Civilinė byla Nr. e2-730-381/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00441-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicija“ ir kreditorės akcinės bendrovės Šiaulių bankas atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2161-640/2018, kuria atmestas bankroto administratorės Bankroto centras, uždarosios akcinės bendrovės prašymas dėl leidimo parduoti bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „VKK Investicija“ priklausantį nekilnojamąjį turtą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. birželio 15 d., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „VKK Investicija“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta Bankroto centras, UAB. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „VKK Investicija“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2017 m. gruodžio 7 d., 2018 m. vasario 8 d. ir 2018 m. kovo 26 d. nutartimis patikslintas.
2. Bankroto administratorė Bankroto centras, UAB kreipėsi į teismą, prašydama leisti BUAB „VKK Investicija“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti iš varžytynių kartu su BUAB „VICUS“ nekilnojamuoju turtu, esančiu tuo pačiu adresu. Bankroto administratorė nurodė, kad šiuo metu pirmasis BUAB „VKK Investicija“ kreditorių susirinkimas negali įvykti, nes daugiau kaip dėl pusės pareikštų kreditorių reikalavimų tebevyksta ginčai teisme, tačiau BUAB „VICUS“ jau šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą. Bankroto administratorės teigimu, vientiso prekybinio pastato pardavimas būtų ekonomiškai naudingas abiem bankrutuojančioms įmonėms ir jų kreditoriams, būtų patrauklus potencialiems pirkėjams, konkurencingas rinkoje ir dėl to užtikrintų didesnę turto pardavimo kainą, palyginti ją su ta, kurią būtų galima tikėtis gauti parduodant patalpas atskirai. Tokie veiksmai nepažeistų BUAB „VKK Investicija“ hipotekos kreditoriaus akcinės bendrovės (toliau – AB) Šiaulių bankas, kurio sutikimas parduoti turtą yra gautas, ir kitų kreditorių interesų, nes atliktas turto vertinimas, o jo išlaikymas, administravimas ir priestato nugriovimas yra susiję su papildomomis išlaidomis.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 23 d. nutartimi bankroto administratorės Bankroto centras, UAB prašymą leisti BUAB „VKK Investicija“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti iš varžytynių kartu su BUAB „VICUS“ nekilnojamuoju turtu, esančiu tuo pačiu adresu, atmetė.
4. Teismas nustatė, kad bankroto administratorė siekia be BUAB „VKK Investicija“ kreditorių susirinkimo sutikimo parduoti įmonei priklausantį turtą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 131 straipsnio 11 dalyje numatyta teismo teisė nustatyti bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką tik bankroto bylą nagrinėjant supaprastinto proceso tvarka, o bankroto bylą nagrinėjant bendra tvarka dėl įmonės turto pardavimo tvarkos visais atvejais sprendžia kreditorių susirinkimas, t. y. ĮBĮ neįtvirtinta teismo teisė bankroto proceso metu, kuris vyksta bendra tvarka, nustatyti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto pardavimo tvarką.
5. Teismas nurodė, kad šioje bylos stadijoje nėra aiški bankrutuojančios įmonės kreditorių daugumos nuomonė dėl bankroto administratorės pasiūlyto turto pardavimo būdo. Tokioje situacijoje teismo leidimas parduoti turtą apribotų ĮBĮ įtvirtintą kreditorių teisę spręsti dėl įmonės turto pardavimo tvarkos, kuri yra tiesiogiai susijusi su jų finansinių reikalavimų tenkinimu, ir taip galimai būtų pažeisti kreditorių interesai.
6. Be to, teismo vertinimu, bankroto administratorės argumentas, kad nekilnojamo turto, kaip vientiso prekybinio pastato, pardavimas būtų ekonomiškai naudingesnis bankrutuojančiai įmonei, nėra vienareikšmiškai pagrįstas, nes turto pardavimo kaina buvo nustatoma vertinant visą nekilnojamą daiktą, t. y. tiek BUAB „VICUS“, tiek BUAB „VKK Investicija“ priklausančią turto dalį kartu, o tik BUAB „VKK Investicija“ turto dalies, parduodant ją atskirai, vertinimas nebuvo atliktas.
7. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti tenkinti bankroto administratorės prašymą dėl leidimo parduoti BUAB „VKK Investicija“ priklausantį turtą.

3. Atskirųjų skundų argumentai

8. Atsakovė BUAB „VKK Investicija“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl leidimo parduoti turtą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Turto pardavimo bankroto procese tvarka yra nustatyta ĮBĮ 33 straipsnyje ir jos neturi teisės keisti nei administratorius, nei kreditorių susirinkimas. Jeigu turtas galėtų būti parduotas tik kreditorių susirinkimo sprendimu, netektų prasmės ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame įstatymų leidėjas yra nustatęs išimtį (galimybę turtą parduoti ne už kreditorių susirinkimo, o už administratoriaus nustatytą kainą), kurios tikslas sudaryti galimybę turtą parduoti anksčiau nei įvyksta pirmasis kreditorių susirinkimas. Sistemiškai aiškinant ĮBĮ 30 ir 31 straipsnių nuostatas, bankroto procese leidimą parduoti įmonės turtą duoda teismas. Bankroto administratorė, atsižvelgusi į tai, kad bankroto procesas vyksta jau beveik metus, pagrįstai kreipėsi į teismą su prašymu leisti parduoti įmonės turtą už bankroto administratorės siūlomą kainą ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. viešose varžytynėse. Tokia praktika yra įprasta ir taikoma bankroto bylose (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-631-381/2017). Todėl teismas turėjo teisę spręsti, ar atsižvelgiant į administratorės nurodytus argumentus, įvertinus pasiūlytą turto pardavimo kainą ir tvarką gali būti duotas leidimas parduoti turtą, ar kainos nustatymas yra objektyviai pagrįstas ir nepažeistų kreditorių teisių, ar pasiūlyta tvarka atitinka ĮBĮ nuostatas.
2. Ginčo turtas, kurį teismas turėtų leisti parduoti, yra specifinis, nes faktiškai vientisas prekybos centras priklauso dviem bankrutuojančioms įmonėms. Tokio turto pardavimas atskirais vienetais būtų labai komplikuotas ir, neaišku, ar iš viso įmanomas, nes cokoliniame, pirmajame ir antrajame pastato aukštuose yra išsidėstę abiem įmonėms priklausančios patalpos, o faktinis patalpų išplanavimas dėl pradėtų ir nebaigtų rekonstrukcijos darbų neatitinka užfiksuoto kadastriniuose matavimuose. Turto, kaip komplekso, pardavimas yra įprasta praktika bankroto procese bei leidžia užtikrinti bankroto proceso operatyvumo principo įgyvendinimą.
3. BUAB „VKK Investicija“ bankroto procesas tęsiasi jau beveik metus ir yra aišku, kad dėl vykstančių teisminių ginčų pirmasis kreditorių susirinkimas, kuris galėtų spręsti dėl turto pardavimo kainos, artimiausiu metu neįvyks. BUAB „VICUS“, kuriai priklauso didžioji dalis pastato ploto, 2018 m. vasario 20 d. vykęs kreditorių susirinkimas nusprendė turtą pardavinėti bendrai su BUAB „VKK Investicija“ priklausančia turto dalimi už vertintojų nustatytą kainą ir prašyme nustatyta tvarka.
4. Pradinę turto pardavimo kainą siūloma nustatyti atsižvelgiant į turto vertintojų nustatytą kainą. Visi papildomi formalūs vertinimai būtų nesuderinami su bankroto proceso ekonomiškumo principu bei kreditorių interesais, nes tai susiję su papildomomis išlaidomis.
5. BUAB „VKK Investicija“ kreditorė AB Šiaulių bankas, kuriai prašomas parduoti nekilnojamasis turtas yra įkeistas, sutinka su siūloma pradine turto pardavimo kaina bei tvarka. Kadangi AB Šiaulių bankas turto įkeitimu užtikrintas finansinis reikalavimas yra 9 178 208,05 Eur, turto, kurį prašoma parduoti, vertė – apie 1 518 000 Eur, o viso komplekso vertė – apie 3 630 000 Eur, akivaizdu, kad visa už parduotą turtą gauta suma būtų skirta tik AB Šiaulių bankas reikalavimui tenkinti. Kreditorių, kurių reikalavimų patvirtinimo klausimas nėra išspręstas teisme, reikalavimai nėra užtikrinti prašomo leisti parduoti turto hipoteka.
6. Šiuo atveju yra pagrindas ginčo turtą teismo leidimu parduoti iki pirmojo BUAB „VKK Investicija“ kreditorių susirinkimo viešose varžytynėse už bankroto administratorės pagal turto vertinimą nustatytą bei su hipotekos kreditore AB Šiaulių bankas suderintą pradinę kainą, nes delsimas parduoti ginčo turtą būtų nesuderinamas su bankroto proceso tikslais ir principais, nepagrįstai pažeistų ne tik BUAB „VKK Investicija“, jos kreditorių, tačiau ir BUAB „VICUS“ bei jos kreditorių interesus.
9. Kreditorė AB Šiaulių bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – leisti BUAB „VKK Investicija“ bankroto administratorei parduoti nekilnojamąjį turtą už bankroto administratorės prašyme nurodytą kainą ir prašyme nustatyta tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl ginčo turto vertės ir AB Šiaulių banko finansinio reikalavimo dydžio visa už ginčo turto pardavimą gauta suma būtų skirta tik AB Šiaulių bankas reikalavimui tenkinti, t. y. ginčo turto pardavimas iš esmės yra susijęs tik su AB Šiaulių banko teisėmis, ir nėra pagrindo spręsti, kad gauta suma galėtų būti didesnė, nei AB Šiaulių bankas finansinis reikalavimas, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog leidimas parduoti ginčo turtą apribotų kitų kreditorių teisę spręsti dėl įmonės turto pardavimo tvarkos, kuri yra tiesiogiai susijusi su jų finansinių reikalavimų tenkinimu.
2. Nagrinėjamu atveju yra siūloma ekonomiškai pagrįsta ir geriausiai kreditorių bei įmonės interesus atitinkanti turto pardavimo procedūra ir pradinė turto kaina, kuri atitinka objekto specifiką ir esamas rizikas dėl turto vertės sumažėjimo. Pagal faktinę situaciją ginčo turto realizavimo atskirais vienetais galimybės yra abejotinos. Turto išlaikymas yra susijęs su papildomomis sąnaudomis.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad turtas gali būti parduodamas tik kreditorių susirinkimo sprendimu, nes toks vertinimas yra nesuderinamas su ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, bankroto proceso tikslais, principais ir nepagrįstai pažeistų pagrindinę kreditorių teisę, kad jų reikalavimai būtų patenkinti kuo didesne apimtimi.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas bankroto administratorės prašymas leisti parduoti įkeistą bankrutuojančios įmonės nekilnojamąjį turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – BUAB „VICUS“ 2018 m. vasario 20 d. kreditorių susirinkimo protokolą ir šio susirinkimo dalyvių registravimo sąrašą. Atsakovės teigimu, BUAB „VICUS“ 2018 m. vasario 20 d. kreditorių susirinkimo protokolas, kuris patvirtina, kad BUAB „VICUS“ kreditoriai nusprendė įmonei priklausančią ginčo pastato dalį pardavinėti bendrai su BUAB „VKK Investicija“ priklausančia turto dalimi už vertintojų nustatytą kainą ir prašyme nustatyta tvarka, negalėjo būti pateiktas anksčiau, nes buvo gautas tik po 2018 m. vasario 20 d. įvykusio kreditorių susirinkimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės pateiktų dokumentų surašymo momentą ir tai, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas yra susijęs su BUAB „VICUS“ 2018 m. vasario 20 d. kreditorių susirinkime 11 darbotvarkės klausimu priimtu nutarimu dėl pradinių turto pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo, priima atsakovės pateiktą BUAB „VICUS“ 2018 m. vasario 20 d. kreditorių susirinkimo protokolą ir šio susirinkimo dalyvių registravimo sąrašą bei vertina juos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
13. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, kuris valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
14. Turto pardavimo ir perdavimo tvarka įtvirtinta ĮBĮ 33 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas: 1) gyvūnai, produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas – už administratoriaus, atsižvelgiant į analogiškų objektų (prekių) faktinių sandorių rinkoje kainas, nustatytą (kai turtas įkeistas – suderinus su įkaito turėtoju) kainą; 2) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse šios dalies 2 punkte nurodytas turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka tos pačios apimties ir detalumo, kaip buvo siūloma varžytynių metu. Kreditorių susirinkimui nusprendus pakeisti neparduoto dvejose varžytynėse turto apimtį ir detalumą, turtas parduodamas šios dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Kai iš varžytynių neparduotas turtas išskaidomas dalimis, atskiriant menkavertį turtą, kurio kreditorių susirinkimo nustatyta kaina nesiekia 2 000 Eur, o turtas nėra įkeistas arba, jeigu turtas įkeistas, jo pardavimas yra suderintas su įkaito turėtoju ar hipotekos kreditoriumi, toks menkavertis turtas gali būti parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka be varžytynių; 4) bankrutuojančiam ar bankrutavusiam bankui ar kredito unijai priklausančios reikalavimo teisės pagal skolininkų prievoles ir kitas finansinis turtas gali būti parduodamas kita, negu šios dalies 2 punkte nustatyta, tvarka. Sprendimus dėl tokių prievolių ir kito finansinio turto pardavimo priima kreditorių komitetas, o jeigu jis įstatymų nustatyta tvarka nėra renkamas, – kreditorių susirinkimas.
15. Bankroto administratorė, pateikdama pirmosios instancijos teismui prašymą leisti BUAB „VKK Investicija“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti iš varžytynių kartu su BUAB „VICUS“ nekilnojamuoju turtu, esančiu tuo pačiu adresu, iš esmės siekė iki pirmojo BUAB „VKK Investicija“ kreditorių susirinkimo pradėti šio AB Šiaulių bankui įkeisto turto realizavimo procedūras. Apeliančių teigimu, vientiso prekybinio pastato pardavimas būtų ekonomiškai naudingas abiem bankrutuojančioms įmonėms ir jų kreditoriams, o delsimas parduoti ginčo turtą būtų nesuderinamas su bankroto proceso tikslais ir principais, nepagrįstai pažeistų ne tik BUAB „VKK Investicija“, jos kreditorių, tačiau ir BUAB „VICUS“ bei jos kreditorių interesus.
16. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad kreditorė AB Šiaulių bankas, remdamasi tuo, kad visa už parduotą turtą gauta suma būtų skirta tik AB Šiaulių bankas reikalavimui tenkinti, atskirajame skunde nepagrįstai teigia, jog ginčo turto pardavimas yra susijęs tik su jos teisėmis ir interesais. Kontroliuoti įkeisto turto pardavimą už didžiausią kainą tam, kad būtų pasiektas pagrindinis bankroto procedūrų tikslas – maksimalus kreditorių reikalavimų patenkinimas, yra suinteresuoti visi kreditoriai, nes už didesnę kainą pardavus įkeistą turtą ir didesne dalimi ar visiškai patenkinus įkaito turėtojo (hipotekos kreditoriaus) reikalavimą, savo reikalavimų patenkinimo didesne apimtimi gali tikėtis kiti kreditoriai. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje ne kartą yra nurodyta, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises. ĮBĮ 23 straipsnyje išvardytos kreditorių susirinkimo teisės rodo, kad kreditorių susirinkimas yra kompetentingas spręsti visus esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tarp jų – tvirtinti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas) ir nustatyti turto pardavimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-219/2017).
17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 patvirtintų Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatų 9 punktas taip pat numato, jog pradinę įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (likvidavimo komisija).
18. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ĮBĮ kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas, kai įmonei taikomas supaprastintas bankroto procesas, nes tokiu atveju kreditorių susirinkimai nešaukiami (ĮBĮ 131 straipsnio 1 ir 11 dalys). Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi bendrąja taisykle, kad įmonės turto pardavimo kainą tvirtina ir pardavimo tvarką, kuri turi atitikti ĮBĮ reikalavimus, nustato kreditorių susirinkimas, nes nutartis taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą nėra priimta, o ĮBĮ nenustatyta išimtis, pagal kurią dėl įkeisto turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo galėtų spręstų tik kreditorius (-iai), kuriam (-iems) parduodamas turtas yra įkeistas, neatsižvelgdamas į kreditorių daugumos valią, net jeigu ir visa parduoto turto suma tektų būtent šio (-ių) kreditoriaus (-ių) reikalavimui (-ams) patenkinti.
19. Atsakovė atskirajame skunde akcentuoja pagrindą nagrinėjamu atveju taikyti ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nurodydama, kad jeigu turtas galėtų būti parduotas tik kreditorių susirinkimo sprendimu, netektų prasmės šiame punkte įtvirtinta galimybė turtą parduoti ne už kreditorių susirinkimo, o už administratoriaus nustatytą kainą. Iš tikrųjų ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis galimybę už administratoriaus nustatytą kainą parduoti šiame punkte nurodytą turtą, skirtas operatyviai realizuoti tokį turtą, kurį dėl jo pobūdžio būtina greitai parduoti. Tačiau ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam turtui parduoti už administratoriaus nustatytą kainą teismo leidimas nereikalingas, administratorius šį turtą, esant tam pagrindui ir už rinkos kainas, turi teisę parduoti palankiausiai įmonės bei jos kreditorių interesais laikydamasis rūpestingumo, atsakingumo ir profesionalumo standartų. Be to, ginčo turtas neatitinka ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte apibūdinto turto, nes nėra gyvūnai, produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas, kuris parduotinas už administratoriaus nustatytą kainą, o yra įkeistas nekilnojamasis turtas, kurio pardavimui taikytina speciali tvarka, nustatyta ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose. Pati bankroto administratorė siekia gauti teismo leidimą parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka, t. y. iš varžytynių, tačiau ĮBĮ apskritai nenustatyta teismo leidimo parduoti kokį nors įmonės turtą davimo procedūra, o įstatyme nustatyti imperatyvai dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarkos saisto ne tik kreditorius, administratorių, bet ir teismą. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 6 punktą teismas kreditorių prašymu gali tik nustatyti disponavimo įmonės turtu apribojimus.
20. Atmestinas atsakovės atskirojo skundo argumentas, kad sistemiškai aiškinant ĮBĮ 30 ir 31 straipsnių nuostatas, bankroto procese leidimą parduoti įmonės turtą duoda teismas. ĮBĮ 30 straipsnyje reglamentuojamas įmonės pripažinimas bankrutavusia, o 31 straipsnyje – administratoriaus teisės ir pareigos likviduojant bankrutavusią įmonę. Likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą, ĮBĮ nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams (ĮBĮ 31 straipsnio 1 ir 2 punktai). Nei atsakovės nurodytuose ĮBĮ 30 ir 31 straipsniuose, nei kitose ĮBĮ normose įtvirtintas teisinis reglamentavimas nepagrindžia atsakovės pozicijos, kad įmonės turtas bankroto procese parduodamas teismo leidimu. Kita vertus, pagal bendrą taisyklę apskritai įmonės pagrindinis turtas gali būti parduodamas ir iš gautų jį pardavus lėšų tenkinami kreditorių reikalavimai tik pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (ĮBĮ 30–31 straipsniai). Šiuo metu atsakovė dar nėra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
21. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą bei nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę parduodamo turto kainą tik tam tikrais išskirtiniais atvejais, tačiau tam turi būti konstatuotas bankroto proceso vilkinimas ir kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-219/2017). Šiuo atveju egzistuoja objektyvios priežastys, t. y. vyksta teisminiai ginčai, dėl kurių pirmasis atsakovės kreditorių susirinkimas, kuris galėtų spręsti dėl ginčo turto pardavimo kainos tvirtinimo ir turto pardavimo tvarkos nustatymo, dar negali būti sušauktas, tačiau vien tai nesudaro pagrindo spręsti, kad kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus turėtų išspręsti teismas, duodamas leidimą bankroto administratoriui jo nustatyta tvarka ir kaina parduoti ginčo turtą.
22. Nepriklausomai nuo to, kad hipotekos kreditorė AB Šiaulių bankas sutinka parduoti ginčo turtą bankroto administratorės nurodytomis sąlygomis ir BUAB „VICUS“ 2018 m. vasario 20 d. kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti kaip kompleksą kartu su UAB „VKK Investicija“ priklausančia turto dalimi, teismo leidimas tai padaryti, nesant UAB „VKK Investicija“ kreditorių daugumos priimto sprendimo dėl šio turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo, prieštarautų ĮBĮ 33 straipsnyje, kuris aiškintinas kartu su 23 straipsnio 5 punktu, įtvirtintai imperatyviai nuostatai dėl bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo.
23. Nors apeliantės atkreipia dėmesį į turto specifiką ir poreikį jį pardavinėti kaip kompleksą kartu su BUAB „VICUS“ priklausančia turto dalimi, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčo turto pardavimas be BUAB „VKK Investicija“ kreditorių daugumos pritarimo nepagrįstai apribotų ĮBĮ įtvirtintą kreditorių susirinkimo teisę spręsti dėl įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Šios nutarties turinys pats savaime nepaneigia galimybės abiem bankrutuojančioms įmonėms kartu pardavinėti nekilnojamąjį turtą, jeigu tokiam turto pardavimo būdui pritars ne tik BUAB „VICUS“ kreditorių dauguma, kuri jau išreiškė savo valią šiuo klausimu, tačiau ir BUAB „VKK Investicija“ kreditorių dauguma.
24. Pagrįstas taip pat pirmosios instancijos teismo argumentas, jog bankroto administratorė neįrodė aplinkybės, kad nekilnojamo turto, kaip vientiso prekybinio pastato, pardavimas būtų ekonomiškai naudingesnis bankrutuojančiai įmonei. Turto pardavimo kaina buvo nustatoma vertinant visą nekilnojamą daiktą, t. y. tiek BUAB „VICUS“, tiek BUAB „VKK Investicija“ priklausančią turto dalį kartu, o BUAB „VKK Investicija“ priklausančios turto dalies, parduodant ją atskirai, vertinimas nebuvo atliktas.
25. Atsakovės nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-631-381/2017 bankroto administratorius nekėlė klausimo dėl pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytos bankrutuojančiai įmonei priklausančių transporto priemonių pardavimo tvarkos, tai nebuvo apeliacijos objektas anksčiau išnagrinėtoje byloje ir apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-631-381/2017 nėra pateikta nagrinėjam klausimui aktualių išaiškinimų, kuriais galėtų būti remiamasi šioje byloje.
26. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą atmesti bankroto administratorės prašymą leisti parduoti įkeistą bankrutuojančios įmonės nekilnojamąjį turtą, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskiruosiuose skunduose išdėstytų argumentų, kaip nesudarančių esminės reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumui.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                      Artūras Driukas