Administracinė byla Nr. A-133-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05199-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 15.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Audata“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Audata“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-3, 37-39), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-8994; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-(10.5)-2747; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti teigiamą išvadą dėl žemės sklypo Nr. 1147 įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre.

Paaiškino, kad 2006 m. nuosavybės teise įgijo pastatus, esančius Vilniaus rajone, kurie pastatyti ant valstybinės žemės, todėl kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kad aplink pastatus būtų suformuotas ir valstybės įmonėje Registrų centre įregistruotas žemės sklypas, kurio projektinis Nr. 1147. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius sprendime Nr. 48SD-(14.48.104.)-8994 nurodė, kad negali priimti teigiamos išvados, kadangi teritorijoje nėra funkcionuojančių statinių. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau ji 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1SS-(10.5)-2747 skundą atmetė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teigė, kad jam be teisėto pagrindo kliudoma valdyti ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiais pastatais. Pareiškėjo nuomone, Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai siaurai aiškina Lietuvos Respublikos statybos įstatyme pateiktą statinio apibrėžimą, kadangi pastato pamatai yra statinio dalis bei viena iš pagrindinių jo laikančiųjų konstrukcijų, o pareiškėjas siekia jam nuosavybės teise priklausančius statinius atstatyti ir juos naudoti pagal paskirtį, todėl pamatų buvimo faktas turėtų būti traktuojamas kaip pastato egzistavimo faktas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 47–51) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal galiojančius teisės aktus žemės sklypo pardavimas be aukciono siejamas su konkrečios paskirties statinio naudojimu vykdant tam tikrą veiklą ir eksploatuojant jį pagal esamą (tiesioginę) paskirtį. Svarbus yra ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai, t. y. ar žemės sklype yra vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu. Nunykus statiniui, buvusio statinio savybės tampa nebenaudojamos jo naudotojo poreikiams tenkinti, t. y. statinys nenaudojamas pagal jo paskirtį. Tai reiškia, kad ir žemės sklypas nebenaudojamas statiniui eksploatuoti. Todėl valstybinė žemė, kurioje yra nunykusio statinio pamatai, negali būti parduota arba išnuomojama asmenims be aukciono.

Pažymėjo, kad 2006 m. rugpjūčio 2 d. kadastro duomenimis vienas pareiškėjui priklausantis statinys yra fiziškai pažeistas, jo baigtumas 11 proc., o kiti kiemo statiniai – sunaikinti, duomenys Nekilnojamojo turto registre nepatikslinti. Todėl ginčijamais sprendimais buvo teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad prie UAB „Audata“ priklausančių fiziškai pažeistų ir sunaikintų statinių žemės sklypas negali būti formuojamas, nes tokie statiniai negali būti naudojami pagal jų paskirtį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu (b. l. 81-84) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. spalio 19 d. išrašu, registro Nr. 10/52649, UAB „Audata“ nuosavybės teise priklauso pastatas – paminklų cechas 1G1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – stoginė 2I1/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – stoginė 3I1/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – stoginė 4I1/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – stoginė 5I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – stoginė 6I1/g (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – stoginė 7I1/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Registro išraše yra nuoroda, kad, 2006 m. rugpjūčio 2 d. kadastro duomenimis, statinys 1P1/p (b.p.1G1/p) yra fiziškai pažeistas, jo baigtumas yra 11 proc., o statiniai 2I1/m, 3I1/m, 4I1/m, 5I1/m, 6I1/m, 7I1/m, taip pat kiemo statiniai yra sunaikinti, duomenys Nekilnojamojo turto registre nepatikslinti (b. l. 70–73). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 48SD-(14.48.104.)-8994 atsisakyta priimti teigiamą išvadą dėl žemės sklypo Nr. 1147 įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre, kadangi, pagal UAB „Minorantė“ žemės sklypo Nr. 1147 planą, funkcionuojančių pastatų šiame žemės sklype nėra (b. l. 53–54). Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (b. l. 10–11), kuri 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1SS-(10.5)-2747 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 55–59).

Teismas, remdamasis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, (toliau – ir Taisyklės) 3 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad fizinio arba juridinio asmens teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą be aukciono, o valstybės pareiga šį žemės sklypą asmeniui parduoti atsiranda esant šioms sąlygoms: asmeniui priklausantis pastatas ar pastatai yra valstybinės žemės sklype, o šio pastato ar pastatų eksploatacijai pagal jų paskirtį yra reikalingas valstybinės žemės sklypas. Vadinasi, valstybinės žemės sklype turi būti asmeniui priklausantis funkcionuojantis pastatas ar pastatai, kuriems naudoti pagal paskirtį yra būtinas valstybinės žemės sklypas.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad įregistruotas statinys 1P1/p (b.p.1G1/p) yra fiziškai pažeistas, jo baigtumas yra 11 proc., o statiniai 2I1/m, 3I1/m, 4I1/m, 5I1/m, 6I1/m, 7I1/m, taip pat kiemo statiniai yra sunaikinti, duomenys Nekilnojamojo turto registre nepatikslinti. Iš nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos Nr. 41/13396 matyti, kad statinio 1P1/p (b.p.1G1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) baigtumas yra tik 11 proc., iš statinio likę tik pamatai. Tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl to, kad kiti pastatai yra sunaikinti.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį statinys yra pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas, o pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, pastatas yra apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Nors Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo turimų pastatų baigtumas yra įregistruotas kaip 100 proc., t. y. kaip funkcionuojančių pastatų, tačiau registre yra nuoroda, kad statinys 1P1/p (b.p.1G1/p) yra fiziškai pažeistas, jo baigtumas yra 11 proc., o statiniai 2I1/m, 3I1/m, 4I1/m, 5I1/m, 6I1/m, 7I1/m, taip pat kiemo statiniai yra sunaikinti. Nekilnojamojo turto registro nuoroda, kuri laikytina registro duomenimis, yra teisinga, kol įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), be to, šiuos duomenis patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, nuotraukos, tų duomenų neginčija ir pats pareiškėjas. Todėl, atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo vienintelis išlikęs įregistruotas statinys, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neatitinka nei statinio, nei pastato apibrėžimų, nustatytų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnyje.

Remdamasis tuo, teismas pabrėžė, kad netenkintinos Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto sąlygos dėl to, kad valstybinės žemės sklype turi būti funkcionuojantis statinys, kuriam eksploatuoti yra reikalinga valstybinė žemė. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto taikymo prasme žemės sklype Nr. 1147 neegzistuoja funkcionalus konkrečios paskirties statinys, o jei jo nėra, tai nėra ir ką eksploatuoti.

Todėl konstatuota, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 48SD-(14.48.104.)-8994 teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti teigiamą išvadą dėl žemės sklypo (projektinis Nr. 1147) suformavimo ir įregistravimo VĮ Registrų centre, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. spalio 30 d. raštu Nr. 1SS-(10.5)-2747 „Dėl skundo nagrinėjimo“ teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Audata“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87-90), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės, t. y. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-8994 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-(10.5)-2747 bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti teigiamą išvadą dėl žemės sklypo Nr. 1147 įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas formaliai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei visiškai nepasisakė ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir kad nuosavybę saugo įstatymai, o atsakovo ir teismų susidariusios situacijos vertinimas ir nepagrįstai siaurai aiškinamos teisės normos šią pamatinę pareiškėjo teisę pažeidžia.
2. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje pateiktą nuosavybės teisės apibrėžimą, akivaizdu, kad asmuo, nuosavybės teise valdantis daiktą, turi teisę jam priklausančiu daiktu naudotis bei juo disponuoti savo nuožiūra. Žodžiai „naudotis“ ir „disponuoti“ reiškia ne tik daikto savininko teisę daiktą naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį, ir teisę perleisti jam nuosavybės teise priklausantį daiktą kitam savininkui, bet taip pat reiškia, jog asmuo nuosavybės teise valdomą daiktą turi teisę rekonstruoti, atstatyti, pagerinti ir su juo atlikit kitus įstatymo nedraudžiamus veiksmus, todėl darytina išvada, jog niekas, nesant įstatyme (CK 4.39 str. 1 d.) nustatytų pagrindų, negali savininkui kliudyti įgyvendinti jo teisių į nuosavybę.
3. Pareiškėjas, vos įsigijęs nuosavybės teisę į ginčo pastatus, ėmėsi visų būtinų veiksmų, kad aplink jam nuosavybės teise priklausančius pastatus būtų suformuotas žemės sklypas, kurį vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostata, ketino išpirkti iš valstybės, tačiau dėl užsitęsusių ginčų su gretimo sklypo savininku dėl sklypo ribų, to padaryti iki šiol nepavyko.
4. Pareiškėjas, pradėjęs nuosavybės teise valdyti pastatus, nusprendė juos atstatyti ir šiuo metu ketina bei nori juos naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį, tačiau norint atlikti aukščiau nurodytus veiksmus, pareiškėjui yra būtina gauti statybą leidžiančius dokumentus, o to jis padaryti negali, kol jam nuosavybės teise priklausantys pastatai stovi ant valstybinės žemės. Kitaip tariant, pareiškėjas dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų negali įgyvendinti jam Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuotos teisės į nuosavybę.
5. Atsakovui atsisakius VĮ Registrų centras įregistruoti žemės sklypą, kurio projektinis Nr. 1147, pareiškėjui be teisėto pagrindo yra kliudoma valdyti ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais, t. y. juos atkurti ir naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai naikintini, o atsakovas įpareigotinas VĮ Registrų centras įregistruoti žemės sklypą, kurio projektinis Nr. 1147.
6. Atsakovas nepagrįstai siaurai aiškina Statybos įstatyme pateiktą statinio apibrėžimą, kadangi pastato pamatai yra statinio dalis bei viena iš pagrindinių jo laikančiųjų konstrukcijų, todėl esant aplinkybėms, kai pareiškėjas nori jam nuosavybės teise priklausančius statinius atstatyti ir juos naudoti pagal paskirtį, pamatų buvimo faktas turėtų būti traktuojamas kaip ir pastato egzistavimo faktas, dėl ko atsakovo argumentai dėl statinio nebuvimo ir jo funkcionalumo laikytini nepagrįstais, o teismo formalus Statybos įstatymo bei Žemės įstatymo nuostatų aiškinimas, kad nesant visapusiškai funkcionuojančio statinio, pareiškėjui negali būti suformuotas ir parduotas žemės sklypas ne aukciono būdu, sukuria prielaidas teisinei situacijai, kai žemės sklypas, ant kurio stovi pareiškėjui priklausantys statiniai, gali būti parduotas tretiesiems asmenims. Tokia teisinė situacija gali lemti neišvengiamą konfliktą tarp pareiškėjo ir galimai naujų žemės sklypo savininkų, jiems nesusitariant dėl statinių, esančių ant žemės sklypo, naudojimo.
7. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi faktinė situacija, kurią spręsdamas teismas turėjo priimti neformalų sprendimą, o teisingą sprendimą, kadangi išimtinai formalus teisės taikymas negali užkirsti kelio sąžiningam asmeniui pasinaudoti įstatyme numatyta materialiąja teise, šiuo atveju suformuoti žemės sklypą, reikalingą teisėtai įregistruotam statiniui eksploatuoti bei jį remontuoti.
8. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo nuosavybės teise valdomi statiniai stovi norimame įregistruoti žemės sklype. Iš byloje, esančių duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į statinius yra įregistruota viešajame registre, todėl, priešingai, nei teigia atsakovas bei pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo abejoti statinių egzistavimu ir pareiškėjo teisėmis jais disponuoti, kadangi visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).
9. Atsakovas neneigė aplinkybės, jog pareiškėjo pageidaujamas įsigyti valstybinės žemės plotas yra laisvas, jis taip pat nepaneigė aplinkybės, kad laisvame žemės plote nėra galimybės suformuoti racionaliam naudojimui atskiro žemės sklypo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo vertinimu, nėra jokių reikšmingų kliūčių suformuoti sklypą pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių statinių eksploatavimui (Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p.).

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 96-100) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog suprojektuotame žemės sklype Nr. 1147 neegzistuoja funkcionalus konkrečios paskirties statinys, kurį būtų galima eksploatuoti (naudoti). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, pastatas – paminklų cechas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra fiziškai pažeistas, jo baigtumas – 11 proc.; visi kiti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys statiniai, esantys (buvę) žemės sklype Nr. 1147, yra sunaikinti, ir, kaip pažymėjo teismas, dėl to tarp šalių ginčo nėra. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuos duomenis patvirtina ir byloje esantys įrodymai, o pareiškėjas tų duomenų neginčijo. Atkreiptinas teismo dėmesys, jog iš statinių kadastro duomenų bylos bei iš pareiškėjo iniciatyva parengto žemės sklypo Nr. 1147 plano M 1:500, akivaizdu, kad iš statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra likę tik pamatai. Statinio pamatai negali funkcionuoti kaip atskiras objektas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žemės sklypas Nr. 1147 pareiškėjui negali būti parduodamas be aukciono Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto tvarka.
2. Pagal Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ patvirtinimo“, 8.8 papunktį minėtas 11 proc. baigtumo statinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (tiksliau – statinio pamatai) nėra ir negali būti naudojamas (eksploatuojamas) pagal jo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, t. y. jame negali būti vykdoma gamybos, pramonės veikla, o tai reiškia, kad ginčo žemės sklypas negali būti ir nebus naudojamas jame įregistruoto, tačiau faktiškai neegzistuojančio statinio eksploatacijai.
3. Pagal Taisyklių 3 punkto 1 pastraipą žemės sklypai parduodami esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Sunykus statiniui, buvusio statinio savybės tampa nebepanaudojamos jo naudotojo poreikiams tenkinti, t. y. statinys nenaudojamas pagal jo paskirtį. Ilgą laiką nenaudojamas, neprižiūrimas bei iš esmės sunykęs statinys negali būti identifikuojamas kaip egzistuojantis statinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-380-492/2015). Tai reiškia, jog ir žemės sklypas nebenaudojamas statinio eksploatacijai. Todėl valstybinės žemės sklypas, kuriame yra sunykusio statinio pamatai, negali būti parduotas be aukciono pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto bei Taisyklių 2.4 papunkčio nuostatas. Teismų praktikoje taip yra aiškinamos ginčo santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-977/2009; 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-228/2013).
4. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-453/2014; 2015 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-873-624/2015), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-8994 „Dėl žemės sklypo, Nr. 1147, kadastro duomenų bylos patikrinimo“ teisėtai ir pagrįstai atsisakė pateikti išvadą dėl minėto žemės sklypo, o Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. spalio 30 d. raštu Nr. 1SS-(10.5)-2747 „Dėl skundo nagrinėjimo“ teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo.
5. Pareiškėjas, teigdamas, jog pradėjęs nuosavybės teise valdyti statinius, nusprendė juos atstatyti ir šiuo metu ketina juos naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį, nepateikta jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 1 d. 7 p., 24 str. 1 d., 53 str. 2 d., 57 str., 130 str. 2 d. 8 p., 130 str. 3 d.). Pažymėtina, kad įvertinus statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) baigtumą (11 proc.) pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, tokio statinio atstatymas reikštų naujo statinio statybą, nes pamatų, kaip atskiro statinio, pagal įregistruotą pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį – gamybos, pramonės – nėra galimybės naudoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-977/2009). Be to, kaip minėta, pagal Taisyklių 3 punkte 1 pastraipą, žemės sklypai parduodami esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, o ne būsimiems, kurie tik bus pastatyti ateityje.
6. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisę, teigiant, jog pareiškėjo nuosavybės teisė pažeidžiama. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), ir kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Pareiškėjas, būdamas statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) naudotoju (Statybos įstatymo 2 str. 73 d.), nevykdė teisės aktuose įtvirtintų statinių naudotojų pareigų, t. y. nesilaikė statinių techninės priežiūros taisyklių, o tai lėmė šio statinio techninės būklės pokyčius – jo sunykimą. Toks pareiškėjo neveikimas galimai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1893 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą („Statinių techninės priežiūros taisyklių nesilaikymas“). Taigi, ne Nacionalinės žemės tarnybos ar Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus veiksmai lėmė tokios faktinės situacijos susidarymą, o būtent paties pareiškėjo (galimai neteisėtas) neveikimas – statinių techninės priežiūros taisyklių nesilaikymas.
7. Apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad ginčo žemės sklype stovi pareiškėjui priklausantys statiniai, ir dėl to gali kilti konfliktas tarp pareiškėjo ir būsimo ginčo žemės sklypo savininko. Kaip minėta, pastatas – paminklų cechas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra fiziškai pažeistas, jo baigtumas – 11 proc., t. y. likę tik pamatai, o visi kiti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys statiniai, esantys (buvę) žemės sklype Nr. 1147, yra sunaikinti, todėl kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiame žemės sklype neegzistuoja funkcionalus konkrečios paskirties statinys, kurį būtų galima eksploatuoti (naudoti). Atsižvelgiant į tai, minėti argumentai visiškai nepagrįsti.
8. Nekilnojamojo turto registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“, numato galimybę išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus bei juridinius faktus; sunykę statiniai gali būti išregistruoti, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikus dokumentus, patvirtinančius nekilnojamojo daikto žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą.
9. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 3D-63 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus nuostatų, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-63, 1, 4.18 punkto pagrindu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius pagal kompetenciją atstovauja Nacionalinei žemės tarnybai teismuose. Taigi, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius šioje byloje atstovauja Nacionalinę žemės tarnybą ir veikia Nacionalinės žemės tarnybos vardu, todėl negali būti atskiru proceso dalyviu šioje administracinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, teismo prašo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus nelaikyti atskiru šio teisminio proceso dalyviu (trečiuoju suinteresuotu asmeniu), kadangi toks juridinis asmuo neegzistuoja ir negali būti proceso dalyviu byloje, ir prašo atsakovu byloje laikyti Nacionalinę žemės tarnybą, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjo skundo turinys patvirtina, kad ginčas yra kilęs dėl valstybei priklausančio žemės sklypo suformavimo procedūrų, remiantis kuriomis pareiškėjas ketina žemės sklypą įsigyti statinių eksploatavimui.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnį teritorijos planavimas yra tikslingas procesas ir planuojant teritoriją turi būti žinomas parengto žemės sklypo formavimo tikslai. Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad pagrindinę žemės naudojimo paskirtį lemia žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikis.

Dėl to formuojant žemės sklypą yra nustatoma žemės sklypo naudojimo paskirtis. Negali būti planuojama teritorija, jei pagal pasirinktą paskirtį žemės sklypas negalės būti naudojamas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punktu nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Minėtu teisės reguliavimu nustatyta, kad pareiškėjo pasirinkto sklypo formavimą lemia esantys žemės sklype statiniai ir įrengimai, tačiau, kaip byloje yra įrodyta, šio ginčo atveju pareiškėjo įgyti statiniai yra nunykę ir dėl jų būklės negali būti eksploatuojami pagal jų buvusią paskirtį. Nesant statinių, kurie galėtų būti naudojami pagal paskirtį, nebelieka sąlygos, lemiančios poreikį formuoti žemės sklypą tokiems statiniams eksploatuoti.

Dėl šios aplinkybės pareiškėjas neturi teisės reikalauti parduoti žemės sklypą jo pasirinktu pagrindu, kadangi tai prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatai, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais ir tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Kaip minėta, pareiškėjui priklausantys statiniai negali būti naudojami poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį, todėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjo skundo netenkinimo argumentai yra pagrįsti.

Šio ginčo apimtyje nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo galimybių atstatyti išnykusius statinius pagal paskirtį, kadangi ginčo dalyką sudaro sklypo suformavimo galimybė statinių eksploatavimui, o ne jų statybai. Pažymėtina, kad administracinis teismas pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį sprendžia ginčus dėl pažeistos teisės ar intereso ir nevertina asmens teisės, kol ji nėra pažeista. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie ateityje galimai kilsiantį teisės pažeidimą nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas