Administracinė byla Nr. eP-20-575/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03252-2021-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.2; 60.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugpjūčio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Megarus“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023 pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Megarus“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Megarus“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija) su skundu, kuriame prašė panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus rajono skyriaus 2021 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. SD(19.1)-7330 ,,Dėl 2020 m. liepos 24 d. vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutarties Nr. VUIA(19.1)-2“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą iš naujo svarstyti pareiškėjo 2021 m. gegužės 21 d. prašymą.
2. Skunde komisijai pareiškėjas nurodė, kad skundžiamame Sprendime Tarnyba atsisakymą pratęsti 2020 m. liepos 24 d. vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutarties Nr. VUIA(19.1)-2 (toliau – ir Sutartis) vykdymo terminą grindė vieninteliu argumentu, t. y. kad įstatymai nenustato galimybės šios sutarties vykdymą pratęsti ilgesniam nei 10 mėnesių terminui. Šis Tarnybos argumentas, pareiškėjo vertinimu, yra nepagrįstas, kadangi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte yra nustatyta 10 mėnesių termino išimtis vietinių užimtumo iniciatyvų (toliau – ir VUI) projektų įgyvendinimo atvejais, be to, ši įstatymo nuostata nenustato draudimo tokį terminą pratęsti. Pasak pareiškėjo, Tarnyba netinkamai aiškino Užimtumo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į šio įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą išimtį, Sprendime visiškai nevertino faktinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas prašė pratęsti darbo vietų įsteigimo terminą.
3. Komisija 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 21R3-133 administracinėje byloje Nr. AG3-108/25-2021 (toliau – ir Komisijos sprendimas) panaikino Tarnybos Sprendimą ir įpareigojo Tarnybą pareiškėjo 2021 m. gegužės 21 d. prašymą dėl darbo vietų steigimo termino pratęsimo išnagrinėti iš naujo.
4. Komisija vertino, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytas 10 mėnesių terminas darbo vietoms įsteigti nėra naikinamasis. Komisija konstatavo, kad Tarnyba nevertino Bendrovės prašyme pratęsti minėtą terminą nurodytų aplinkybių, dėl jų nepasisakė, apsiribojo formaliu ir konkrečiomis teisės aktų normomis nepagrįstu teiginiu, kad pratęsti VUI projekto įgyvendinimo terminą ilgesniam nei 10 mėnesių terminui negali. Šiomis aplinkybėmis buvo padaryta išvada, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.
5. Atsakovas Tarnyba su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Megarus“ skundą atmesti.
5.1. Tarnyba skunde nurodė, kad Komisijos atliktas teisės aktų dėl darbo vietos įsteigimo termino aiškinimas prieštarauja VUI projektų įgyvendinimo tvarkos reglamentavimui. Be to, nagrinėdama šalių sudarytą Sutartį, Komisija netinkamai aiškino ne tik Sutarties nuostatas, bet ir teisės aktus, kurie tiesiogiai reglamentuoja darbo vietų įsteigimo terminą. Tuo pačiu Komisija savo sprendimu pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.189 straipsnio 1 dalį ir paneigė sutarčių privalomumo principą.
5.2. Tarnyba pažymėjo, kad Sutartyje, kuri sudaryta pagal Tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) standartines sąlygas, nustatytos ne tik šalių teisės, bet ir pareigos, kurias šalys privalo įvykdyti siekiant Sutarties tikslo. Tarnyba įvykdė Sutarties 3.1 papunktyje nustatytą įsipareigojimą ir pareiškėjui pervedė 78 942 Eurų subsidiją (avansą), tačiau pareiškėjas savo įsipareigojimų neįvykdė. Šalims pasirašius 2021 m. vasario 15 d. susitarimą Nr. VUIA(19.1)-20 (toliau – ir Susitarimas), pareiškėjui buvo nustatytas galutinis darbo vietų įsteigimo terminas – iki 2021 m. gegužės 21 d.
5.3. Tarnybos įsitikinimu, aiškinimas dėl 10 mėnesių darbo vietų įsteigimo termino iškreipia Sutarties vykdymo esmę, tikslą ir jos sąlygų tarpusavio ryšį – 10 mėnesių darbo vietų įsteigimo terminą skaičiuojant iš naujo nuo kiekvieno naujo sudaryto susitarimo, o ne nuo Sutarties sudarymo, jis galėtų būti tęsiamas iki begalybės, o tai ne tik lemtų, kad viena iš Sutarties šalių (Tarnyba) atsirastų nelygioje pozicijoje, bet dar ir aiškiai parodo, kad neatsižvelgiant į Sutarties privalomumo principą, pareiškėjas Sutartį galėtų įvykdyti bet kaip ir bet kada. Komisijos sprendimas neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų, o Tarnybos priimtas Sprendimas, kurio pagrindu Tarnyba pareiškėjo prašo grąžinti 78 942 Eur išmokėtą subsidiją, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes.
6. Pareiškėjas UAB „Megarus“ atsiliepime į Tarnybos prašymą prašė jį atmesti. Pareiškėjas akcentavo, kad Sutarties pratęsimas ilgesniam nei 10 mėnesių terminui nuo Sutarties sudarymo momento neprieštarautų įstatyminiam Sutarties santykių reguliavimui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktas numato neribotą Sutarties vykdymo terminą. Tiek Sutartis, tiek ir Užimtumo įstatymas nenustato jokio išankstinio projekto vykdymo termino. Pareiškėjo įsitikinimu, Sutarties vykdymo terminų pratęsimų kiekį ir / ar trukmę turi teisę reguliuoti atsakovas, tačiau racionaliais ir pagrįstais sprendimais, atitinkančiais protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, keliamus kiekvienam viešojo administravimo subjektui bei jo priimamiems administracinės teisės aktams.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė Tarnybos prašymą.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iki Susitarime dėl Sutarties 2.1 papunkčio pakeitimu nustatyto termino (2021 m. gegužės 21 d.) neįsteigė 12 darbo vietų. Teismas nurodė, kad nekilo ginčas ir dėl to, jog, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punktu, subsidijos gavėjas privalo grąžinti Tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis neįsteigė (nepritaikė) darbo vietų iki vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje nurodyto laikotarpio, kas taip pat numatyta ir Sutarties 8.1.2 papunktyje. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl to, ar Tarnyba turėjo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl termino darbo vietoms įsteigti pratęsimo, ar galėjo, esant pagrindui, tą terminą pratęsti, ar tai draudžia imperatyvios teisės aktų normos.
9. Teismas nustatė, kad atsakovas Sprendimu atsisakė pratęsti Sutartyje (2.1 papunktis) numatytą darbo vietų steigimo terminą dėl teisinio reguliavimo. Teismo vertinimu, Tarnybos Sprendime nėra nurodyti teisės aktai, kuriais rėmėsi atsakovas, tačiau procesiniuose dokumentuose Komisijai ir teismui atsakovas nurodė, jog imperatyvi nuostata, neleidžianti Tarnybai pratęsti darbo vietų įsteigimo termino ilgesniam negu 10 mėnesių laikotarpiui, yra įtvirtinta Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte.
10. Vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktu, teismas pažymėjo, kad įstatyme yra aiškiai įtvirtinta išimtis – išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį. Teismas pritarė Komisijai, jog darbo vietą nuo sutarties pasirašymo dienos per 10 mėnesių privalo įsteigti subjektai, gavę subsidijas darbo vietų steigimui (pritaikymui), o taip pat gavę paramą savarankiškam užimtumui įgyvendinti, bet ne tie subsidijų gavėjai, kurie įgyvendina vietinių užimtumo iniciatyvų projektus, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog 10 mėnesių terminas darbo vietoms įsteigti yra naikinamasis VUI projektų įgyvendinimo atveju.
11. Teismas konstatavo, kad Komisija tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti atsakovo prašyme nurodytais motyvais nebuvo pagrindo.
III.
12. Tarnyba apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
13. Tarnyba akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nesistemiškai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias VUI darbo vietų įsteigimo terminą. Atsakovo įsitikinimu, sistemiškai aiškinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktą ir Aprašo nuostatas (pareiškėjui palankesnę Aprašo 2021 m. vasario 18 d. redakciją), darytina išvada, kad yra numatytas maksimalus 10 mėnesių terminas nuo VUI sutarties pasirašymo dienos, kuomet subsidijos gavėjas privalo atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas, be to, nėra numatyta jokių išimčių, kuomet šis terminas galėtų būti pratęstas, t. y. šis 10 mėnesių terminas negali būti viršijamas ir yra imperatyvus (kartu ir naikinamasis).
14. Atsakovas akcentavo, kad VUI rėmimas yra susijęs su valstybės lėšų, skiriamų darbo užimtumui remti ir darbo užimtumo rėmimo priemonėms įgyvendinti, panaudojimu. Šių lėšų skirstymas bei panaudojimas turi būti ne tik ekonomiškai pagrįstas, naudingas, tačiau ir skaidrus. Todėl kiekvienas subsidijos gavėjas, siekiantis įgyti teisę pasinaudoti valstybės teikiama socialine ir ekonomine pagalba steigiant darbo vietas, privalo itin atidžiai vykdyti ne tik kandidato gauti subsidiją pareigas, bet ir pareigą tinkamai rūpintis, kad Sutartis būtų vykdoma joje nurodytomis sąlygomis.
15. Pareiškėjas UAB „Megarus“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame Sprendime atsakovas nenurodė jokio įstatymo, draudžiančio pratęsti Sutarties 2.1. punkte nustatytą terminą. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte yra įtvirtinta imperatyvi išimtis darbo vietų steigimo terminui – būtent vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejais. Pareiškėjas akcentavo, kad Tarnybos cituojamas Aprašas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nereguliuoja vietinių užimtumo iniciatyvų projekto dalyvių darbo vietų įsteigimo terminų, t. y. netikslina įstatymo normos, įvirtintos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte.
17. Pareiškėjo įsitikinimu, minėtas terminas įsteigti (pritaikyti) darbo vietas vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimui yra nustatytas tik tarp šalių sudarytos Sutarties 2.1 punkte. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sutarties 2.1 punkto terminas nėra naikinamasis, nes Sutartyje nėra nustatyta jokių apribojimų jį pratęsti. Tai buvo padaryta šalių 2021 m. vasario 15 d. Susitarimu.
IV.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023 atsakovo Tarnybos apeliacinį skundą tenkino – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, t. y. panaikino Komisijos sprendimą ir pareiškėjo UAB „Megarus“ skundą atmetė.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nebuvo, t. y. 2020 m. liepos 24 d. Sutartimi pareiškėjas įsipareigojo iki 2021 m. vasario 18 d. įsteigti 12 darbo vietų Tarnyboje registruotiems darbo ieškantiems asmenims, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis; ši Sutartis Susitarimu pakeista, nustatant darbo vietų įsteigimo terminą iki 2021 m. gegužės 21 d.; pareiškėjui neatlikus šios pareigos, atsakovas 2021 m. liepos 1 d. Sprendimu pareikalavo sugrąžinti subsidiją (78 942 Eur).
20. Įvertinęs Tarnybos apeliacinio skundo argumentus (t. y. kad pagal Užimtumo įstatymo ir Aprašo nuostatas terminas įsteigti darbo vietas negali būti ilgesnis negu 10 mėnesių, skaičiuojant jį nuo Sutarties sudarymo), pareiškėjo poziciją, kurią patvirtino ir Komisija, ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija nesutiko su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu, kad, esą, VUI projektų įgyvendinimo tvarkai gali būti taikomas ilgesnis terminas negu 10 mėnesių.
21. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad VUI projektų įgyvendinimo tvarka (žr. Užimtumo įstatymo 46 str.) taikoma tada, kai Tarnyboje registruotiems darbo ieškantiems asmenims įsteigiamos darbo vietos, t. y. šiuo atveju įmanoma daug greičiau suplanuoti tokio projekto įgyvendinimą žinant, kokie darbo ieškantys asmenys yra registruoti Tarnyboje, negu darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimo atveju (žr. Užimtumo įstatymo 45 str.), kai tenka remti papildomai remiamus (žr. Užimtumo įstatymo 25 str.), t. y. turinčius negalią, darbuotojus. Be to, pareiškėjo, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo siūlomas aiškinimas reikštų, kad atsakovas privalėtų teikti subsidijas VUI projektų įgyvendinimui iš esmės palankiau negu papildomai remiamų, t. y. turinčių negalią, darbuotojų atžvilgiu, o toks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų Užimtumo įstatymo paskirties ir tikslų, numatytų šio įstatymo 1 straipsnyje.
22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-218-822/2023, pateikiamais išaiškinimais, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad teisės aktuose (t. y. Užimtumo įstatyme ir Apraše) yra nustatytas maksimalus 10 mėnesių terminas nuo VUI sutarties pasirašymo dienos, kuomet subsidijos gavėjas privalo atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas; teisės aktai nenustato jokių išimčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti pratęstas.
23. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo apeliacinis skundas turi būti tenkinamas, pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimai naikinami, o pareiškėjo skundas atmetamas.
V.
24. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo UAB „Megarus“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.
25. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
2023 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023 panaikino Komisijos sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą bei atmetė pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Sprendimo panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutarties, priimtos iš esmės analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje Nr. eA-218-822/2023, išaiškinimus, konstatavo, kad teisės aktai (t. y. Užimtumo įstatymas ir Aprašas) nenustato jokių išimčių, dėl kurių numatytas maksimalus 10 mėnesių terminas VUI paraiškoje numatytoms veikloms atlikti ir įsteigti darbo vietas galėtų būti pratęstas.
26. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutarties vykdymo nustatyto 10 mėnesių termino pratęsimo teisėtumo kitoje administracinėje byloje Nr. eA-114-525/2024 (iš esmės analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis išnagrinėtai bylai) buvo sudaryta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija. Išplėstinė teisėjų kolegija baigiamajame teismo akte – 2024 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-114-525/2024 – pažymėjo, jog pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (įskaitant šio teismo sprendimus ir nutartis, kuriais savo procesiniuose dokumentuose rėmėsi pareiškėjas ir atsakovas), aiškinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas bei jose įtvirtintą su VUI projektų įgyvendinimu susijusią išimtį, plėtojimas.
27. Pareiškėjas nurodo, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, be kita ko, išaiškinta, kad „<...> bendra paramos darbo vietoms steigti tvarka yra įtvirtinta Užimtumo įstatymo 44 straipsnyje, iš kurio nuostatų matyti, jog konkrečioms paramos darbo vietoms steigti priemonėms, atsižvelgiant į joms keliamus skirtingus tikslus bei pobūdį, Užimtumo įstatyme yra nustatytos tam tikros su šių atskirų priemonių įgyvendinimu susijusios specialiosios taisyklės, išimtys. Viena tokių išimčių įtvirtinta ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte, nustatant, kad subsidijos gavėjas privalo darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Tarnyba už suteiktą subsidiją ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos, išskyrus VUI projektų įgyvendinimo atvejį. Taigi įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią dėl galimybės VUI projektus įgyvendinti ir per ilgesnį nei 10 mėnesių terminą, subsidijos gavėjui ir Tarnybai dėl to atskirai susitariant VUI įgyvendinimo sutarties pakeitimu tokiu būdu išvengiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punkte nurodytų pasekmių – subsidijos gavėjui pervestos subsidijos grąžinimo“.
28. Pareiškėjo įsitikinimu, išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023 (kurioje prašoma atnaujinti procesą) apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl padarė priešingas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos neatitinkančias išvadas bei priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, kurį būtina naikinti šiame prašyme nurodytu pagrindu ir motyvais.
29. Pareiškėjas nurodo, kad panaikinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2023 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023, turėtų būti išspręsti kiti klausimai – dėl pareiškėjo ir atsakovo sudarytos taikos sutarties panaikinimo, žalos (nuostolių) priteisimo, neišmokėtos subsidijos dalies išmokėjimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kt.
30. Dėl termino prašymui atnaujinti procesą pateikti pareiškėjas pažymi, kad pateikdamas šį prašymą jis nepraleido nustatyto 3 mėnesių termino, skaičiuojant nuo tos dienos, kai sužinojo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-525/2024 (ABTĮ 159 str. 1 d.). Taip pat nėra pažeistas bendras prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo 5 metų terminas, kuris skaičiuotinas nuo šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos paskelbto 2023 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023 (ABTĮ 159 str. 3 d.).
31. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-754-815/2023 netenkinti.
32. Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vykdydamas teisingumą 2023 m. birželio 7 d. priėmė galutinį teismo sprendimą. Akcentuotina, kad priimdamas šį įsiteisėjusį sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vadovavosi ne tik aktualiais teisės aktais, bet ir konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Kadangi po įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškėjas negrąžino Tarnybai jam (pareiškėjui) išmokėtos subsidijos, Tarnyba kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl skolos priteisimo, o pareiškėjui pripažinus Tarnybos reikalavimą dėl subsidijos grąžinimo, bendrosios kompetencijos teismas patvirtino šalių taikos sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojo grąžinti subsidiją dalimis.
33. Tarnybos įsitikinimu, visi jos atlikti veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, atsižvelgiant į priimtus teismų sprendimus, todėl nėra jokio pagrindo spręsti pareiškėjo prašyme keliamus klausimus dėl taikos sutarties panaikinimo ir žalos atlyginimo.
34. Atsižvelgiant į proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir tikslus, Tarnybos nuomone, ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą
Nr. eA-114-525/2024 išplėtojo teismų praktiką, aiškinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas, nereiškia, kad tas pats teismas, priimdamas 2023 m. birželio 7 d. sprendimą, padarė klaidą. Iš įsiteisėjusio sprendimo matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai įvertino ir išnagrinėjo Tarnybos priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kilusio ginčo kontekste atliko individualių aplinkybių savarankišką vertinimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimas nuosekliai motyvuotas, paremtas oficialia konstitucine doktrina, bendrųjų teisės principų taikymu ir aiškinimu, todėl Tarnyba nesutinka, kad procesas būtų atnaujintas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
VI.
35. Pareiškėjas UAB „Megarus“ siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje
Nr. eA-754-815/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV dalyje. Proceso atnaujinimas yra pripažįstamas išimtine ir galutine įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015).
37. Vadovaujantis ABTĮ 162 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tais atvejais, kai teismas konstatuoja, kad buvo pagrindas atsisakyti priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.
38. Pagal ABTĮ 159 straipsnio 1 dalį, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, pagal to paties straipsnio 2 dalį asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daugiau nei vieneriais metais praleidus paminėtus terminus, ABTĮ 159 straipsnio 2 dalies pagrindu pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-14-552/2023).
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau, nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-7-146/2016; 2022 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-52-815/2022). Be to, ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesio termino eigos pradžios nustatymas gali skirtis priklausomai nuo pagrindo, nurodyto prašyme dėl proceso atnaujinimo.
40. Minėta, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje administracinėje byloje grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu. Pareiškėjo teigimu, jis įsitikinęs, kad nėra praleidęs ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 3 mėnesių termino.
41. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo prašoma atnaujinti administracinė byla
Nr. eA-754-815/2023 buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2023 m. birželio 7 d. sprendimu, kuris tą pačią dieną buvo paskelbtas ir įsiteisėjo. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2024 m. lapkričio 29 d. (prašymas priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartimi).
42. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, tokių aplinkybių paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi, ir 3 mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr., pvz., 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-33/2014; 2016 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-37-438/2016;
2016 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-46-552/2016; 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-91-520/2016; 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-108-552/2016; 2022 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-492/2022; kt.).
43. Jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-29-662/2018).
44. Taigi, nors pareiškėjas aplinkybę, sudarančią pagrindą atnaujinti procesą, sieja su sužinojimu apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-525/2024, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-40/2012, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-29-662/2018, 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-968/2021). Todėl šiuo atveju ir sužinojimas apie pareiškėjo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį (susipažinimas su ja) nėra aktualus tikrinant, ar prašymas atnaujinti procesą paduotas nepraleidus įstatyme nustatytų terminų.
45. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023 paduotas praleidus ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir neprašo atnaujinti praleisto termino (kadangi, jo nuomone, jis nėra praleidęs termino kreiptis su prašymu atnaujinti procesą), tačiau šis terminas šiuo atveju atnaujintas ir negalėtų būti, kadangi pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą padavė vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 159 str. 2 d.).
46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad buvo pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo (ABTĮ 161 str.; 33 str. 2 d. 9 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklostė nagrinėjamu atveju, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką paprastai atsisakoma priimti prašymą atnaujinti procesą (žr., pvz., 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-1062/2018; 2021 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-19-442/2021 ir administracinėje byloje Nr. eP-17-968/2021; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-78-575/2021; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-79-1047/2023; kt.).
47. Kadangi pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą buvo paduotas praleidus ABTĮ 159 straipsnyje nustatytus terminus, o tai buvo pagrindas atsisakyti priimti tokį pareiškėjo prašymą, todėl atsisakytina atnaujinti procesą (ABTĮ 162 str. 2 d.).
48. Atsisakius atnaujinti procesą ABTĮ 162 straipsnio 2 dalies pagrindu, teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su proceso atnaujinimo pagrindais, nepasisako.
49. Pareiškėjas už prašymą dėl proceso atnaujinimo sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, todėl ši suma grąžintina pareiškėjui (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsniu, 162 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-754-815/2023 pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Megarus“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Megarus“ 30 Eur (trisdešimt eurų) žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė