Civilinė byla Nr. 2A-650-436/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12218-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

121.14.; 121.18.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16387-773/2014 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei D. V. dėl nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo, ir

n u s t a t ė:

I.              Ginčo esmė

Ieškovas Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės D. V. 1801,68 Lt skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skolą išieškant į Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiskaitomąją sąskaitą (b. l. 3–5). Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Kauno miesto valdyba 1998 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 7 nusprendė pakeisti šių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį D. V. vardu, tačiau atsakovė atsisakė. Atsakovė D. V. ginčo bute yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą nuo 1998 m. sausio 13 d., bute faktiškai gyvena, ir nors neatvyko pasirašyti nuomos sutarties, yra laikytina patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininke ir turi mokėti nuomos mokestį. Apie susidariusią skolą už patalpų nuomą atsakovė buvo informuota 2013 m. gegužės 24 d. raštu.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad yra pensininkė, moka visus komunalinius mokesčius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį  patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės D. V. ieškovo naudai 1801,68 Lt (521,80 Eur) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2014 m. liepos 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistą sumą išieškant į Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiskaitomąją sąskaitą. Teismas sprendimo vykdymą išdėstė 18 mėnesių laikotarpiui ir nustatė, kad D. V. pirmąją 101,68 Lt (nuo 2015-01-01 po 29 Eur) įmoką sumoka iki 2014 m. gruodžio 31 d., vėliau kiekvieną mėnesį moka į Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiskaitomąją sąskaitą po 100 Lt (28 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atitinkami paskirstė bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

Teismas nustatė, kad atsakovė D. V. gyvena bute, esančiame Kaune, V. Landsbergio-Žemkalnio g. 11-148, kuris nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei, be to, šios aplinkybės neneigia ir pati atsakovė. Kauno miesto valdyba 1998 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 7 „Dėl nuomos sutarčių pakeitimo“, nusprendė pakeisti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, ginčo buto nuomos sutartį sudarė atsakovės D. V. vardu (b. l. 9). Atsakovė D. V. nurodė, kad bute gyvena 36 metus, o ieškovas pažeidžia jos teises, nes neleido buto privatizuoti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo butas privatizuotas nebuvo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė naudojosi ieškovui priklausančiomis patalpomis.

Atsakovė D. V. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administracijos skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. raštu buvo informuota, kad nuo 2013 m. birželio 1 d. pradedamas skaičiuoti nuomos mokestis, tačiau atsakovė apie susidariusį įsiskolinimą žinojo, tačiau kategoriškai atsisakė jį padengti. Teismas darė išvadą, kad tarp ieškovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovės D. V. yra susiklostę faktiniai nuomos santykiai, kurių pagrindu atsakovė naudojasi ieškovui nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis, todėl atsakovei tenka pareiga mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis).

Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Atsižvelgiant į šias materialinės teisės normas bei ieškovo Kauno miesto savivaldybės pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, darytina išvada, kad atsakovė D. V. prievolės atsiskaityti su ieškovu neįvykdė, todėl iš atsakovės ieškovo Kauno miesto savivaldybės naudai priteistina 1801,68 Lt skolos.

Atsakovei D. V., praleidusiai terminą įvykdyti piniginę prievolę ir teismui priėmus dėl to teismo sprendimą, kyla sutarties/prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės – mokėti ieškovui Kauno miesto savivaldybei įstatyme numatytas 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl tenkintina ir ši ieškinio dalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė D. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti arba priteistą nuomos mokestį perskaičiuoti, taikant 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokesčio koeficientą.

Apeliacinis skundas grindžiami argumentais, kad:

1. Civilinės bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena nuo 1978-05-18. Šis butas ieškovui nuosavybės teise priklauso nuo 2000-03-27, tačiau niekada su ieškove jokios nuomos sutartys sudarytos nebuvo, ieškovas niekada jokių pretenzijų nereiškė dėl nuomos sutarties sudarymo ar/ir iškeldinimo iš buto. Vertinant šalių konkliudentinius veiksmus, kurie tęsiasi daugiau kaip 14 metų, akivaizdu, kad tarp šalių susiklostė ne faktiniai nuomos teisiniai santykiai, bet panaudos teisiniai santykiai.
2. Pagal CK 6.478 str., jeigu nuomos sutartis tęsiasi ilgiau kaip vienerius metus, tokia sutartis turi būti rašytinė. Šiuo atveju, nepaisant to, kad savivaldybei ginčo butas nuosavybės teise priklauso nuo 2000-03-27, tačiau jokios rašytinės sutarties tarp šalių niekas nereikalavo sudaryti.
3. Ieškinyje neprašoma ieškovo ir atsakovės santykius pripažinti nekilnojamojo turto nuomos santykiais, todėl nėra aišku, kuo remiantis teismas sprendime nurodė, kad gyvenamosios patalpos nuomos mokestį nuomininkas turi sumokėti kas mėnesį. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes, kad jokios rašytinės nuomos sutarties šalys nebuvo sudarę.
4. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalys laisva valia sudarė patalpų panaudos sutartį, ieškovas atsakovei šiose patalpose leido gyventi, abi šalys panaudos sutartį vykdė tinkamai, apeliantė mokėjo tinkamai ir laiku visus komunalinius mokesčius, prižiūrėjo nekilnojamąjį turtą, nuomos sutartis sudaryta nebuvo, nes nebuvo šalių vieningos valios tokią sudaryti.
5. Šioje byloje teismas išėjo už ieškinio ribų, konstatuodamas, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, tuo pažeidė CPK numatytus principus, todėl sprendimas turi būti panaikintas. Teismas savo sprendime netinkamai suformulavo sprendimą dėl šalių teisinių santykių ir jų pagrindu atsiradusių teisių ir pareigų įvertinimą.
6. LR Vyriausybės 2011-08-17 nutarimu Nr. 906 buvo pakeista Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka, todėl šiuo atveju galėtų būti taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Apeliantės pajamos per mėnesį sudaro 767,97 Lt, jokio nekilnojamojo turto savo vardu registruoto neturi. 

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantės argumentus, kad tarp šalių buvo susiklostę ne nuomos teisiniai santykiai, o panaudos, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apeliantė 2013-05-24 raštu buvo įspėta, kad nuo 2013-06-01 pradedamas skaičiuoti patalpų nuomos mokestis už gyvenamąsias patalpas, kuriose gyvena apeliantė. Apeliantė ne kartą buvo kviečiama atvykti į savivaldybę, bet ji sudaryti nuomos sutartį atsisakė. 2014-01-14 priminimą apie susidariusią skolą atsakovė pasirašyti taip pat atsisakė. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė taip pat kategoriškai atsisakė mokėti nuomos mokestį. Šios aplinkybės paneigia atsakovės argumentus, kad ieškovas leido jai gyventi ginčo bute ir niekada neprieštaravo, o tai rodo, kad tarp šalių nebuvo panaudos teisinių santykių, o būtent nuomos teisiniai santykiai.
2. Akcentuoja, kad savivaldybės turto perdavimą panaudos pagrindais reglamentuoja specialus teisės aktas – LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jo įstatymas, kuris nenumato fiziniams asmenims savivaldybės gyvenamąsias patalpas suteikti panaudos pagrindais. Tai reiškia, kad panaudos teisiniai santykiai šiuo atveju negali būti susiklostę, nes tai imperatyviai draudžia įstatymas. Tai, kad apeliantė ilgą laiką moka komunalinius mokesčius nepatvirtina, jog tarp šalių buvo panaudos teisiniai santykiai.
3. Apeliantė nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, nes ieškinio reikalavimas buvo priteisti iš atsakovės skolą už buto nuomą. Kartu su ieškiniu teismui buvo  pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais remiantis ieškovas grindė savo ieškinį. Atsakovė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos argumentus, kad ji neprivalo mokėti savivaldybei nuomos mokestį už ginčo butą, nepateikė.
4. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad jai turėtų būti mažinamas koeficientas iki 0,4, kadangi 2013-05-24 savivaldybės rašte atsakovei buvo išaiškinta, jog ji privalo pateikti dokumentus dėl nuomos mokesčio mažinimo, tačiau buvo minėta, kad atsakovė į raginimus ir raštus iš viso nereagavo, jokių duomenų apie savo turtinę padėtį savivaldybei nepateikė. Be to, šis reikalavimas yra naujas, kuris nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teismas, todėl pagal CPK 32 str. naujų reikalavimų apeliaciniame skunde kelti negalima.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atsakovės apeliacinį skundą neperžengdamas jo ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl susidariusios skolos už savivaldybei priklausančio buto nuomą, vertinant aplinkybę, kad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, pagrįsti žodine sutartimi.

Nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2000 m. kovo 27 d. priklauso Kauno miesto savivaldybei (b. l. 7). Šiame bute atsakovė deklaravo gyvenamąją vietą nuo 1978 m. gegužės 18 d. (b. l. 8). 1998 m. sausio 13 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 7 nuspręsta pakeisti gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį atsakovės D. V. vardu (b. l. 9). Apeliantė nurodė, kad jai nebuvo sudaryta galimybė privatizuoti ginčo butą. Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos privatizavimo skyriuje atsakovės D. V. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo nėra, tačiau su apeliante vyko susirašinėjimas dėl buto privatizavimo. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad apeliantė 2003 m. kovo 20 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę su prašymu leisti privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 48). Į šį apeliantės prašymą ieškovė 2003 m. kovo 27 atsakė, kad apeliantei parduoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis nebegalima, nes galiojantys įstatymai nenumato teisės privatizuoti butus asmenims, kurie praleido Butų privatizavimo įstatyme nustatytus prašymų padavimo terminus. (b. l. 46–47). 2007 m. rugpjūčio 7 d. apeliantė dar kartą kreipėsi į savivaldybę su prašymu leisti privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis (b. l. 45), tačiau savivaldybė atsakė, kad savivaldybės socialinis būstas neprivatizuojamas, išskyrus atvejus, nustatytus LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo pagrindais (b. l. 43-44). Taigi, šios nustatytos aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos privatizuoti ginčo butą, tačiau teismas nustatė, kad ginčo butas nebuvo privatizuotas dėl pačios apeliantės kaltės, praleidus Butų privatizavimo įstatyme nustatytus prašymo padavimo terminus.

Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 53-5-2425 nurodė, kad atsakovė ne kartą buvo kviečiama atvykti į savivaldybę sudaryti ginčo patalpos nuomos sutartį, tačiau jai atsisakius sudaryti nuomos sutartį, informavo atsakovę, jog nuo 2013 m. birželio 1 d. pradedamas skaičiuoti nuomos mokestis už išnuomotą Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančią ginčo gyvenamąją patalpą. Taip pat šiame rašte išaiškino atsakovei, jog pateikus gaunamas pajams už vienerius metus ir deklaruotą turtą patvirtinančius dokumentus, gali būti taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas (n. L. 10–11). Byloje duomenų apie tai, kad atsakovė buvo nuvyksi į savivaldybę dėl buto nuomos ar pateikusi visus reikiamus dokumentus, nėra.

2014 m. sausio 14 d. ieškovas atsakovei išsiuntė priminimą apie susidariusį įsiskolinimą už buto nuomą ir pareikalavo padengti įsiskolinimą, tačiau apeliantė šį raštą atsisakė pasirašyti (b. l. 12). 2014 m. sausio 14 d. UAB „Kauno ir komunalinis ir butų ūkis“ atliko ginčo gyvenamosios patalpos apžiūrą bei akte nurodė, jog bute gyvenanti apeliantė atsisakė įsileisti į butą ir pasirašyti visus dokumentus. Visais klausimais dėl buto pasiūlė kreiptis į teismą (b. l. 13). 2014 m. birželio 25 d. buvo parengta pažymą, kurioje nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas už buto nuomą 2014 m. birželio 1 d. yra 1801,68 Lt (b. l. 14).

Savivaldybei nuosavybės teise priklausančios ar patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos sudaro savivaldybės socialinio būsto fondą, kuris turi įstatyme konkrečiai nustatytą tikslinę paskirtį – yra skirtas nuomoti asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011).

Apeliantė nurodo, kad ginčo gyvenamojoje patalpoje gyvena ilgą laiko tarpą, moka visus komunalinius mokesčius, ieškovas niekada nereiškė pretenzijų dėl nuomos mokesčio ar iškeldinimo, todėl tarp šalių susiklostė ne gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, bet panaudos teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais. Ta aplinkybė, kad apeliantė moka už komunalinius patarnavimus, nors tokių įrodymų ji teismui nepateikė, nesudaro pagrindo teigti, kad ji neturi mokėti ir nuomos mokesčio už ieškovui nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Teismo vertinimu apeliantės argumentus, kad ieškovas nereiškė pretenzijų dėl nuomos, nereikalavo išsikeldinti, paneigia byloje esančių įrodymų visuma – 2013 m. gegužės 24 d. rašte nurodytos aplinkybės, kad ne kartą apeliantė buvo kviečiama atvykti į savivaldybę pasirašyti nuomos sutartį, tačiau ji tai padaryti atsisakė; 2014 m. sausio 14 d. priminimas apie susidariusį įsiskolinimą už nuomą ir tos pačios dienos aktas, kuriame konstatuota, kad apeliantė atsisakė įsileisti į butą ir pasirašyti reikiamus dokumentus. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes, nei nurodo apeliantė. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, tiek sprendimo priėmimo metu galiojusioje, tiek ankstesnėse redakcijose nenumatyta galimybė fiziniams asmens savivaldybei nuosavybės teise priklausančias patalpas suteikti panaudos pagrindais. Šis įstatymas numato tik gyvenamųjų patalpų nuomą.

Esant prieš tai nustatytoms aplinkybėms, jog ginčo butas nebuvo privatizuotas ir priklauso Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise, o apeliantė bute gyvena pakankamai ilgą laiko tarpą, jame yra deklaruota atsakovės gyvenamoji vieta nuo 1978 m., tačiau apeliantė kategoriškai atsisako sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovės D. V. yra susiklostę faktiniai nuomos santykiai, t.y. pakankamas pagrindas pripažinti, kad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, pagrįsti žodine sutartimi.

Taigi, nustatyta, kad tarp šalių susiklostė ginčo gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, pagrįsti žodine sutartimi, todėl pagal CK 6.576 straipsnį, kuriame nurodyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad už gyvenamosios patalpos nuomą apeliantė turi mokėti nuomos mokestį (buto nuompinigius) (CK 6.583 str. 1 d.). Gyvenamosios patalpos nuomos mokestį nuomininkas turi sumokėti kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito, po išgyventojo, mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos, jeigu šalių susitarimu nenustatytas kitas terminas. Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka (CK 6.583 str. 2 d).

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta ir to neneigia pati apeliantė, jog ji nuomos mokesčio nemokėjo ir kategoriškai atsisako jį mokėti, apie skaičiuojamą nuomos mokestį buvo įspėta 2013 m. gegužės 24 d. savivaldybės raštu, nors savivaldybei priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis naudojasi. Nuomos mokesčio dydis apskaičiuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 906, kuriuo pakeista Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka. Pagal šią tvarką ieškovas paskaičiavo, jog atsakovė ieškovui 2014 m. birželio 1 d. yra įsiskolinusi 1801,68 Lt, kas mėnesį paskaičiavus po 150,14 Lt (b. l. 14). Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė savo prievolės atsiskaityti su ieškovu neįvykdė, todėl iš atsakovės ieškovo Kauno miesto savivaldybės naudai pagrįstai priteisė 1801,68 Lt skolą už gyvenamųjų patalpų nuomą.

Apeliantė savo skunde prašo ieškovo ieškinį atmesti arba priteistą nuomos mokestį perskaičiuoti, taikant 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokesčio koeficientą.

Pažymėtina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš apeliacinio skundo dalyko, apeliantė apeliacinės instancijos teismui pareiškė naują reikalavimą – priteistą nuomos mokestį perskaičiuoti, taikant 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokesčio koeficientą, kuris nebuvo keliamas ir nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme.

Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis) bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos, kuriomis, pavyzdžiui, ribojamas naujų įrodymų priėmimas (CPK 314 straipsnis), draudžiama apeliantui kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis) arba teismui priimti dėl apelianto blogesnį sprendimą nei skundžiamas (CPK 313 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas, taikant ieškovo pažeistų teisių gynyba didesne apimtimi, negu ji nustatyta ieškinyje. Be to, CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – jas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014).

Atsižvelgus į išdėstytą, apeliaciniame skunde pareikštas naujas reikalavimais – priteistą nuomos mokestį perskaičiuoti, taikant 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokesčio koeficientą, –apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas (CPK 320 str.).

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovės D. V. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Arūnas Rudzinskas