Administracinė byla Nr. AS575-580/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00395-2012-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 67; 79.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. rugpjūčio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. vasario 13 d. su skundu ir 2012 m. vasario 28 d. su patikslintu skundu (toliau – skundas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (15/6-14)14U-3 „Dėl Rusijos Federacijos piliečio D. L. grąžinimo į Rusijos Federaciją” (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą iš naujo, atsižvelgiant į pagrindus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 128 straipsnyje; 3) sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo – atmetė.
Pareiškėjas 2012 m. birželio 29 d. pateikė teismui patikslintą skundą (toliau – patikslintas skundas), kuriame pakartojo skunde nurodytus reikalavimus, taip pat prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 3 d. nutartimi pareiškėjo patikslintą skundą priėmė, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo – atmetė.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu. Nustatė, jog pareiškėjas, pateikdamas prašymą sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo, nepagrindė prašymo objektyviomis aplinkybėmis, įrodančiomis, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, o teismui priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, šio vykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Konstatavo, kad taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas D. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir priimti naują sprendimą.
Atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė nei pagrindimo nei motyvų. Teigia, jog tik paties pareiškėjo parodymai bei paaiškinimai galės turėti įtakos vienam arba kitam procesiniam sprendimo priėmimui.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad skunde pateikti klausimai nepriskirti Migracijos departamento kompetencijai, nes Migracijos departamentas nėra įgaliotas spręsti klausimų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į Rusijos Federaciją, vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia aplinkybėmis, kad tik jo paties parodymai bei paaiškinimai galės turėti įtakos vienam arba kitam procesiniam sprendimo priėmimui. Dėl šio pareiškėjo argumento teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas, paduodamas teismui skundą, jį tikslindamas, turėjo galimybę išdėstyti aplinkybes bei argumentus, pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo skundo reikalavimus. Be to, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl negalima daryti išvados, jog, grąžinus pareiškėją į Rusijos Federaciją, jam bus užkirstas kelias dalyvauti teismo posėdyje, nagrinėjant skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Atkreiptinas dėmesys, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas yra sudaręs atstovavimo ir teisinių paslaugų teikimo sutartį (b. l. 25) su advokato padėjėju, kuris gali atstovauti pareiškėjo interesams teismo posėdžių metu.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde, nei atskirajame skunde neįvardijo konkrečių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Kolegija savo ruožtu tokių aplinkybių taip pat nenustatė.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nemotyvuotas. Toks pareiškėjo teiginys laikytinas nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra teisinio pagrindo, nurodė, kokių teisės normų pagrindų priėmė tokį sprendimą (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 3 punktas). Taip pat teismas nustatė, jog pareiškėjas, pateikdamas prašymą sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo, nepagrindė prašymo objektyviomis aplinkybėmis, įrodančiomis, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, o teismui priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, šio vykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai išsprendė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. L. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas