 atsisakė grąžinti 13 190,15 lt permoką, nes tokios permokos nėra. Todėl, teismo manymu, pareiškėja jau 2012 m. gruodžio 5 d. buvo informuota apie tai, jog permokos nėra. Šios aplinkybės dar kartą pareiškėjai išaiškintos VMI 2012 m. gruodžio 27 d. raštu N. (23.1-08)-RNA.

Pareiškėja neneigė žinojusi, kad, teismui panaikinus 2008 metų patikrinimo rezultatus, buvo panaikinta ir šiuo patikrinimu nustatyta GPM permoka, kad ta permoka, kuri buvo rodoma VMI duomenų bazėje buvo nereali, kaip 2008 m. patikrinimo pasekmė. Teismo posėdžio metu pareiškėja laikėsi nuostatos, kad, nesant GPM permokos, negalėjo būti tenkinamas jos prašymas GPM sąskaita dengti PSD įmokas, kad turėjo ar galėjo likti PSD, bet ne GPM nepriemoka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos elgesys, parodymai teisminio nagrinėjimo metu patvirtina, kad ji žinojo apie rodomos permokos nerealumą, todėl pretenzijos dėl PSD įmokų dengimo nerealia permoka, vykdant jos pačios 2012 m. liepos 25 d. prašymą, teismas vertino kritiškai.

Remdamasis MAĮ 66 straipsniu, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tais atvejais, kai mokestį neteisingai paskaičiuoja ar vengia paskaičiuoti mokesčių mokėtojas, tai padaro VMI. Ištirta bylos medžiaga liudija, kad pareiškėja žinojo apie teismo panaikintą permoką, 2012 metų pabaigoje ne kartą buvo informuota apie esantį įsiskolinimą, apie tai, kad ji privalo sumokėti mokesčius, tačiau iniciatyvos nerodė ir pati šių klausimų nesprendė. Todėl pretenzijas dėl to, kad VMI apskaičiavo susidariusį įsiskolinimą, teismas vertino kaip nepagrįstas ir atmetė.

Įvertinęs MAĮ 68 straipsnio nuostatas bei pareiškėjos argumentus, kad VMI 2013 metais negalėjo priimti ginčijamų sprendimų dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo už 2007 metus, teismas konstatavo, jog pareiškėja 2012 m. liepos 25 d. parašė prašymą PSD įmokas dengti GPM įmokomis, ką VMI ir padarė. GPM nepriemoka ir prievolė mokėti mokesčius atsirado po to, kai VMI įvykdė pareiškėjos prašymą, t.y. po 2012 m. liepos 25 d. Tai, kad VMI kompiuterinė programa atsiradusį GPM įmokų įsiskolinimą išskaidė per kelerius metus, nekeičia prievolės atsiradimo momento. Todėl pareiškėjos pretenzijas dėl to, kad VMI negali reikalauti susidariusio įsiskolinimo už 2007 metus, teismas laikė nepagrįstomis. Remdamasis MAĮ 135 straipsniu, teismas nurodė, jog pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo atliekamas 2008 metais. Jo rezultatai pripažinti negaliojančiais 2011 metais. 2013 metais priimti ginčijami sprendimai yra 2008 metų mokestinio patikrinimo pasekmių šalinimo tąsa. Be to, pareiškėja buvo informuota apie susidariusį įsiskolinimą, atsiradusį dėl patikrinimo rezultatų šalinimo iš VMI duomenų bazės.

Pareiškėjos argumentus, kad priimti ginčijami sprendimai nepagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, įvertinęs bylos medžiagą teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi atsiradę įsiskolinimai yra įsiteisėjusio teismo sprendimo pasekmė. Taip pat teismas nurodė, jog pareiškėja pradžioje ginčijo patį nepriemokos faktą; pripažinusi, kad nepriemoka galėjo būti, pareiškėja nesutiko, kad tai GPM nepriemoka, tačiau neginčijo nepriemokos sumų, kurios nurodomos ginčijamose aktuose. Todėl teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.

Bylos nagrinėjimo metu VMI priėmė kitą – 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą, kuriuo sumažino nepriemokos sumas, taisydama nustatytus netikslumus. Pareiškėja reiškė nesutikimą dėl to, kad atsakovas pakeitė skundžiamą sprendimą, tačiau iš esmės niekuo nemotyvavo savo pretenzijų. Teismas nurodė, jog galiojantys norminiai aktai numato galimybę atsakovui pripažinti pareiškėjos reikalavimus pilnai ar dalinai, ką atsakovas ir padarė, priimdamas naują sprendimą. Todėl šias pareiškėjos pretenzijas laikė nepagrįstomis.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant jos skundą bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, sudarant galimybę pareiškėjai išsakyti savo poziciją.

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepaneigė jos skundė išdėstytų teiginių, padarytos išvados nepagrįstos. Apeliaciniame skunde išdėsto panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, jog jokių GPM nepriemokų nebuvo ir negalėjo būti. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog VMI negalėjo savavališkai daryti užskaitų juridiniam asmeniui be pareiškėjos raštiško sutikimo, be to, įmokų kodai 1441 ir 1311 yra GPM, o ne juridinių asmenų pajamų mokesčio kodai, todėl mokesčius už kitus asmenis ar organizacijas galima užskaityti tik tuomet, jei tai yra nurodyta mokėjimo paskirtyje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą VMI prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantei buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, apeliantė savo poziciją yra išsamiai išsakiusi apeliaciniame skunde. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apeliantės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-5332 dalies, kuria nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos turto nesumokėtą 6 481,85 Lt dydžio gyventojų pajamų mokestį, deklaruotą už 2008 metų mokestinį laikotarpį (deklaracijos pateikimo data 2009-04-29), ir 1 425 Lt gyventojų pajamų mokestį, deklaruotą už 2007 metų mokestinį laikotarpį (deklaracijos pateikimo data 2008-05-06). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-91388 patikslino savo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-5332, vietoje 6 481,85 Lt nurodydamas 6 444 Lt sumą, o vietoje 1 425 Lt sumos nurodydamas 1 331 Lt sumą. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-91619 pareiškėjai buvo apskaičiuoti 130 Lt delspinigiai nuo gyventojų pajamų mokesčio, mokėtino už 2007 m. mokestinį laikotarpį.

Pareiškėja 2014 m. sausio 6 d. patikslintu skundu prašė panaikinti VMI 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimus Nr. (23.17-08)-320-91619 ir Nr. (23.17-08)-320-91388. Nurodė nesutinkanti su sprendimais, kadangi jie grindžiami be jokio tyrimo pakeistais prievolių ataskaitos duomenimis. Be to, mano, kad atsakovo veiksmai, keičiant teismui apskųstą sprendimą yra teisiškai nekorektiški, pažeidžia šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, teisėtų lūkesčių principus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi VMI 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimų turinį sprendžia, kad atlikti patikslinimai yra neesminiai, pareiškėjos argumentai dėl procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, teisėtų lūkesčių principų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. MAĮ 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas – apskaičiavimas ir deklaracijos pateikimas – yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia teisę mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A602-155/2013).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad mokesčių administratorius 2008 metais atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Mokestinio patikrinimo objektas buvo PVM ir GPM mokesčiai. Minėto patikrinimo metu buvo surašytas 2008 m. liepos 24 d. patikrinimo aktas Nr. 21.26-04-77-77, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą 171 120 Lt PVM, 46 641 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskirta 17 120 Lt PVM bauda, taip pat nustatyta 25 819 Lt GPM permoka. Patikrinimo aktas buvo patvirtintas VMI 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 68-306. Pareiškėjai apskundus minėtą VMI sprendimą, Mokestinių ginčų komisija 2009 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. S-64-(7-31/2009) VMI sprendimą panaikino. Tokį Mokestinių ginčų komisijos sprendimą paliko nepakeistą VMI skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2801/2011 netenkinus VMI apeliacinio skundo.

Atsižvelgus į tai, kad mokesčių administratoriui teisminių ginčų nagrinėjimo metu nepavyko nuginčyti pareiškėjos už 2007 metų mokestinį laikotarpį deklaruoto GPM teisingumo, remiantis anksčiau paminėtomis teisės normomis, laikytina, kad pareiškėjos deklaruotas GPM yra teisingas ir pareiškėja turi pareigą jį sumokėti.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad 1 331 Lt dydžio mokestinė nepriemoka negali būti išieškota dėl pasibaigusio senaties termino.

MAĮ 107 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu sustabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas (MAĮ 108 str. 1 d. 1 p.). Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, 2007 m. laikotarpiu pareiškėjos deklaruotas GPM buvo 2008 m. atlikto mokestinio patikrinimo, kurio rezultatai buvo ginčijami teisme, objektas. Galutinė ir neskundžiama nutartis mokestiniame ginče buvo priimta 2011 m. birželio 30 d. (LVAT administracinė byla Nr. A502-2801/2011). Tokiu atveju, remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad priverstinio išieškojimo senatis buvo nutrūkusi ir priverstinio išieškojimo senatis prasidėjo iš naujo 2011 m. birželio 30 d. (MAĮ 108 str. 2 d. 1 p.), todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu senaties terminas nebuvo pasibaigęs.

Kaip jau minėta, atsakovas ginčijamus sprendimus priėmė nustatęs, kad pareiškėja nesumokėjo viso gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje, pateiktoje už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. nurodyto gyventojo pajamų mokesčio (54 775 Lt) ir nesumokėta dalis remiantis 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-91388 yra 1 331 Lt.

Pareiškėja su tokiu mokesčių administratoriaus argumentu nesutiko ir teigė sumokėjusi deklaruotą mokestį bei pateikusi į bylą dokumentus, jos teigimu, patvirtinančius mokesčio sumokėjimą. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjos argumentus nurodė, kad pareiškėjos pateikti mokėjimo dokumentai, sąskaitos išrašai patvirtina GPM sumokėjimą už labdaros ir paramos fondą, vadovaujamą pareiškėjos, „Padėkime vaikams ir seneliams“.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pareiškėjos argumentą, kad ji sumokėjo visą už 2007 m. laikotarpį deklaruotą gyventojų pajamų mokestį laiko nepagrįstu.

MAĮ 84 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių mokėtojo sumokėtos sumos įskaitomos pagal mokėjimo nurodyme mokesčių mokėtojo nurodytą įmokos kodą.

Byloje esantys duomenys, kuriais pareiškėja grindžia mokesčio sumokėjimą, patvirtina, kad nurodytą 1 200 Lt sumą pareiškėja VMI mokėjo 2008 m. rugsėjo 11 d., nurodydama, kad tai yra GPM, kurio kodas 1311, mokamas už 07 ir 08 mėnesius, 500 Lt sumą pareiškėja VMI mokėjo 2007 m. spalio 24 d., nurodydama, kad tai yra GPM, kurio kodas 1311, 722 Lt sumą pareiškėja VMI mokėjo 2008 m. balandžio 21 d., nurodydama, kad tai yra GPM, kurio kodas 1311, mokamas už vasario ir kovo mėnesius. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmokos kodu 1311 yra žymimas GPM, mokamas nuo gyventojo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės pajamų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja GPM už 2007 metų laikotarpį deklaravo užpildydama gyventojo pajamų mokesčio deklaracijos formą GPM 305, o tai reiškia, kad pagal šią deklaraciją mokamo GPM kodas negalėjo būti 1311. Pareiškėjos teiginį, kad pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina deklaracijoje  GPM 305 nurodyto GPM mokėjimą paneigia ir kiti bylos duomenys, t. y. sąskaitos išrašas, patvirtinantis, kad didžiąją dalį deklaruoto mokesčio sumos pareiškėja sumokėjo, nurodydama įmokos kodą 1441 (mokamas nuolatinio Lietuvos gyventojo). Jau minėti sąskaitos išrašai patvirtina, kad 1 200 Lt ir 722 Lt sumas pareiškėja mokėjo, nurodydama mėnesius, už kuriuos mokamas mokestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent iš A klasės pajamų išskaičiuotas GPM yra mokamas kas mėnesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų duomenų visuma paneigia pareiškėjos argumentą, kad jos pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, jog ginčijamame VMI sprendime nurodyta 1 331 Lt suma yra sumokėta.

Laiku nesumokėjus deklaruoto GPM pareiškėjai atsirado pareiga mokėti delspinigius (MAĮ 96 str. 1 d. 1 p.), kurių dydžio pareiškėja neginčija.

Kita pareiškėjos ginčyta mokesčio administratoriaus sprendimo dalis yra susijusi su 6 444 Lt dydžio GPM nepriemokos išieškojimu. Prie ginčijamų sprendimų pridėtose prievolių ataskaitose nurodyta, kad ši nepriemoka yra nesumokėtas GPM, kurį pareiškėja deklaravo už 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį. Savo procesiniuose dokumentuose atsakovas paaiškina ir bylos duomenys patvirtina šią aplinkybę, kad pareiškėja 2012 m. liepos 25 d. prašymu paprašė įskaityti esančią GPM permoką į jos turimą sumokėti 6 478 Lt dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoką ir šis pareiškėjos prašymas buvo patenkintas. Atsakovas nurodo ir ginčo dėl šios aplinkybės tarp šalių nėra, kad GPM permokos realiai nebuvo, kadangi mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo tokia permoka buvo nustatyta, buvo panaikintas LVAT 2011 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2801/2011, tačiau per klaidą duomenys, susiję su šia permoka, nebuvo pašalinti iš mokesčių administratoriaus duomenų bazės, todėl darytina išvada, kad privalomojo sveikatos draudimo įmoka buvo padengta iš deklaruoto GPM. Esant tokiai situacijai mokesčių administratorius laikė, kad privalomojo sveikatos draudimo įmoka buvo įskaityta į pareiškėjos sumokėtą GPM ir tokiu būdu atsirado GPM nepriemoka.

Pareiškėja, ginčydama atsakovo sprendimo teisėtumą, nurodo, kad ji neprašė įskaityti privalomojo sveikatos draudimo įmokos į GPM mokestį, todėl toks mokesčių administratoriaus sprendimas yra neteisėtas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad už tinkamą mokestinės prievolės vykdymą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos inicijuoto mokestinio ginčo metu buvo panaikintas mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo buvo nustatyta GPM permoka. Galutinis teismo sprendimas mokestinio ginčo byloje įsiteisėjo 2011 m. birželio 30 d. Taigi, pareiškėjai buvo žinoma, kad GPM permokos ji neturi, todėl privalomojo sveikatos draudimo įmoka negali būti padengta įskaitymo iš nesančios permokos būdu.

Pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtinti teisingumo ir visuotinio privalomumo principai.

Mokesčių visuotinio privalomumo principas yra suprantamas kaip kiekvieno mokesčių mokėtojo prievolė mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikantis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (Mokesčių administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Šis principas yra pažeidžiamas nemokant mokesčių (2007 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-206/2007). Mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, turi pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais (Mokesčių administravimo įstatymo 40 str.). Mokesčių teisingumo principas yra neatsiejamas nuo Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Mokesčių administratorius savo veikloje privalo vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir minėtais kriterijais (2005 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-518/2005; taip pat žr. 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1086/2007; 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-1075/2005).

Nustačius, kad GPM permoka, iš kurios pareiškėjos 2012 m. liepos 25 d. prašymu buvo įskaityta mokėtina privalomojo sveikatos draudimo įmoka, realiai neegzistuoja, remiantis minėtais principais, darytina išvada, kad pareiškėja turi pareigą 6 444 Lt sumą sumokėti į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamų teisinių santykių vertinimui yra svarbu tai, jog pareiškėja yra skolinga valstybės biudžetui 6 444 Lt sumą ir mokesčių administratoriaus duomenų bazėje įsivėlusi techninė klaida negali panaikinti pareiškėjos pareigos sumokėti į valstybės biudžetą privalomą mokėti mokestį. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pati pareiškėja raštu pareiškė valią dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokos įskaitymo į GPM permoką. Be to, pareiškėja neįrodinėjo, kad jos padėtis būtų geresnė, jei atsakovas būtų priėmęs sprendimą išieškoti privalomojo sveikatos draudimo įmokos nepriemoką, o ne GPM nepriemoką. Iš esmės visi pareiškėjos argumentai yra susiję su tuo, kad mokesčių administratorius netinkamai tvarkė jos apskaitos kortelę, tačiau pareiškėja neteikė jokių argumentų ir įrodymų, paneigiančių jos skolą valstybės biudžetui, kurią, kaip jau konstatuota, ji turi pareigą sumokėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasi nurodytomis MAĮ nuostatomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.