Civilinė byla Nr. 3K-3-273/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01845-2009-5
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Januškienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. R. K. ir trečiojo asmens J. S. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 11 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių J. K., O. R. K. bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. S. ieškinius atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Alytaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus prekyba“ dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia bei pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys J. V. (J. V. teisių perėmėja), D. P. (S. B. teisių perėmėja), A. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. K. (po jos mirties teises perėmė R. K.) kreipėsi į teismą nurodydama, kad jos ir trečiųjų asmenų tėvai (seneliai) J. B. ir U. B. Alytaus mieste iki žemės nacionalizacijos turėjo apie 10,64 ha žemės dabartinės (duomenys neskelbtini) rajone ir apie 0,50 ha žemės (duomenys neskelbtini). Ieškovė 1991 m. lapkričio 19 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. B. ir U. B. įpėdinių turėtą žemę Alytaus mieste. 2006 m. rugsėjo 11 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu nustatyta, kad šiuo metu didžioji šios žemės dalis užimta (duomenys neskelbtini) gatvės, o šiaurinėje jos dalyje yra įrengtas gėlių turgelis, UAB „Alytaus prekyba“ (anksčiau vadinosi KB „Alytaus prekyba“) nuomojasi žemę prekybos paslaugoms teikti ((duomenys neskelbtini) veikia turgus, kita į rytus esanti žemės dalis užimta kapitalinių pastatų ir statinių). Alytaus miesto savivaldybė suformavo 0,0333 ha žemės sklypą ir 2007 m. teikė Alytaus apskrities viršininko administracijai atkurti J. ir U. B. įpėdiniams nuosavybę į šią žemę, tačiau ieškovė ir kiti pretendentai nesutiko su Alytaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 19 d. žemės sklypo atkūrimo sprendimo projektu, nes juo neatkuriamos nuosavybės teisės į gretą esantį (apie 0,0570 ha ploto) laisvą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nes, kadastro ir registro duomenimis, šiame žemės sklype yra keli laikini statiniai, o 3340 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 1999 m. liepos 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi, 2001 m. spalio 3 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi ir 2006 m. balandžio 3 d. susitarimu išnuomotas UAB „Alytaus prekyba“,
Ieškovė teigė, kad nuomojama žemė neužimta, nes joje nėra kapitalinių statinių, kurių aptarnavimui ir eksploatacijai žemė būtų reikalinga.
Ieškovė O. R. K. ir trečiasis asmuo J. S. ieškiniu prašė:
1) pripažinti 1999 m. liepos 26 d. Sutartį Nr. N11/99-1965, 2001 m. spalio 3 d. Sutartį ir 2006 m. balandžio 3 d. Susitarimą negaliojančiais;
2) pripažinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-212 patvirtintą 0,3340 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalųjį planą negaliojančiu;
3) įpareigoti Alytaus m. savivaldybę suformuoti savarankiškus žemės sklypus B. ir K. vardu iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausančios teritorijos ribose ir parengti šį sklypą nuosavybės teisių atkūrimui;
4) įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šiuos žemės sklypus.
Trečiasis asmuo J. S. patikslintu ieškiniu prašė:
1) pripažinti 1999 m. liepos 26 d. ir 2001 m. spalio 3 d. Sutartis bei 2006 m. balandžio 3 d. Susitarimą ir detalųjį planą negaliojančiais;
2) įpareigoti Alytaus m. savivaldybę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti savarankiškus žemės sklypus J. ir U. B. vardu iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausančios teritorijos ribose, neįtraukiant teritorijos po esamais pastatais, tarp jų pažymėtą plane raide A, ir parengti šiuos sklypus nuosavybės teisių atkūrimui;
3) įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius skaičiuojant nuo žemės sklypų suformavimo ir žemės naudojimo sąlygų nustatymo priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šiuos žemės sklypus.
Ieškinio papildymu trečiasis asmuo J. S. prašė leisti nugriauti bešeimininkius, savavališkai pastatytus laikinus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), bei išregistruoti išnykusius daiktus iš Nekilnojamojo turto registro.
Ieškovė O. R. K. ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. S., grįsdamos savo reikalavimus, nurodė, kad K. ir B. iki nacionalizacijos valdyti žemės sklypai ribojasi. Nacionalizuotos žemės dalis šiuo metu patenka į UAB „Alytaus prekyba“ naudojamą žemę. R. O. K. tėvas P. K. iki nacionalizacijos Alytaus mieste valdė 10 ha žemės ir 1991 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). J. S. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. B. ir U. B. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą kreipėsi 1991 m. lapkričio 19 d. Kadangi prašymai atkurti nuosavybės teisę buvo pateikti dar iki žemės sklypo suformavimo ir išnuomojimo, kai dalis žemės sklypo (2144 kv. m) dar buvo laisva ir neužstatyta, tai tiek nuomos sutartis, tiek detalusis planas tiesiogiai pažeidžia pretendentų teises, valstybės įsipareigojimus atkurti nuosavybę natūra. Statiniai sklype laikini, todėl yra galimybė atskirti dalį žemės sklypo, suformuoti naują sklypą ir į jį atkurti nuosavybės teises (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis). Žemės plane raide „A“ pažymėta teritorija (B. valdytos žemės teritorija) neužstatyta, nėra detaliuoju planu priskirta valstybės ar savivaldybės poreikiams, yra laisva.
Atsakovas UAB „Alytaus prekyba“ su ieškiniais nesutiko; nurodė, kad nuo 1987 m. rugpjūčio 21 d. teisėtai naudojasi ginčo žemės sklypais bei juose esančiais statiniais, kurie nėra laikini, taip pat kad Kauno apygardos teismas 1998 m. spalio 12 d. sprendimu Alytaus apskrities viršininko administraciją įpareigojo sudaryti su UAB „Alytaus prekyba“ ginčo žemės sklypo nuomos sutartį dvidešimt penkerių metų laikotarpiui.
Alytaus apskrities viršininko administracija (dabar Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) su ieškiniais nesutiko ir nurodė, kad ginčo žemės sklype yra nuolatiniai statiniai. J. B. ir U. B. įpėdinių valdytoje žemėje yra suformuoti žemės sklypai juose esantiems pastatams eksploatuoti, todėl ginčo žemė valstybės išperkamai žemei priskirtina pagal detaliuosius planus.
Alytaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad Kauno apygardos teismas 1998 m. spalio 12 d. sprendimu įpareigojo sudaryti ginčo sklypo nuomos sutartį dvidešimt penkeriems metams (0, 3176 ha žemės sklypo nuoma yra pagal teismo sprendimą, 0, 0164 ha žemės sklypas yra po pastatais, įregistruotais Nekilnojamojo turto registre). Alytaus miesto taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-212 teisėtai patvirtino 0,3340 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Detaliuoju planu ginčo žemės sklypas, kuriame veikia turgavietė, numatytas kaip reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, todėl šios žemės grąžinimas natūra negalimas.
Trečiasis asmuo A. S. ieškinius palaikė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkurti natūra neįmanoma, nes ji užimta ir naudojama pastatams eksploatuoti (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalis 1 punktas, 2 dalies 3 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl ši žemė valstybės išpirktina. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklype iki 1987 m. liepos 1 d. buvo autobusų stotis, po to įkurta turgavietė. 1999 m. liepos 26 d. Alytaus apskrities viršininkas sutartimi Nr. 11/99-1956 25 metams išnuomojo kooperatinei bendrovei „Alytaus prekyba“ 0, 3176 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Išnuomoto žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti. 2001 m. spalio 3 d. Alytaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Alytaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 24 d. įsakymu Nr.11-62, ir kooperatinė bendrovė „Alytaus prekyba“ sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N11/2001-2338, kuria iki 2024 m. liepos 26 d. kooperatinei bendrovei „Alytaus prekyba“ išnuomota 0,0164 ha ploto žemės sklypo dalis, esanti (duomenys neskelbtini), bendrame 0, 3340 ha žemės sklypo plote. Išnuomoto žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis ir ūkinės veiklos būdas – kita paskirtis, ūkinės veikos būdas – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų statybai ir eksploatavimui. 2006 m. balandžio 3 d. Susitarimu Nr. S11/2006-295, kuriuo padaryti pakeitimai žemės nuomos sutartyse, sutarta, kad kooperatinei bendrovei „Alytaus prekyba“ išnuomojamas 0,3340 ha ploto žemės sklypas ir 0,3176 ha ploto žemės sklypo dalis 0,3340 ha ploto žemės sklype. Teismas nustatė, kad ginčo sklype savavališkai pastatytų statinių nėra, o esantys statiniai nėra laikini, jie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jų savininkas – UAB „Alytaus prekyba“. Pagal Alytaus miesto bendrojo plano sprendinius sklypas pakliūva į visuomeninių pastatų zoną, bet galimas ir komercinis šios teritorijos naudojimo būdas. Teismo nuomone, turgavietė yra ir bus naudojama visuomenės poreikiams tenkinti. Teismas taip pat konstatavo, kad J. S. nurodytas žemės sklypas, plane pažymėtas „A“, nėra laisvas, tai šaligatvis, kuris yra neatskiriama (duomenys neskelbtini) dalis, todėl į ją negali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės O. R. K. ir trečiojo asmens J. S. apeliacinius skundus, juos atmetė ir 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkurti natūra neįmanoma, nes ji reikalinga pastatams eksploatuoti ir yra valstybės išpirktina. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu žemė po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.); yra suteikta individualiai statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose.
Teisėjų kolegija nurodė, kad jeigu yra požymių, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtinamas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A11-263-03).
Vertindamas, ar turgavietės eksploatavimo faktas gali būti pripažintas rodančiu visuomenės poreikį į ginčo sklypą, teismas nurodė, kad tai kiekvienu atveju nustatoma įvertinus konkrečias bylos aplinkybių visumą, o nagrinėjamu atveju sklype buvo numatyta papildomai (vietoje laikinų statinių) statyti dviejų aukštų prekybos paviljoną, kurio statybai leidimas neišduotas ir statyba nepradėta dėl to, kad teismas šioje byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl tai rodo visuomenės poreikio egzistavimą, o ginčo žemės sklype esantiems statiniams pagal teritorinį suplanavimą yra būtinas žemės sklypas (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas sprendė, kad suformuoti laisvo žemės sklypo, esančio prieš (duomenys neskelbtini), taip pat negalima, nes tai šaligatvio praplėtimas, tarnaujantis miesto žmonėms.
Teismas nurodė, kad ginčo sklype esantys ir UAB „Alytaus prekyba“ priklausantys statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ne kaip laikini pastatai, registro duomenys yra teisingi ir išsamūs, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo J. S. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti savarankiškus J. S. reikalavimus.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tam tikra apimtimi prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, todėl šios įstatymo nuostatos dėl nuosavybės teisių atkūrimo ribojimų nuo 2001 m. balandžio 4 d. negalėjo būti taikomos, todėl teismas, nagrinėjamoje byloje nustatęs ribojimus atkurti nuosavybę, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 22 d. sprendimu suformavo precedentą, kad išnuomotas žemės sklypas nėra kliūtis nuosavybės teisėms atkurti. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu sprendė, kad nepakanka nurodyti, jog žemė yra priskirta visuomenės poreikiams – konkretus sklypas ar žemės teritorija turi būti tiesiogiai skirta visuomenės poreikiui naudoti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisių į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkurti natūra neįmanoma, nes ji reikalinga pastatams eksploatuoti ir yra valstybės išpirktina.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jei asmuo yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, ši žemės dalis negali būti laikoma laisva ir joje negali būti sprendžiami jokie žemės sklypų suteikimo kitiems asmenims klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2003, 2004 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2004, 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-289/2007). Asmuo, ketinantis įsigyti nuosavybėn jo naudojamą asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus, todėl jam tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių valstybinės žemės sklypui pirkti, t. y. kad į sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007).
Bylą nagrinėję teismai padarė esminį materialiosios teisės normos pažeidimą, nes kasatorė dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi 1991 m. lapkričio 19 d., prašydama visą jai priklausančią atkurti nuosavybę atkurti natūra, todėl po šios datos ir Konstitucinio Teismo nutarimo visi valstybės institucijų sprendiniai ir jų padariniai, išskyrus tuos, kurie ginčo žemę priskiria visuomenės poreikiams, yra neteisėti kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo požiūriu. Žemės sklypų formavimas yra deleguotas atsakovui Alytaus m. savivaldybei, todėl kasatorė ieškiniu tik apibrėžia savo pretenzijos ribas, o po ieškinio patenkinimo toje teritorijoje Alytaus m. savivaldybė suformuotų savarankišką sklypą ir į jį Žemės nacionalinė tarnyba atkurtų nuosavybės teises kasatorės naudai. Ginant nuosavybės teises turi būti panaikinti visi sudaryti sandoriai ir priimti sprendimai, varžantys arba ribojantys nuosavybės teisių atkūrimą.
Teismai pažeidė pareigą ginti pažeistas teises ir netinkamai aiškino bei taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį dėl ginčo žemės priskyrimo prie valstybės išperkamos žemės. Kasatorė prašo atkurti nuosavybės teises į dvi teritorijas, esančias viena šalia kitos, jos naudojamos skirtingų atsakovų, nors abiejų sklypų savininkė yra valstybė): viena teritorija plane pažymėta „A“ (atsakovų vadinama šaligatviu, kuri niekam nėra paskirta ir užstatyta), kita – plane esanti virš teritorijos „A“, ja naudojasi AB „Alytaus prekyba“, tačiau joje nėra jokių teisėtai pastatytų ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių. Dėl šių teritorijų niekada nebuvo priimtas detalusis planas ar sprendimas, kuriuo ginčo teritorija būtų priskirta valstybės saugomai teritorijai, draustiniui, nacionaliniam parkui, miškui, vandens telkiniui, rekreacinei teritorijai, joje nėra nustatytų gamtos iškasenų, teritorija nepriskirta prie ypač vertingos vietovės, turinčios nacionalinę vertybę, kurią būtina išsaugoti ateities kartoms ar ją apsaugoti viešojo intereso vardan. UAB „Alytaus prekyba“ yra pelno siekiantis privatus juridinis asmuo, ji nėra nei visuomeninė organizacija, nei viešoji įstaiga, nei valstybės institucija, kuri atstovautų visuomenės interesams, todėl šio komercinio subjekto interesas nėra ir negali būti laikomas ir prilyginamas viešajam visuomenės interesui ir jo gynimui.
Kasatorės ginčo sklypo ribose nėra jokių teisėtai registruotų statinių (skirtingai nei ieškovų K. atveju); nors jie yra tame pačiame sklype, tačiau nepatenka į ginčijamą sklypo dalį, kurią kasatorė prašo atskirti kaip savarankišką sklypą ir suformuoti atskirą turtinį vienetą. Ginčo teritorija nėra priskirta asmenų gyvenamųjų vietovių socialinei infrastruktūrai plėsti, švietimo ir mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir priežiūros, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti ir kt. Ginčo žemė, kuria naudojasi UAB „Alytaus prekyba“, yra komercinės paskirties, skirta smulkaus verslo objektams. Teritorija „A“ yra paklota trinkelėmis, tačiau iš gretimų teritorijų ir pateikto plano matyti, kad į lygiagrečiai esančią sklypų dalį, kuri neįeina į gatvę, nuosavybės teisės atkurtinos, todėl teismai nepagrįstai sprendė, jog tai – šaligatvis. Gatvės raudonosios linijos, kasatorės nuomone, nėra kliūtis nuosavybės teisėms atkurti.
Kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas (nuo 1991 m. lapkričio 19 d.), valstybė jokiu sprendimu ginčo žemės sklypų nebuvo išsipirkusi, todėl žemės sklypai negalėjo būti naudojami miesto reikmėms ar naudojami kaip laisva žemė. Ginčo teritorija negali būti laikoma žemės sklypu, kuris pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą reikalingas pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti arba visuomenės poreikiams panaudoti, nes ši žemės sklypų dalis tam nebuvo skirta tuo metu galiojusių teisės aktų tvarka.
Nesant galimybės atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, turėjo būti kompensuojama taikant kitus nuosavybės teisės atkūrimo būdus, t. y. ši žemės sklypo dalis valstybės turėjo būti išpirkta, tačiau to padaryta nebuvo. Nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nėra išspręstas, todėl ginčo teritorija negalėjo būti naudojama miesto reikmėms ar naudojama kaip laisva žemė. Pažymėtina, kad žemės sklypas išnuomotas atsakovui ne aukciono tvarka, tai laikytina esminiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pažeidimu. Be to, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 8.1 punkte nurodyti atvejai, kada žemės sklypas gali būti išnuomojamas ne aukciono tvarka, tačiau nė viename iš jų nenurodyta, kad žemės sklypas gali būti išnuomotas ne aukciono tvarka juridiniam asmeniui automobilių aikštelei įrengti. Dėl šios priežasties žemės sklypo nuoma ne aukciono tvarka prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl sandoris yra niekinis.
Teismai netinkamai taikė ir aiškino teisės normas dėl laikinų statinių statuso, nes pagal Statybos įstatymo 35 straipsnį, pastatytas statinys nugriaunamas, kai baigiasi laikino statinio naudojimo terminas (t. y. po trejų metų nuo jo pastatymo). Taigi, tai nėra kliūtis nuosavybės teisėms atkurti. Teismas netyrė, kad, Registro duomenimis, statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), yra laikini statiniai ir jie neturi savininko. Nustačius, kad statiniai yra bešeimininkiai ir laikini, juos kasatorės lėšomis galima nugriauti ir suformuoti laisvą ir savarankišką sklypo dalį kaip atskirą turtinį vienetą.
Kasaciniu skundu ieškovė O. R. K. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – O. R. K. reikalavimus tenkinti visiškai.
O. R. K. kasacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais kaip ir trečiojo asmens J. S. kasacinis skundas. Kasatorė papildomai nurodo, kad teritorija, į kurią ji prašo atkurti nuosavybės teises, plane yra virš J. S. prašomos teritorijos, jos dalis nėra užimta teisėtai įregistruotų statinių, todėl ji negali būti laikoma užimta visa. Byloje nenustatyta, kad nėra galimybės suformuoti kelis sklypus, kurių vienas būtų esamiems pastatams eksploatuoti, o į kitą būtų atkuriamos nuosavybės teisės, tačiau teismai nesvarstė galimybių suformuoti atskirus turtinius vienetus.
Atsakovas UAB „Alytaus prekyba“ su J. S. ir O. R. K. kasaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti ir ginčijamus sprendimus palikti nepakeistus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:
Dėl ginčo žemės sklypo nuomos bei naudojimosi juo teisėtumu 1997 m. kovo 26 d. pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-336. Teismas konstatavo, kad UAB „Alytaus prekyba“ (buvusi KB „Alytaus prekyba“) teisėtai naudojasi žemės sklypu, kuriame veikia Alytaus miesto turgavietė, tenkinanti miesto gyventojų poreikius. Vykstant šiam ginčui nei kasatorė, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys jokių pretenzijų nepareiškė, todėl laikytina, kad kasatorė kreipiasi į teismą dėl jau išspręstų juridinių klausimų, kurie jau buvo pareikšti dėl to paties dalyko tik esant kitam ieškovui.
Turgavietėje pastatyti pastatai nėra laikini ar bešeimininkiai. Bendrovė rūpinasi šių pastatų eksploatavimu bei remontu, jie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip stacionarūs, tą patvirtina byloje esantys dokumentai.
Ginčo sklype veikia turgavietė, į jos infrastruktūrą bei ten esančių pastatų statybą UAB „Alytaus prekyba“ yra daug investavusi, jau yra parengtas ir suderintas projektas dėl naujo pastato šiame žemės sklype statybos. Turgavietė yra vientisas ūkinis objektas, kuriam būtina ne tik teritorija, prekybos paviljonai, bet ir kelias, šaligatviai, todėl skaidyti ginčo žemės sklypo teritorijos negalima.
Byloje UAB „Alytaus prekyba“ yra patraukta atsakove, tačiau jos kaltės dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu nėra. Sudarydama žemės nuomos sutartį ir atlikdama darbus išsinuomotame sklype, jokių galiojusių teisės aktų bendrovė nepažeidė, todėl civilinės atsakomybės negali kilti. Kasatorės reikalavimai laikytini nepagrįstais.
Teisėtai išnuomotas žemės sklypas laikomas detaliai suplanuotu, tai patenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 3 punkto taikymo sritį. Be to, ginčo žemės sklype yra pastatyti stacionarūs komercinės paskirties pastatai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl žemės nuomos sutartis negali būti pripažįstama neteisėta, nes tai prieštarautų Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatoms, tai yra konstatavęs ir kasacinis teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2010.
Atsakovė Alytaus miesto savivaldybė su J. S. ir O. R. K. kasaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti ir ginčijamus sprendimus palikti nepakeistus.
Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:
Teismai, spręsdami šį ginčą, tyrė ir vertino visas faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir šiais klausimais pasisakė. Teismai sprendė, kad nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkurti natūra neįmanoma, nes ji reikalinga pastatams eksploatuoti ir yra valstybės išpirktina. 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, dar neišnagrinėti piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, kurie buvo pateikti anksčiau galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais, turėjo būti nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų, todėl teismai pripažino, kad natūra galima atkurti nuosavybės teises tik į į laisvą (neužstatytą) žemę. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš pretendentų išperkama valstybės, jei ji iki 1995 metų birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų, jeigu jie suprojektuoti piliečiui grąžintinoje žemėje. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), išnuomotas UAB „Alytaus prekyba“, visiškai atitinka pirmiau nurodytas sąlygas, t. y. jis yra detaliai suplanuotas, užimtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pastatų ir jame yra infrastruktūros objektas, aptarnaujantis gyventojus – turgavietė. Ginčo teritorija buvo ir yra naudojama visuomenės poreikiams: iš pradžių ten veikė Alytaus miesto autobusų stotis, vėliau joje buvo įrengta turgavietė. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad pirmiau nurodyta įstatymo nuostata netaikoma komercinių pastatų eksploatacijai, nors šioje normoje jokių išimčių nenustatyta.
Nustatant žemės sklypo, pažymėto raide „A“, statusą, turi būti vadovaujamasi aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 2.06.01:1999. Pagal jo II skyriaus 2 skirsnio 2.3 papunktį (duomenys neskelbtini) gatvė priskiriama B kategorijai ir jai taikytinas 40–70 m atstumas tarp gatvės raudonųjų linijų, pagal 4.2 papunktį – gatvės juosta tarp raudonųjų linijų yra skirta važiuojamajai daliai ir kitiems gatvės elementams įrengti, todėl tai negali būti nuosavybės teisių atkūrimo objektas.
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su J. S. ir O. R. K. kasaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti ir ginčijamus sprendimus palikti nepakeistus.
Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:
1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas įtvirtino ankstesnio įstatymo nuostatas dėl tęstinių nuosavybės santykių atkūrimo. Pagal jo 5 straipsnio nuostatas buvo draudžiama laisvą (neužstatytą) žemę grąžinti natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, todėl kasatorei pagal šį teisinį reglamentavimą nuosavybės teisės į žemę Alytaus mieste galėjo būti atkurtos ne daugiau kaip į 0,2 ha žemės sklypą.
2001 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė grąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Remdamasis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, įstatymų leidėjas 2002 m. balandžio 2 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-832, kuriuo Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis buvo pakeista, panaikinant pirmiau galiojusioje įstatymo redakcijoje buvusius apribojimus, Konstitucinio Teismo pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, ir nustatant galimybę atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, jeigu ši žemė pagal Įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai žemei. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad tik 2002 m. balandžio 2 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui kasatoriui atsirado įstatyme įtvirtinta galimybė atkurti nuosavybės teises į didesnį kaip 20 arų žemės sklypą Alytaus mieste natūra.
Alytaus apskrities viršininkas, vykdydamas Kauno apygardos teismo 1998 m. spalio 12 d. sprendimą (civilinė byla Nr. 2-155/1998) 1999 m. liepos 26 d. sutartimi dvidešimt penkeriems metams išnuomojo 0, 3176 ha ploto žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini), kooperatinei bendrovei „Alytaus prekyba“, o 2001 m. spalio 3 d. sutartimi papildomai išnuomojo 0,164 ha. Žemės sklype (duomenys neskelbtini) esantys pastatai ir statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl jie negali būti laikomi laikinaisiais statiniais. 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu pakeitus ir papildžius Atkūrimo įstatymą, 12 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 metų birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą <...>, jeigu jie suprojektuoti piliečiui grąžintinoje žemėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartyje (administracinė byla A11-263-03), aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto normą, pažymėjo, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymių, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra negalimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, sklypas negrąžinamas natūra, o valstybės išperkamas. Alytaus miesto taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu patvirtino 0,3340 ha ploto sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą su sklypu, kuriame veikia turgavietė, reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisės į miesto žemę atkūrimo natūra ribojimo pagrindų
Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
„Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas 2001 m. balandžio 2 d. išnagrinėtoje byloje, kurioje tyrė, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, priimto Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. liepos 1 d. (Žin., 1997, Nr. 65-1558), ir pakeisto bei papildyto 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu (Žin., 1999, Nr. 48-1522), 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria joje numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, taip pat ar Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, 47 straipsnio 1 bei 2 dalims ir Konstitucinio įstatymo 8 straipsniui, nurodė:
„Šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.
Pagal Konstituciją nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybės teise priklausančio turto paėmimo (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas).
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.
Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.
Atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti nustatytas teisingas. Ši Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.
(...) Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, kurioje įtvirtintas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, kontekste ginčijamose įstatymo nuostatose reguliuojami santykiai turi tam tikrų ypatumų. Šiuos ypatumus lemia tai, kad Įstatymo nustatyta tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį okupacinės valdžios nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą (taip pat ir į žemę), kartu atsižvelgiant į socialinius ir ekonominius, kitus su nuosavybe susijusių santykių esminius pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo šio turto neteisėto nacionalizavimo. Dėl minėtų esminių pokyčių, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos valstybės realias galimybes neįmanoma atkurti visų okupacinės valdžios pažeistų nuosavybės teisių visiškai grąžinant natūra visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir žemę). Įstatymo preambulėje konstatuojama, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra – už jį teisingai atlyginama.
(...) Įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką objektyviai sąlygoja tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto nacionalizavimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir į žemę) atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus.“
Taikydamas pirmiau nurodytus iš Konstitucijos kylančius nuosavybės teisių apsaugos principus Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat Įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
Dėl šio nutarimo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnis ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas buvo pakeisti ir 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusios šio įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio, numatančio atvejus, kuriems esant žemė išperkama valstybės, o asmenims, pretenduojantiems į ją atkurti nuosavybės teises, už ją atlyginama šio įstatymo nustatytais būdais ir tvarka, 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad valstybė išperka žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, teritorijų.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, aiškintina kaip nustatanti vienintelį valstybės išperkamos žemės teisinio statuso įforminimo būdą – teritorijų planavimo dokumento forma apibrėžiantį, pirma, visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti negrąžindama konkretaus žemės sklypo, ir, antra, atskleidžiantį, kad tie visuomenės interesai ar jo dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti. Įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, tokia formuluote neturėjo tikslo įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu būdu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtinant detalųjį planą. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams kaip išperkama. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio, numatančio atvejus, kuriems esant žemė išperkama valstybės, o asmenims, pretenduojantiems į ją atkurti nuosavybės teises, už ją atlyginama šio įstatymo nustatytais būdais ir tvarka, 1 dalies 3 punkto nuostatą, kad valstybė išperka žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta įstatyme nurodytų objektų, aiškinant kitaip, t. y. kad visa žemė, jei ji nesuplanuota detaliaisiais planais kaip priskirtina išperkamai dėl visuomenės poreikio, yra laisva ir į ją gali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra, reikštų paneigimą teisinės tikrovės, susiklosčiusios nuosavybės teisių į miestų žemę atkūrimo teisinio reglamentavimo, nors ir prieštaraujančio Konstitucijai, srityje, kuris numatė itin ribotą, kaip jau minėta, nuosavybės teisių atkūrimą į miestų žemę natūra, o tai suponavo, kad ilgą laiką nebuvo objektyvaus poreikio sparčiai plėtoti detaliojo planavimo procesų šiais tikslais miestų teritorijose. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kolegijos pateikiamas teisės aiškinimas istoriniu ir teisinio reglamentavimo tikslų aspektais garantuoja procedūrų atžvilgiu nuoseklų žemės paskirties visuomenės interesų, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, apsaugos požiūriu vertinimą, kurį atlikti įstatymais yra įpareigoti įvairaus lygmens viešojo administravimo subjektai, ir nepažeidžia protingos pusiausvyros tarp visuomenės ir asmenų, pretenduojančių į nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę natūra, teisėtų interesų apsaugos.
Vertinant kasacinių skundų argumentus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) galimo pažeidimo neatkuriant nuosavybės teisių į sovietų valdžios nusavintą žemę natūra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą Konvencijos aiškinimo praktiką šios kategorijos bylose.
Štai, pavyzdžiui, 2003 m. kovo 6 d. sprendime, priimtame byloje Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41510/98), Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad Sovietų valdžios nusavintos nuosavybės atkūrimo klausimai nepatenka į Konvencijos taikymo sferą ratione temporis požiūriu. „Nuosavybė“ Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme gali būti tik bet koks realus turtas, įskaitant ir reikalavimus, kuriais remdamasis pareiškėjas gali teigti, turįs bent „teisėtų lūkesčių“, kurie bus įgyvendinti. Pareiškėja neturėjo „teisėtų lūkesčių“ atgauti jos motinai priklausiusį žemės sklypą pagal galiojančius valstybės įstatymus, o vykdomosios institucijos buvo tik įpareigotos imtis atitinkamų priemonių suteikti pareiškėjai kompensaciją žeme arba pinigais, kaip tai numatyta vidaus įstatymuose. Teismas rėmėsi savo jurisprudencijoje išplėtotu principu, kad valstybė pati pasirenka būdus atkurti Konvencijos pažeistas teises. Pareiškėjos skundas gražinti jai žemės sklypą toje pat vietoje, kurioje jis buvo iki nacionalizacijos, natūra pripažintas nepriimtinu, kaip nesuderinamas ratione materiae su Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, priimtą byloje Kopecky prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 44912/98).
Pažymėtina, kad Konvencija neįtvirtina nusavintos nuosavybės restitucijos, o Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio, numatančio atvejus, kuriems esant žemė išperkama valstybės, 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi pozityvioji valstybės pareiga už valstybės išperkamą žemę atlyginti pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžiamas piliečių, kuriems žemė negrąžinama natūra Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nustatytais pagrindais, teisių gynimo būdas – kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai). Natūra gali būti negrąžinamas tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo priimtuose nutarimuose taip pat ne vieną kartą yra pabrėžęs, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Šių principų bus privalu laikytis ir dėl kasatorių, o kasacinių skundų argumentai dėl Konvencijos pažeidimo teisėjų kolegijos pripažįstami nepagrįstais.
Dėl ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagrįstumo
Alytaus miesto taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-212 patvirtino 0,3340 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, kuriuo ginčo žemės sklypo naudojimo būdas apibrėžtas kaip komercinė teritorija, naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektams statyti, įrengti ir eksploatuoti. Teritorijoje įrengta turgavietė. Sklype yra pastatytas administracinis pastatas, sanitarijos patalpos, keli prekybos paviljonai, kioskai, kasa, kilnojamieji prekybos paviljonai. Pagal Alytaus miesto bendrojo plano sprendinius sklypas pakliūva į visuomeninių pastatų zoną. Galimas ir komercinis šios teritorijos naudojimo būdas.
Detaliojo plano aiškinamajame rašte, kuriame aprašomi ir planuojamos teritorijos sprendiniai, nurodoma, kad vietoje menkaverčių medinių prekybos paviljonų planuojama statyti stacionarų prekybinį pastatą pietinėje sklypo dalyje (T. 3, b. l. 65). Šio sprendinio įgyvendinimas buvo pradėtas ir nutrauktas dėl šio ginčo.
Iš teritorijos schemos matyti, kad parengtos UAB „Tiretas“ (T. 2, b. l. 65), kurioje įbraižyta B. žemės senovinė riba ir K. žemės senovinė riba, dalis B. žemės užimta šaligatvio – miesto infrastruktūros, skirtos pėsčiųjų judėjimui, atitinkančios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą negrąžintinos ir valstybės išperkamos žemės teisinį statusą – yra naudojama infrastruktūros objekto – aptarnaujančio gyventojus, teritorija. Kita dalis B. žemės ir visa K. žemė, patenkanti į Alytaus miesto tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-212 patvirtinto 0,3340 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, yra veikiančio turgaus teritorija, o toks objektas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra komercinio pobūdžio (nuomininkas UAB „Alytaus prekyba“ yra pelno siekiantis privatus juridinis asmuo), ir nuo to, koks yra statinių, stovinčių šioje ginčo teritorijoje teisinis statusas (laikini statiniai ar ne), pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą vertintinas kaip miesto infrastruktūros objektas, aptarnaujantis gyventojus, todėl visa tokiam objektui tinkamai funkcionuoti būtina teritorija, pradedant prekybos ir sandėliavimo (prekių saugojimo, pasidėjimo) vietų užimta teritorija ir baigiant pravažiavimais, lankytojų takais, automobilių parkavimo vietomis bei atitvarais ar želdiniais, teisėtai laikytina natūra negrąžintina, valstybės išperkama žeme, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai iš esmės priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, o ieškovės O. R. K. ir trečiojo asmens J. S. kasacinių skundų argumentai, kad ginčo žemė nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, atmestini. Taip pat pažymėtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, visa gatvės juosta tarp raudonųjų linijų skirta įvairioms su susisiekimu susijusioms reikmėms tenkinti (susisiekimui motorinėmis ir kitomis transporto priemonėmis, krovinių pervežimui, pėsčiųjų eismui, oro taršai ir triukšmo lygiui mažinti ir kt.) ir lemia išvadą, kad būtent raudonosiomis linijomis apribotas gatvės plotas atitinka kelio sampratą pagal Kelių įstatymą. Tai reiškia, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį visuomenės poreikiams būtinai ir todėl valstybės išperkamai žemei priskiriama visa žemė, esanti tarp gatvės raudonųjų linijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. V. J. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K3-80/2012).
Nepagrįsti ir kasatorių argumentai, kad žemės sklypas išnuomotas atsakovui ne aukciono tvarka, ir tai laikytina esminiu Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pažeidimu, todėl žemės nuomos sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir yra niekinis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-336, konstatuota, kad UAB „Alytaus prekyba“ (buvusi KB „Alytaus prekyba“) teisėtai naudojasi žemės sklypu, kuriame veikia Alytaus miesto turgavietė, tenkinanti miesto gyventojų poreikius. Alytaus apskrities viršininkas kooperatinei bendrovei „Alytaus prekyba“ 1999 m. liepos 26 d. sutartimi dvidešimt penkeriems metams išnuomojo 0, 3176 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vykdydamas Kauno apygardos teismo 1998 m. spalio 12 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-155/1998, o 2001 m. spalio 3 d. sutartimi papildomai išnuomojo 0,164 ha. Taigi UAB „Alytaus prekyba“ yra teisėtas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomininkas, o teisinių pagrindų konstatuoti, kad žemės nuomos sandoris yra niekinis, byloje nenustatyta.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių vertinimo, negu bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai. Teismai, spręsdami dėl ieškinio nepagrįstumo, nepažeidė kasaciniuose skunduose nurodytų materialiosios teisės normų; kasaciniai skundai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 261,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinius skundus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Atsakovas UAB „Alytaus prekyba“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į J. S. kasacinį skundą sumokėjo 1000 Lt, už atsiliepimą į O. R. K. kasacinį skundą – 700 Lt. Šios sumos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus 8.14 punkte nustatyto dydžio, yra adekvačios bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistinos atsakovui iš kasatorių (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės O. R. K. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens J. S. (duomenys neskelbtini) po 130,86 Lt (vieną šimtą trisdešimt litų 86 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš ieškovės O. R. K. (duomenys neskelbtini) 700 (septynis šimtus) Lt, iš trečiojo asmens J. S. (duomenys neskelbtini) – 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Alytaus prekyba“ (duomenys neskelbtini) naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius