Civilinė byla Nr. 2T-53-381/2015
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00025-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 130.3.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Galinai Lavrinovič, dalyvaujant vertėjai A. K., pareiškėjui Š.D.V., suinteresuotam asmeniui J. A. J., suinteresuoto asmens atstovams advokatui Laurynui Pakštaičiui ir advokato padėjėjui Stasiui Survilai, žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Š. D. V. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą dėl dalyvavimo nepilnamečio sūnaus Š. I. D. auklėjime apribojimo ir jo perdavimo auklėti tėvui Š. D. V., suinteresuotas asmuo J. A. J.,
n u s t a t ė :
Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu tenkino pareiškėjo Š. D. V. priešieškinį ir nutarė nepilnametį Š. I. D., (duomenys neskelbtini), perduoti auklėti tėvui Š. D. V., o J. A. J. ieškinį dėl Š. D. V. dalyvavimo nepilnamečio sūnaus auklėjime apribojimo atmetė.
Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą.
Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 17 d. pranešimu apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą išsiuntė suinteresuotam asmeniui pareiškėjo prašymą su priedais bei išaiškino teisę pateikti atsiliepimą. Teisme gauti suinteresuoto asmens J. A. J. ir jos atstovo advokato padėjėjo Stasio Survilos atsiliepimai į pareiškėjo prašymą, kuriais prašoma pareiškėjo prašymo netenkinti. Atsiliepimuose nurodoma, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, kadangi Baltarusijos Respublikos teismų priimti sprendimai tiesiogiai pažeidžia vaiko teises bei interesus, įtvirtintus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje. Be to, atsižvelgus į visas aplinkybes, pareiškėjo prašymo patenkinimo atveju būtų nepataisomai sugriautas nepilnamečio vaiko gyvenimas. Sprendžiant pareiškėjo prašomo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimą, būtina atsižvelgti į visas aplinkybes, susijusias tiek su vaiku, tiek su paties pareiškėjo elgesiu, tiek su tikraisiais pareiškėjo motyvais siekiant auginti vaiką, tiek su pareiškėjo galimybėmis auginti vaiką ir suteikti jam pilnavertį gyvenimą, tiek su nepilnamečio vaiko mamos (suinteresuoto asmens), jo naujos šeimos, močiutės artimais ryšiais. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad santuoka su pareiškėju buvo nutraukta jos iniciatyva, nes pareiškėjas visiškai nesirūpino vaiku, neprisidėjo prie šeimos išlaikymo, smurtaudavo. J. A. J. ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl smurtaujančio vyro, tačiau Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijos atsisakydavo kelti bylas, arba jas nutraukdavo. Po santuokos nutraukimo, pareiškėjas sūnumi taip pat nesirūpino, neteikė jam išlaikymo, todėl J. A. J. kreipėsi į Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijos teismo vykdytojus dėl alimentų iš pareiškėjo išieškojimo. Suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, kad po santuokos nutraukimo pareiškėjas su sūnumi matydavosi be kliūčių, sūnų pasiimdavo penktadieniais ir grąžindavo sekmadieniais vakarais. Tačiau po susitikimų su tėvu J. A. J. pastebėjo, kad sūnaus elgesys pasikeitė: sūnus tapo uždaras, nervingas, baikštus, nelaikydavo šlapimo. Vėliau sūnus mamai prasitarė, kad pareiškėjas nederamai jį liečia, muša, kad nebenori susitikinėti su tėvu, nes bijo jo. Sužinojusi apie tai, J. A. J. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl buvusio vyro (pareiškėjo) netinkamo elgesio, ėmėsi visų veiksmų išsiaiškinti dėl galimo sūnaus tvirkinimo, tačiau šios pastangos nuo pat pradžių teisėsaugos institucijų ir teismų buvo blokuojamos ir į J. A. J. prašymus nebuvo reaguojama. Suinteresuotas asmuo J. A. J. kreipėsi į Mogiliovo miesto Leninskij rajono teismą dėl pareiškėjo bendravimo su sūnumi apribojimo, tačiau Baltarusijos Respublikos teismai be jokio rimto pagrindo, visiškai neatsižvelgdami į vaiko interesus, į tėvo galimybes auginti vaiką, į galimą tėvo netinkamą elgesį sūnaus atžvilgiu, į sūnaus norus, prisirišimą prie mamos, nusprendė atiduoti vaiką pareiškėjo globai. J. A. J. nurodo, kad šiuo metu sūnus adaptavosi Lietuvoje, puikiai jaučiasi vaikų darželyje tarp savo bendraamžių.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje reglamentuojama, kad vaikai turi teisę būti ypač globojami ir remiami; kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą; šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje numatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.
Prašymas tenkintinas iš dalies
Užsienio valstybių teismų sprendimai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal tarptautinių sutarčių nuostatas. Tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos ir teismo sprendimo kilmės valstybės (išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares) tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos nesieja, užsienio valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) nuostatas (CPK 810 straipsnis). Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo procedūros metu patikrinamas tik ją reglamentuojančiame teisės akte nustatytų nepripažinimo pagrindų egzistavimas, užsienio valstybės teismo sprendimas iš esmės neperžiūrimas, nevertinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo pripažinimo, taikoma Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. sutartis Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau tekste – Tarptautinė sutartis), kurios 52 straipsnyje įtvirtintas Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigų sprendimų civilinėse ir šeimos bylose, nuosprendžių dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo abipusio pripažinimo principas, o Tarptautinės sutarties 55 straipsnyje nurodyti Susitariančiosios Šalies kompetentingam teismui su prašymu dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo pateikiami dokumentai. Prie prašymo pripažinti teismo sprendimą būtina pridėti: 1) teismo patvirtintą sprendimo nuorašą, oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; 3) šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų patvirtintus vertimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą (b. 1. 1–3), Baltarusijos Respublikos teismo sprendimo teismo patvirtintą kopiją (b. 1. 7-9), šio sprendimo patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą (b. 1. 10-13). Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo pažymoje nurodyta, kad J. A. J. interesus teisme atstovavo Z. Ž. V. 2014 m. rugpjūčio 5 d. įgaliojimo pagrindu, kuri buvo tinkamai informuota ir dalyvavo visuose teismo posėdžiuose (b.l. 5-6, 14-16), prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (b. l. 5-6, 19-20). Be to, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė prašomo pripažinti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį (b.l. 194-201), Baltarusijos Respublikos Mogiliovo srities teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 26 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti (b.l. 186-193), pažymą apie tai, jog atsisakyta nurodytus sprendimus peržiūrėti priežiūros tvarka (b.l. 19-20). Taigi pareiškėjas pateikė visus procedūros dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti pagal Tarptautinę sutartį inicijavimui reikalingus dokumentus.
Tarptautinės sutarties 59 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti kitoje Susitariančioje Valstybėje priimtus teismų sprendimus: 1) jeigu pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje priimtas sprendimas, įstatymus šis sprendimas nėra įsiteisėjęs arba neturi būti vykdomas, išskyrus atvejus, kai sprendimas turi būti vykdomas iki jo įsiteisėjimo; 2) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jiems arba jų įgaliotiniams (atstovams) nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą, arba dėl to, kad šaukimas buvo įvykdytas tik viešai paskelbiant arba būdu, neatitinkančiu šios sutarties nuostatų; 3) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos Susitariančiosios Šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 4) jeigu pagal Sutartį, o Sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai; 5) pasibaigė sprendimo vykdymo senaties terminas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarptautinės sutarties 59 straipsnyje įtvirtinti atsisakymo pripažinti Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą pagrindai nenustatyti. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Tarptautinės sutarties 19 straipsnyje numatyta, jog teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams. Ši Tarptautinės sutarties nuostata koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), aiškinančio ir plėtojančio Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), kuri yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, praktika, atskleidžiančia, kad situacijos, kai teismo sprendimai, priimti kitose valstybėse, pripažinti vykdytinais, tinkamai neįsitikinus proceso kitoje valstybėje teisingumu, gali pažeisti Konvenciją (žr., pvz., mutatis mutatis, Pellegrini v. Italy, no. 30882/96, 20 July 2001). Dėl to kiekvienu atveju teismas turi patikrinti, ar užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai (CK 1. 11 straipsnis 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat svarbu akcentuoti LR civilinio kodekso (toliau – CK) 1.13 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias tarptautinių sutarčių normos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį, būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą ir taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).
Nagrinėjamos bylos kontekste vertintina, ar Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo pripažinimas neprieštarautų Lietuvos įstatymų pagrindiniams principams, kurie yra Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos turinio elementai. Pagrindiniai teisės principai yra bendriausios pagal savo pobūdį ir universaliausios pagal veikimo sferą imperatyviosios normos, nustatančios subjektų tarpusavio santykių pagrindus. Pagrindinių nacionalinės teisės principų, kaip vadovaujančių teisės pradų, parodančių teisės esmę bei teisės plėtojimosi kryptis, turinį veikia ir tarptautiniai susitarimai, kurių šalimi yra ir Lietuvos Respublika. Tai suponuoja, kad tarptautinė viešoji tvarka yra tapusi Lietuvos teisės sistemos dalimi. Tarptautinės sutarties 18 straipsnyje įtvirtintas atsisakymo teikti teisinę pagalbą pagrindo taikymas būtų galimas, nustačius proceso užsienio valstybės teisme, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, esminius pažeidimus, kurie lemtų išvadą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintos viešosios tvarkos pažeidimo. Tokia situacija sudarytų teisinį pagrindą Tarptautinės sutarties 56 straipsnyje įtvirtintus atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti pagrindus vertinti ne kaip baigtinį jų sąrašą, tarp kurių nėra viešosios tvarkos pažeidimo, kaip galimo atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą pagrindo, bet ir subsidiariai taikyti CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą užsienio teismų sprendimų atsisakymo pripažinti pagrindą, kai sprendimas prieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Viešosios tvarkos nuostata gali būti remiamasi tuo atveju, kai užsienio teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas Lietuvos Respublikoje būtų nesuderinamas su jos teisine sistema bei keltų pavojų pagrindiniams principams. Pavojus turi kilti dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės teisinėje sistemoje, kurioje keliamas užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimas, akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo. Taigi, taikyti teismo sprendimo atitikties viešajai tvarkai sąlygą, kaip teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą, galima išimtiniais atvejais, kai tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.
Lietuvos Respublikos Konstitucija saugo pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi, teisę į mokslą ir kitas teises. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Pagal CK 177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, tėvams gyvenant skyrium, nustatymo, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi (23 straipsnio 4 dalis). Paminėtų principų dėl vaiko teisėtų interesų apsaugos bei vaiko nuomonės išklausymo su jo teisėmis susijusiuose ginčuose nuosekliai laikomasi Lietuvos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013; 2013 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-49/2013 ir kt.).
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – Vaiko teisių konvencija), prie kurios yra prisijungusi Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika, 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas (nepriklausomų ekspertų institucija, įsteigta remiantis Vaiko teisių konvencija ir stebinti jos nuostatų įgyvendinimą valstybėse šios konvencijos dalyvėse), kurio pagrindinė veikla – valstybių ataskaitų apie tai, kaip jų šalyse vykdoma Vaiko teisių konvencija, vertinimas, atitinkamų klausimų iškėlimas, rekomendacijų teikimas bei pozityviosios vaikų teisių apsaugos praktikos tendencijų formavimas, Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo vadove teikia šiais klausimais išaiškinimus. Nurodytame dokumente aiškinama, jog Vaiko teisių konvencijos įvairiose nuostatose (3 straipsnio 1 dalis, 2, 6 ir 12 straipsniai) įtvirtinto principo, jog, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui, taikymo sritis labai plati. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas nurodė, kad principas, reikalaujantis atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui, turėtų būti įtrauktas į rengiamus valstybių įstatymus ir jų taikymo praktiką. Priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Nustatant vaiko interesus būtina atsižvelgti į paties vaiko norus, siekius, teikiamus prioritetus, tačiau tai nėra vaiko interesų turinį nulemianti aplinkybė. Teismas turi vadovautis objektyviais, nulemiančiais vaiko, kaip išsilavinusios, sveikos, aukštų moralinių savybių, tvirtos asmenybės, vystymąsi kriterijais, negali remtis vienu iš vaiko interesų turinio elementų, o turi įvertinti jų visumą.
Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nustatyta, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais. Vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, turi būti skiriama daug dėmesio. Dėl to vaikui turi būti būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam dėl bet kokio jį liečiančio klausimo teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas yra pažymėjęs, kad pagal Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio 1 dalį iš valstybių reikalaujama garantuoti, kad kiekvienas galintis suformuluoti savo pažiūras vaikas turėtų teisę laisvai jas reikšti visais jam svarbiais klausimais ir kad į vaiko pažiūras būtų deramai atsižvelgta pagal vaiko amžių ir brandumą. Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nustatyta vaiko teisė būti išklausytam kiekviename su juo susijusiame teisminiame ar administraciniame procese. Tai apima labai plačią bylų nagrinėjimo teisme įvairovę, taip pat su vaiku susijusių oficialių sprendimų priėmimą. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas nuolat pabrėžia, kad vaikas turi būti laikomas kaip aktyvus teisės subjektas ir kad pagrindinis Vaiko teisių konvencijos tikslas – pabrėžti, jog žmogaus teisės taikomos ir vaikui. Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo vadove yra aiškinama, kad Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nenustatyta jokia žemiausia amžiaus riba, nuo kurios vaikas turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras. Vaikai gali savo pažiūras formuluoti, ir jie taip daro, nuo pat mažumės, tad Vaiko teisių konvencija neduoda pagrindo priimti jokios nuostatos dėl žemiausios amžiaus ribos, nuo kurios būtų nustatomos vaikų pažiūros arba būtų imama jų paisyti, nustatymo. Taigi, pagal Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio nuostatas valstybės, Vaiko teisių konvencijos dalyvės, turi aiškią ir tiksliai nustatytą pareigą užtikrinti, kad vaikas turėtų teisę pareikšti savo nuomonę esant tokiai situacijai, kuri jam gali būti svarbi. Todėl į vaiką neturi būti žiūrima kaip į pasyvią žmogiškąją būtybę, taip pat neturėtų būti leidžiama atimti iš vaiko tokios teisės įsikišti, nebent būtų akivaizdu, kad jis nesugeba turėti savo pažiūrų. Ši vaiko teisė turėtų būti garantuojama ir gerbiama netgi esant tokioms situacijoms, kai vaikas gali turėti pažiūras, tačiau nesugeba jų perteikti, arba kai vaikas dar nėra pakankamai subrendęs, kadangi jo pažiūrų turi būti paisoma atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas yra pažymėjęs, kad Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje numatytas reikalavimas atsižvelgti į vaiko amžių ir brandumą išreiškia nustatomą aktyvią pareigą sužinoti vaiko pažiūras ir deramai į jas atsižvelgti, nes, kaip jau minėta ankščiau, pagal Vaiko teisių konvenciją nepritariama jokios žemiausios amžiaus ribos nustatymui. Vaiko teisė kištis į su juo susijusį teisminį ar administracinį procesą turėtų būti aiškinama plačiąja prasme, apimant visas tas situacijas, kur toks procesas gali turėti poveikį vaikui ir tada, kai jis pats jį inicijuoja, pavyzdžiui, pateikdamas skundą kaip nukentėjęs asmuo dėl prasto elgesio su juo, ir tada, kai vaikas įsikiša būdamas to proceso šalimi, pavyzdžiui, kai turi būti priimtas sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos išsituokus tėvams arba vaiko pavardės pakeitimo. Vaikas gali būti išklausytas įvairiais būdais: tiesiogiai, per atstovą arba per atitinkamą instituciją. Galima pasirinkti bet kurią iš šių formų, kiekvienos jų paskirtis – suteikti vaikui geriausią būdą laisvai ir nevaržomai išreikšti savo pažiūras.
Konvencijos 8 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi, Konvencijos 8 straipsnio tekstinė formuluotė įtvirtina vieną iš asmens materialiųjų teisių – teisę į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui. Valstybė gali būti laikoma atsakinga pagal Konvencijos 8 straipsnį tiek tada, kai ji pati pažeidžia asmens teises (nevykdo negatyvios pareigos), tiek ir tada, kai nevykdo iš šio straipsnio kylančių pozityvių pareigų. Ryšys šeimos gyvenime egzistuoja Konvencijos 8 straipsnio prasme tarp tėvų ir vaiko, gimusio santuokoje. Tokie natūralūs šeimos ryšiai nenutrūksta, tėvams pradėjus gyventi skyrium ar išsiskyrus, kai vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų (žr. Berrehab v. the Netherlands, judgement of 21 June 1988, Series A no. 138, p.14 § 21; Keegan v. Ireland, judgement of 26 May 1994, Series A no. 290, p. 19 § 50). Šeimos gyvenimo „gerbimas“ įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų leidžiama tokiems ryšiams normaliai plėtotis (žr., pvz., Marckx v. Belgium, judgment of 13 June 1979, Series A no. 31, p. 21, § 45). Šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir, kaip išskirtinai rimtas apribojimas, turi būti pagrįstas pakankamais ir svariais argumentais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (žr. Pontes c. Portugal, § 77, Scozzari et Giunta c. Italie [GC], nos 39221/98 et 41963/98, § 148, CEDH 2000-VIII ir daugelį kitų). Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta, kad vietinės valdžios institucijos turi nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp vaiko ir tėvų interesų. Nustatant šių interesų pusiausvyrą, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas geriausiems vaiko interesams, kurie priklausomai nuo pobūdžio ir rimtumo gali būti viršesni, nei tėvų interesai. Ypač tėvui arba motinai negali būti suteiktos tokios teisės, kuris pažeistų vaiko sveikatą ar vystymąsi (žr., pvz., Olsson v. Sweden (no. 2), judgement of 27 November 1992, Series A no. 250, pp. 35-36, § 90; E.P. v. Italy, no. 31127/96, judgement of 16 November 1999, § 62; Elsholz v. Germany, § 50; and T.P. and K.M. v. United KIngdom, no 28945/95, § 71, ECHR 2001-v; Ignaccolo – Zenide v. Romania, no 31679/96, § 94, ECHR 2001-I, Nuutinen v. Finland, no 32842/96, § 128, ECHR 2000-VIII ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014 ir kt.). Teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti išsamų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (žr. Y. C. v. United Kingdom, no. 4547/10, 13 March 2012, § 138, mutatis mutandis, Neulinger and Shuruk (GC), no. 41615/07, judgement of 6 July 2010, § 139 ir kt.). Taigi, kaip minėta ankščiau, vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, teisė būti išklausytam turi būti suprantama kaip valstybės pozityvioji pareiga įvertinti vaiko gebėjimą suformuluoti nepriklausomą nuomonę įmanomai plačiausia apimtimi. Tai reiškia, kad sprendžiant su vaiko geriausiais interesais susijusius klausimus, negalima pradėti nuo prezumpcijos, kad vaikas nepajėgus išreikšti savo pažiūrų, priešingai, valstybė turėtų preziumuoti, kad vaikas geba išreikšti savo nuomonę ir pripažinti jo teisę ją pareikšti. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau neabsoliutus ir įgyvendinamas atsižvelgiant į vaiko brandos lygį (žr., pvz., Šneersone et Kampanella c. Italie, no 14737/09, 12 juillet 2011, § 42, 102-103). Klausimo dėl vaiko nuomonės išklausymo (tiesiogiai, per atstovą ar per atitinkamą instituciją) apsvarstymas yra susijęs su realia teismo galimybe įvertinti geriausius vaiko interesus. Teisės į šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis), apimančios taip pat ir teisingo proceso reikalavimus šeimos bylose, kontekste EŽTT yra konstatavęs pažeidimų tais atvejais, kai nacionaliniai teismai, spręsdami geriausių vaiko interesų klausimą su vaiko nusistovėjusios aplinkos keitimu susijusiose bylose, neišnaudojo turimų procesinių galimybių neabejotinai nuomonei dėl geriausių vaiko interesų užtikrinimo susiformuoti (žr., pvz., mutatis mutandis, B. c. Belgique, Requ?te no 4320/11, 10 Juillet 2012).
Baltarusijos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – BR SŠK) 74 straipsnio 3 dalis taip pat numato, kad, kilus nesutarimams tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, ginčas sprendžiamas teisme pagal vaiko interesus, tačiau šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad yra būtina išklausyti tik vaiko, kuris yra dešimties metų arba vyresnis, nuomonės. BR SŠK 181 straipsnis nustato, kad vaikas turi teisę į ypatingą, prioritetinį ir pirmaeilį tėvų ir valstybės rūpestį. Pagal BR SŠK 237 straipsnio 2 dalį jei tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, nei numatyta Baltarusijos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymuose, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant Baltarusijos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, būtina įvertinti, ar šis sprendimas buvo priimtas laikantis ankščiau paminėtų vaiko geriausių interesų ir vaiko teisės būti išklausytam bei pareikšti savo norus principų, t.y. neprieštarauja tarptautiniu mastu pripažintiems, taip pat Lietuvos Respublikoje taikomiems fundamentaliems vaiko teisių apsaugos principams ir nepažeidžia vaiko teisių.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. birželio 10 d. Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Oktiabrsko rajono teismo sprendimu buvo nustatyta Š.D. V. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi Š. I. D. tvarka (b.l. 10-12; 194-201). Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovės J. A. J. ieškinį atsakovui Š. D. V. dėl Š. D. V. teisių apribojimo dalyvaujant nepilnamečio sūnaus auklėjime ir atsakovo Š. D. V. priešieškinį ieškovei J. A. J. dėl nepilnamečio sūnaus perdavimo auklėjimui, 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu nutarė nepilnametį Š. I. D., gimusį (duomenys neskelbtini), perduoti auklėti tėvui Š. D. V., o J.A. J. ieškinį dėl Š. D. V. dalyvavimo nepilnamečio sūnaus auklėjime apribojimo atmetė (b.l. 10-12). Minėtas sprendimas buvo apskųstas kasacine tvarka, tačiau Baltarusijos Respublikos Mogiliovo srities teismo civilinių bylų teismo kolegijos 2015 m. sausio 26 d. nutartimi Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliktas nepakeistas, o J. A. J. kasacinis skundas atmestas (b.l. 12). Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismas, spręsdamas dėl J. A. J. ieškinio dėl Š. D. V. teisių apribojimo dalyvaujant nepilnamečio sūnaus auklėjime ir Š. D. V. priešieškinio dėl nepilnamečio sūnaus perdavimo auklėjimui, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad konstatuoti nederamą pareiškėjo elgesį nepilnamečio sūnaus atžvilgiu nėra pagrindo, taip pat vertino byloje esančius įrodymus dėl Š. D. V. buitinių gyvenimo sąlygų, charakteristikas iš darbovietės, nustatė, kad J. A. J. nevykdo teismo sprendimo dėl atsakovo dalyvavimo jo sūnaus ugdyme tvarkos nustatymo ir trukdo pareiškėjui bendrauti su sūnumi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad J. A. J. ne kartą buvo pripažinta kalta dėl administracinio teisės pažeidimo dėl 2010 m. birželio 10 d. Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Oktiabrsko rajono teismo sprendimo nevykdymo ir jai buvo paskirtos baudos (b.l. 194-201). Teismas taip pat nurodė, kad J.A. J. nepateikė teismui jokių įrodymų apie nepilnamečio sūnaus gyvenimo ir ugdymo sąlygas Lietuvos Respublikoje, t.y. ar faktinės gyvenimo ir ugdymo sąlygos atitinka vaiko interesus. Baltarusijos Respublikos teismas sprendė, kad pareiškėjas teismui pateikė visus įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas gali suteikti nepilnamečiui sūnui tinkamas sąlygas jo visaverčiam ugdymui ir išlaikymui (b.l. 198-201). Baltarusijos Respublikos teismai savo sprendimuose nurodė, kad Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu buvo pavesta VŠĮ „Mogiliovo miesto socialinis - pedagoginis centras“ surengti sūnaus santykių su tėvu psichologinę – pedagoginę diagnostiką, kurios metu turėjo būti aiškinamasi, ar tikrai vaikas nenori susitikinėti su savo tėvu (pareiškėju), tačiau toks tyrimas nebuvo atliktas, kadangi J. A. J. su vaiku 2014 m. liepos 27 d. išvyko gyventi į Lietuvos Respubliką (b.l. 192, 200). Byloje yra duomenys, kad J.A. J. pati kreipėsi į Mogiliovo m. Lenino rajono administracijos Drybino rajono Vykdomojo komiteto Švietimo, sporto ir turizmo skyrių dėl psichologinio – psichiatrinio patikrinimo (ekspertizės) sūnui atlikimo, tačiau 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. 2-10/585 J.A. J. buvo atsakyta, kad nurodyta institucija negali jai suteikti kvalifikuoto specialisto paslaugos, kuris galėtų nepilnamečiam vaikui atlikti psichologinį – psichiatrinį patikrinimą (ekspertizę), kadangi tokio specialisto neturi (b.l. 72). Po to J. A. J., sudariusi naują santuoką, išvyko gyventi su sūnumi į Lietuvą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš prašomo pripažinti teismo sprendimo bei kasacinio teismo nutarties matyti, jog Baltarusijos Respublikos teismai apskritai nesvarstė galimybės (tiesiogiai, per atstovus ar per atitinkamas institucijas) sužinoti paties vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Šią aplinkybę, kad vaiko nuomonės nebuvo išklausyta, patvirtina ir Mogiliovo m. Lenino rajono administracijos Drybino rajono Vykdomojo komiteto Švietimo, sporto ir turizmo skyriaus prieštaravimai dėl J. A. J. kasacinio skundo bei Išvada dėl nepilnamečio Š. I. D. išvykimo iš Baltarusijos Respublikos apribojimo tikslingumo (b. l. 202-209). Visi teismo argumentai, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra susiję su reikšmingomis aplinkybėmis, tačiau nė viena jų neatskleidžia vaiko pageidavimų, nors sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų buvo tiesiogiai susijęs su vaiko geriausiais interesais.
Kaip minėta ankščiau, vienas iš pagrindinių vaiko teisių įgyvendinimo užtikrinimo garantų, kuris įtvirtintas tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyje, – tai vaiko teisė, kad būtų išklausyta jo nuomonė, kai sprendžiami su juo susiję klausimai (LR Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalis; CK 177 straipsnis; LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 4 dalis; Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis). Kaip matyti iš prašomo pripažinti Baltarusijos Respublikos teismo sprendimo, suinteresuoto asmens ir nepilnamečio vaiko buvimo vieta bylos nagrinėjimo metu buvo žinoma. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo kartu su nepilnamečiu sūnumi 2014 m. liepos 27 d. išvyko į Lietuvos Respubliką (b.l. 11, 192, 200). Tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo Baltarusijos Respublikoje metu nepilnametis gyveno Lietuvos Respublikoje, patvirtina ir (duomenys neskelbtini) tarptautinės mokyklos 2015 m. kovo 25 d. raštas Nr. S1-2, kuriame nurodyta, kad Š.I. D. tarptautinę mokyklą pradėjo lankyti nuo 2014 m. lapkričio 3 d. (b.l. 27). Be to, pareiškėjas pats pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad J. A. J. 2014 m. spalio 9 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (b.l. 4). Teisėjų kolegija pažymi, kad nepilnamečio Š. I. D. išvežimo ir jo negrąžinimo į Baltarusijos Respubliką teisėtumo klausimas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant dėl jo galimybės pareikšti savo nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi bei dėl teismo galimybių išsiaiškinti vaiko nuomonę. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, suinteresuotam asmeniui su sūnumi išvykus iš Baltarusijos Respublikos, buvo apsunkinta nepilnamečio vaiko išklausymo galimybė, tačiau Baltarusijos Respublikos teismai apskritai klausimo dėl nepilnamečio vaiko išklausymo būtinumo bylos nagrinėjimo metu nekėlė. Iš bylos medžiagos matyti, jog J. A. J. Baltarusijos Respublikos teisme nagrinėjamoje byloje dalyvavo atstovaujama motinos Z. Ž. V., tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad teismas būtų akcentavęs jai būtinybę pateikti vaiko nuomonę tiesiogiai ar per atstovą, su kuriuo iš tėvų ginčo šalių nepilnametis sūnus norėtų gyventi. Taigi, atsižvelgiant į ankščiau aptartą EŽTT praktiką, į Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį, kuriuo remiantis iš valstybių reikalaujama garantuoti, kad kiekvienas galintis suformuluoti savo pažiūras vaikas turėtų teisę laisvai jas reikšti visais jam svarbiais klausimais, į tai, kad Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nenustatyta jokia žemiausia amžiaus riba, nuo kurios vaikas turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras, į tai, kad Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika yra Vaiko teisių konvencijos dalyvės, į tai, kad ir BR SŠK 237 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, nei numatyta Baltarusijos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymuose, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės, sprendžia, kad Baltarusijos Respublikos teismai turėjo užtikrinti Vaikų teisių konvencijoje 12 straipsnyje numatytą vaiko teisę būti išklausytam ir tokiu būdu išsiaiškinti geriausius vaiko interesus.
Kaip buvo akcentuota anksčiau, sprendžiant vaiko geriausių interesų klausimą, kilus konfliktui tarp vaiko ir tėvų (vieno iš tėvų) teisių, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus. Tokiais atvejais negalima vadovautis jokiomis prezumpcijomis (pavyzdžiui, kad vaikas nepajėgus išreikšti savo pažiūrų ir kt.), įskaitant prezumpcija, kad, jeigu vienas iš tėvų nepateikia įrodymų apie jo ir vaiko gyvenimo sąlygas arba dėl vieno iš tėvų veiksmų negalima išklausyti vaiko nuomonės, sprendžiama, kad geriausiai vaiko interesus atitinka jo gyvenamosios vietos nustatymas su kitu iš tėvų. Pažymėtina, kad Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Oktiabrsko rajono teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimu nepilnamečio Š. I. D. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jo motina J.A. J.. Taigi, nuo vaiko gimimo, taip pat penkerius metus po nurodyto teismo sprendimo, vaikas gyveno su motina, yra nusistovėję ilgalaikiai šeimos ryšiai ir vaiko tokių ryšių suvokimas, todėl, praėjus tokiam ilgam laikotarpiui, nustatymas gyvenamosios vietos su kitu iš tėvų net neišklausius vaiko nuomonės ir norų, gali neatitikti geriausių vaiko interesų ir jo teisės į šeimos ryšių gerbimą. Nepaisant to, Baltarusijos Respublikos teismas priėmė prašomą pripažinti teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, neišklausęs nepilnamečio vaiko nuomonės, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Tam, kad būtų galima priimti vaiko interesus labiausiai atitinkantį sprendimą, pirmiausiai turi būti sudaroma galimybė vaikui tiesiogiai ar per atstovus išreikšti savo nuomonę, jei jis to pageidauja. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais vaiko nuomonė gali prieštarauti jo interesams ir teismas, priimdamas sprendimą, šia nuomone gali motyvuotai nesivadovauti, tačiau tai negali būti priežastis apskritai nesvarstyti klausimo dėl vaiko nuomonės išklausymo. Nesant galimybės vaiko išklausyti tiesiogiai, jo nuomonė gali būti sužinoma per atstovus arba, kaip yra nagrinėjamu atveju, jei vaikas, bylą nagrinėjant Baltarusijos Respublikoje, yra Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos teismas galėjo pasinaudoti Tarptautinės sutarties 3 straipsnyje įtvirtintu pavedimo suteikti teisinę pagalbą institutu, kuris apima įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, tame tarpe ir įrodymų surinkimą (Tarptautinės sutarties 7, 12 straipsniai). Byloje nėra jokių duomenų, kad Baltarusijos Respublikos teismas šiomis galimybėmis pasinaudojo arba kad siekė jomis pasinaudoti, tačiau to nepavyko padaryti dėl objektyvių priežasčių. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors BR SŠK 74 straipsnio 4 dalyje ir numatyta, kad yra privaloma išklausyti tik vaiko, kuris yra dešimties metų arba vyresnis, nuomonės, o nepilnamečiam vaikui ginčo nagrinėjimo metu buvo 6 metai, t.y. mažiau, nei amžiaus riba, nuo kurios pagal BR santuokos ir šeimos įstatymus privaloma išklausyti vaiko nuomonę, tačiau tiek Lietuvos Respublika, tiek Baltarusijos Respublika privalo laikytis tarptautinių įsipareigojimų dėl vaiko nuomonės išklausymo nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, tačiau atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą.
Nepilnamečio vaiko teisė pareikšti savo nuomonę, kai sprendžiami su juo susiję klausimai, yra vienas iš pagrindinių vaiko teisių apsaugos principų, įtvirtintų tiek Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tiek tarptautinėse sutartyse, kurių dalyvės yra Lietuva ir Baltarusijos Respublika. Vaiko teisių apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis vaiko teisėmis yra traktuotinas kaip valstybės funkcija. Todėl toks vaiko teisių pažeidimas, kai jo gyvenamosios vietos nustatymo klausimas sprendžiamas neišklausius jo nuomonės, nors, tikėtina, kad vaikas pagal savo amžių galėjo tokią nuomonę išsakyti, savaime yra laikytinas prieštaraujančiu pagrindiniams Lietuvos Respublikos įstatymų principams, pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintą viešąją tvarką. Todėl, vadovaujantis Tarptautinės sutarties 19 straipsniu ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tai sudaro pagrindą atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį dėl Š.I. D. perdavimo auklėti tėvui Š. D. V..
Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu ne tik patenkino pareiškėjo Š.D. V. priešieškinį ieškovei J. A. J. dėl nepilnamečio sūnaus perdavimo auklėjimui ir nutarė nepilnametį Š. I. D., gimusį (duomenys neskelbtini), perduoti auklėti tėvui Š. D. V., bet ir atmetė J.A. J. ieškinį dėl Š. D. V. dalyvavimo nepilnamečio sūnaus auklėjime apribojimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant pareiškėjo teisės bendrauti su vaiku ribojimo klausimą, buvo sprendžiamas vieno iš tėvų teisės bendrauti su vaiku klausimas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su vaiko teise gyventi su vienu iš tėvų ir išsakyti su tuo susijusią nuomonę, o ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tiesiogiai susijęs su vaiko norais ir interesais gyventi su vienu iš tėvų, kai jie gyvena skyrium, ir vaiko nuomone dėl nusistovėjusių šeimos ryšių išsaugojimo. Kaip minėta, Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau neabsoliutus ir įgyvendinamas atsižvelgiant į vaiko brandos lygį (žr., pvz., Šneersone et Kampanella c. Italie, no 14737/09, 12 juillet 2011, § 42, 102-103), visada būtina nustatyti teisingą balansą tarp vaiko ir tėvų interesų, o klausimo dėl vaiko nuomonės išklausymo (tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymas yra susijęs su realia teismo galimybe įvertinti geriausius vaiko interesus. Reikalavimas Baltarusijos Respublikos teismo nagrinėtoje byloje dėl pareiškėjo teisių dalyvauti nepilnamečio sūnaus auklėjime apribojimo byloje grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su tėvo elgesio vaiko atžvilgiu vertinimu byloje surinktų įrodymų pagrindu, o ne vaiko galimybe pagal jo amžių ir brandos lygį įvertinti su tuo susijusias aplinkybes ir įrodymus. Todėl nėra pagrindo spręsti, jog vaiko neišklausymas šiuo aspektu gali prieštarauti geriausių vaiko interesų principui, taip pat kitiems fundamentaliesiems vaiko teisių apsaugą užtikrinantiems principams bei LR viešajai tvarkai. Vaiko teisių konvencija, įtvirtindama prioritetinį vaiko geriausių interesų principą (3 straipsnis), nustato jį užtikrinti turinčias vaiko teises, taip pat vaiko teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam (7 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus, kai toks atskyrimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus (9 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nuolat bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, su kuriuo buvo išskirtas, išskyrus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais (9 straipsnio 3 dalis). Kaip vaiko interesų garantas Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas ir bendros bei vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir raidą principas (18 straipsnio 1 dalis), kurį valstybė turi ginti. Pagal BR SŠK 76 straipsnio 1 ir 2 dalis tėvas ir motina savo vaikams turi lygias teises ir pareigas, taip pat ir nutraukus tėvams santuoką. Atskirai nuo vaikų gyvenantis vienas iš tėvų turi teisę su jais bendrauti ir pareigą dalyvauti jų auklėjime, o vienas iš tėvų, su kuriuo vaikai gyvena, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaikais ir dalyvauti juos auklėjant (BR SŠK 77 straipsnio 1 dalis). Taigi, pilnavertis bendravimas su abiem tėvais ne tik neprieštarauja vaiko interesams, bet labiausiai atitinka geriausių vaiko interesų principą. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir CK 3.156, 3.170 straipsniuose. Kadangi užsienio valstybės teismo sprendimas iš esmės neperžiūrimas, nevertinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas, o pagrindų nepripažinti Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas J. A. J. ieškinys dėl Š. D. V. dalyvavimo nepilnamečio sūnaus auklėjime apribojimo, nėra, ši užsienio teismo sprendimo dalis yra pripažįstama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809-810 straipsniais, 812 straipsnio 2 dalimi, 810 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. sutarties Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 19 straipsniu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo Š. D. V. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą dėl dalyvavimo nepilnamečio sūnaus Š. I. D. auklėjime apribojimo ir jo perdavimo auklėti tėvui Š. D. V., tenkinti iš dalies.
Pripažinti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas J. A. J. ieškinys dėl Š. D. V. dalyvavimo nepilnamečio sūnaus Š. I. D., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjime apribojimo.
Atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Mogiliovo miesto Lenino rajono teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas Š. D. V. priešieškinis dėl nepilnamečio sūnaus Š.I. D., (duomenys neskelbtini), perdavimo auklėti tėvui Š. D. V..
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Artūras Driukas
Konstantinas Gurinas
Nijolė Piškinaitė