Administracinė byla Nr. A-267-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03951-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. K. su 2015 m. liepos 30 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir jo patikslinimas vadinami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 2 000 Eur, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų administracijai 2015 m. birželio 3 d. pateikė pareiškimą, kuriame atsisakė atlikti laisvės atėmimo bausmę paskirtame būryje. G. K. paaiškino, kad tame pačiame būryje nuobaudą atlieka nuteistasis G. N., kurio smurtą pareiškėjas patyrė 2014 m. balandžio 17 d., ir jo elgesys darė G. K. neigiamą įtaką. Būdamas su šiuo asmeniu, pareiškėjas jautė didelę psichologinę įtampą ir grėsmę savo sveikatai bei gyvybei. G. K. teigimu, Vilniaus pataisos namų administracija, neišnagrinėjusi jo pareiškimo, nurodė likusią bausmę atlikti toje pačioje gyvenamojoje patalpoje kartu su G. N.. Pareiškėjas analogišką pareiškimą, kuriame atsisakė keltis į nurodytą drausmės grupės gyvenamąją patalpą, Vilniaus pataisos namų administracijai pateikė ir 2015 m. birželio 5 d. G. K. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 28-17(2) buvo paskirta nuobauda dėl atsisakymo vykdyti teisėtą administracijos nurodymą. Vilniaus pataisos namų administracija, skirdama pareiškėjui nuobaudą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjo ir G. N. santykiai yra konfliktiški, neatsižvelgė į pareiškime nurodytas aplinkybes dėl atsisakymo keltis į nurodytą drausmės grupę ir nesuteikė galimybės nuobaudą atlikti kitoje grupėje atskirai nuo nuteistojo G. N.. Paskirtos nuobaudos Vilniaus pataisos namų direktorius nemotyvavo ir neatsižvelgė į G. K. paaiškinimus bei Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-71 „Dėl drausmės grupės nuteistojo G. K. administracijos nurodymų nevykdymo“ nustatytas aplinkybes dėl konfliktų su G. N. ir nevertino pareiškėjo bei G. N. parodymų prieštaravimų dėl tarpusavio santykių. Vilniaus pataisos namų administracija taip pat neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6879-244/2015 nurodytas faktines aplinkybes, kad Vilniaus pataisos namai neįvertino visų aplinkybių dėl tarp G. K. ir G. N. kilusio konflikto.

Pareiškėjas Vilniaus pataisos namų administracijos raštu Nr. 42-85 (2) buvo informuotas, kad pagal Vilniaus pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų 2014 m. balandžio
25 d. atlikto tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 33-71, jo atsisakymas atlikti bausmę drausmės grupėje kartu su nuteistuoju G. N. yra nepagrįstas. G. K. nuomone, ši išvada yra neišsami, neobjektyvi ir pagrįsta tik prielaidomis. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos paskirtos nuobaudos nepanaikino. Institucija, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų, pateikė formalius atsakymus, kuriais palaikė Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėtus veiksmus ir priimtus sprendimus, o pareiškėjo teisė tikėtis išsamaus, objektyvaus ir pagrįsto tyrimo atlikimo bei teisingo sprendimo priėmimo buvo ignoruojama. G. K. nuomone, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neveikė taip, kaip privalėjo veikti, nevykdė jam paskirtų funkcijų arba jas vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai. Pareiškėjas dėl paliktos galioti nuobaudos patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, stresą, įtampą, pažeminimą. Dėl Kalėjimo departamento Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 1 000 Eur suma.

Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus pataisos namų administracijos reikalavimas atlikti bausmę drausmės grupėje kartu su nuteistuoju G. N. yra nepagrįstas ir neteisėtas, o pasirinktos administracinės priemonės – nuobaudos paskyrimas ? neproporcingas ir neadekvatus. Vilniaus pataisos namų administracija nesudarė galimybių bausmę atlikti atskirai nuo nuteistojo G. N., kaip nustato teisės aktai ir taip piktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis, o dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos atsirado žalingos pasekmės, t. y. pareiškėjas negalėjo naudotis televizoriumi, radijo imtuvu, laisvai vaikščioti kieme, naudotis virtuve maistui ruošti ir dėl to patyrė didelius nepatogumus. Nepagrįstos nuobaudos paskyrimas jį psichologiškai sukrėtė, sutapatinimas su piktybiniu pažeidėju pažemino G. K. garbę ir orumą, sukėlė nepasitikėjimą valdžios institucijomis. Dėl Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 2 000 Eur suma.

G. K., tikslindamas skundą, nurodė, kad reikalavimo panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. nutarimą Nr. 28-17(2) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. liepos 13 d. Nr. 2S-3080 sprendimą nereiškia, kadangi, jo nuomone, kol teismas išnagrinės skundą, paskirta nuobauda bus įvykdyta.

Teismo posėdyje pareiškėjas G. K. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus pataisos namus nuolat atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame nuteistųjų būryje (taip pat ir paskirtoje drausmės grupėje). Dėl to buvo atliktas ne vienas tarnybinis tyrimas, siekiant nustatyti, ar tokie nuteistojo atsisakymai vykdyti įstaigos pareigūnų nurodymus buvo pagrįsti. Vilniaus pataisos namų direktorius 2014 m. balandžio 25 d. patvirtino tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 33-71 „Dėl drausmės grupės nuteistojo G. K. administracijos nurodymų nevykdymo“, kurioje nurodyta, kad įstaigos Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atlikę tarnybinį tyrimą, neturi objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo atsisakymo priežastis, t. y. kad nuteistasis G. N. prieš G. K. naudojo psichologinį ar fizinį smurtą, jam grasino ir pareiškėją įžeidinėjo. Šioje tarnybinio tyrimo išvadoje buvo pažymėta, kad G. K. atsisakymas vykdyti teisėtus administracijos reikalavimus bausmę atlikti paskirtoje gyvenamojoje patalpoje yra nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie svarbias priežastis, dėl kurių jis negalėtų atlikti nuobaudos drausmės grupėje. Ištyrus visas aplinkybes bei pabaigus tarnybinį tyrimą, buvo pagrįstai konstatuota, kad G. K. savo elgesiu pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punktų reikalavimus. Pareiškėjas šios tarnybinio tyrimo išvados neskundė.

Vilniaus pataisos namai akcentavo, kad nuo 2014 m. balandžio mėnesį atlikto tarnybinio tyrimo naujų aplinkybių G. K. nenurodė. Nuo 2014 m. balandžio 25 d. tarnybinio tyrimo išvados priėmimo pareiškėjas bausmę atlikti jam paskirtoje drausmės grupėje atsisakė dar daug kartų, nenurodydamas pagrįstų, naujų aplinkybių, dėl kurių paskirtoje drausmės grupėje grėstų pavojus jo sveikatai ar gyvybei. Vilniaus pataisos namų administracija nenustatė priežasčių, dėl kurių G. K. bausmės negalėtų atlikti paskirtoje drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje. Atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas nurodė, jog į drausmės grupės gyvenamąją patalpą nenori būti perkeltas ir dėl Vilniaus pataisos namuose egzistuojančių kastų ir kad jam paskirtoje drausmės grupėje nuobaudą atliko tokie nuteistieji, su kuriais G. K. galbūt nesutartų ir kurie jam darytų neigiamą įtaką. Pažymėjo, kad nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus pataisos namų administracija netoleruoja ir skirstydama nuteistuosius į būrius, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje gyvuojančiais nerašytais įstatymais. Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 28-17(2) ir 2015 m. birželio 25 d. atsakymo Nr. 42-85(2) teisėtumą bei pagrįstumą patvirtino ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Atsakovo nuomone, visi Vilniaus pataisos namų administracijos priimti sprendimai ir atlikti veiksmai yra teisėti bei pagrįsti, o teisėtais sprendimais jokia žala G. K. nebuvo padaryta. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo ir jos dydžio nepagrindė, o tai rodo, kad jis į teismą kreipėsi siekdamas tik turtinės naudos iš valstybės. G. K. nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės paveikė jo psichinę ar fizinę sveikatą. Nei Vilniaus pataisos namų Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusios pareiškėjui psichologinių ar sveikatos pablogėjimų. G. K. dėl skunde nurodytų problemų savo iniciatyva į Vilniaus pataisos namų psichologus nesikreipė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 5 d. apie 15.30 val. atlikęs nuobaudą kamerų tipo patalpose, atsisakė eiti gyventi į paskirtą būrį (drausmės grupę). 2015 m. birželio 3 d. pareiškime jis nurodė, kad negali gyventi kartu su drausmės grupėje nuobaudą atliekančiu kitu nuteistuoju. Vilniaus pataisos namų 2015 m. birželio 25 d. rašte Nr. 42-85(2) pareiškėjui buvo pateiktas pagrįstas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkantis atsakymas į pareiškimą. Šiame rašte buvo nurodyta, kad naujų priežasčių ar svarbių pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių jis negali gyventi paskirtame būryje, nėra pateikta, todėl toks G. K. atsisakymas nėra pagrįstas.

Nevykdydamas Vilniaus pataisos namų administracijos nurodymų, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą specialiąją pareigą nuteistiesiems ? vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymus. Šis režimo reikalavimų pažeidimo faktas buvo užfiksuotas Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūno tarnybiniame pranešime Nr. 33-71. Pažeidimo faktą pripažino ir G. K., kadangi 2015 m. birželio 3 d. pareiškime nurodė, kad atsisako eiti į paskirtą drausmės grupę. Atsižvelgus į padaryto pažeidimo aplinkybes ir surinktą dokumentinę medžiagą bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, pareiškėjui Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, einančio direktoriaus pareigas, 2015 m. birželio
5 d. nutarimu buvo paskirta nuobauda ? perkėlimas į kamerų tipo patalpas keturiems mėnesiams. Šiame nutarime buvo nurodyta, kad G. K. pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 112 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, t. y. nevykdė pareigūno nurodymo eiti į paskirtą būrį.

Atsakovo nuomone, tiek Vilniaus pataisos namų nutarimas, tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta nepagrįstai. G. K. teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Atsakovo teigimu, nenustačius žalai atsirasti būtinų sąlygų, Lietuvos valstybei nekilo prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą žalą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomone, G. K. galbūt pažeistos teisės teisme gali būti apgintos jam ginčijant tik tiesiogines pasekmes sukeliantį pirminį individualų administracinį aktą – Vilniaus pataisos namų 2015 m. birželio 5 d. nutarimą Nr. 28-17(2) , o įrodymai, kad asmuo pasinaudojo įstatymo numatyta ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, tokiu atveju yra patvirtinimas, jog asmuo įvykdė įstatymų nustatytą kai kuriems atvejams sąlygą prieš kreipiantis teisminės gynybos pasinaudoti privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, besibaigiant jo Vilniaus pataisos namų direktoriaus
2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 29-65(2) paskirtos nuobaudos terminui, 2015 m. birželio 3 d. pareiškimu Vilniaus pataisos namų administraciją informavo, kad atsisako keltis į drausmės grupės gyvenamąją patalpą, kadangi joje nuobaudą atlieka nuteistasis G. N., kurio smurtą G. K. yra patyręs, ir šio asmens nederamas elgesys daro neigiamą įtaką pareiškėjui. Būdamas kartu su G. N., G. K. jaučia įtampą bei grėsmę sveikatai ir gyvybei. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 28-64(2) buvo nuspręsta perkelti pareiškėją į drausmės grupę, kadangi jis atsisakė vykdyti nurodymą gyventi 11 būrio paskirtoje gyvenamosios patalpos Nr. 5 pirmoje vietoje. Jis į drausmės grupę turėjo būti perkeltas 2015 m. birželio 5 d., tačiau pareigūno nurodymą vykdyti atsisakė. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 28-17(2) už atsisakymą vykdyti teisėtus pataisos namų administracijos reikalavimus G. K. buvo paskirta nuobauda – bausmę keturis mėnesius atlikti kamerų tipo patalpose. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 2S-3080 pareiškėjo skundo, kuriame buvo prašoma paskirtą nuobaudą panaikinti, padaręs išvadą, kad pareiškime nurodyti teiginiai dėl atsisakymo keltis į drausmės grupę priežasčių yra nepagrįsti, netenkino.

Teismas pažymėjo, kad G. K. atsisakė vykdyti Vilniaus pataisos namų administracijos reikalavimą (nutarimu paskirtą nuobaudą) atlikti bausmę drausmės grupėje, nors pagal imperatyvias Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, privalėjo šį nurodymą vykdyti, nepriklausomai nuo to, ar su juo sutinka, ar ne. Pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti nurodytą reikalavimą, pažeidė imperatyvią nuteistojo pareigą, todėl Vilniaus pataisos įstaigos administracija turėjo teisinį pagrindą skirti jam nuobaudą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 ir 3 dalys). Teismas atkreipė dėmesį, kad nors dėl 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu paskirtos nuobaudos teisėtumo, kurią G. K. atsisakė vykdyti, tarp šalių vyksta teisminis ginčas administracinėje byloje Nr. I-6879-244/2015 (pirmosios instancijos sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka), tačiau skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdė (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 8 dalis). Teismas akcentavo, kad visi nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymus ir reikalavimus, o jų nevykdant – prisiimti kylančias pasekmes, tarp jų ir paskirtas nuobaudas dėl bausmės atlikimo griežtesnėmis režimo sąlygomis. Aplinkybė, kad iki nuobaudos paskyrimo (2015 m. birželio 5 d.) pataisos įstaigos administracija dar nebuvo pateikusi raštiško atsakymo į G. K. 2015 m. birželio 3 d. pareiškimą dėl atsisakymo vykdyti pareigūnų reikalavimą persikelti į drausmės grupę, nepanaikina Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų pagrindų skirti nuteistajam nuobaudą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl vienokių ar kitokių priežasčių sistemingai nevykdo Vilniaus pataisos namų administracijos nurodymų. Jam buvo paskirta penkiolika nuobaudų. Atkreipė dėmesį, kad jeigu pataisos įstaiga būtų nusprendusi, jog yra pagrindas G. K. laikyti izoliuotą nuo kito ar kitų nuteistųjų, pasekmės būtų iš esmės tos pačios kaip ir 2015 m. birželio 5 d. nutarimu paskirta nuobauda – bausmės atlikimas kameros tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies nuostatas, pareiškėjas turi teisę prašyti būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų esant svarbioms priežastims, o pataisos įstaigos direktorius turi teisę nuteistąjį perkelti, tačiau tik į kamerų tipo patalpas. Taigi, jeigu pataisos įstaiga būtų nusprendusi, kad yra pagrindas G. K. laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pasekmės iš esmės būtų tos pačios kaip ir 2015 m. birželio 5 d. nutarimu paskirta nuobauda, t. y. bausmės atlikimas kameros tipo patalpose. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyti nuteistųjų izoliavimo pagrindai ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 65 punkte nustatyta nuteistųjų priskyrimo grupėms ir skirstymo į būrius, skyrius ar kameras tvarka netaikoma, kadangi šiuo atveju sprendimas perkelti G. K. į drausmės grupę buvo priimtas ne svarstant jo prašymą dėl perkėlimo į kitas patalpas, o skiriant nuobaudą.

Teismas sprendė, kad valdžios institucijos pareiškėjo pareiškimą ir skundą išnagrinėjo nepažeisdamos teisės aktų nustatytų terminų, priimant sprendimus dėl G. K. atsisakymo vykdyti Vilniaus pataisos namų administracijos reikalavimus, buvo vadovautasi tarnybinio tyrimo metu surinka informacija, dėl kurios objektyvumo teismui abejonių nekilo. Institucijų sprendimai yra motyvuoti, informatyvūs, grindžiami teisės normomis, jais atsakoma į pareiškėjo formuluojamus reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad tiek Vilniaus pataisos namų administracija, tiek Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nenustatęs valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, G. K. reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

III.

Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad valdžios institucijos jo pareiškimą išnagrinėjo nepažeisdamos teisės aktų nustatytų terminų ir išanalizavusios visą surinktą informaciją. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė Vilniaus pataisos namų veiksmų nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 5 d. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas nenagrinėjo 2015 m. birželio 3 d. G. K. pareiškime išdėstytų aplinkybių bei Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovai nesivadovavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio
3 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, 112 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymo
4 straipsniu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 7 ir 65 punktais. Teismo sprendime nėra duomenų, kad jis būtų vertinęs Vilniaus pataisos namų administracijos ir Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigos vykdyti šiuos teisės normų reikalavimus, o tai turi esminę reikšmę, siekiant konstatuoti Vilniaus pataisos namų administracijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų teisėtumą.

Teismas nepagrįstai nenustatė, kad nuteistasis G. N. prieš pareiškėją naudojo smurtą ir kad G. N. elgesys darė neigiamą įtaką G. K., todėl jis jautė psichologinę įtampą, grėsmę savo sveikatai ir gyvybei. Teismas nepaneigė pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių apie tai, kad tarp G. N. ir jo buvo konfliktas. Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniaus pataisos namų Drausmės komisija nustatė, jog tarp G. K. ir G. N. parodymų dėl tarpusavio santykių yra prieštaravimų, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6879-244/2015 padarė išvadą, kad Vilniaus pataisos namai, priimdami skundžiamą įsakymą Nr. 7-358, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, kad tarp pareiškėjo ir G. N. yra konfliktas ir G. K. nuolat kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl jam kylančios grėsmes. Pažymi, kad Vilniaus pataisos namai ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nesivadovavo teisės normomis, užtikrinančiomis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą arba izoliuoto nuteistųjų laikymo reikalavimų.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl laikymo atskirai nuo nuteistųjų, tačiau jo prašymai buvo atmesti. Nenagrinėdama pareiškėjo atsisakymo keltis į drausmės grupės gyvenamąją patalpą, Vilniaus pataisos namų administracija pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 118 straipsnį. Pažymi, kad bausmę atlikti drausmės grupėje neatsisakė, tačiau atsisakė būti laikomas kartu su nuteistuoju G. N.. Pažymi, kad teismas, nagrinėdamas įsakymo Nr. 7-358 teisėtumą, neatsižvelgė į tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-71 nurodytą informaciją apie pareiškėjo ir G. N. konfliktą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, vertindamas byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, nenagrinėjo skunde nurodytas aplinkybės, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos taip pat neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai ir pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai. Teismas neatsižvelgė į skunde pateiktus faktinius duomenis, įrodančius Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat nenagrinėjo, ar Vilniaus pataisos namų administracijos bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pasirinktos administracinės nuobaudos buvo proporcingos ir adekvačios. Pareiškėjui Vilniaus pataisos namų administracijos nutarimu Nr. 28-17(2) taikant nuobaudą, jam buvo uždrausta turėti ir naudotis televizoriumi, garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuteriu, laisvai vaikščioti kieme, naudotis virtuve ir gamintis maistą. G. K. nuomone, tokios dėl atsisakymo atsiradusios pasekmės yra neteisėtos ir nepagrįstos.

Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teigia, kad bylos aplinkybės ir įrodymų visuma patvirtina, jog Vilniaus pataisos namų nutarimas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo abejoti paskirtos nuobaudos pagrįstumu. Atsakovo nuomone, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo žalai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti, taigi, Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėjui atsisakius gyventi 11 būrio paskirtos gyvenamosios patalpos Nr. 5 pirmoje vietoje, jo teigimu, neteisėtai skiriant nuobaudą, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tiek Vilniaus pataisos namų administracija, tiek Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų neatliko, G. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti Vilniaus pataisos namų administracijos reikalavimą (nutarimu paskirtą nuobaudą) atlikti bausmę drausmės grupėje, nors pagal imperatyvias Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, privalėjo šį nurodymą vykdyti, nepriklausomai nuo to ar su juo sutinka, ar ne. Pareiškėjui pažeidus imperatyvią nuteistojo pareigą, Vilniaus pataisos įstaigos administracija turėjo teisinį pagrindą skirti jam nuobaudą, o Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pagrįstai šios nuobaudos nepanaikino.

Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje G. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytų institucijų – Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad G. K. už tai, kad jis atsisakė vykdyti nurodymą gyventi 11 būrio paskirtosios gyvenamosios patalpos Nr. 5 pirmoje vietoje, Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 28-64(2) buvo paskirta nuobauda – 10 mėnesių bausmę atlikti drausmės grupėje (b. l. 56–57). Vilniaus pataisos namų direktorius 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 7-358 G. K. iš 11 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 5 pirmosios vietos perkėlė į 11 būrio drausmės grupės ketvirtą vietą. Šis įsakymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-882-662/2015 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Šioje administracinėje byloje priimtoje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad G. K. atsisakymas gyventi paskirtoje 11 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 5 pirmojoje vietoje nėra motyvuotas ar pagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi kartu su nuteistuoju G. N. dėl 2014 m. balandžio 17 d. patirto smurto, nebuvo niekuo pagrįstas. Medicininėse pažymose buvo nurodyta, kad ant nuteistųjų kūnų sumušimo žymių nepastebėta, jie patys fiziniu skausmu nesiskundė. Lietuvos vyriausiais teismas atsižvelgė į tai, kad atsisakymą drausmės grupėje su nuteistuoju G. N. pareiškėjas grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. tarnybinio tyrimo dėl drausmės grupės nuteistojo G. K. administracijos nurodymų nevykdymo išvadoje
Nr. 33-71, o jokių kitų reikšmingų aplinkybių, kurios Vilniaus pataisos namams anksčiau buvo nežinomos ar neįvertintos, nebuvo pateikta.

Pareiškėjas Vilniaus pataisos namų administracijai pateikė 2015 m. birželio 3 d. pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako keltis į remiantis Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 28-64(2) paskirtą drausmės grupės gyvenamąją patalpą, kadangi joje nuobaudą atlieka nuteistasis G. N., kurio smurtą G. K. patyrė 2014 m. balandžio 17 d., ir šio asmens nederamas elgesys daro neigiamą įtaką pareiškėjui. Būdamas su G. N., G. K. jaučia įtampą bei grėsmę sveikatai ir gyvybei (b. l. 35). Į šį pareiškimą pareiškėjui buvo atsakyta Vilniaus pataisos namų 2015 m. birželio 25 d. rašte Nr. 42-85(2), kuriame nurodyta, kad G. K. teiginiai yra nepagrįsti (b. l. 34). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. liepos 27 d. sprendime Nr. 2S-3284 Vilniaus pataisos namų 2015 m. birželio 25 d. raštą Nr. 42-85(2) pripažino pagrįstu (b. l. 21–22).

Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budintysis padėjėjas 2015 m. birželio 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl nusižengimo“ Vilniaus pataisos namų direktorių informavo, kad G. K. 2015 m. birželio 5 d. 15.30 val. atsisakė eiti į jam paskirtą drausmės grupę, t. y. jis atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus bei Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358 (b. l. 39). Pareiškėjas 2015 m. birželio 5 d. pareiškime–paaiškinime nurodė, kad į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas atsisako keltis dėl to, kad jose nuobaudą atlieka nuteistasis G. N., kurio smurtą jis 2014 m. balandžio 17 d. patyrė, ir šio asmens nederamas elgesys daro G. K. neigiamą įtaką (b. l. 40). Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2015 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 28-17(2) už atsisakymą atlikus nuobaudą kamerų tipo patalpose vykdyti teisėtus pataisos įstaigos administracijos reikalavimus – bausmę atlikti drausmės grupėje, pareiškėjui buvo paskira nuobaudą – keturis mėnesius bausmę atlikti kamerų tipo patalpose (b. l. 38). Šį nutarimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Skunde G. K. pažymėjo, kad 2015 m. birželio 3 d. pareiškime ir 2015 m. birželio 5 d. pareiškime–paaiškinime nurodė priežastis, dėl kurių atsisako keltis į paskirtą drausmės grupės gyvenamąją patalpą. Jo nuomone, Vilniaus pataisos namų administracija, reikalaudama bausmę atlikti drausmės grupėje, kurioje nuobaudą atlieka nuteistasis G. N., neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, kad tarp jo ir minėto asmens buvo kilęs konfliktas ir dėl kylančios grėsmės pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, bei neatsižvelgė į esamą situaciją. Vilniaus pataisos namų administracija taip pat neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6879-244/2015 išdėstytus argumentus dėl Vilniaus pataisos namų direktorius 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 7-358 teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 31–33). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. liepos 13 d. sprendime Nr. 2S-3080 konstatavo, kad nuobauda G. K. buvo paskirta pagrįstai, todėl nėra pagrindo jos panaikinti (b. l. 41–42).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio
6 dalį, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Taigi, nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo.

Tiek iš pareiškėjo skundo, tiek iš kitų administracinėje byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad G. K. jokių naujų aplinkybių dėl atsisakymo persikelti į jam paskirtą drausmės grupės gyvenamąją patalpą nepateikė. Visos jo nurodytos aplinkybės buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje
Nr. A-882-662/2015, kurioje buvo iš dalies pakeistas pareiškėjo minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje
Nr. I-6879-244/2015 ir padaryta išvada, kad G. K. atsisakymas gyventi paskirtoje
11 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 5 pirmojoje vietoje nėra motyvuotas ar pagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais. Jokių kitų reikšmingų aplinkybių, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nebuvo įvertintos, nebuvo pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo padarytos išvados yra motyvuotos ir teisingos, pagrįstos įrodymų analize ir įstatymų normomis. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad siekiant išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisakė gyventi jam paskirtame būryje, buvo papildomai su juo pakalbėta, taip pat atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu G. K. jokių kitų konkrečių atsisakymo priežasčių nenurodė, o papildomai apklausus G. N., šis nurodė, kad pareiškėjo iš drausmės grupės nevijo ir jokio psichinio ar fizinio smurto nenaudojo, bei pažymėjo, kad G. K. yra konfliktiškas ir jį provokavo, tačiau G. N. provokacijoms nepasidavė (b. l. 36–37). Vilniaus pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-71 „Dėl drausmės grupės nuteistojo G. K. administracijos nurodymų nevykdymo“, kurioje pateiktą informaciją įvertino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-882-662/2015, pažymėta, kad abu asmenys buvo apžiūrėti dėl galimų sumušimų, tačiau sumušimo žymių ant jų kūnų nebuvo pastebėta, jie nusiskundimų nereiškė (b. l. 36–37). Patikrinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, buvo nustatyta, kad jos nėra patvirtintos jokiais objektyviais įrodymais. Priešingai nei teigia G. K., teismas vertino Vilniaus pataisos namų veiksmus 2015 m. birželio 3 d.–2015 m. birželio 5 d. laikotarpiu ir nagrinėjo pareiškėjo nurodytas atsisakymo keltis į jam paskirtą drausmės grupę priežastis, kurios buvo analogiškos jau anksčiau G. K. nurodytoms priežastims.

Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti teisėtus pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, todėl nuobauda jam buvo paskirta pagrįstai. G. K. buvo pagrįstai pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalį (Vilniaus pataisos namų 2015 m. birželio 5 d. nutarime
Nr. 28-17(2) nurodyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalis laikytina rašymo apsirikimu, kadangi iš nurodyto pažeidimo aprašymo akivaizdu, kad jis turėjo būti kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalį, t. y. kaip teisėtų pataisos įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymas), 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 7-358 reikalavimus, t. y. nevykdžiusiu bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymo ir įsakymo bei pataisos įstaigos administracijos reikalavimų, o tai užtraukia atsakomybę – nuobaudos taikymą. Aplinkybė, kad iki nuobaudos paskyrimo (2015 m. birželio 5 d.) pataisos įstaigos administracija dar nebuvo pateikusi raštiško atsakymo į G. K. 2015 m. birželio 3 d. pareiškimą dėl atsisakymo vykdyti pareigūnų reikalavimą persikelti į drausmės grupę, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepanaikina Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų pagrindų skirti nuteistajam nuobaudą.

Skiriant nuobaudą pareiškėjui, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso
143 straipsnyje nustatyta nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarka nebuvo pažeista. Nuobauda G. K. buvo skirta pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, nutarimu, t. y. nuobauda skirta įgalioto pareigūno ir įforminta tinkamai. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą dėl savo elgesio. Skiriant nuobaudą, buvo atsižvelgta į pažeidimų padarymo aplinkybes, nuteistojo rašytinį paaiškinimą dėl pažeidimo. G. K. paskirta nuobauda yra nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte, ji atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Nuobauda buvo paskirta nepažeidžiant nustatytų terminų. Vilniaus pataisos namų 2015 m. birželio 5 d. nutarime yra aiškiai nurodyta pažeidimo esmė. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kaip ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusi institucija, pagrįstai minėtą nutarimą paliko nepakeistą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 2S-3080 yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, jis yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, priimtas laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir pasirašytas įgalioto asmens.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Iš G. K. 2015 m. birželio 3 d. pareiškimo matyti, kad jis tik išreiškė atsisakymą keltis į jam paskirtas drausmės grupės gyvenamąsias patalpas dėl, tačiau jokių Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų ir sprendimų neskundė. Nepaisydami to, Vilniaus pataisos namai šį pareiškėjo pareiškimą išnagrinėjo ir į jį atsakė 2015 m. birželio 25 d. raštu Nr. 42-85(2). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėjo skundus taip pat išnagrinėjo nepažeisdamas nustatytų terminų. Taigi, tiek G. K. pareiškimas, tiek jo skundai, priešingai nei teigia pareiškėjas, buvo išnagrinėti nepažeidžiant nustatytų terminų.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo paskyrimą nuobaudą atlikti drausmės grupėje bei kitas su tuo susijusias neigiamas pasekmes lėmė ne Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėti veiksmai, o paties G. K. elgesys bausmės atlikimo metu. Nustačius, kad Vilniaus pataisos namai ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovų darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. G. K. subjektyvus manymas, kad jis buvo nubaustas nepagrįstai, nesudaro juridinio pagrindo neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia G. K., išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą ir tinkamai nustatė byloje taikytinas teisės normas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. G. K. naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.