VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, delspinigių ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys Šilutės rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Šilutės vandenys“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau ir atsakovė) 6 221,35 Eur skolos, 98,62 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoju Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje bei jai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje.
3. Paaiškino, jog ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad nuo atsakovei turto patikėjimo teise valdomų Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių (Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatvių bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno gatvių) paviršinis vanduo patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios paviršinės nuotekos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojui turto patikėjimo teise valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, 2017 m. spalio 25 d. raštu pateikė atsakovei pasirašyti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį. Teigė, kad rašte ieškovė nurodė, jog jeigu atsakovė nepasirašys sutarties, bet nuotekas leis į ieškovės paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, ieškovė laikys, kad paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis sudaryta. Anot ieškovės, atsakovė raštu atsisakė pasirašyti sutartį, kadangi visus kitus elementus (šaligatvius, želdinius, apsauginius atitvarus, autobusų, važiuojančių vietinio (miesto ir priemiesčio) reguliaraus susisiekimo maršrutais, stoteles ir apsisukimo aikšteles, lietaus kanalizaciją ir kitus inžinerinius, taip pat gatvių apšvietimo tinklus prižiūri ir jų vertę apskaito savivaldybės, kurios užtikrina saugaus eismo sąlygas, poveikį aplinkai mažinančių priemonių įgyvendinimą, taip pat atlieka nurodytų statinių taisymo ir priežiūros darbų užsakovo funkcijas. Ieškovė paaiškino, kad kituose atsakovei siųstuose raštuose ieškovė pažymėjo, kad valstybinės reikšmės kelių priežiūra yra atsakovės pareiga, be to, sutartis dėl paviršinių nuotekų tvarkymo yra sudaroma tik tai kelio daliai, kurią atsakovė eksploatuoja ir prižiūri, t. y. važiuojamajai daliai. Anot ieškovės, atsakovė, atsakydama į ieškovės siųstą raštą, nurodė, kad paviršinės nuotekos į nuotekų valymo sistemą patenka ne per kelio dangą, o per lietaus kanalizaciją ir kitus inžinerinius tinklus, už kurių priežiūrą atsako savivaldybės, kurios taip pat atsakingos už poveikio aplinkai mažinančių priemonių (vandens ir dirvožemio užtaršą) įgyvendinimą.
4. Ieškovė nurodė, kad sutinka, jog paviršinės nuotekos į paviršinių nuotekų sistemą patenka ne per kelio dangą, tačiau nuo kelio dangos, ir būtent šis faktas yra priežastis ir pareiga sudaryti sutartį dėl paslaugos teikimo. Kadangi paviršinės nuotekos nuo valstybinės reikšmės kelių buvo leidžiamos į ieškovės eksploatuojamas ir prižiūrimas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, ieškovė nurodė, jog laiko, kad paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis yra sudaryta nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. Paaiškino, jog kadangi kritulių ir kitoks vanduo atsakovės yra išleidžiamas į ieškovės valdomas nuotekų tvarkymo sistemas, tai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė kaip turto patikėtinis atitinka teisės aktuose apibrėžtą abonento sąvoką, todėl privalo tinkamai ir laiku atsiskaityti su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas.
5. Teigė, jog atsakovė neapmokėjo ieškovės 2017 m. spalio 31 d., 2017 m. lapkričio 30 d., 2017 m. gruodžio 29 d., 2018 m. sausio 31 d. pateiktų sąskaitų – faktūrų.
6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
7. Atsakovė nurodė, jog valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja atsakovė, o vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.
8. Paaiškino, kad paviršiniai vandenys į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius patenka ne per kelio dangą, už kurios priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir darbų organizavimą keliuose ir jų apsaugos zonose atsakinga atsakovė, o per lietaus kanalizaciją ar kitus inžinerinius tinklus, už kurių priežiūrą atsakinga savivaldybė. Teigė, jog kadangi nuotekų šalinimo įrenginiai yra valdomi ir prižiūrimi savivaldybės, atsakovė neturi teisinio pagrindo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties su ieškove ir mokėti mokesčio už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas.
9. Atsakovė nurodė, kad nepatenka į abonento sąvoką, nes neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, ir todėl nėra sudarę nei geriamojo vandens tiekimo, nei nuotekų tvarkymo viešosios sutarties. Anot atsakovės, ieškovė klaidingai nurodo, kad atsakovė yra atsakinga už paviršinių nuotekų išleidimą, nes už tai yra atsakinga savivaldybė, kuri yra prijungusi jos prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, o ne atsakovė, kuri vykdo tik kelių priežiūrą. Paaiškino, kad šiuo atveju abonentas yra Šilutės rajono savivaldybės administracija. Atsakovė nurodė, kad su ja 2017 m. rugpjūčio 1 d. nėra sudaryta paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis ir ji neapmokės ieškovės siunčiamų sąskaitų – faktūrų, nes tam nėra teisinio pagrindo.
10. Trečiasis asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu visiškai sutinka bei prašo jį tenkinti.
11. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, ieškinį prašė nagrinėti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 29 d. nusprendė ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovės ieškovei 6 221,35 Eur skolos, 98,62 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 6 319,97 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 609 Eur bylinėjimosi išlaidų.
13. Teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu (toliau – GVTNTĮ), kuris reglamentuoja geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainos nustatymo tvarką, atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir už nuotekų tvarkymo paslaugas tvarką, šalių teises, pareigas ir atsakomybę už įsipareigojimų nevykdymą. Teismas konstatavo, jog atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos ir atsakovės valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
15. Apeliantė nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas netinkamai taikė ir aiškino GVTNTĮ nuostatas. Teigia, jog atsakovė nesutinka, kad yra abonentas GVTNTĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos ir atsakovės valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas.
16. Paaiškina, kad teismas sprendime nurodė, jog teisės aktų analizė patvirtina, kad pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant ir paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, t. y. šiuo atveju asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į atsakovės valdomas inžinerines sistemas, tačiau neįvertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 3 punkto nuostatų. Teigia, jog Aprašas nustato Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir darbų organizavimą keliuose ir jų apsaugos zonose. Aprašo 3 punkte nurodyta, kaip yra prižiūrimi gyvenamųjų vietovių keliai ir gatvės. Aprašo 3.2 papunktyje nurodyta, kad kitų miestų, nenurodytų Aprašo 3.1 papunktyje, gyvenamosiose vietovėse ir kaimo gyvenamosiose vietovėse gatvių, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsa keliai ir gatvės prižiūrimi taip: važiuojamąją dalį (kur nėra šaligatvių - kelkraščius ir kelio griovius), pėsčiųjų ir (ar) dviračių takus, tiltus, viadukus ir estakadas, technines eismo reguliavimo priemones prižiūri ir jų vertę apskaito, žiemą nuo važiuojamosios dalies sniegą valo ir, jeigu slidu, ją barsto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės (3.2.1 punktas); visus kitus elementus (šaligatvius, želdinius, apsauginius atitvarus, autobusų, važiuojančių vietinio (miesto ir priemiesčio) reguliaraus susisiekimo maršrutais, stoteles ir apsisukimo aikšteles, lietaus kanalizaciją ir kitus inžinerinius, taip pat ir gatvių apšvietimo tinklus) prižiūri ir jų vertę apskaito savivaldybės, kurios užtikrina saugaus eismo sąlygas, poveikį aplinkai mažinančių priemonių (triukšmą, oro, vandens, dirvožemio užtaršą ir kitą neigiamą poveikį mažinančių priemonių) įgyvendinimą, taip pat atlieka šiame papunktyje nurodytų statinių taisymo ir priežiūros darbus užsakovo funkcijas (3.2.2 punktas). Iš šio teisinio reguliavimo, anot atsakovės, matosi, kad savivaldybės yra atsakingos už lietaus kanalizaciją ir atlieka jų taisymo ir priežiūros darbų užsakovo funkcijas. Apelianto manymu, tai reiškia, kad savivaldybės yra atsakingos ir už šiais įrenginiais surenkamą ir perduodamą perdirbimui paviršinį vandenį. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, savivaldybė, o ne atsakovė, prižiūri objektus, šiuo atveju - paviršinio vandens (lietaus kanalizacijos) surinkimo inžinerinius tinklus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka i atsakovės valdomas inžinerines sistemas.
17. Atsakovės nuomone, teismas netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau - KPPPFĮ) nuostatas, susijusias su kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo (toliau - Programa) lėšų panaudojimu. KPPPFĮ 9 straipsnyje reglamentuota Programos lėšų naudojimas valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų. Anot atsakovės, teismas netinkamai vertino įstatymų leidėjo valią, kuri aiškiai yra išskirta būtent, kad, be daugelio kitų sričių, Programos lėšos vietinės reikšmės keliams naudojamos ir kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti. Pažymėtina, kad valstybinės reikšmės keliams tokio finansavimo nėra numatyta, o teismas to tinkamai neįvertino, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
18. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti apeliacinį skundą.
19. Teigia, jog pagal GVTNTĮ buvimas paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties šalimi – abonentu - siejama ne su lietaus kanalizacijos įrenginių priežiūros vykdymu (kaip apeliaciniame skunde bando įteigti atsakovė), bet su urbanizuotos teritorijos, ant kurios susidaro paviršinės nuotekos, turėjimu nuosavybės teise arba valdymu ir (arba) naudojimu kitais teisiniais pagrindais. Paaiškina, jog tokia išvada seka iš šių GVTNTĮ 3 straipsnyje pateiktų sąvokų: nuotekos – buityje, ūkio ar gamybinėje veikloje naudotas vanduo, taip pat kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ar transporto priemonių plovimo ir panašiai, išskyrus vandenį iš žaliųjų plotų, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenų) vanduo, kurį asmuo teisės aktų nustatyta tvarka išleidžia į aplinką tam skirtais inžineriniais įrenginiais ar kitaip arba atiduoda tvarkyti (3 straipsnio 18 dalis); paviršinės nuotekos – ant urbanizuotos teritorijos paviršiaus (išskyrus žaliuosius plotus, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenas) patenkantis kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ar transporto priemonių plovimo ir panašiai) vanduo, kurį teritorijos valdytojas (abonentas), naudodamas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, surenka ir pašalina į aplinką arba išleidžia į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas (perduoda paviršinių nuotekų tvarkytojui) (3 straipsnio 25 dalis); paviršinių nuotekų atidavimo riba – paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo nekilnojamojo turto riba (sklypo riba) ir prasideda paviršinių nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir kurioje abonento paviršinės nuotekos atiduodamos paviršinių nuotekų tvarkytojui ir pastarajam tenka atsakomybė už jų tvarkymą (3 straipsnio 26 dalis); urbanizuotos teritorijos paviršiaus valdytojas – abonentas, nuosavybės teise valdantis ar kitaip naudojantis teritoriją, kurioje susidaro paviršinės nuotekos.
20. Nurodo, jog GVTNTĮ nuostatas detalizuoja Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (toliau ir Reglamentas). Šio reglamento 3 punkte nurodoma, kad šio Reglamento nuostatos taikomos visiems asmenims, valdantiems (naudojantiems) teritorijas, ant kurių susidaro arba gali susidaryti paviršinės nuotekos, rengiantiems tokių teritorijų planavimo dokumentus, statybos (statinių) projektus, projektuojantiems paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, planuojantiems išleisti arba išleidžiantiems paviršines nuotekas į aplinką arba kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas, taip pat institucijoms, reguliuojančioms ir kontroliuojančioms paviršinių nuotekų tvarkymą. Reglamento 10 punktas nustato, kad reikalavimai konkretaus objekto paviršinių nuotekų išleidimui į aplinką nustatomi statybos projekte, Taršos leidime ir (ar) Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidime, o paviršinių nuotekų išleidimui į kitiems asmenims priklausančius nuotakynus – nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartyje. Reglamento 20 punkte įtvirtinama, kad miestų ir miestelių paviršinės nuotekos, į bendrą paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą surenkamos nuo daugiau kaip 10 ha autotransportui skirtų viešųjų teritorijų (gatvių, privažiavimų, stovėjimo aikštelių), prieš išleidžiant į aplinką turi būti valomos paviršinių nuotekų valymo įrenginiuose, kurių valymo efektyvumas atitiktų 18.1 ir 18.3 punktuose nustatytus reikalavimus. Šio punkto reikalavimai neprivalomi, kai surenkamų paviršinių nuotekų užterštumas neviršija 18 punkte nustatytų normatyvų. Taigi, anot ieškovės, sisteminė paminėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties šalimi – abonentu yra asmuo, valdantis (naudojantis) teritorijas (kelius (gatves) ar pan.), ant kurių susidaro arba gali susidaryti paviršinės nuotekos.
21. Paaiškina, kad paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas ne nuo paviršinio vandens (lietaus kanalizacijos) surinkimo inžinerinių tinklų, kaip apeliaciniame skunde klaidingai teigia atsakovė; paviršinės nuotekos susidaro ant valstybinės reikšmės kelių važiuojamosios kelio dalies dangos, nuo kurios šios nuotekos yra išleidžiamos į ieškovės valdomą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Taigi, nepaisant to, kad paviršinių nuotekų išleidimui naudojami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys paviršinių nuotekų tinklai, paviršines nuotekas nuo paminėtos kelio dangos, anot ieškovės, išleidžia ne savivaldybė, bet atsakovė.
22. Paaiškina, kad kanalizacijos šulinio valdytojas nėra teršėjas GVTNTĮ 17 straipsnio prasme, t. y. asmuo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai daro žalą aplinkai arba sudaro sąlygas tokia žalai atsirasti. Priešingas vertinimas reikštų, kad prievolė mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas kyla ne teritorijos, kurioje šios nuotekos susidaro, valdytojui, o subjektui, valdančiam kanalizacijos šulinį, per kurį šios nuotekos patenka į paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Tokia padėtis akivaizdžiai prieštarautų „teršėjas moka“ principui, reiškiančiam, kad nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos (GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalis). Paminėti argumentai sudaro pagrindą atmesti atsakovės išvadą, kad už paviršinių nuotekų nuo Šilutės miesto ir Ž. Naumiesčio miestelio gatvių, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsa, važiuojamosios dalies tvarkymą yra atsakinga ne atsakovė, o savivaldybė.
23. Paaiškina, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija yra sudariusi su ieškove 2017 m. vasario 24 d. paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį dėl paviršinių nuotekų, išleidžiamų nuo Šilutės miesto, Ž. Naumiesčio ir Rusnės miestelių gatvių, kurios yra vietinės reikšmės keliai, ir nuo gatvių, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsa, šaligatvių.
24. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. To paties įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybinės reikšmės keliams priskirta žemė priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise. Teismas, bylą nagrinėjant teismo posėdyje, neatsižvelgė į atsakovės nurodytus argumentus dėl turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindo. Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti: įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas, teismo sprendimas. Patikėjimo teisės turinys yra nustatomas: valstybės, savivaldybių įmonėms, įstaigoms, organizacijoms - jų įstatuose, nuostatuose, statutuose, kituose jų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose.
25. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesuformulavo pozicijos dėl skundo tenkinimo ar netenkinimo.
26. Nurodė, kad kelių transporto srities teisės aktai nereglamentuoja kaip turi būti tvarkomos paviršinės nuotekos nuo valstybinės reikšmės kelių, kai jos patenka į kitiems asmenims priklausančią paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal GVTNTĮ 4 straipsnį Susisiekimo ministerija ar kitos transporto srities institucijos nepatenka į sąrašą institucijų, kurios reguliuoja nuotekų tvarkymą šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
27. Civilinio kodekso 6.963 straipsnio 3 dalį atsakovė turi teisę ginti patikėjimo teisę tokiais pat būdais, kokiais yra ginama valdymo ir nuosavybės teisė. Taip pat pagal Civilinio kodekso 6.965 straipsnio 1 dalį atsakovė, turi tinkamai rūpintis jai valstybės perduotu turtu (valstybinės reikšmės keliais) ir valstybės (patikėtojo) interesais, todėl atsakomybę už priimtus sprendimus santykiuose su ieškove taip pat prisiimtų atsakovė. Dėl šių priežasčių Susisiekimo ministerija atsakove, atstovaujančia Lietuvos valstybę, šioje byloje būti neturėtų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
28. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
29. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovės ieškovei 6 221,35 Eur skolos, 98,62 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 6 319,97 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 609 Eur bylinėjimosi išlaidų.
30. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovės, kuri turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja valstybinės reikšmės kelius, išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybei, pareigos mokėti ieškovei už paviršinio vandens nuotekų, susidarančių gatvėse, esančiose valstybinės reikšmės kelių tąsomis, tvarkymo paslaugų teikimą (ne)buvimo.
31. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, konstatavęs aplinkybes, jog atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, ir tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nustatytas ūkinių veiklų sąrašas ir įtrauktos veiklos, susijusios su kelių statyba ir priežiūra. Pažymėtina, jog ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje e3K-3-238-701/2020 tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo iš esmės nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme.
32. Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien tai, kad KPPPFĮ nėra atskirai aptarti klausimai, susiję su apmokėjimu paviršinių (lietaus) nuotekų tvarkymu, savaime nepaneigia atsakovės pareigos atlyginti už tokių paslaugų teikimą, jai prižiūrint valstybinės reikšmės kelius ir gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje e3K-3-238-701/2020, pažymėjęs, kad nagrinėjamam ginčui už 2017 m. spalio-gruodžio mėnesių laikotarpį išspręsti taikytina KPPPFĮ redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. sausio 1 d., o už vėlesnį laikotarpį – šio įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d., konstatavo, jog šiose abiejose įstatymo redakcijose pateiktas nebaigtinis, neišsamus Programos finansavimo lėšų naudojimo valstybinės reikšmės keliams atvejų sąrašas; nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalis bendrai reglamentavo Programos finansavimo lėšų naudojimo tiek valstybinės reikšmės, tiek ir vietinės reikšmės keliams atvejus, o nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d. galiojusios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnyje Programos finansavimo lėšų naudojimas valstybinės reikšmės keliams ir vietinės reikšmės keliams reglamentuojamas atskirai bei specifiškai, Programos finansavimo lėšų naudojimas valstybinės reikšmės keliams reglamentuojamas šio straipsnio 1 dalyje, o vietinės reikšmės keliams – šio straipsnio 2 dalyje. Kasacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, kad abiejose įstatymo redakcijose nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos ir sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, taip pat nenurodyta, jog jos negali būti naudojamos tokiam tikslui; išvada, ar Programos finansavimo lėšos (ne)gali būti naudojamos sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugas, darytina aiškinant teisės normas, tuo tarpu vien tai, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d. galiojusios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią Programos finansavimo lėšos vietinės reikšmės keliams naudojamos kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti, neteikia pakankamo pagrindo šios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalį aiškinti taip, kad pagal ją Programos finansavimo lėšos negali būti naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, spręstina, jog apmokėjimo už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugos klausimas nėra pagrindu eliminuotuoti atsakovės pareigos atlyginti ieškovei už teiktas paslaugas.
33. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2013 m. vasario 20 d. Savivaldybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo priėmimo aktu Nr. R6- (8.1.12)-47 ieškovei buvo perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti, disponuoti minėtose gatvėse esantys lietaus nuotekų tinklai paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimui atlikti. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad ieškinyje nurodytos gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos, o paviršinis vanduo nuo jų dangos patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo (t. y. ieškovės) turto patikėjimo teise valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas dokumentas - Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2020 m. lapkričio 23 d. pažyma, patvirtinanti, kad savivaldybė, vykdydama 2013 m. vasario 20 d. sutartį Nr. R5-(8.1.11.)-72, 2013 m. vasario 20 d. Savivaldybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. R6-(8.1.12)-47 perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti visus savivaldybei nuosavybės teises priklausančius Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių (Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatvių bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno gatvių) lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius paviršinių nuotekų tvarkymui vykdyti. Be kita ko, šiame dokumente nurodoma, jog po paminėto akto pasirašymo savivaldybė paminėtose gatvėse nevaldo, neprižiūri ir nenaudoja jokių lietaus nuotekų tinklų ir įrenginių, nes visus yra perdavusi patikėjimo teise ieškovei. Be to, šiame dokumente taip pat pažymima, jog aktu perduotų patikėjimo teise valdyti paminėtų gatvių lietaus nuotekų tinklų ir įrenginių paskirtis – priimti paviršines (lietaus) nuotekas nuo akte paminėtų Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių dangos ir jas pašalinti.
34. Taigi, įvertinus aplinkybes, jog atsakovė turto patikėjimo teise valdo Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių (Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatvių bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno) gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos; kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisės aktų analizė patvirtina, kad pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant ir paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, t. y. šiuo atveju asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas; atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme; apmokėjimo už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugos klausimas, vadovaujantis KPPPFĮ, nėra pagrindu eliminuotuoti atsakovės pareigos atlyginti ieškovei už teiktas paslaugas; savivaldybė yra perdavusi ieškovei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti visus savivaldybei nuosavybės teises priklausančius Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius paviršinių nuotekų tvarkymui vykdyti; konstatuotina, jog būtent atsakovė turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos.
35. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
36. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Nagrinėjamu atveju kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė pateikė teismui duomenis, jog turėjo iš viso 3 893 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 142 Eur žyminis mokestis ir 2 420 Eur išlaidos advokato pagalbai, patirtos kasaciniame teisme, taip pat 1 331 Eur išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme (įskaitant 242 Eur už prašymo parengimą).
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r ė :
atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, j. a. k. 188710638, ieškovės UAB „Šilutės vandenys“, j. a. k. 177059215, naudai 3 893 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė
Laima Ribokaitė