Civilinė byla Nr. 3K-3-422/2014

Proceso Nr. 2-38-3-00009-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

106.1, 106.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. kasacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei R. V. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. K. teismo prašė jai iš atsakovės R. V. priteisti 40 000 Lt skolos ir 0,05 proc. delspinigius nuo 2012 m. gruodžio 25 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove 2011 m. gegužės 27 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė ieškovei už perkamą 11,8 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, tvartą ir šulinį, esančius Skuodo r., (duomenys neskelbtini) prieš pasirašydama sutartį sumokėjo 2000 Lt, o iki 2012 m. gruodžio 24 d. įsipareigojo sumokėti likusią kainos dalį – 40 000 Lt, tačiau nesumokėjo. Sutartyje nustatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo bei nutarties esmė

Skuodo rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 23 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, o 2013 m. gegužės 21 d. galutiniu sprendimu atmetė.

Galutiniame sprendime teismas pripažino įrodytais atsakovės paaiškinimus, kad ji ieškovei už Sutartimi perleistą nekilnojamąjį turtą sumokėjo jų sutartą kainą – 100 000 Lt, o Sutartyje 42 000 Lt kaina buvo nurodyta ieškovės iniciatyva, jai siekiant išvengti pajamų mokesčio mokėjimo. Teismas nustatė, kad banko mokėjimo nurodymais atsakovė 2011 m. balandžio 18 d. pervedė ieškovei 15 000 Lt, o Sutarties sudarymo dieną – ieškovės seseriai L. K. – 28 000 Lt, ieškovės broliui A. B. – 28 000 Lt, ieškovės sutuoktiniui A. J. K. – 29 000 Lt. Nurodyta mokėjimo paskirtis – už žemę. Liudytoja banko darbuotoja patvirtino, kad atsakovė 2011 m. gegužės 27 d. į banką atėjo kartu su ieškove, kuri jai parodė sąskaitų numerius ir pasakė, kiek pinigų į šias sąskaitas pervesti. Banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad nurodytiems mokėjimams atlikti panaudota 2011 m. balandžio 28 d. ieškovės gauta banko paskola. Teismas, nustatęs, kad Sutartimi parduotą turtą ieškovė buvo neseniai paveldėjusi iš motinos, padarė išvadą, kad tokiu būdu ieškovė atsiskaitė su kitais įpėdiniais – broliu ir seserimi – atsisakiusiais palikimo jos naudai. Ieškovės paaiškinimus, kad atsakovė grąžino anksčiau pasiskolintus 100 000 Lt, teismas atmetė, konstatavęs, kad jie nepagrįsti jokiais įrodymais, išskyrus brolio ir sesers parodymus.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi paliko Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo argumentais bei nurodė, kad ieškovė neginčijo sandorio dalies dėl Sutarties dalyko ir kainos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra  ieškovės reikalaujami priteisti 40 000 Lt, atsakovė įrodė, kad šią sumą ji sumokėjo, o dėl likusios atsakovės pervestų pinigų sumos pirmosios instancijos teismas nepasisakė, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Skuodo rajono apylinkės teismui, taip pat priteisti ieškovei kasaciniame teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, aiškinant sutartis, privalu atsižvelgti į tikruosius šalių ketinimus, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, įvertinti sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovės elgesys, kai ji dėl visiško atsiskaitymo pagal Sutartį patvirtinimo į ieškovę kreipėsi praėjus daugiau kaip 18 mėnesių nuo Sutarties sudarymo prieštarauja apdairaus, rūpestingo ir atidaus civilinių santykių dalyvio elgesio etalonui. Bylą nagrinėję teismai neįvertino šių aplinkybių ir ieškovės nurodytų motyvų, kad tikroji šalių sulygta kaina už nekilnojamojo turto pardavimą buvo ne 100 000 Lt, o 142 000 Lt. Tokią kainą patvirtina atsakovės atlikti mokėjimo pavedimai ieškovei ir jos giminaičiams. Darydami priešingas išvadas bylą nagrinėję teismai privalėjo jas pagrįsti bei nurodyti, kodėl atmeta vienos ir remiasi kitos šalies argumentais. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė teismo sprendimo teisinių argumentų ir juos pagrindžiančių materialiosios teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad ieškovė neginčija Sutarties sąlygų, nepasisakė dėl ieškovės motyvų, kad Sutarties kaina buvo 142 000 Lt, nors ši aplinkybė apeliaciniame skunde buvo nurodyta ir sudarė savarankišką apeliacijos pagrindą. Kasatorės nuomone, įstatyme neribojama ieškovo teisė atsakovui pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą grįsti ne vienu, bet keliais skirtingais pagrindais. Tokiu atveju teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka pareiga kiekvieną iš nurodytų pagrindų tirti bei vertinti pateiktų įrodymų kontekste. Teismas, vengiantis sprendime pasisakyti dėl esminių byloje įrodymų (ieškovės atstovo išreikštos pozicijos byloje, bei atsakovės esminių motyvų dėl sandorio kainos, neatitikusios šalių valiai), ginčo iš esmės neišsprendžia, teisingumo nevykdo, bet pažeidžia šalių teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisingą teismo sprendimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis).

2. Kadangi atsakovė iš esmės kėlė ginčą dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalies negaliojimo, tai teismai privalėjo išaiškinti proceso šalims teisę pareikšti konkrečius reikalavimus.

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo ieškinio nepagrįstumą, remdamasis aplinkybe, kad atsakovė sumokėjo ieškovei 40 000 Lt. Tokia išvada prieštarauja Sutarties sąlygoms, atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems motyvams, kad tikroji Sutarties kaina – 100 000 Lt ir atsakovės banko pavedimams. Kadangi bylos nagrinėjimo ribas ribotos apeliacijos atveju nustato ne tik apeliacinio skundo, bet ir atsiliepimo į jį argumentai, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą neperžengti apeliacijos ribų.

4. Skuodo rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi išaiškinęs šio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo rezoliucinės dalies prasmę, pažymėdamas, kad jos esmė yra ta, jog ieškovės ieškinys atmestas todėl, kad atsakovė tinkamai įvykdė 2011 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sumokėdama atsakovei 40 000 Lt, išplėtė 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir pažeidė CPK 278 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą aiškinti priimtą teismo sprendimą keičiant jo turinį. Atsakovė byloje nebuvo pareiškusi reikalavimo pripažinti, kad ji atsiskaitė su ieškove pagal Sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinės teisės išspręsti tokio klausimo.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas bei nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškovė pasirinko savo civilinių teisių gynimo būdą – reikalauti atsakovės prievolę pagal Sutartį – sumokėti 40 000 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą – įvykdyti natūra. Teisme nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą, t. y. faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Atsakovei pateikus įrodymus, patvirtinančius, kad ji su ieškove už įgytą nekilnojamąjį turtą jau atsiskaitė (paskolos sutartis su banku, mokėjimo pavedimai, banko sąskaitos išrašas, paaiškinimai apie 42 000 Lt kainos Sutartyje nurodymą lėmusias aplinkybes, kt.) ieškovė turėjo paneigti šią atsakovės atsikirtimų pagrindu nurodytą aplinkybę (CPK 12, 178 straipsniai), tačiau to nepadarė, todėl teismai, įvertinę įrodymų visetą, pagrįstai sprendė, kad atsakovė atsiskaitė už įsigytą nekilnojamąjį turtą pagal Sutartį, o ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo. Notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie įrodymas, t. y. joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys 100 000 Lt sumos pervedimą, paneigė notaro patvirtintame dokumente nurodytą aplinkybę ir ieškovės teiginius, kad iki sutarties sudarymo atsakovė sumokėjo 2000 Lt, o 40 000 Lt įsipareigojo sumokėti iki 2012 m. gruodžio 24 d.

2. Civiliniame procese bylos šalys pačios nustato teisminio nagrinėjimo (ginčo) dalyko ribas. Bylą nagrinėjantis teismas yra nešališkas, todėl negali apriboti šalims galimybės pačioms nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką, teikti konkrečių patarimų (konsultacijų), kokius reikalavimus ieškovas galėtų reikšti, kaip juos pagrįsti ir kokius gynimosi būdus galėtų naudoti atsakovas.

3. CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kasatorė kasaciniame skunde pasisako dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties, kuria išaiškinta 2013 m. gegužės 21 d. Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. galutinio sprendimo rezoliucinė dalis. Ieškovė G. K. dėl nurodytos nutarties Klaipėdos apygardos teismui pateikė atskirąjį skundą, kuris dar neišnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Taigi kasatorės dėstomi argumentai dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties teisėtumo teisiškai nepagrįsti ir negali būti kasacijos objektas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio pagrindą, jo įrodinėjimą ir bylos nagrinėjimo ribas reglamentuojančių teisės normų taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai tinkamai neįvertino bylos aplinkybių ir nepagrindė padarytų išvadų, nepasisakė dėl ieškovės nurodyto motyvo, kad Sutarties kaina – 142 000 Lt, sudariusio savarankišką pagrindą, kuriuo grindžiamas ieškinio reikalavimas.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens galimybė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, taip pat teise į gynybą. Asmuo, nutaręs savo teises ginti teisme, privalo laikytis kreipimąsi į teismą bei procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. CPK 7 ir 42 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai šalims (jų atstovams) procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti, veikti siekiant, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, rūpestingai ir laiku pateikti byloje įrodinėjamoms aplinkybėms patvirtinti reikšmingus duomenis. Civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Ieškovas, pareikštu ieškiniu reikalaudamas ginti jo teises, privalo suformuluoti ieškinio dalyką - materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodyti faktinį ieškinio pagrindą – aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Įstatyme ieškovui nenustatyta įpareigojimo nurodyti ieškinio teisinį pagrindą – teisę, reglamentuojančios ginčo santykius, nes pareiga ją taikyti tenka teismui, kvalifikuojančiam byloje nustatytus faktus. Tuo atveju, kai ieškovas, gindamas savo teisę, ketina remtis ne vienu, bet keliais reikalavimo tenkinimo pagrindais, jis turi juos nurodyti ieškinyje. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, tačiau paprastai tai jis gali padaryti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnis 1 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje civilinėje byloje S. S. v. S. J., bylos Nr. 3K-3-387/2008).

Ieškovė savo ieškinyje nurodžiusi reikalavimą jai iš atsakovės priteisti 40 000 Lt skolos, jį grindė tuo, kad pagal Sutartį atsakovė iš privalomų sumokėti 42 000 Lt sumokėjo tik 2000 Lt ir liko skolinga 40 000 Lt. Kitokį ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių ieškinyje nenurodyta. Atsakovės atsikirtimus, kad ji, vykdydama Sutartį, už perkamą žemę į ieškovės nurodytas banko sąskaitas pervedė 100 000 Lt, ieškovė kategoriškai neigė, pažymėjo nežinanti, už ką jos vyrui, broliui ir seseriai ieškovė pervedė pinigus, vėliau nurodė, kad atsakovė tokiu būdu grąžino 100 000 Lt paskolą. Pirmosios instancijos teisme ieškovės atstovas, naudodamasis replikos teise po baigiamųjų kalbų suformulavo retorinį klausimą: jei, atsakovės teigimu, ieškovei iki Sutarties sudarymo pinigai buvo sumokėti, kodėl negali būti taip, kad šalys sutarė, jog parduos žemę ir pastatus atsakovei už 142 000 Lt, o ši sumokėjusi 102 000 Lt, liko skolinga 40 000 Lt? Minėta, kad ieškovė tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjant iš esmės nesirėmė, sumokėtos 100 000 Lt sumos sąsajas su nekilnojamojo turto pardavimo sandoriu neigė. Baigus bylos nagrinėjimą iš esmės draudžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo tiriamos teismo posėdyje (CPK 252 straipsnio 4 dalis). Dėl išvardytų priežasčių pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai nevertino nurodytos ieškovės atstovo replikos, be kita ko, prieštaravusios ieškovės dėstytiems argumentams. Pateiktame apeliaciniame skunde ieškovė laikėsi pirmosios instancijos teisme išdėstytos pozicijos ir, kritikuodama teismo argumentus, pažymėjo, kad tuo atveju, jei atsakovė būtų sumokėjusi 100 000 Lt, tikroji sandorio kaina būtų 142 000 Lt, tačiau netvirtino, kad tokios aplinkybės realiai buvo ir jomis nesirėmė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tokį ieškovės argumentą pagrindžiančių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netyrė, nes CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Kasaciniame skunde ieškovė iš esmės pakeitė savo pirmiau nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, nurodžiusi, kad tikroji šalių sulygta kaina už nekilnojamojo turto pardavimą buvo 142 000 Lt, ją patvirtina atsakovės atlikti mokėjimo pavedimai ieškovei ir jos giminaičiams, o bylą nagrinėję teismai visiškai nevertino ieškovės nurodytų motyvų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio kasatorės argumento, pažymi, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis); kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu; jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija, laikydamasi civilinio proceso normų nustatytų kasacinės bylos nagrinėjimo ribų, dėl kasaciniame skunde naujai suformuluoto ieškinio faktinio pagrindo nepasisako.

Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad atsakovė kėlė ginčą dėl Sutarties dalies negaliojimo, todėl teismai privalėjo išaiškinti proceso šalims teisę pareikšti konkrečius reikalavimus. Minėta, kad šalys savo teisių gynybos būdą pasirenka pačios. Atsakovė nereiškė reikalavimo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu, bet įrodinėjo šalių sutartos kainos sumokėjimą, t. y. savo prievolių pagal Sutartį tinkamą įvykdymą ir ieškinio reikalavimų nepagrįstumą. Ieškovė pirmosios instancijos teisme taip pat nekėlė Sutarties galiojimo klausimo. Pažymėtina, kad abiems šalims teismuose atstovavo profesionalūs teisininkai – advokatai, kuriems šalių procesinės teisės turi būti žinomos. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai bylą išnagrinėjo laikydamiesi ieškiniu, apeliaciniu skundu ir įstatymo nuostatomis apibrėžtų jos nagrinėjimo ribų, todėl pasisakė dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 40 000 Lt skolą, atsižvelgdami į ieškovės nurodytą reikalavimo pagrindą, atsakovės atsikirtimus ir byloje surinktus įrodymus.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė pagal Sutartį iš privalomų sumokėti 42 000 Lt sumokėjo tik 2000 Lt ir liko skolinga 40 000 Lt, o atsakovės sumokėti 100 000 Lt – nesusiję su Sutarties vykdymu, tačiau šiuos teiginius paneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos sutarties sudarymo aplinkybės, jos turinį lėmę šalių ketinimai ir veiksmai iki ir po sutarties sudarymo, kuriuos patvirtino atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai, bylos baigtimi nesuinteresuotos liudytojos – banko darbuotojos – parodymai. Ieškovė, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose įrodinėjusi, kad atsakovės sumokėti 100 000 Lt – jos grąžinta paskola, rėmėsi tik savo artimųjų giminaičių parodymais. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys paneigia kasacinio skundo teiginį, jog šis teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes ir visiškai neargumentavo priimto sprendimo. Teismas, įvertinęs ginčo aplinkybes patvirtinančių įrodymų visetą, turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovės prievolės sumokėti 40 000 Lt egzistavimo, todėl ieškovės pareikštas ieškinio reikalavimas priteisti skolą yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes patvirtina ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriais pripažįstama, jog atsakovės 100 000 Lt buvo sumokėti už ieškovės parduotą žemę, o ne grąžinant paskolą. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė ieškovei iš viso sumokėjo didesnę sumą, nei Sutartyje nurodyta kaina, nepaneigia padarytos išvados, kad ieškovė neįrodė atsakovės prievolės sumokėti 40 000 Lt egzistavimo. Šalims nepareiškus reikalavimų dėl Sutarties kainą viršijančios sumokėtų pinigų sumos, teismai neturėjo pagrindo išeidami už bylos nagrinėjimo ribų spręsti dėl šios sumos.

Kasatorės kvestionuojama Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartis dėl to paties teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo išaiškinimo buvo apskųsta atskiruoju skundu. Jos teisėtumo klausimą sprendžia teismas, nagrinėjantis atskirąjį skundą, o ne kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje, nes kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Netenkinus kasacinio skundo naikintinos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsakovė, prašydama priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 1000 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad, netenkinant kasacinio skundo, atsakovės prašymas tenkintinas.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 30,55 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti R. V. , a. k. (duomenys neskelbtini) iš G. K. , a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš G. K. , a. k. (duomenys neskelbtini) 30,55 Lt (trisdešimt litų 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančio 40 000 Lt vertės nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų areštą.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti turto arešto aktų registro duomenų bazės tvarkymo įstaigai – Centrinei hipotekos įstaigai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis