Administracinė byla Nr. eA-2335-789/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02412-2024-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 24S111216 (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti, Sprendimas), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (liet. teisynas) (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija)), teritorijoje 36 mėnesius (3 metus).
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimu Nr.24S87826 (toliau – Sprendimas dėl leidimo) pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas neskundė Sprendimo dėl leidimo, nes buvo pateikęs kitą prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, išvyko į (duomenys neskelbtini) ir laukė naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 24SD9983 „Dėl informacijos suteikimo“ nurodė, kad nėra jokių Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių galėtų būti priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
2.2. Leidimas laikinai gyventi panaikintas konstatavus, kad pareiškėjui nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje, bei padarius išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
2.3. Pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo išmokėtas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei tarpininkavimo rašte nurodytas atlyginimas, neleidžia savaime konstatuoti, kad pareiškėjas teikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis, ir tuo pagrindu nustatyti 3 metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.
2.4. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei tarpininkavimo rašte numatyto dydžio darbo užmokestis, prieš konstatuodamas, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, turėjo kreiptis į jį su prašymu paaiškinti tokių aplinkybių atsiradimo priežastį, tačiau jis neatliko tokių veiksmų ir tokiu būdu nepagrįstai panaikino leidimą gyventi Lietuvoje, konstatuodamas, kad asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir nepagrįstai nustatė 3 metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.
2.5. Pareiškėjas, keipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė visus tikrovę atitinkančius duomenis, taip pat duomenis apie ketinamą gauti darbo užmokesčio dydį, kurį nurodė darbdavys, tačiau gaunamas darbo užmokestis sumažėjo dėl darbo specifikos ir dėl pareiškėjo naudojimosi nemokamomis atostogomis. Pareiškėjas naudojosi tokia teise ne tik šioje darbovietėje, bet ir ankstesnėse darbovietėse. Migracijos departamentas, keisdamas leidimus laikinai gyventi, niekada neįspėjo pareiškėjo, kad jis daro pažeidimus. Be to, pareiškėjas naudojosi ir kitomis darbuotojo teisėmis, t. y. jis, turėdamas 2 mažamečius vaikus, teikė darbdaviui prašymus išeiti tėvystės atostogų, susisirgus naudojosi teise į nedarbingumo atostogas. Dėl šių priežasčių faktiškai dirbant ne pilną laiką, buvo periodų, kai išmokamas darbo užmokestis sumažėjo. Pareiškėjas nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų, o darbdavys teisėtai tenkino jo prašymus ir suteikė jam atostogas įvairiais Darbo kodekse numatytais pagrindais.
2.6. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas dar prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kadangi tokią išvadą būtų galima daryti, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjas būtų sąmoningai pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi nagrinėjamu atveju neegzistavo Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, parvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punkte nurodyti pagrindai uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo.
2.7. Atsakovas individualiai nevertino pareiškėjo situacijos, priėmė Sprendimą formaliai, tai nesuderinama su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimais, įpareigojančiais viešojo administravimo subjektą pagrįsti individualų administracinį aktą objektyviais duomenimis (faktais), motyvuoti taikomas poveikio priemones.
2.8. Sprendime dėl draudimo atvykti nėra pateikta duomenų apie pareiškėjo neteisėtą atvykimą į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Sprendime dėl draudimo atvykti pateikta informacija, kad pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jų pagrindu dirbo bei rezidavo Lietuvos Respublikoje. Be to, Sprendime dėl draudimo atvykti nėra motyvų, kodėl šis atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, todėl šis sprendimas negali būti laikomas teisėtu.
3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą ir nurodė šiuos argumentus:
3.1. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytais pagrindais. Pareiškėjas neskundžia Sprendimo dėl leidimo, todėl tai nepaneigia imperatyvių pagrindų, kuriais buvo priimtas Sprendimas dėl draudimo atvykti. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad atsakovas nenustatė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, yra nepagrįsti. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra 3 metai, kai Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis numato galimybę uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 5 metų.
3.2. Sprendime dėl leidimo padaryta išvada, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems atvykti į Šengeno erdvę užsieniečiams, ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą. Todėl Sprendimu dėl draudimo atvykti pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, į SIS įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
5. Teismas nustatė, kad Sprendimu dėl leidimo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas dėl draudimo atvykti priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, remiantis tuo, kad pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi, nustačius, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo.
6. Teismas įvertino Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies, Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto nuostatas dėl draudimo atvykti laikotarpio nustatymo.
7. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl draudimo atvykti, netinkamai vertino aplinkybes dėl pareiškėjo gauto mažesnio darbo užmokesčio ir pareiškėjui suteiktų nemokamų atostogų, ir pažymėjo, kad ši aplinkybė buvo įvertinta, priimant Sprendimą dėl leidimo, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjas nesikreipė į teismą. Teismas nurodė, kad Sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimo metu galiojo Sprendimas dėl leidimo, taigi situacija atitiko Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies sąlygą, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
8. Teismas, įvertinęs Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkto nuostatas, Sprendimo dėl draudimo atvykti turinį, konstatavo, kad atsakovas atsižvelgė į priežastį, dėl kurios pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, taip pat į esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, Sprendime dėl draudimo atvykti pažymėdamas, jog buvo nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendime dėl draudimo atvykti įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, jam išduotas vizas, darbo Lietuvoje laikotarpius, taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir, padaręs išvadą, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nevertino individualios pareiškėjo situacijos, susijusios su darbo užmokesčio dydžiu, nepatvirtina, kad atsakovas neturėjo pagrindo priimti Sprendimo dėl draudimo atvykti, nes Sprendimas dėl draudimo atvykti priimtas galiojant Sprendimui dėl leidimo, įvertinus Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytas sąlygas, o draudimo atvykti laikotarpis – 3 metai – nėra maksimalus Įstatyme nustatytas laikotarpis ir neviršija Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nurodyto laikotarpio.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjui ir ankstesnėse darbovietėse buvo suteikiamos nemokamos atostogos ir mokamas mažesnis darbo užmokestis, bet atsakovas neįspėjo pareiškėjo apie jo daromus pažeidimus, atsižvelgdamas į Sprendime dėl draudimo atvykti konstatuotą pareiškėjo nesąžiningumą, taip pat draudimo atvykti tikslą, padarė išvadą, kad vien tai, jog iki ginčijamo Sprendimo priėmimo Migracijos departamentas nereiškė įspėjimų ir (ar) pastabų ir anksčiau neinicijavo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo klausimo, savaime nepateisina pareiškėjo elgesio. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, susiejęs perspėjimo įvedimą į SIS su Sprendime dėl leidimo nustatytais pagrindais, suabejojus pareiškėjo patikimumu bei esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
11. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis bei įtrauktas į SIS perspėjimas būtų neproporcingi ir turėtų būti sutrumpinami arba panaikinami. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Sprendimas dėl draudimo atvykti priimtas, atlikus individualų asmens vertinimą ir padarius teisingas bei pagrįstas išvadas, todėl nėra pagrindo panaikinti jį pareiškėjo skunde nurodytais motyvais, ir atmetė skundą kaip nepagrįstą.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Sprendimą dėl draudimo atvykti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio, nors šie argumentai turėjo esminę reikšmę, pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą sprendimą.
14. Pareiškėjas pakartoja patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, dėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatų taikymo, dėl atsakovo netinkamai įvertintos pareiškėjo individualios situacijos, dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo, ir pažymi, kad nurodyti argumentai pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą, tai sudaro pagrindą panaikinti jį bei priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinant Sprendimą.
15. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą ir nurodo šiuos argumentus:
15.1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis neteikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančios informacijos. Pareiškėjas neneigia, kad UAB „Amberfina“ (kuriai tarpininkaujant pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi) pareiškėjas dirbo nuo 2023 m. sausio 9 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d., tačiau per visą įdarbinimo laikotarpį nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pareiškėjui nebuvo išmokėtas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodytas ir darbdavio tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 386 Eur).
15.2. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi, jei jie nebeatitinka Įstatymo reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės). Todėl pareiškėjas, negaudamas tarpininkavimo rašte nurodyto 1 386 Eur darbo užmokesčio per mėnesį, negalėjo turėti lūkesčio, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi nebus panaikintas.
15.3. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo, neturėjo atsižvelgti į pareiškėjo nemokamų atostogų laikotarpį, kadangi ši aplinkybė neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus.
15.4. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, ir, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir nėra pagrindo vertinti tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą kaip tariamą atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Įstatymo nuostatos neužkirto kelio pareiškėjui išeiti nemokamų atostogų, tačiau pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, kai yra imperatyvūs pagrindai panaikinti jo turimą leidimą laikinai gyventi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 24S111216, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsižvelgė į priežastį, dėl kurios pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, taip pat į pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, ir, padaręs išvadą, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagrįstai nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių, susijusių su pareiškėjo darbine veikla Lietuvos Respublikoje, jam mokėtu darbo užmokesčiu, vertinimu, bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos.
19. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Byloje nustatyta, kad atsakovas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi (buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu jis faktiškai nedirbo viso numatyto laiko ir negavo sulygto darbo užmokesčio)), padarė išvadą, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ir įtraukė perspėjimą į SIS. Šis sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais.
Dėl draudimo atvykti
21. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
22. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
23. Įvertinus aptarto reglamentavimo turinį, darytina išvada, kad vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus.
24. Iš Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo turinio (el. b. t. I, b. l. 66-70) matyti, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl leidimo pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl jo ketinamo gauti darbo užmokesčio, neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir pakeitė darbdavį be atsakovo leidimo. Sprendimas dėl draudimo atvykti buvo priimtas, nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis faktiškai nedirbo viso numatyto laiko ir negavo sulygto darbo užmokesčio per mėnesį), bei įvertinus, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
25. Teisėjų kolegija, nevertindama Sprendimo dėl leidimo teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgdama į Migracijos departamento diskreciją priimti sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, atkreipia dėmesį, jog Sprendime dėl draudimo atvykti nurodyta išvada, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, buvo padaryta, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kuriame nurodė, kad ketina dirbti pagal darbo sutartį ir kad vienintelis jo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėtina, kad atsakovas sieja šią išvadą su Sprendime dėl leidimo nurodyta aplinkybe, jog per visą turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį pareiškėjas negavo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodytos ir darbdavių tarpininkavimo raštuose dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo bei darbdaviui ar darbo funkcijai pakeisti įsipareigotos mokėti mėnesinio darbo užmokesčio sumos ir jo vidutinės darbo užmokesčio pajamos nesiekė 1 minimalios mėnesinės algos per mėnesį.
26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo duomenys apie ketinamą gauti darbo užmokestį (1 386 Eur ir 1 390 Eur), kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Nors Sprendime dėl leidimo yra nurodyta, jog Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas mažesnis atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo raštuose, tačiau Sprendime dėl leidimo ir bylos medžiagoje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad tiek su UAB „Amberfina“, tiek su UAB „B. V. Transporte“ pareiškėjas susitarė dirbti ne visą darbo laiką arba kad pareiškėjui buvo pervedami mokėjimai kokiu nors kitu, o ne darbo pagrindu. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad mažesnis darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas dėl to, kad pareiškėjas naudojosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnyje įtvirtinta galimybe gauti nemokamas atostogas, taip pat naudojosi tėvystės atostogomis, 2023 metais darbdavio apskaičiuoto darbo užmokesčio sumos susidarė ne dėl to, kad toks darbo užmokestis neturėjo būti mokamas, bet dėl to, kad pareiškėjui buvo suteiktos nemokamos atostogos.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad byloje surinkti duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2441-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2460-624/2023; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024).
28. Įvertinusi atsakovo pateiktus duomenis (nuo 2017 metų pareiškėjui išduodamos vizos dėl darbo ir leidimai laikinai gyventi Lietuvoje; nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; paskutinio pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (t. y. nuo 2023 m. gegužės 8 d.) atsakovas, leisdamas pareiškėjui du kartus pakeisti darbdavį (2023 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 23S117391 ir 2023 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 23GD432431), nenustatė pažeidimų, susijusių su mažesnio darbo užmokesčio pareiškėjui mokėjimu / nemokėjimu ir kt.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamame Sprendime dėl draudimo atvykti nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir kad yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Dėl perspėjimo įvedimo į SIS
29. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
30. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
31. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą praktiką).
34. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime dėl draudimo atvykti taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
35. VAĮ 3 straipsnio 10 punkte numatyta, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756?422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
36. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas dėl draudimo atvykti nelaikytinas proporcingu, todėl jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, ir yra naikintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
37. Teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.
38. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
39. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikia teismui prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
40. Pareiškėjas pateikė duomenis, patvirtinančius žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui (22,50 Eur) ir už apeliacinį skundą (11,50 Eur) sumokėjimą, todėl jam priteisiama 34 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, suma.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi,
teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo M. K. skundą patenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 24S111216, kuriuo pareiškėjui M. K. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, 36 mėnesius (3 metus).
Priteisti pareiškėjui M. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Iveta Pelienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis