Civilinė byla Nr. e2A-1346-852/2025

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-00601-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.2.4.5.1.1; 3.3.1.19.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Novus Rex“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Novus Rex“ ieškinį atsakovei D. K. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu ir mokėtinų su darbo santykiais susijusių sumų sumažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

1.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno darbo ginčų komisija 2024 m. vasario 6 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-2-24582/2023, išnagrinėjusi darbuotojos D. K. ieškinį nusprendė pripažinti D. K. ir UAB „Novus Rex“ darbo sutarties nutraukimą DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu neteisėtu; pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą į DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustatant, jog darbo sutartis yra nutraukta nuo 2023 m. lapkričio 28 d.; įpareigoti UAB „Novus Rex“ pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo administratoriui informaciją apie darbuotojos D. K. darbo santykių pabaigą; priteisti darbuotojai iš UAB „Novus Rex“  išeitinę išmoką - 3624,24 Eur, neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais - 2300 Eur už 2023 m. rugsėjo mėn., 2345,00 Eur už 2023 m. spalio mėn., 959,37 Eur už 2023 m. lapkričio mėn., kompensaciją už nepanaudotas atostogas - 532,95 Eur ir netesybas - 5116,32 Eur.

2.       Ieškovė UAB „Novus Rex“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą, išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir pripažinti, kad UAB „Novus Rex“ darbo sutartį, sudarytą su darbuotoja D. K., nutraukė teisėtai ir pagrįstai nuo 2023 m. gruodžio 18 d. DK 58 straipsnio 3 dalies 1, 5, 6 punktų pagrindu ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad darbo sutartį su atsakove D. K. sudarė 2012 m. kovo 9 d., darbuotoja buvo priimta dirbti barmenės – padavėjos pareigoms, vėliau darbo sutartis buvo keičiama, darbo sutarties nutraukimo metu atsakovė ėjo buhalterės - administratorės pareigas. Atsakovė vykdė restorano „Novus Rex“ veiklos administravimą, įskaitant užsakymų pateikimą, atsiskaitymą su tiekėjais, dirbančių darbuotojų kontrolę, buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atsakovė 2023 m. rugsėjo 11 d. informavo, kad nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. gauna nedarbingumo pažymėjimą. Pasibaigus nedarbingumui, darbuotoja darbo vietoje nepasirodė, tačiau buvo paliktas prašymas išleisti kasmetiniu atostogų. Pasibaigus darbuotojos prašyme nurodytam atostogų laikotarpiui, darbuotoja dar kartą gavo nedarbingumo pažymėjimą, o 2023 m. lapkričio 20 d. elektroniniu paštu pateikė prašymą atleisti iš einamų pareigų nuo 2023 m. lapkričio 28 d. dėl du mėnesius iš eilės vėluojančio išmokėti darbo užmokesčio – būtent nuo tos dienos, kai darbuotoja turėjo grįžti į darbą. Kadangi laikotarpiu, kol darbuotoja buvo atostogose dalį funkcijų perėmė įmonės direktorius M. M., kilo įtarimų dėl netinkamai vedamos buhalterinės apskaitos ir buvo atliktas vidaus patikrinimas. Nustačius pažeidimus, buvo planuojama su šiuo aktu darbuotoją supažindinti kai ji grįš į darbą ir pareikalauti ištaisyti klaidas. Supratus, kad atsakovė net nežada grįžti į darbą, atsakovei buvo pateikti prašymai paaiškinti savo veiksmus, kuriais darbuotoja sukėlė žalą UAB „Novus Rex“. Ieškovė 2023 m. lapkričio 23 d. elektroniniu paštu išsiuntė prašymą atsakovei pateikti paaiškinimą, kodėl ji pasiskaičiavo sau didesnį nepanaudotų atostogų dienų skaičių negu yra užfiksuotas buhalterinės apskaitos programoje ir, kodėl darbuotoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau ir - VSDFV) pateikė net 2 deklaracijas su didesnėmis mokėtinomis sumomis. Ieškovė 2023 m. lapkričio 27 d. pateikė atsakymą atsakovei, kuriame nurodė, kad atsisako nutraukti darbo sutartį atsakovės prašomo straipsnio (dėl darbdavio kaltės) pagrindu, o 2023 m. gruodžio 18 d. ieškovė priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį DK 58 straipsnio pagrindu – dėl neatvykimo į darbą, tyčia padarytos turtinės žalos darbdaviui, ir nusikaltimo požymių turinčios veikos padarymo. Šis sprendimas atsakovei buvo įteiktas elektroninių ryšių priemonėmis. Ieškovė nurodė, kad atsakovė pateikė skundą darbo ginčų komisijai prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2023 m. rugsėjo mėn. – 1 112,18 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 2 345,20 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. 1 786,69 Eur ir 2 mėn. išeitinę kompensaciją (4 600 Eur). Darbo ginčų komisija ieškovės prašymą tenkino ir priteisė ieškovei 2 mėnesių išeitinė kompensaciją – 3 624,24 Eur, neišmokėtą darbo užmokestį už 2023 m. rugsėjo mėnesį – 2 300 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 2 345,00 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. - 959,37 Eur, kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 532,95 Eur, ir netesybas – 5 116,32 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad ji niekada neneigė fakto, kad su atsakove buvo vėluojama atsiskaityti, tačiau, ieškovės įsitikinimu, šiuo atveju yra svarbu įvertinti, kad būtent pati atsakovė eidama savo darbines funkcijas, būdama buhaltere – administratore, sukūrė tokią situaciją. Atsakovė gavusi nedarbingumo pažymėjimą, o vėliau išėjusi atostogų UAB „Novus Rex“ neperdavė jokios informacijos, susijusios su ieškovės skola kreditoriams ar darbuotojams. Tik atlikus vidinį patikrinimą ir pilnai išanalizavus duomenis, paaiškėjo realūs įsiskolinimo dydžiai. Darbuotoja vykdydama savo darbo funkcijas tikslingai sukėlė pagrindą nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Ieškovė paaiškino, kad darbo funkcijas atsakovė vykdė aplaidžiai – buhalterinės apskaitos duomenys nesuvesti, o patikrinus pačios ieškovės pateiktas deklaracijas, paaiškėjo jų neatitikimas realybei, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai atsakovė (siekdama gauti didesnę išmoką) pateikė sau naudingesnes deklaraciją dėl nedarbingumo pašalpos, deklaravo didesnes draudžiamąsias pajamas. Dėl tokio klaidingo veiksmo darbdavys gavo pretenziją iš VSDFV dėl žalos atlyginimo, kadangi didesnė kompensacija ir buvo išmokėta darbuotojai. Taip pat patikrinus informaciją, buvo nustatyta, kad darbuotoja, priešingai nei teigė turinti 36 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, turėjo tik 28 dienas. Dėl atsakovės D. K. veiksmų taip pat buvo sutrikdyta juridinio asmens kontroliuojamo restorano veikla: vėlavo atsiskaitymai su tiekėjais, todėl buvo apribotas žaliavų gavimas, kadangi nebuvo žinomi realūs įsipareigojimų dydžiai, reikėjo perorganizuoti dirbančių darbuotojų darbą siekiant išlaikyti veiklos tęstinumą. Ieškovės atstovas parengiamojo posėdžio metu suformulavo papildomą reikalavimą, pripažinti, kad ieškovė skolinga atsakovei 2 731,74 Eur atskaičius mokesčius su darbo santykiais susijusių sumų.

3.       Atsakovė D. K. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2023 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu įpareigoti ieškovę nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, priteisti išeitinę išmoką, neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais. Jau nuo liepos mėn. jautė spaudimą išeiti iš darbo savo noru, nes yra nebereikalinga, kadangi sumažėjo darbo apimtys. Darbdavys ją ignoruodavo, neduodavo jokių užduočių, atrodydavo, jog tyčia vėluoja sumokėti darbo užmokestį. Kadangi sumažėjo darbo pajėgumai, pasisiūlė išeiti visų jai likusių atostogų, darbdavys sutiko. Kadangi padėjo vesti apskaitą, pasiskaičiavo, kiek turi atostogų ir parašė prašymą, jog atostogaus 2023 m. rugsėjo 28 d. – 2023 m. lapkričio 17 d. 2023 m. lapkričio 20 d. parašė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi negavo viso darbo užmokesčio už 2023 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesius. Paaiškino, kad ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą įspėjo prieš penkias darbo dienas, t. y. prašymas įteiktas 2023 m. lapkričio 20 d., o prašė atleisti nuo 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau ieškovė atsakovės prašymo netenkino ir 2023 m. gruodžio 18 d. darbo sutartį nutraukė DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, jau po to, kai atsakovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Pagal DK 56 straipsnio 3 dalį darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą, tačiau šiuo atveju darbo sutarties pasibaigimas suėjus įspėjimo terminui, nebuvo įformintas. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog ji vykdė buhalterės darbo funkcijas. Atsakovė nebuvo įmonės buhalterė, ji neturėjo jokios informacijos, kurią galėtų perduoti įmonės direktoriui. Įmonės direktorius buvo įsitraukęs į įmonės veiklą ir viską žinojo geriau nei atsakovė. Atsakovė pažymėjo, kad buvo praėję 3 mėnesiai, kai ji nebuvo darbe ir per šį laikotarpį niekas buvusioje darbovietėje nepasigedo jokios informacijos. Be to, įsakymų registras įmonės direktoriaus paliepimu buvo vedamas į „Microsoft Excel“ programą įmonės kompiuteryje, kuris tebepriklauso ieškovei, todėl bet kada galėjo būti ištrintas įmonės direktoriaus. Įmonės patalpose (atsakovės darbo vietos spintelėse) taip pat yra įmonės įsakymų byla su originaliais dokumentais. Ši atsakovės darbo vieta visuomet buvo stebima vaizdo kamerų, todėl jei kažkas dokumentus paėmė, tai turėjo būti užfiksuota vaizdo įrašu. Ieškovė be pagrindo teigia, kad ji „tikslingai sukėlė pagrindą nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu“. Atsakovei niekaip nebuvo naudinga tyčia negauti darbo užmokesčio. Be kita ko, atsakovė, pagal sudarytą darbo sutartį nebuvo atsakinga už funkcijas, priskirtinas buhalterei, todėl negalėjo turėti galimybių neišsimokėti sau darbo užmokestį. Atsakovės nuomone, jos darbo užmokestis formaliai yra didesnis nei kitų darbuotojų tik dėl to, jog apskaičiuojant kitų darbuotojų darbo užmokesčius, yra „slepiami“ mokesčiai. Todėl atsakovės darbo užmokesčio dydis nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Be kita ko, atsakovei buvo priskirtos administratorės darbo funkcijos, kurias ji atliko nepriekaištingai, o ieškovė turėjo nepagrįstą lūkestį, jog  ji vykdys ir direktoriaus funkcijas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalį, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir kt. Šiuo atveju, ieškovė primeta šias vadovo funkcijas atsakovei, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovei teko tokios funkcijos, taip pat, funkcija užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, samdyti darbuotojus ir pan. Taigi, UAB „Novus Rex“ veiklą kontroliavo ir visų darbuotojų darbą organizavo šios įmonės direktorius, o ne atsakovė. Nors ieškovė atsakovės padarytos žalos faktą įrodinėja aplinkybe, jog ieškovė gavo pretenziją iš VSDFV dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovė šios žalos atsiradime neatliko ir negalėjo atlikti jokių tyčinių veiksmų, kadangi tokia žala galėjo atsirasti dėl žmogiškos netyčinės klaidos. Be kita ko, kol atsakovei galiojo nedarbingumo pažyma, taip pat, kol atsakovė buvo išėjusi atostogų, šiuos reikalus turėjo tvarkyti įmonės direktorius. Todėl 9,30 Eur negali būti traktuojama kaip atsakovės noras pasipelnyti. Be kita ko, ieškovė nurodydama tokius kaltinančius teiginius kaip „tikėtina, kad dalis įmonės dokumentų yra tiesiog dingę“ remiasi nepagrįstomis prielaidomis ir įtarimais, o ne leistinais rašytiniais įrodymais. Atsakovė paaiškino, kad nedarbingumo pažymėjimas jai buvo suteiktas dėl pablogėjusios sveikatos, kas buvo nulemta streso ir įtampos, patiriamų dėl susiklosčiusios situacijos teisiniuose santykiuose su ieškove. Dėl atostogų suteikimo sutiko pats įmonės direktorius, atsakovė prieštaravimų dėl atostogų nesulaukė. Pats direktorius atsakovę ragino išeiti atostogų, nes įmonėje sumažėjus veiklos, buvo mažai darbo.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2025 m. sausio 9 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti: pripažinti ieškovės UAB „Novus Rex“ ir atsakovės D. K. darbo sutarties nutraukimą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu neteisėtu; pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą į LR DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuo 2023 m. lapkričio 28 d.; įpareigoti ieškovę pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo administratoriui informaciją apie atsakovės D. K. darbo santykių pabaigą nuo 2023 m. lapkričio 28 d. pagal LR DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą; priteisti iš ieškovės atsakovei 4 283,18 Eur išeitinę kompensaciją, 3 964,67 Eur darbo užmokesčio ir atostoginių neatskaičius mokesčių ir 12 849,54 Eur netesybų. Teismas nurodė, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovės D. K. atleidimo iš darbo pagrindo ir atsakovei neišmokėtų darbo užmokesčio už 2023 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn. ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dydžio. Nustatė, jog atsakovė D. K. 2012 m. kovo 9 d. sudarė su ieškove UAB „Novus Rex“ darbo sutartį pagal kurią jos pareigos barmenė – padavėja. Darbo sutarties 3.2 papunktyje nustatyta, kad darbuotojas turi gauti mėnesinį atlyginimą iki 15-tos dienos būsimo kalendorinio mėnesio. Darbo sutartis nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. buvo pakeista pakeičiant atsakovės darbo pareigas į administratorės, o nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutartis pakeista nustatant atsakovės mėnesinį darbo užmokestį 2 300 Eur ir panaikinant visus priedus, kurie buvo taikomi. Teismas nustatė, kad 2023 m. rugsėjo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog atsakovė dirbo nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 11 d., laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. iki 2023 m. rugsėjo 27 d. buvo nedarbinga dėl ligos, nuo 2023 m. rugsėjo 28 d. nurodoma neatvykimo į darbą priežastis – atostogos. 2023 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodoma, kad atsakovei visą mėnesį suteiktos atostogos. 2023 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodoma, kad nuo 2023 m. lapkričio 3 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d. atsakovei suteiktos atostogos, laikotarpiu nuo 2023 m, lapkričio 13 iki 15 d. darbo laikas nežymėtas, laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 16 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d. nurodomas nedarbingumas dėl ligos. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Novus Rex“ direktorius M. M. 2023 m. rugsėjo 15 d. – 2023 m. spalio 30 d. sudarė veiklos patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad pagal buhalterinės apskaitos programą „ASPA 90“ rasti neatitikimai apskaitant atliktus pirkėjų mokėjimus, pridėtinės vertės mokestį, darbuotojų darbo užmokestį ir prekių likučius. Teismas nustatė, kad atsakovė D. K. 2023 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2023 m. lapkričio 28 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl du mėnesius iš eilės vėluojamo sumokėti viso atsakovei priklausančio darbo užmokesčio. UAB „Novus Rex“ direktorius 2023 m. lapkričio 23 d. el. laišku paprašė atsakovės D. K. iki 2023 m. lapkričio 27 d. pateikti paaiškinimą klausimais: kodėl neišnaudotų atostogų paskaičiuota 36 d. d. nors atostogų prašymo pateikimo momentu sukaupta tik 28 d. d.; kodėl 2023 m. spalio 1 d. buvo pateiktas NP-SD pranešimas su netikslia atsakovei mokėtina suma, kodėl 2023 m. spalio 15 d. pateiktas pranešimas nurodant didesnę atsakovės draudžiamųjų pajamų sumą, kodėl nurodyta informacija nepatikslinta, iki šios aplinkybės tapo žinomos atsakovei. Atsakovė D. K. 2023 m. lapkričio 26 d. el. laiške atsakė, kad prideda atostoginių paskaičiavimus, nurodė, kad nepriskaičiuotos papildomos atostogos už nepertraukiamą darbo stažą, UAB „Novus Rex“ kompiuterinėje programoje už nedarbingumą už pirmas dvi dienas buvo taikomas 80 proc. tarifas pagal direktoriaus įsakymą, kurio keitimo nebuvo, kitų aplinkybių negalėjo pakomentuoti nurodžiusi, kad negavo 2023 m. rugsėjo ir spalio mėn. algalapių ir atostogavo. Ieškovės UAB „Novus Rex“ direktorius 2023 m. lapkričio 27 d. pranešė atsakovei D. K., kad netenkina jos prašymo atleisti iš darbo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nurodė priežastis: dėl atsakovės užimamų pareigų ir joms priskiriamų funkcijų, vėlavimas atsiskaityti yra pačios atsakovės sukelta aplinkybė. Ieškovės UAB „Novus Rex“ direktorius 2023 m. gruodžio 6 d. pareikalavo iš atsakovės pateikti pasiaiškinimą iki 2023 m. gruodžio 11 d. dėl netinkamai vykdytų pareigų einant buhalterės pareigas pagal 2023 m. rugsėjo 15 d. – 2023 m. spalio 30 d. veiklos patikrinimo aktą ir dėl neatvykimo į darbą pasibaigus atostogoms ir nedarbingumo pažymėjimui. Ieškovės UAB „Novus Rex“ direktorius 2023 m. gruodžio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 023/1218, kuriame nurodyta, kad atsakovė D. K. atleidžiama DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu neatvykus į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties pasibaigus atostogoms; DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu dėl darbuotojos padarytos žalos nevykdant jai priskirtų buhalterės pareigų; DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu dėl nustatytų netikslumų vedant buhalterinę apskaitą ir Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo pažeidimų. Teismas konstatavo, kad DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos. Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 56 straipsnio 3 dalis). DK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia (DK 58 straipsnio 4 dalis). Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis). Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą (DK 58 straipsnio 6 dalis). Teismas, vertindamas, ar atsakovė D. K. pagrįstai pateikė prašymą atleisti ją DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nustatė, kad nuo pat 2023 m. pradžios, atsakovei buvo vėluojama laiku sumokėti darbo užmokestį. Atsakovei už 2023 m. sausio mėn. priskaičiuota išmokėti 1 350,10 Eur darbo užmokesčio, kurį ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. vasario 15 d., tačiau pirmas mokėjimas atliktas tik 2023 m. kovo 6 d., o visas 2023 m. sausio mėn. darbo užmokestis baigtas mokėti tik 2023 m. kovo 23 d. Atsakovei už 2023 m. vasario mėn. priskaičiuota išmokėti 1 336,68 Eur darbo užmokesčio, kurį ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. kovo15 d., tačiau pirmas mokėjimas atliktas tik 2023 m. kovo 29 d., o visas 2023 m. vasario mėn. darbo užmokestis baigtas mokėti tik 2023 m. balandžio 20 d. Atsakovei už 2023 m. kovo mėn. priskaičiuota išmokėti 1 342,81 Eur darbo užmokesčio, kurį ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. balandžio 15 d., tačiau pirmas mokėjimas atliktas tik 2023 m. gegužės 12 d., o visas 2023 m. kovo mėn. darbo užmokestis baigtas mokėti tik 2023 m. gegužės 17 d. Atsakovei už 2023 m. balandžio mėn. priskaičiuota išmokėti 1 303,47 Eur darbo užmokesčio, kurį ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. gegužės 15 d., tačiau pirmas mokėjimas atliktas tik 2023 m. birželio 9 d., o visas 2023 m. balandžio mėn. darbo užmokestis baigtas mokėti tik 2023 m. liepos 3 d. Atsakovei už 2023 m. gegužės mėn. priskaičiuota išmokėti 1 342,81 Eur darbo užmokesčio, kurį ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. birželio 15 d., tačiau pirmas mokėjimas atliktas tik 2023 m. liepos 13 d., o visas 2023 m. gegužės mėn. darbo užmokestis baigtas mokėti tik 2023 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovei už 2023 m. birželio mėn. priskaičiuota išmokėti 1 342,81 Eur darbo užmokesčio, kurį ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. liepos 15 d., tačiau pirmas mokėjimas atliktas tik 2023 m. rugpjūčio 28 d., o visas 2023 m. birželio mėn. darbo užmokestis baigtas mokėti tik 2023 m. rugsėjo 8 d. Atsakovei už 2023 m. liepos mėn. priskaičiuota išmokėti 1 296,90 Eur darbo užmokesčio ir atostoginių, kuriuos ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. rugpjūčio 15 d., tačiau išmokėjo tik 2023 m. rugsėjo 14 d.. Teismas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis 2023 m. rugpjūčio mėn. atsakovės draudžiamosios pajamos sudarė 2 305,20 Eur, tačiau ieškovė nurodo, kad atsakovei priskaičiuota išmokėti 778,02 Eur, kuriuos ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. rugsėjo 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis 2023 m. rugsėjo mėn. atsakovės draudžiamosios pajamos sudarė 979,87 Eur, tačiau ieškovė nurodo, kad atsakovės darbo užmokestis 2 300 Eur, priskaičiuota išmokėti 213,20 Eur atostoginių ir 1112,18 Eur darbo užmokesčio, o savo atliktoje D. K. priskaitymų ir išmokėjimų detalizacijoje ieškovės direktorius nurodo, jos priskaičiuota išmokėti 1 345,94 Eur, kuriuos ieškovė turėjo išmokėti iki 2023 m. spalio 15 d. Teismo vertinimu, ieškovės direktorius atliktoje D. K. priskaitymų ir išmokėjimų detalizacijoje sumaišė 2023 m. rugpjūčio mėn. mokėtiną darbo užmokestį su 2023 m. rugsėjo mėn., kadangi pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį atsakovė D. K. 2023 m. rugsėjo mėn. dirbo tik 7 darbo dienas, nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. sirgo, o nuo 2023 m. rugsėjo 28 d. atostogavo. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad būtent 2023 m. rugpjūčio mėn. atsakovei priskaičiuota išmokėti 1 345,94 Eur, o 2023 m. rugsėjo mėn. - 778,02 Eur. Atsakovei už 2023 m. rugpjūčio mėn. pirmas mokėjimas atliktas tik 2023 m. spalio 13 d., o visas 2023 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokestis baigtas mokėti tik 2023 m. gruodžio 5 d. Atsakovė D. K. taip pat laiko, kad už 2023 m. rugpjūčio mėn. darbdavė vėlavo su ja visiškai atsiskaityti. Teismas nustatė, kad atsakovei už 2023 m. rugsėjo mėn. priskaičiuotas mokėti darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. Atsakovei už 2023 m. spalio mėn. priskaičiuoti mokėti 1 348, 49 Eur atostoginiai nebuvo išmokėti. Atsakovei už 2023 m. lapkričio mėn. priskaičiuoti išmokėti 605,23 Eur atostoginiai ir ligos pašalpa nebuvo išmokėti. Teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad atsakovė D. K. pagrįstai pateikė prašymą atleisti ją iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi atsakovei akivaizdžiai du mėnesius iš eilės ir daugiau buvo nemokamas visas jai priklausantis darbo užmokestis. Tokiu atveju ieškovei neišvengiamai kilo DK 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga paskutinę darbo dieną įforminti atsakovės darbo sutarties pasibaigimą, nes minėta norma numato, kad darbuotojui pateikus prašymą atleisti iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui. Tokiu atveju ieškovės direktoriaus 2023 m. lapkričio 27 d. pranešimas, kad ieškovė netenkina atsakovės prašymo atleisti ją iš darbo dėl nurodytų svarbių priežasčių, neturi teisinės reikšmės. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės direktorius teiginių, jog atsakovė savo veiksmais sukūrė situaciją, jog jai nebuvo mokamas visas darbo užmokestis, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Visų pirma teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį subjekto vadovas organizuoja subjekto apskaitą. Šioje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė D. K. buvo tas asmuo, kuris sudarydavo kasos ataskaitas, pasirašydavo tarpusavio skolų suderinimo aktus, taip pat teikdavo atskaitas ir duomenis valstybės institucijoms, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė D. K. ieškovės direktoriaus buvo paskirta asmeniu, tvarkančiu ieškovės UAB „Novus Rex“ apskaitą, t. y. įmonės vadove ar buhaltere. Nors daugumoje tarpusavio skolų suderinimo aktų matomas atsakovės parašas ties nurodytomis pareigomis vyr. finansininkas, vyr. buhalteris, buhalteris ar apskaitą tvarkantis asmuo, o kartais atsakovė sava ranka įrašydavo pareigas vyr. buhalterė ar buhalterė, tačiau byloje nėra įrodymų, kad atsakovė tvarkė visą UAB „Novus Rex“ apskaitą ar buvo atsakinga už įmonės finansinių ataskaitų rengimą. Be to, ieškovės direktorius taip pat pasirašydavo skolų suderinimo aktus, kur skolų suderinamas buvo inicijuojamas pačios ieškovės. Tai, jog D. K. atlikdavo kai kurias apskaitą tvarkantiems asmenims ar vadovui priskirtas funkcijas ieškovės direktoriaus pavedimu savaime neleidžia spręsti, jog atsakovė gali būti laikoma atsakinga už įmonės vadovui ar apskaitą tvarkančiam asmeniui keliamų reikalavimų nevykdymą. Juo labiau, kad ieškovė neturi atsakovės pareiginių nuostatų ar darbo (veiklos) aprašo. Teismas pažymėjo, kad liudytojos J. K. ir K. R. taip pat patvirtino, kad direktorius aktyviai dalyvavo įmonės veikloje. Liudytojos A. Z. parodymus dėl mažesnio direktoriaus vaidmens įmonės veikloje teismas vertino kritiškai, nes jų nepatvirtino kiti liudytojai, be to, ši liudytoja vis dar yra ieškovės darbuotoja, todėl galimai buvo linkusi duoti ieškovei palankesnius parodymus. Teismas pažymėjo, kad net ir nežymus ieškovės direktoriaus vaidmuo vis tiek nesudaro pagrindo perkelti atsakomybę už įmonės vadovui ar apskaitą tvarkančiam asmeniui priskirtas funkcijas ieškovės darbuotojui, kuris nėra tokiu paskirtas. Dėl kito ieškovės argumento, kad atsakovė galimai kalta dėl ieškovės apskaitos dokumentų dingimo, teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai, apskaitos registrai saugomi subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymu. Tai reiškia, kad ieškovės direktorius turėjo pateikti įrodymus apie nustatytą įmonės apskaitos dokumentų saugojimo tvarką, kokių priemonių ėmėsi juos saugoti, tačiau tokių įrodymų neteikė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog ieškovės dokumentų neišsaugojimas ar dingimas kaip nors nulėmė situaciją, jog atsakovei dėl to laiku nebuvo mokamas darbo užmokestis. Teismas konstatavo, kad ieškovei pagal DK 56 straipsnio 3 dalį kilo pareiga įforminti atsakovės darbo sutarties pasibaigimą pasibaigus jos nedarbingumui (DK 65 straipsnio 6 dalimi), todėl ieškovė nebeturėjo pagrindo spręsti dėl atsakovės atleidimo kitu nei DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Juo labiau, kad ieškovės direktorius atsakovės atleidimo pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 5 punktą, 6 punktą procedūrą iniciavo jau po to, kai atsakovė 2023 m. lapkričio 20 d. pareiškimu iniciavo darbo sutarties nutraukimą dėl daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamo darbo užmokesčio. Tuo atveju, jei ieškovei padaryta žala, toks klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis DK 156 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, teismas pažymėjo, kad net ir vertinant ieškovės DK 58 straipsnio 3 dalies 1, 5, 6 punktuose nurodytus atsakovės atleidimo pagrindus, nei vieno iš šių pagrindų egzistavimo ieškovė neįrodė. Dėl DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto, teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei atsakovė išėjo atostogų neturėdama ieškovės direktoriaus sutikimo, dėl jos nepasirodymo darbe klausimas turėjo būti keliamas dar 2023 m. rugsėjo 28 d. atsakovei nepasirodžius darbe pasibaigus nedarbingumui. Tačiau klausimas dėl atsakovės neatvykimo į darbą nebuvo keliamas ir visą spalio mėnesį bei iki 2023 m. lapkričio 10 d., kol atsakovė atostogavo. Juo labiau, kad ir atsakovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėtos jos atostogos, kurių ji pati negalėjo užpildyti būdama nedarbinga ir atostogose. Ieškovės direktorius klausimą dėl atsakovės neatvykimo pradėjo kelti tik pasibaigus atsakovės nedarbingumui 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau, kaip jau nurodyta, ieškovės ir atsakovės darbo santykiai buvo užbaigti paskutinę jos nedarbingumo dieną esant pagrįstam atsakovės prašymui atleisti ją iš darbo du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokant jai priklausančio darbo užmokesčio. Dėl DK 58 straipsnio 3 dalies 5-6 punktuose nurodytų pagrindų, teismas pažymėjo, kad ieškovė šį pagrindą įrodinėja vieninteliu įrodymu , t. y. paties ieškovės direktoriaus atliktu veiklos patikrinimu, tačiau nei iš ieškovės direktoriaus paaiškinimų, nei iš minėto įrodymo nėra aišku, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė, kokiu pagrindu jos atlikti ar neatlikti veiksmai laikomi neteisėtais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog D. K. buvo paskirta apskaitą tvarkančiu asmeniu, o tam tikrų faktinių jos atliktų veiksmų tvarkant apskaitą teismas nelaikė pakankamais spręsti, jog ji buvo atsakinga už UAB „Novus Rex“ apskaitos tvarkymą. Byloje nesant įrodymų, kad D. K. atžvilgiu yra pradėti kokie nors ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nėra pagrindo spręsti ir dėl DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punkte nurodyto pagrindo egzistavimo nutraukti darbo sutartį. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog darbo santykiai su atsakove nutrūko DK 58 straipsnio 3 dalies 1, 5, 6 punktų pagrindu, todėl ieškinio reikalavimą dėl atsakovės D. K. atleidimo pripažinimo teisėtu atmetė. Taip pat teismas nurodė, kad tarp šalių darbo santykiai nutrūko DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl spręstina dėl atsakovei DK 56 straipsnio 2 dalyje nurodytos kompensacijos priteisimo, kuri sudaro 4 283,18 Eur. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė ginčija atsakovei neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dydį, todėl šį ginčą taip pat būtina išspręsti. Teismas nustatė, kad ieškovei yra neišmokėtas darbo užmokestis už 2023 m. rugsėjo mėn., sudarantis 979,87 Eur neatskaičius mokesčių, taip pat neišmokėti atostoginiai už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 28 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d., t y. viso 2 984,80 Eur neatskaičius mokesčių (2 345,20 Eur už 2023 m. spalio mėn. priskaičiuoti atostoginiai + 639,60 Eur už 2023 m. lapkričio mėn. priskaičiuoti atostoginiai). Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad priteisia atsakovei D. K. iš ieškovės UAB „Novus Rex“ 3 964,67 Eur (979,87 Eur + 2 984,80 Eur) darbo užmokesčio ir atostoginių neatskaičius mokesčių. Teismas pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, jog atsakovė yra pasinaudojusi visomis jai priklausančiomis atostogomis, nurodė, kad atsakovė turėtas atostogų dienas išnaudojo laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 28 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d., be to, atsakovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, jos liga nurodyta nuo 2023 m. rugsėjo 12 d., tačiau remiantis VSDFV duomenis atsakovei nedarbingumas suteiktas tik nuo 2023 m. rugsėjo 14 d., taip pat VSDFV duomenimis atsakovei nedarbingumas nurodytas nuo 2023 m. lapkričio 18 d., o darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo 2023 m. lapkričio 16 d., todėl neatvykimas į darbą minėtu laikotarpiu galėtų būti pateisintas tik atostogų dienomis. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog atsakovė yra pasinaudojusi visomis atostogų dienomis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas nutrūkus darbo santykiams su ieškove atsakovei nepriklauso. Teismas konstatavo, kad su atsakove D. K. nebuvo atsiskaityta paskutinę jos darbo dieną, todėl spręstinas klausimas dėl netesybų priteisimo pagal DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad atsakovės vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 2 141,59 Eur, todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turėjo atsiskaityti su atsakove paskutinę jos darbo dieną 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau to nepadarė, ir jau yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, atsakovei iš ieškovės priteisė 12 849,54 Eur (2 141,59 Eur/mėn. x 6 mėn.) netesybų. Teismas atsižvelgdamas į procesinę ginčo baigtį, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. nurodė, kad ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovė nepateikė įrodymų apie išlaidas.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Ieškovė UAB „Novus Rex“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog 2023 m. lapkričio 20 d. pareiškime atsakovė tinkamai išreiškė valią nutraukti Darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis). Teismas nepagrįstai nurodė, kad darbdavys neturėjo teisės vertinti darbuotojo pateikto prašymo turinio ir pagrindo, ir privalėjo įforminti darbo sutarties pasibaigimą pagal vienašalį darbuotojos pranešimą. Apeliantė paaiškina, kad atsakovė D. K. ėjo UAB „Novus Rex“ buhalterės pareigas, todėl darbo sutarties pasibaigimo atveju ji privalėjo perduoti informaciją, atsiskaityti už atliktus darbus. Finansinės apskaitos įstatymo 14 str. numato, kad apskaitą tvarkantis asmuo privalo keičiantis apskaitą tvarkančiam asmeniui, laiku perduoti apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir kitą apskaitai tvarkyti reikalingą informaciją subjekto vadovui arba jo nurodytam asmeniui. Bylos nagrinėjimo metu, atsakovė nurodė, kad ji UAB „Novus Rex“ dirbo administratore ir buhalterinės apskaitos netvarkė, bet byloje yra nustatyta, kad atsakovė skaičiavo darbo užmokestį, darė darbo užmokesčio pavedimus (visiems darbuotojams, įskaitant ir sau), sudarinėjo darbo grafikus, disponavo įmonės kasoje esančiais grynaisiais pinigais, suvedinėjo kasos operacijų žurnalą ir įmonės kasą, pasirašinėjo skolų suderinimo aktus prisistatydama kaip buhaltere. Apklausos metu, pati atsakovė patvirtino, kad jau dirbdama UAB „Novus Rex“ įgijo buhalterio-apskaitininko specialybę, turėjo prisijungimą prie visų VMI ir SODRA deklaracijų teikimo sistemų ir teikė deklaracijas. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo sureikšmino tai, kad ieškovė nebuvo priėmusi įsakymo dėl atsakovės paskyrimo atsakingu asmeniu už finansinę apskaitą. Teismas nurodė, kad byloje nėra atsakovės pareiginių nuostatų ir darbo (veiklos) aprašymo, bet byloje kaip tik ir buvo kilęs ginčas dėl atleidimo pagrįstumo darbdavio valia, ir vienas iš ieškovės nurodytų argumentų buvo tai, kad būtent atsakovė neperdavė buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų (įskaitant ir jos, ir kitų darbuotojų pareigybinius aprašymus, darbo sutarčių pakeitimus ir pan.). Teismas be pagrindo neįvertino tai, kad atsakovės darbo užmokesčio padidinimas buvo susijęs su jos įgyta nauja kvalifikacija (buhalterio-apskaitininko) ir naujų funkcijų vykdymu, nors pati ieškovė patvirtino kad šias funkcijas atliko. Ieškovė pažymi, kad įmonė neturėjo kito buhalterio, nors pagal įstatymą privalėjo turėti, o tai taip pat rodo, kad būtent atsakovė vykdė šias pareigas. Apeliantės įsitikinimu, teismas buvo šališkas ir be pagrindo visas aplinkybes vertini tik atsakovės naudai. Teismas nustatė, kad atsakovei D. K. darbo užmokestis buvo vėluojamas sumokėti jau nuo 2023 m. pradžios, pagal ieškovės pateiktus mokėjimo nurodymus iš banko. Tačiau pati atsakovė tuos mokėjimo nurodymus ir inicijavo, t. y. pati sau atlikinėjo pavedimus vėluodama ir taip kaupdama neišmokėtą darbo užmokesčio likutį. Teismas nustatė, kad pati darbuotoja bent du kartus neatvyko į darbą nors privalėjo, tačiau į tai teismas neatsižvelgė ir laikė, kad ieškovė yra atsakinga, jog nekėlė klausimo kodėl darbuotoja neatvyko laiku į darbą. Teismas taip pat be pagrindo nesirėmė darbdavės atliktu veiklos patikrinimo aktu, kuriame yra fiksuoti darbuotojos pažeidimai ir jos neatvykimas į darbą. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad prie buhalterinės apskaitos dokumentų galėjo prieiti tik atsakovė ir kad į bylą atsakovė teikė ne savo, bet darbdavės turimų dokumentų kopijas, o tai rodo, kad ji ne tik galėjo, tačiau praktiškai ir disponavo šiais dokumentais. Teismas neįvertino, kad pati ieškovė prisidėjo prie atleidimo pagrindo atsiradimo. Byloje yra nustatyta, kad 2023 m. rugpjūčio 15-23 dienomis dar atsakovei dirbant buhalterės pareigose, jau buvo susiklosčiusi situacija, kai atlyginimas vėlavo du mėnesius ir tai buvo prieš pat darbuotojai gaunant nedarbingumo pažymėjimą. Apeliantės vertinimu, tai yra akivaizdu, kad tokią situaciją tikslingai sukūrė pati atsakovė, būdama atsakinga už darbo užmokesčio išmokėjimą. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad darbuotoja išeidama atostogų neperspėjo, neatkreipė dėmesio, ir neinformavo darbdavio, kad pati atlikdama savo, kaip apskaitininkės veiksmus, jau yra sukaupusi darbuotojams skolų, todėl įmonė dėl tokių veiksmų gali patirti žalos (kaip šiuo atveju ir įvyko). Visa tai rodo, kad teismas neteisingai nustatė, jog ieškovė turėjo su atsakove nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

6.       Atsakovė D. K. atsiliepimu prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Atsakovė paaiškina, kad ieškovė apeliaciniame skunde klaidingai nurodo aplinkybę, jog teismas nustatė, kad atsakovė ėjo ieškovės buhalterės pareigas. Atsakovė pažymi, kad kaip ir nustatė teismas, jos pareigos nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. buvo keičiamos iš barmenės-padavėjos į administratorės, teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad pati atsakovė patvirtino, kad ji ėjo buhalterės pareigas, tačiau susitarimas dėl tokių pareigų atlikimo nebuvo sudarytas, atsakovės darbo funkcijos darbo sutartyje nebuvo aprašytos, šios funkcijos nebuvo perduotos atsakovei, o faktiškai buvo susiklosčiusi situacija, kad ieškovės vadovas įmonės buhalteriją žinojo geriau nei atsakovė. Visa tai teismas teisingai įvertino ir nurodė, kad ieškovė yra neteisi teigdama, jog atsakovei, kaip buhalterei, taikytinas Finansinės apskaitos įstatymo 14 straipsnis, kadangi šios pareigos niekada atsakovei nebuvo priskirtos. Ieškovės vadovas klaidingai vertino susiklosčiusią situaciją, manydamas, jog atsakovė eina buhalterės pareigas. Atsakovė geranoriškai ir kolegiškai padėdavo vadovui atlikti kai kurias apskaitą tvarkantiems asmenims priskirtas funkcijas, kadangi pagal tuometinius teisės aktus juridinių asmenų vadovai, įskaitant ieškovės vadovą, negalėjo tvarkyti apskaitos, todėl ieškovės pateiktuose dokumentuose matyti, jog buvo sukurta situacija neva apskaitos tvarkymo dokumentus pasirašinėjo atsakovė. Todėl nepaisant to, kad atsakovei ieškovės vadovas teismo proceso metu dirbtinai primetė buhalterės pareigas, siekdamas išvengti kompensacijos ir netesybų apmokėjimo atsakovei, buhalterės funkcijos atsakovei niekad nebuvo perduotos, todėl ieškovės nurodomų atsakomybių pagal Finansinės apskaitos įstatymą atsakovė neturėjo. Atsakovė pažymi, kad pagal ieškovės nurodomą Finansinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Minėto teisės akto 14 str. 1 d. numatyta, kad ūkio subjekto vadovas nustato apskaitos dokumentų pasirašymo tvarką ir asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą. Iš ieškovės teiginių, esančių apeliaciniame skunde, matyti, kad ieškovės vadovas apie šią pareigą žinojo, tačiau byloje duomenų apie apskaitos dokumentų pasirašymo tvarką ir asmenų, pasirašančių tokius dokumentus sąrašą, ieškovė nepateikė. Atsakovės žiniomis, tokių dokumentų nebuvo. Tai reiškia, kad ieškovės vadovas apskaitą organizavo netinkamai, neįtvirtino apskaitos tvarkymo pareigų perdavimo kitam asmeniui. Už dokumentų išsaugojimą taip pat atsako vadovas, todėl ir ieškovės pretenzija dėl informacijos neperdavimo yra nepagrįsta. Atsakovė, reaguodama į ieškovės teiginius dėl teismo šališkumo, nurodo, jog pirmosios instancijos teismo proceso metu, ieškovei nekilo abejonių dėl teismo šališkumo, ieškovė bylos nagrinėjimo metu nušalinimų teismui nereiškė. Ieškovė abejonę dėl teismo šališkumo išreiškė tik sulaukusi jai nepalankaus teismo sprendimo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog ieškovė mano, kad teismas ieškovės inicijuotą atliktą veiklos patikrinimą vertino ieškovės nenaudai. Atsakovės nuomone, toks teismo vertinimas yra visiškai pagrįstas, kadangi veiklos patikrinimus atlikinėti ieškovės vadovas pradėjo tuomet, kai atsakovė ėmėsi teisinių priemonių, sprendžiant neišmokėto darbo užmokesčio klausimą. Be to, ieškovės vadovas veiklos patikrinimą atliko pats, atsakovės nuomone, neturėdamas reikalingų kompetencijų tokiems patikrinimams atlikti. Ieškovės vadovo savarankiškai atliktas veiklos patikrinimas nebuvo objektyvus, bet buvo atliktas tik turint tikslą išvengti sumų, kurių reikalavo atsakovė, apmokėjimo. Atsakovė pažymi, kad ieškovė taip pat teigė, kad prieigą prie buhalterinės apskaitos dokumentų turėjo tik atsakovė, tačiau šis ieškovės teiginys yra klaidingas, nes ieškovė nedetalizuoja, kokiu būdu, atsakovei pateikus prašymą dėl atleidimo iš darbo, toliau iki šiol buvo tvarkoma ieškovės apskaita, jei ieškovės vadovas neturėjo prieigos prie minėtų dokumentų. Atsakovė taip pat mano, jog teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad atsakovė tyčia sukūrė tokią situaciją, t. y. neišsimokėjo sau darbo užmokesčio tik tam, kad galėtų reikalauti nutraukti darbo sutartį dėl šios priežasties. Atsakovė nebuvo suinteresuota negauti darbo užmokesčio, taip pat nebuvo atsakinga už susikaupusias skolas ieškovės darbuotojams. Už juridinio asmens veiklą atsakingas yra įmonės vadovas, o ne buhalteris ar administratorius. Ieškovė mėgino dirbtinai įrodyti atsakovės sukeltą įmonei žalą, reikšdama atskirą pareiškimą dėl atsakovės darbo ginčų komisijai, tačiau šis ieškovės reikalavimas nebuvo patenkintas. Atsakovė taip pat nesutinka su apeliante, kad šiuo atveju buvo LR DK 58 str. 2 p. 1 p. numatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, t. y. tai, kad darbuotoja padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Atsakovė pažymi, kad jai nebuvo nustatyta pareiga tvarkyti juridinio asmens apskaitą, todėl už tokių pareigų pažeidimą jai negali būti taikoma atsakomybė. Teismų praktikoje pažymėta, kad darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu, o jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 85 punktas). Atsakovė paaiškina, kad byloje buvo aiškiai konstatuota, jog jai ilgiau nei du mėnesius nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tai buvo pirmoji nenuginčijama aplinkybė visų aprašytų įvykių sekoje, tai reiškia, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos darbo sutarties pasibaigimo pagrindas, nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendime yra teisingas ir pagrįstas. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, buvo šališkas ir juos vertino neteisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

7.       Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

8.       Šioje darbo byloje yra sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.

9.       Apeliantė UAB „Novus Rex“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas konstatavo, kad darbuotojos D. K. darbo sutartis yra nutraukta nuo 2023 m. lapkričio 28 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, t. y. darbuotojos iniciatyva (pagal darbuotojos 2023 m. lapkričio 20 d. prašymą) dėl svarbių priežasčių - kai darbuotojai du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jai priklausantis darbo užmokestis.

10.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su darbdavės apeliaciniu skundu, atkreipia dėmesį, kad apeliantė nors ir ginčija visą teismo sprendimą, tačiau nepateikia argumentų, kuriais prieštarautų teismo padarytoms išvadoms dėl to, jog šiuo atveju egzistavo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės, reikšmingos darbo sutarties nutraukimui darbuotojos iniciatyva.

11.       Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, faktas, jog iki 2023 m. lapkričio 20 d. darbuotojos D. K. pateikto prašymo nutraukti darbo sutartį (e. bylos t. 1, b. l. 71) darbdavė nebuvo išmokėjusi jai viso darbo užmokesčio už du mėnesius, yra nustatytas rašytinais bylos įrodymais, t. y. įmonės vadovo M. M. 2023 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytame bankinio mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis „Likusi dalis DU už gegužės mėn.“, 2023 m. rugsėjo 4 d. mokėjimo pavedime nurodyta „Dalis DU už birželio mėn.“, 2023 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo pavedime nurodyta „Likusi dalis DU už birželio mėn.“, 2023 m. rugsėjo 14 d. mokėjimo pavedime nurodyta „DU už liepos mėn. + atostoginiai“, 2023 m. spalio 13 d. mokėjimo pavedime nurodyta „DU už rugpjūčio mėn.“, 2023 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pavedime nurodyta „DU dalis“ (e. bylos, t. 3, b. l. 176, 178, 179, 181, 182). Be to byloje yra pateiktas atsakovės banko sąskaitos išrašas (e. bylos t. 3, b. l. 191) ir atsakovės vadovo sudaryta „D. K. priskaitymų ir išmokėjimų detalizacija“ (e. bylos t. 3, b. l. 144-146). Šie rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad darbdavė sistemingai vėlavo mokėti visą darbo užmokestį nuo 2023 m. sausio mėnesio, o prašymo pateikimo metu neapmokėta skola buvo susidariusi nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino paminėtus rašytinius įrodymus, jie nėra paneigti apeliantės išdėstytais argumentais ar kitais įrodymais. Pati apeliantė neginčija, jog darbo užmokestis atsakovei buvo mokamas pavėluotai, o tai ir sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

12.       Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė ieškovės argumentus, jog dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio yra atsakinga pati atsakovė D. K., nes ji vykdydavo darbo užmokesčio išmokėjimus, įskaitant ir darbo užmokesčio mokėjimą sau. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad D. K. turėjo prisijungimus prie įmonės sąskaitos banke, galėdavo atlikti mokėjimo pavedimus ir juos faktiškai atlikdavo. Tačiau teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų apie atsakovei priskirtas funkcijas ir atsakomybes - nėra duomenų apie tai, kad atsakovė pagal jai priskirtas pareigas pati sprendė, kada ir kokias įmonės sąskaitas apmokėti, o ne atlikdavo mokėjimus pagal įmonės vadovo nurodymus. Kita vertus, kaip jau minėta, aptartus mokėjimo pavedimus (e. bylos, t. 3, b. l. 176, 178, 179, 181, 182) bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio mėnesio, suformavo ir pasirašė UAB „Novus Rex“ vadovas M. M., t. y. spręsdamas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo atsakovei jos nedarbingumo ir atostogų metu įmonės vadovas toliau tęsė susiklosčiusią praktiką, kai darbo užmokestis atsakovei buvo išmokamas vėluojant daugiau kaip du mėnesius. Paminėti rašytiniai įrodymai aiškiai patvirtina, kad įsiskolinimas darbuotojai, kuris šioje byloje yra pripažintas pagrindu nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, susidarė nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio, kai D. K. nedirbo ir objektyviai negalėjo daryti įtakos įsiskolinimui ar jo padengimui. Teismas teisingai sprendė, kad įmonės vadovui turėjo būti žinoma, kad toks darbo užmokesčio mokėjimas pažeidžia darbo sutartį ir darbo įstatymus, bet vadovas pats atlikdamas mokėjimus tokių pažeidimų neištaisė. Visa tai paneigia darbdavės argumentus, jog pati darbuotoja dirbtinai sukūrė darbo užmokesčio nepriemoką, turėdama tikslą nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. 

13.       Apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas klausimas, ar darbdavė galėjo nutraukti darbo sutartį kitu konkuruojančiu pagrindu, nepaisant to, jog DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas iš tikrųjų egzistavo. Apeliantė teigia, kad darbuotoja D. K. šiurkščiai pažeidė darbo pareigas ir todėl darbdavės sprendimu darbo sutartis buvo nutraukta būtent dėl to, t. y. DK 58 straipsnyje numatytu pagrindu (darbdavio iniciatyva dėl darbuotojos kaltės), nuo 2023 m. gruodžio 19 d. (e. bylos t. 1, b. l. 43-45).

14.       Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo argumentus, kad jos įsitikinimu, ji nebuvo įpareigota tenkinti darbuotojos 2023 m. lapkričio 20 d. prašymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad darbdavė šioje situacijoje neturėjo diskrecijos teisės spręsti dėl to, ar tenkinti darbuotojos prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, ar ne, nes darbuotojo prašyme nurodyto įspėjimo termino suėjimas sukelia įstatyme numatytas teisines pasekmes. Kaip minėta, teismas nustatė, kad darbuotojos pareiškimas buvo pagrįstas, t .y. darbdavė tikrai buvo neišmokėjusi atsakovei viso darbo užmokesčio nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio, o remiantis DK 56 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tokiu atveju pats darbuotojos pareiškimas pabaigia darbo sutartį - įspėjimo terminui pasibaigus darbdavys turi pareigą tik įforminti sutarties pasibaigimą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad darbo sutartis pasibaigė 2023 m. lapkričio 28 d., pasibaigus įspėjimo terminui, per kurį darbdavė įsiskolinimo nepadengė. Taip pat teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė panaikinti UAB „Novus Rex“ direktoriaus 2023 m. gruodžio 18 d. įsakymą, kuriuo darbo sutartis yra nutraukta DK 58 straipsnyje numatytu pagrindu nuo 2023 m. gruodžio 19 d. dėl šiukščių darbo pareigų pažeidimų, nurodytų patikrinimo akte ir dėl neatvykimo į darbą pasibaigus atostogoms ir laikinam nedarbingumui (e. bylos t. 1, b. l. 23-25).

15.       Teisėjų kolegija atmeta ieškovės UAB „Novus Rex“ argumentus, kad darbuotoja pateikdama 2023 m. lapkričio 2 d. prašymą elgėsi nesąžiningai ir siekė išvengti darbdavės inicijuoto darbo drausmės pažeidimo tyrimo. Ieškovė pažymi, kad atliko atsakovės darbo veiklos patikrinimą už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. spalio 30 d. ir surašė aktą (e. bylos t. 1, b. l. 27-28), kuriame yra konstatuoti kai kurie atsakovės darbo pareigų pažeidimai. Tačiau kaip matyti iš patikrinimo akto turinio, jame nėra nurodyta šio akto sudarymo data, o iš kitų bylos įrodymų matyti, kad apie atliktą patikrinimą darbdavė pirmą kartą paminėjo 2023 m. lapkričio 27 d. rašte - atsisakyme nutraukti darbo sutartį pagal darbuotojos pareiškimą (e. bylos t. 1, b. l. 40), o akto kopiją darbuotojai išsiuntė tik 2023 m. gruodžio 6 d. (e. bylos. t. 1, b. l. 46). Todėl šiuo atveju nėra galimybės konstatuoti, kad darbuotojos prašymas nutraukti darbo sutartį buvo nulemtas darbdavės atlikto patikrinimo, o ne atvirkščiai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, paminėta aplinkybė, t. y. tai, kad akte nėra užfiksuota jo sudarymo data, leidžia abejoti darbdavės teiginiais, kad jis buvo sudarytas iki darbuotojo prašymo pateikimo ir be to leidžia pagrįstai manyti, kad buvo priešingai, t. y. kad darbdavė gavusi darbuotojos prašymą tokiu būdu pradėjo rinkti įrodymus apie galimai padarytus darbuotojos darbo pareigų pažeidimus, keisti savo poziciją dėl darbuotojai suteiktų atostogų kiekio ir laikotarpio, ir taip siekė pagrįsti darbo sutarties nutraukimą kitu pagrindu, pagal kurį darbuotojai nebūtų mokama išeitinė kompensacija.

16.       Pirmosios instancijos teismas motyvuotai įvertino darbdavės argumentus dėl darbuotojai pareikštų kaltinimų šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, kurie buvo nurodyti patikrinimo akte (e. bylos t. 1, b. l. 27-28) ir darbdavės 2023 m. gruodžio 18 d. įsakyme (e. bylos t. 1, b. l. 23-25). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su padarytomis išvadomis, jog atsakovės šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai neįrodyti, dėl ko teismas pagrįstai nusprendė panaikinti darbdavės sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2023 m. gruodžio 19 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės nurodytų šiukščių darbo pažeidimų aplinkybes pažymi, kad UAB „Novus Rex“ direktoriaus 2023 m. gruodžio 18 d. įsakyme nurodyta, jog darbuotoja D. K. šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, nes neatvyko į darbą, tačiau minėtame darbdavės įsakyme nėra nurodyta, kurį laikotarpį konkrečiai darbdavė vertina kaip darbuotojos neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties. Iš šio dokumento turinio, o taip pat iš darbdavės 2023 m. gruodžio 6 d. pranešimo „Dėl paaiškinimo pateikimo“ (e. bylos t. 1, b. l. 26) galima suprasti, kad neatvykimo į darbą laikotarpis, kurį darbdavė įvardijo kaip „pasibaigus atostogoms ir laikinam nedarbingumui“, reiškia laikotarpį po nuo 2023 m. lapkričio 28 d. iki 2023 m. gruodžio 19 d. Tačiau kaip jau konstatuota šioje byloje, darbo sutartis su atsakove buvo pasibaigusi pagal įstatymą nuo 2023 m. lapkričio 28 d. pagal jos 2023 m. lapkričio 20 d. pateiktą pareiškimą ir todėl darbuotoja po to neprivalėjo atvykti į darbą ir vykdyti darbo pareigas. Apeliantės pozicija, kad darbuotoja galėjo padaryti pravaikštas ir anksčiau, t. y. naudodamasi atostogomis iki 2023 m. lapkričio 17 d., kaip jau minėta, neatsispindi darbdavės priimtų sprendimų tekste, be to - darbdavė neprašė darbuotojos paaiškinimo dėl jos neatvykimo darbą už šį laikotarpį. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad darbuotojai pagal jos prašymą buvo suteiktos kasmetinės mokamos atostogos iki 2023 m. lapkričio 17 d. ir neatvykdama į darbą iki 2023 m. lapkričio 17 d. ji naudojosi atostogomis, o ne buvo pravaikštoje. Šiuo atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atostogų suteikimo faktas ir konkretus laikotarpis nebuvo fiksuotas rašytiniu darbdavio sprendimu (atostogų suteikimas nėra pažymėtas ir atostogų skaičiavimo žiniaraštyje, e. bylos t. 1, b. l 29-30), tačiau netiesioginiai bylos įrodymai rodo, kad darbuotoja atostogų suteikimo  klausimą su įmonės vadovu buvo suderinusi, t. y. ji atostogavo su direktoriaus žinia ir sutikimu. Iš direktorius M. M. 2023 m. lapkričio 23 d. elektroninio laiško matyti, kad direktorius 2023 m. lapkričio 23 d., jau pasibaigus atostogų laikotarpiui ir atsakovei pateikus prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, klausia atsakovės „Kodėl neišnaudotų atostogų sau buvo paskaičiuota nuo 2023-09-28 iki 2023-11-17“. Teismo vertinimu, iš šio klausimo yra aišku, kad įmonės vadovas žinojo apie atsakovei suteiktas atostogas ir jų laikotarpį, o pateiktu paklausimu tik abejoja, ar darbuotoja neišnaudojo jų daugiau, nei buvo sukaupusi. Taip pat iš 2023 m. lapkričio 27 d. pranešimo (e. bylos t. 1, b. l. 40) turinio matyti, kad darbdavė atsisakydama tenkinti darbuotojos prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo iš viso nenurodė aplinkybių apie nepagrįstą atsakovės neatvykimą į darbą, o kaip tik šiame atsakyme pažymi, kad darbdaviui žinoma apie darbuotojos atostogas pagal jos prašyme nurodytą laikotarpį. Visa tai patvirtina atsakovės argumentus, kad atostogomis ji naudojosi su darbdavės žinia ir pritarimu, o faktą, kad atostogos nebuvo įformintos, darbdavė pradėjo interpretuoti sau naudinga linkme tik po to, kai kilo ginčas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokia situacija, net jei darbuotoja ir būtų išnaudojusi daugiau atostogų nei buvo sukaupta, taip pat nereiškia, kad darbuotoja padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. kad jos neatvykimas į darbą turėtų būti laikomas neatvykimu „be pateisinamos priežasties“. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, jog darbuotoja nėra išnaudojusi daugiau atostogų nei buvo sukaupusi, nes nuo 2022 m. kovo 9 d. atsakovė buvo įgijusi teisę į papildomas atostogas už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje pagal Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 2.1 punkto nuostatas, numatančias, kad darbuotojams, turintiems ilgesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje papildomai priklauso 3 darbo dienos atostogų.

18.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad patikrinimo akte (e. bylos t. 1, b. l. 27-28) ir darbdavės 2023 m. gruodžio 18 d. įsakyme nurodyti kiti darbo pareigų pažeidimai yra neįrodyti ir be to neturi reikšmės šiame darbo ginče kvalifikuojant darbo sutarties nutraukimo pagrindą ir datą. Teismas teisingai vertino, kad nors atsakovė faktiškai vykdė kai kurias buhalterei priskirtas funkcijas (turėjo prisijungimą prie įmonės banko sąskaitos, pasirašinėdavo skolų suderinimo aktus ir kt.), tačiau nei darbo sutartimi nei kitokiu darbdavio sprendimu atsakovei nebuvo priskirtos vyriausiojo finansininko funkcijos bei atsakomybės ir todėl su tuo susijusių pareigų vykdymas negali būti pripažintas šiukščiu darbo pareigų pažeidimu, už kurį darbdavys galėtų nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojos kaltės.

19.       Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad darbdavio interesas nutraukti darbo sutartį konkrečiu kitu pagrindu, po to kai darbo sutartis pasibaigė pagal darbuotojos pareiškimą, nėra teisėtas ir todėl nėra pagrindo tokio intereso teisinei gynybai. Darbdavės argumentai, jog darbuotoja neatsiskaitė už atliktus darbus ar neperdavė įmonei reikšmingų apskaitos dokumentų, nereiškia, kad ieškovė gali tokias teises ginti pateikdama ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo. Teisėjų kolegija pritaria atsakovei, kad su tuo susijusi interesą darbdavė galėjo ginti pareikšdama atitinkamus reikalavimus dėl to, jog darbuotoja įvykdytų savo pareigas ar atlygintų iš to kilusią žalą, o ne ginčydama darbo sutarties nutraukimo pagrindą.

20.       Apeliantė nenurodė konkrečių argumentų dėl atsakovei teismo priteisto darbo užmokesčio įsiskolinimo dydžio, pritaikytų neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ar pritaikytų netesybų pagrįstumo. Teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių reikėtų peržiūrėti priteistas sumas, įsiskolinimo laikotarpį ar netesybų dydį.

21.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

22.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

24.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei jų patirs, tačiau įrodymų apie faktiškai patirtas išlaidas nepateikė.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ieškovės UAB „Novus Rex“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Vaclovas Paulikas

Rūta Petkuvienė

Andrius Verikas