KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Mildos Skersienės ir Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Etus“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laikas dirbti“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Etus“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Laikas dirbti“ 2020 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės UAB „Etus“ dokumentinio proceso tvarka priteisti 2 297,79 Eur skolos, 40,00 Eur išlaidų kompensavimo, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimus grindžia šiomis aplinkybėmis:

1.1.                      2018 m. spalio 1 d. šalys sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. 10.01, tarp šalių susiklostė krovinių ekspedijavimo civiliniai teisiniai santykiai, UAB „Etus“ tapo užsakove, o UAB „Laikas dirbti“ – vežėja. Užsakovė įsipareigojo mokėti vežėjai, remdamasi užsakymu, pateiktu Bendrųjų UAB „Etus“ krovinio vežimo sąlygų vežėjams 3.1.1 papunktyje nustatyta tvarka, o vežėja įsipareigojo pervežti krovinį laiku, remdamasi pateiktu užsakymu ir sąlygomis. Vežėjo įsipareigojimai nustatyti Sąlygų vežėjams IV dalyje.

1.2.                      Ieškovė (vežėja) visada tinkamai ir laiku vykdė bendradarbiavimo sutartį. Atsakovei 2019 m. birželio 23 d. elektroniniu būdu buvo pateiktos PVM sąskaitos - faktūros Nr. 13/2019 ir Nr. 14/2019. Neteisingai apskaičiuotą pridėtinės vertės mokestį PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. 14/2019 ieškovė ištaisė 2019 m. liepos 7 d. PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 13/2019 (1 415,70 Eur plius PVM) atsakovė turėjo apmokėti iki                              2019 m. rugpjūčio 21 d., o PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 14/2019 (882,09 Eur plius PVM) – iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. Tačiau atsakovė nurodytų sąskaitų neapmokėjo, nei krovinių gavėjai, nei užsakovė (atsakovė) jokių pastabų ieškovei dėl suteiktų paslaugų kokybės ir (ar) krovinio pristatymo, kiekio ir kitokių pažeidimų nepareiškė.

2.       Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai 2020 m. rugpjūčio 25 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Etus“ 2 297,79 Eur skolą, 40,00 Eur išlaidų kompensavimą, 8 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (2 337,79 Eur) nuo ieškinio teismui padavimo dienos 2020 m. rugpjūčio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 726,00 bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Laikas dirbti“.

3.       Be kita ko, ieškovė UAB „Laikas dirbti“ 2021 m. vasario 17 d. pateikė teismui ieškinį, prašydama iš atsakovės UAB „Etus“ dokumentinio proceso tvarka priteisti 2 352,24 Eur skolos, 40,00 Eur išlaidų kompensavimo, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė (vežėja) pagal šalių 2018 m. spalio 1 d. sudarytą bendradarbiavimo sutartį Nr. 10.01 visada tinkamai ir laiku vykdė savo prievoles, tačiau atsakovė vėluodavo jai sumokėti už suteiktas paslaugas. PVM sąskaitas - faktūras Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019 ieškovė pateikė atsakovei elektroniniu būdu atitinkamai 2019 m. birželio 30 d. ir 2019 m. liepos 7 d. Atsakovė PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 15/2019 turėjo apmokėti iki 2019 m. rugsėjo 5 d., o PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 16/2019 – iki 2019 m. rugsėjo 12 d., tačiau atsakovė už suteiktas transporto paslaugas su ieškove neatsiskaitė. Nei krovinių gavėjai, nei užsakovė (atsakovė) jokių pastabų ieškovei dėl suteiktų paslaugų kokybės ar krovinio pristatymo, kiekio ir kitokių pažeidimų nepareiškė.

4.       Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai 2021 m. vasario 25 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Etus“ 2 352,24 Eur skolos, 40,00 Eur išlaidų kompensavimo, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsakovė UAB „Etus“ pateikė prieštaravimus dėl 2020 m. rugpjūčio 25 d. preliminaraus sprendimo. Prieštaravimus grindžia šiomis aplinkybėmis:

5.1.                      2018 m. spalio 1 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. 10.01 2.1 papunktyje nurodyta, kad mokėjimai atliekami remiantis pateiktu užsakymu. Užsakymo pateikimo tvarka nurodyta Bendrųjų UAB „Etus“ krovinių vežimo sąlygų 3.1.1 papunktyje. Vežėjo įsipareigojimai – pervežti krovinį laiku, remiantis pateiktu užsakymu ir užsakovo krovinių vežimo sąlygomis. Už atliktus pervežimus įmonė atsiskaito su vežėju pagal tvarką, nurodytą Bendrųjų UAB „Etus“ krovinių vežimo sąlygų 5.2 papunktyje.

5.2.                      Prie sutarties pridėtose Bendrosiose UAB „Etus“ krovinių vežimo sąlygose (Vežėjams) (toliau – Bendrosios sąlygos) šalys susitarė dėl esminių vežimo sąlygų, t. y. vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja pateikti transporto priemones kroviniui pakrauti užsakyme nurodytu terminu ir nugabenti jam perduotą krovinį į paskirties vietą ir perduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui (gavėjui), o užsakovas įsipareigoja už tinkamai suteiktas paslaugas sumokėti vežėjui sutartą vežimo užmokestį (1.1 papunktis). Iš Bendrųjų sąlygų matyti, kad šalys susitarė dėl užsakovo ir vežėjų teisių ir pareigų pateikiant bei priimant krovinio pervežimo užsakymus, pervežant krovinius, taip pat dėl atsiskaitymo tvarkos ir šalių atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą (Bendrųjų sąlygų II, III, IV, V, VI dalys).

5.3.                      Bendradarbiavimo pradžioje šalių santykiai klostėsi tinkamai ir ieškovė per 2018 m. atliko krovinių pervežimus, išrašinėjo kassavaitines PVM sąskaitas - faktūras. Atsakovė jokių pretenzijų dėl paslaugų kokybės ieškovei neturėjo, tačiau problemų kilo dėl tvarkos, susijusios su dokumentų pateikimu, siekiant įvykdyti atsiskaitymo nuostatas, laikymosi iš ieškovės pusės, nes ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas - faktūras už krovinių pervežimo paslaugas ir jas atsiųsdavo elektroniniu paštu, o ieškovės išrašytų PVM sąskaitų - faktūrų pagrįstumą patvirtinančius dokumentus (užsakymą, krovinių važtaraščius) išsiųsdavo paštu. Tai nuolat kėlė problemas, nes atsakovė, gavusi ieškovės išrašytas PVM sąskaitas - faktūras ir tik po ilgesnio laiko PVM sąskaitų - faktūrų pagrįstumą patvirtinančius dokumentus, turėjo dėti maksimalias ir daug sąnaudų reikalaujančias pastangas, kad galėtų tinkamai ir nustatytais terminais atlikti atsiskaitymus su ieškove. Šias aplinkybes patvirtina pridedamas šalių susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad per 2018 m. ieškovė atliko daug krovinių pervežimų pagal užsakymus, atsakovei turėjo būti išrašytos 58 PVM sąskaitos - faktūros, ieškovė atsakovei pateikė 59 PVM sąskaitas - faktūras. Tik po ilgo ir daug sąnaudų pareikalavusio darbo atsakovei galiausiai pavyko ieškovei įrodyti, kad ji išrašė per daug PVM sąskaitų - faktūrų ir atsakovei tenka pareiga su ieškove atsiskaityti tik pagal 58 PVM sąskaitas - faktūras, išrašytas už vienkartinius krovinių pervežimus. Todėl ieškovei buvo nurodyta, kad, siekiant išvengti tokių nesusipratimų, būtina PVM sąskaitą - faktūrą siųsti viename voke su ją pagrindžiančiais dokumentais.

5.4.                      Ieškovė 2019 m. ignoravo atsakovės nurodymus, dėl to atsakovė atsisakė priimti dalį PVM sąskaitų - faktūrų iki jas patvirtinančių dokumentų gavimo momento. Nors ieškovė buvo raginama spręsti situaciją dėl tinkamo būtinų dokumentų pateikimo, atsakovei buvo nurodyta aiškintis su krovinių pervežimo užsakovais be dokumentų iš ieškovės pusės, nes ieškovė savo darbą atliko ir nieko keisti neketina.

5.5.                      Be kita ko, ieškovė, turėdama prievolę pagal sutartį, nenuvyko pasikrauti krovinio pagal atsakovės užsakymą, dėl to atsakovė turėjo kroviniui pervežti išsiųsti savo transportą, taip patirdama nuostolių. Tai nulėmė šalių bendradarbiavimo pabaigą ir sutartinių santykių nutrūkimą.

5.6.                      2019 m. gruodžio 16 d. atsakovė gavo UAB „Debita“ pranešimą raginimą, jame nurodyta, kad UAB „Laikas dirbti“ kreipėsi į skolų išieškojimo įmonę UAB „Debita“ dėl teisinės pagalbos suteikimo išieškant skolą iš UAB „Etus“, vadovaujantis kliento pateiktais duomenimis, UAB „Etus“ skola šiuo metu sudaro 4 112,37 Eur, todėl reikalaujama ne vėliau kaip per 7 dienas sumokėti minėtą sumą į UAB „Laikas dirbti“ sąskaitą.

5.7.                      Atsakovė 2019 m. gruodžio 30 d. pateikė UAB „Debita“ pranešimą raginimą, jame nurodė, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei, o jei yra kitaip, ragina atsiųsti dokumentus, patvirtinančius įsiskolinimą, t. y. PVM sąskaitą - faktūrą, krovinio važtaraštį (-čius), užsakymo (-ų) kopiją (-as), kadangi taip buvo susitarta bendradarbiavimo sutartyje.

5.8.                      Nors atsakovei jokie dokumentai nebuvo atsiųsti ar kitokia forma pateikti, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2 297,79 Eur skolos priteisimo, ją grindžia PVM sąskaitomis - faktūromis Nr. 13/2019 ir Nr. 14/2019.

5.9.                      Kaip matyti iš PVM sąskaitos - faktūros Nr. 13/2019 turinio, joje nurodyta 1 415,70 Eur su PVM už maršrutus: 37581-63927-63916, 35066-74889, 75217-70736, 74235-73730, 73084-85456, 83527-55606, 76189-64347, 74211-68723, 67071-67280-60437, 60437-67071, 55411-30938. PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. 14/2019 nurodyta 882,09 Eur su PVM už maršrutus: 30938-41748, 41751-29614, B-3941-29649, 27412-99510, 38723-06112.

5.10.                      Pažymėjo, kad, remiantis šalių sudarytos sutarties nuostatomis, bendrosiomis sąlygomis ir tarp šalių susiklosčiusia praktika, atsakovei pareiga sumokėti atsiranda tik tuomet, kai jai yra pateikiami krovinio vežimo važtaraščiai, užsakymą patvirtinantys ir kiti reikšmingi duomenys.

5.11.                      Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovei nepateikė krovinių vežimą PVM sąskaitose - faktūrose Nr. 13/2019 ir Nr. 14/2019 nurodytais maršrutais patvirtinančių krovinio važtaraščių, krovinio pervežimo nurodytais maršrutais užsakymą patvirtinančių įrodymų. Nesant šių duomenų, nėra pagrindo laikyti, kad atsakovei egzistuoja pareiga minėtas PVM sąskaitas - faktūras apmokėti, nėra pagrindo konstatuoti tarp šalių susiklosčius vienkartinio krovinio pervežimo teisinius santykius, nes jokie duomenys nepatvirtina krovinio pervežimo ir pristatymo gavėjui. Ieškovė ieškinį grindžia vienašališkai išrašytomis PVM sąskaitomis - faktūromis Nr. 13/2019 ir Nr. 14/2019, kurios nors ir buvo atsiųstos atsakovei elektroniniu paštu, tačiau nebuvo nei ieškovės, nei atsakovės pasirašytos ir nebuvo atsakovės priimtos, apie tai informuojant ieškovę. PVM sąskaitos - faktūros neturi ieškovės nurodomos įrodomosios reikšmės, nepatvirtina ieškovės reikalavimo pagrįstumo, taip pat atsakovės prievolės ieškovei sumokėti jose nurodytas sumas, nėra pagrindo pripažinti ieškovės reikalavimus atsakovei pagrįstais ir įrodytais. Ieškovė privalėjo įrodyti šalių susitarimą dėl krovinių pervežimo PVM sąskaitose - faktūrose Nr. 13/2019 ir Nr. 14/2019 nurodytais maršrutais, kartu ir esmines susitarimo sąlygas – įkainį, krovinio vežimo terminus ir pan. pagrindžiančias aplinkybes.

5.12.                      Rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad ieškovė, turėdama prievolę pagal sutartį, nenuvyko pasikrauti krovinio pagal atsakovės užsakymą, dėl to atsakovė turėjo kroviniui pervežti išsiųsti savo transportą, taip patirdama nuostolių.                        2019 m. spalio 15 d. ieškovei išrašė PVM sąskaitą - faktūrą Nr. ASE00000004273 344,43 Eur sumai ir pareikalavo ją apmokėti. 2019 m. lapkričio 25 d. atsakovė apmokėdama ieškovės PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 14/2019 iš mokėtinos 882,09 Eur sumos išminusavo 344,43 Eur ir sumokėjo iš viso 537,66 Eur (882,09 Eur – 344,43 Eur = 537,66 Eur). Ieškovė niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl atsakovės atlikto priešpriešinių reikalavimų sudengimo. Taigi, atsakovės buhalterinėje apskaitoje liko duomenys apie 537,66 Eur sumokėjimą pagal PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 14/2019.

6.       Atsakovė UAB „Etus“ pateikė prieštaravimus dėl 2021 m. vasario 25 d. preliminaraus sprendimo, nurodydama iš esmės tapačius argumentus kaip ir dėl 2020 m. rugpjūčio 25 d. preliminaraus sprendimo. Papildomai prieštaravimus grindžia šiomis aplinkybėmis:

6.1.                      Pažymėjo, kad nesant krovinio vežimo važtaraščių ir susitarimo dėl krovinių pervežimo PVM sąskaitose - faktūrose Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019 nurodytais maršrutais, nėra pagrindo konstatuoti tarp šalių susiklosčius vienkartinio krovinio pervežimo teisinius santykius, jokie duomenys nepatvirtina krovinio pervežimo ir pristatymo gavėjui.

6.2.                      Ieškovės reikalavimams dėl atsiskaitymo už krovinių vežimą pagal PVM sąskaitas - faktūras Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019 taikytinas Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktas).

6.3.                      Ieškovė savo reikalavimus grindžia tik PVM sąskaitomis - faktūromis Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019, jose deklaratyviai nurodyti krovinių maršrutai, nepateikiant jų užsakymą, pervežimą patvirtinančių dokumentų, o tai sudaro sunkumus siekiant tinkamai apskaičiuoti senaties termino pradžią.

6.4.                      Pagal tarp šalių susiklosčiusią PVM sąskaitų - faktūrų išrašymo praktiką (ieškovė jas išrašydavo kas savaitę), galima teigti, kad 2019 m. liepos 2 d. išrašytoje PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. 15/2019 nurodyti pervežimai galbūt buvo atlikti                                 2019 m. birželio 24–28 d., todėl ieškinio senatis reikšti reikalavimus pagal minėtoje PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytus krovinių pervežimus suėjo                                                   2020 m. rugsėjo 28 d. (3 mėn. nuo 2019 m. birželio 28 d. – 2019 m. rugsėjo 28 d.; 12 mėn. nuo 2019 m. rugsėjo 28 d. – 2020 m. rugsėjo 28 d.) ieškinys pateiktas tik                          2021 m. vasario 17 d.. PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. 16/2019, kuri išrašyta                             2019 m. liepos 9 d., nurodyti pervežimai galbūt buvo atlikti 2019 m. liepos 1–5 d., todėl ieškinio senatis reikšti reikalavimus pagal minėtoje PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytus krovinių pervežimus suėjo 2020 m. spalio 5 d. (3 mėn. nuo                                              2019 m. liepos 5 d. – 2019 m. spalio 5 d.; 12 mėn. nuo 2019 m. spalio 5 d. –                               2020 m. spalio 5 d.), ieškinys pareikštas tik 2021 m. vasario 17 d. Net ir sutikus su ieškovės ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovei pareiga apmokėti PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 15/2019 suėjo 2019 m. rugsėjo 5 d. (nors tam pagrindo nėra, nes atsakovė niekada nepriėmė minėtos sąskaitos), pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktą, senaties terminas ieškovei pareikšti reikalavimą pagal nurodytą PVM sąskaitą - faktūrą suėjo dar 2020 m. gruodžio 5 d. (3 mėn. nuo                                              2019 m. rugsėjo 5 d. – 2019 m. gruodžio 5 d.; 12 mėn. nuo 2019 m. gruodžio 5 d. – 2020 m. gruodžio 5 d.), o ieškinys pareikštas tik 2021 m. vasario 17 d. PVM sąskaitos - faktūros Nr. 16/2019 atveju, ieškovės vertinimu, apmokėjimo terminas suėjo                        2019 m. rugsėjo 12 d. (nors tam pagrindo nėra, nes atsakovė niekada nepriėmė minėtos sąskaitos), pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktą, senaties terminas ieškovei pareikšti reikalavimą pagal nurodytą PVM sąskaitą - faktūrą suėjo                               2020 m. gruodžio 12 d. (3 mėn. nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. – 2019 m. gruodžio 12 d.; 12 mėn. nuo 2019 m. gruodžio 12 d. – 2020 m. gruodžio 12 d.), o ieškinys pareikštas tik 2021 m. vasario 17 d. 

6.5.                      Akivaizdu, kad ieškovė gerokai praleido ieškinio senaties terminus be jokių pateisinimų priežasčių, žinodama, kad atsakovė galbūt neįvykdė pareigos atsiskaityti pagal keturias PVM sąskaitas - faktūras, 2020 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi su ieškiniu, reikšdama reikalavimus pagal dvi PVM sąskaitas - faktūras, o tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė savanoriškai atsisakė turimų teisių ir turi prisiimti iš to išplaukiančias pasekmes dėl ieškinio senaties taikymo dėl likusių dviejų PVM sąskaitų - faktūrų. Mano, kad ieškovės ieškinys atmestinas kaip pareikštas be pateisinamų priežasčių praleidus ieškinio senaties terminus (CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktas).

7.       Ieškovė atsiliepimu į prieštaravimus prašo tenkinti ieškinius, t. y. palikti nepakeistus Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. rugpjūčio 25 d. ir 2021 m. vasario 25 d. preliminarius sprendimus civilinėje byloje. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:

7.1.                      Atsakovė atsiliepime gudrauja, jog neturi duomenų apie užsakymų atlikti PVM sąskaitose - faktūrose Nr. 13/2019 ir Nr. 14/2019 nurodytais maršrutais krovinių pervežimą pateikimą ieškovei, realų krovinių pervežimą ir pristatymą gavėjui, mano, kad ji neskolinga ieškovei ar kad ieškovė niekada nepateikė atsakovei PVM sąskaitose - faktūrose Nr. 13/2019 ir Nr. 14/2019 nurodytais maršrutais krovinių vežimą patvirtinančių krovinio važtaraščių, taip pat ir krovinio pervežimo nurodytais maršrutais užsakymą patvirtinančių įrodymų ir kad nesant šių duomenų nėra pagrindo laikyti, jog atsakovei egzistuoja pareiga šias abi PVM sąskaitas - faktūras apmokėti. Šalių tarpusavio elektroninis susirašinėjimas, kurį pateikė pati atsakovė, patvirtina, kad atsakovės atstovas M. G. buvo gavęs visą reikalingą informaciją ir dokumentus, patvirtinančius tinkamą ieškovės pervežimo paslaugų įvykdymą. Ieškovė nurodo teismui pateikianti UAB „Laikas dirbti“ direktoriaus ir kartu vairuotojo L. V. susirašinėjimą SMS žinutėmis su UAB „Etus“ darbuotoja A. G., direktoriaus M. G. sutuoktine, iš kurių matyti, kad ieškovė gaudavo užsakymus SMS žinučių forma iš atsakovės, juos priėmė vykdyti. Remdamasi gautų ir vėliau įvykdytų užsakymų duomenimis, ieškovė išrašė PVM sąskaitas - faktūras Nr. 13/2019 (2019 m. birželio 18 d.) ir Nr. 14/2019 (2019 m. liepos 7 d.). Taip pat pateikia rašytinius įrodymus vokiečių kalba, patvirtinančius aplinkybes, kad ieškovė laiku ir tinkamai nugabeno visus krovinius pagal priimtus užsakymus, kurių pagrindu išrašė atsakovei sąskaitas - faktūras Nr. 13/2019 ir Nr. 14/2019.

7.2.                      Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės prieštaravimų motyvai, kad atsakovė atsisakė priimti PVM sąskaitas - faktūras Nr. 13/2019, Nr. 14/2019, Nr. 15/2019, Nr. 16/2019, kad atsakovei nebuvo pateikti jas pagrindžiantys dokumentai, t. y. krovinio važtaraščiai, užsakymų kopijos, kad PVM sąskaitos - faktūros Nr. 15/2019 ir 16/2019 savaime nepatvirtina, jog jose nurodyti krovinių pervežimai buvo atlikti ir atsakovei atsirado pareiga už juos apmokėti pagal sutartį. Atsakovė ieškovės UAB „Laikas dirbti“ išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 15/2019 gavo 2019 m. liepos 1 d., Nr. 16/2019 – 2019 m. liepos 7 d. 2019 m. liepos 8 d. elektroniniame laiške atsakovė rašė, kad PVM sąskaitos - faktūros Nr. 13/2019, Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019 kol kas neatitinka, ji turi dokumentus dėl krovinių 830,00 Eur (- 10 proc.) sumą, kad šios sąskaitos neaišku už ką, nes dokumentų nemato, prašė jas panaikinti, išrašyti sąskaitą - faktūrą 830,00 Eur sumai, o kai gaus likusius dokumentus, pasakys, kokią sumą išrašyti. Tačiau vėliau, tą pačią dieną UAB „Etus“ direktorius M. G. elektroniniu laišku UAB „Laikas dirbti“ direktoriui L. V. pripažino, kad gavo dar keturis užsakymų dokumentus, nors dar trūko dokumentų už šešis pervežimus, nurodytus elektroniniame laiške. Atsakovės vertinimu, trūko pervežimų įvykdymą patvirtinančių dokumentų pagal du reisus iš septynių, nurodytų PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. 15/201910, ir pagal tris reisus iš dešimties, nurodytus sąskaitoje Nr. 16/2019, t. y. atsakovė teigė negavusi dokumentų iš ieškovės už penkis iš septyniolikos pervežimų, tačiau didžiąją dalį užsakymų įvykdymą patvirtinančių dokumentų atsakovė buvo gavusi 2019 m. liepos 8 d.

7.3.                      Ieškovė visus reikalingus krovinių pervežimus patvirtinančius dokumentus atsakovei pateikė elektroniniu paštu ir registruotu laišku ir, priešingai, nei teigia atsakovė prieštaravimuose, visas savo pareigas pagal bendradarbiavimo sutartį Nr. 10.01 ir Bendrąsias UAB „Etus“ krovinio vežimo sąlygas vežėjams atsakovei visiškai ir tinkamai įvykdė. Atsakovė neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad negavo PVM sąskaitų - faktūrų Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019, jas gavo be krovinių pervežimų įvykdymą patvirtinančių krovinių važtaraščių su užsakymais ar atsisakė PVM sąskaitas - faktūras Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019 priimti. Atsakovė pati pažeidė nurodytų Sąlygų vežėjams 5.1 papunktį.

7.4.                      Atsakovė PVM sąskaitas - faktūras Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019 iš ieškovės priėmė, dėl jų jokių pretenzijų ieškovei neturėjo ir jų nereiškė, tai ir pati pripažino, o dalį sąskaitos Nr. 14/2019 apmokėjo.

7.5.                      Be kita ko, teigia, kad faktiškai tarp šalių susiklostė krovinių vežimo teisiniai santykiai, kilę iš krovinių ekspedicijos civilinio teisinio santykio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.824 straipsnis). Atsakovė buvo ieškovės (vežėjos) užsakovė, kadangi atsakovė, veikusi kaip ekspeditorius krovinių pervežimo užsakovei Vokietijos Federacinėje Respublikoje (CK 6.824 straipsnio 2 dalis), pasitelkė ieškovę (vežėją) pervežti krovinius Vokietijos Federacinėje Respublikoje (CK 6.828 straipsnis). Visi krovinių siuntėjai ir gavėjai pagal PVM sąskaitas - faktūras Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019 buvo Vokietijoje, todėl ir visi kroviniai, už kurių pervežimą ieškovei nesumokėjo atsakovė, buvo vežami išimtinai Vokietijoje. Todėl CMR konvencija šiems pervežimams netaikoma. Dėl to visi atsakovės prieštaravimų motyvai dėl CMR važtaraščio naudojimo formos, jų originalų perdavimo atsakovei, CMR konvencijos taikymo tarp šalių buvusiuose civiliniuose teisiniuose santykiuose yra nepagrįsti ir atmestini. Nurodo, kad priešingai, nei teigia atsakovė, ieškovės reikalavimams dėl atsiskaitymo už krovinių vežimą pagal PVM sąskaitas - faktūras Nr. 15/2019 ir Nr. 16/2019 taikomas ne CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 56 straipsnio 2 dalyje ir CK 1.125 straipsnio 11 dalyje nustatytas dvejų metų ieškinio senaties terminas.

8.       Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartimi civilinės bylos, kuriose priimti 2020 m. rugpjūčio 25 d. ir 2021 m. vasario 25 d. preliminarūs sprendimai, sujungtos į vieną bylą.

9.       Ieškovės atstovas advokatas Egidijus Milašius prašo tenkinti ieškinį. Teismo posėdyje, patikslinęs ieškinio reikalavimus, paaiškino, kad dabartinė ieškinio suma yra 4 112,37 Eur, taip pat prašo priteisti 80,00 Eur išlaidoms kompensuoti, 8 proc. palūkanų nuo 1 800,13 Eur, 8 proc. nuo 2 392,00 Eur sumos. Taip pat prašo priteisti 1 116,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 52,00 Eur žyminio mokesčio, 353,70 Eur vertimo išlaidų. Paaiškino, kad UAB „Laikas dirbti“ veikė kaip ekspeditorė pagal sudarytas sutartis su UAB „Etus“. SMS žinutėmis buvo teikiami užsakymai, adresai. Direktorius L. V., kuris pats vairavo krovinius gabenusį automobilį, bendravo su UAB „Etus“ SMS žinutėmis arba telefonu. Didžioji dalis pervežimų vykdyta Vokietijoje. UAB „Laikas dirbti“ pervežimus įvykdė laiku, jokių pretenzijų nebuvo. Problemų kilo dėl keturių paskutinių sąskaitų. Šalys visada bendravo nuotoliniu būdu. Atsakovė nepateikė ieškovei jokių pretenzijų dėl krovinių pervežimo, tačiau nesumokėjo jai. Atsakovė naudojosi ieškovės uždirbtais pinigais. Ieškovė nepraleido jokių terminų, nepadarė pažeidimų. Direktorius L. V. dokumentus siųsdavo ir registruotu paštu. Visus krovinius, nurodytus sąskaitose, ieškovė tinkamai pervežė, atsakovė gavo už tai pinigus iš užsakovo. Ginčas kilo dėl ekspeditorės atsiskaitymo su vežėja. Visi susirašinėjimai tarp A. D. ir L. V. nepatvirtina, kad santykiai tarp jų buvo įtempti, konfliktiški. Ieškovė pateikė visus dokumentus, vertimus, iš kurių matyti, kad užsakymai įvykdyti. Važtaraščiai išrašyti ir yra tinkami. Prašo tenkinti ieškinį. Motyvai, kad praleistas terminas ieškiniui paduoti, atmestini. Atsakovės atstovas nenurodė, kokių konkrečiai dokumentų jis nesupranta, todėl ieškovė turėjo išversti visus dokumentus. Išlaidos už teisinę pagalbą apskaičiuotos pateikiant sąskaitas, jokių pažeidimų nėra.

10.       Ieškovės atstovas direktorius L. V. paaiškino, kad kroviniai buvo vežami mikroautobusu su tentu. Iki ginčo pradžios tarp šalių buvo įprasti verslo santykiai. Užsakymus ieškovė gaudavo kaip krovinių vežėja, o UAB „Etus“ buvo kaip ekspeditorė – tarpininkė, už tai gaudavo 10 proc. atlygį. Susirašinėjimas vykdavo per „Telegram“ programėlę, kurios ekranvaizdžiuose galima matyti užsakymo dokumentaciją (maršrutus, krovinius). Buvo nurodoma suma, dėl kurios UAB „Etus“ susitardavo su užsakove, apskaičiuojama 10 proc. ir sąskaita pateikiama apmokėti. UAB „Etus“ iš pradžių rezidavo Vokietijoje, kaip ir ieškovė, bet paskui persikėlė į Lietuvą. Pagal sutartį, jei UAB „Laikas dirbti“ neatsisako užsakymo, vadinasi jį priima. Priėmus užsakymą iš UAB „Etus“, iš karto buvo nurodoma vežimo kaina. Buvo sutarta, kad bus daromos savaitinės suvestinės ir viskas įtraukiama į vieną sąskaitą. Dauguma pervežimų vyko Vokietijoje. Sąskaitos Nr. 13/2019, 14/2019, 15/2019, 16/2019, kaip įprasta, buvo pateiktos elektroniniu būdu direktoriui M. G. Yra buvę, kai M. G. sakydavo, kad negavo kažkokių dokumentų, bet per paskutinį susirašinėjimą ieškovė teigia įrodžiusi, jog visi dokumentai buvo pateikti. UAB „Etus“ direktorius teigia negavęs reikiamų dokumentų dėl pervežimo. Bet jeigu taip būtų buvę, pretenzijos būtų buvusios pareikštos dar iki sąskaitos išrašymo. Užsakymai buvo įvykdyti. Prašo preliminarius sprendimus palikti nepakeistus. Paaiškino, kad buvo pateiktos pretenzijos dėl nepaimto užsakymo sąskaitoje Nr. 14/2019, kai UAB „Etus“ netinkamai apskaičiavo laiką ir krovinio nepavyko paimti. Visi sąskaitoje pateikti vežimai yra įvykdyti, o neįvykdytas vežimas į sąskaitą nebuvo įtrauktas.

11.       Atsakovės atstovas advokato padėjėjas D. J. paaiškino, kad ieškovė nesilaikė sutartos tvarkos. Byloje pateiktas susirašinėjimas yra pateiktas selektyviai, išrinktai. Pagal sąskaitą Nr. 14/2019 dalis buvo sumokėta. L. V. pripažįsta, kad krovinio nepavyko paimti. Dėl sąskaitų Nr. 15/2019, Nr. 16/2019 egzistuoja pagrindas atmesti ieškinį dėl senaties. Kiti reikalavimai taip pat atmestini. Byloje nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinius, todėl preliminarūs sprendimai turi būti panaikinti. Šalys buvo detaliai aptarusios bendradarbiavimo tvarką pasirašytoje Bendradarbiavimo sutartyje ir Bendrosiose sąlygose. Ieškovė nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad įvykdė sutartinius reikalavimus. Tie patys dokumentai nurodomi kaip patvirtinantys skirtingus pervežimus. Nebelieka reikalavimo dėl sąskaitos Nr. 14/2019. Pervežant krovinius Lietuvos Respublikoje taikoma nacionalinė teisė, o Vokietijoje ši teisė negali būti taikoma. Ieškovė praleido ieškinio senatį. Kadangi nepagrįsti pagrindiniai reikalavimai, turėtų būti atmesti ir likusieji reikalavimai. Dalis ieškovės pateiktų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra susijusios su šia byla. Ieškovė prašo priteisti išlaidas už vertimo paslaugas. Vertimas dėl sąskaitos Nr. 14/2019 neturėtų būti įtrauktas. Ieškovė žinojo, kad dėl sąskaitos Nr. 14/2019 ginčo nebeliko, bet vis tiek atliko vertimą dėl šios sąskaitos. Paaiškino, kad ekspeditorius tampa vežėju, siuntėju ir jam taikomi CMR konvencijos santykiai. Dėl prašymo apmokėti išlaidas advokato pagalbai pažymėjo, kad mokėjimo pavedimas nepatvirtina, kad sumokėta už advokato paslaugas.

12.       Atsakovės atstovas direktorius M. G. teismo posėdyje paaiškino, kad laiką planuoja vežėjas, kuris gauna užsakymą, ir jo problemos, jeigu jis nespėja paimti krovinio. Buvo išsakytos pretenzijos dėl krovinio nepaėmimo. Teigia, jog reikalavo, kad ieškovė pateiktų trūkstamus dokumentus. Sąskaitose pašto kodai neatitinka, skiriasi šalys, sąskaitos yra nepagrįstos. Kai buvo pateiktas ieškinys, buvo nurodoma, kad sąskaita Nr. 14/2019 neapmokėta, bet iš tikrųjų ji yra apmokėta. Teigia, kad nepateikti sąskaitoje Nr. 13/2019 1, 2 pozicijose nurodytus maršrutus pagrindžiantys dokumentai. Pervežimo maršrutai ir pateikti juos neva pagrindžiantys dokumentai visiškai neatitinka. Greičiau viskas vykdavo per specialią programėlę. Su ieškovės atstovu bendraudavo A. D. Ieškovės atstovo pateikti „Telegram“ programėlės ekranvaizdžiai yra painūs, nenuoseklūs. Atsakovė teigia, kad gavę užsakymą, informaciją siunčia vežėjui. Per „Telegram“ programėlę su užsakovais nebendrauja. Vežėjas paštu atsiųsdavo originalius dokumentus, kurie būdavo originalo kalba. Gali būti, kad „Telegram“ programėlės ekranvaizdžiai yra tikslingai iškarpyti, siekiant suklaidinti teismą. Atsakovė neturi tokių susirašinėjimo su ieškove duomenų. Įvykdžius užsakymus, išrašomos sąskaitos už praėjusio mėnesio pašto išlaidas. Sąskaitos buvo išsiunčiamos registruotu paštu. Už sąskaitų Nr. 13/2019, 14/2019, 15/2019, 16/2019 siuntimą pašto išlaidos nebuvo išrašytos. Užsakovai reikalauja, kad būtų pateikiami originalūs dokumentai už pervežimus, taip buvo sutarta. Buvo naudojama ir kita programėlė užsakymams perduoti L. V. Pagal sąskaitas Nr. 13/2019, 15/2019, 16/2019 pervežimo dokumentai nebuvo pateikti. Įvykdytų pervežimų originalius dokumentus atsakovė pateikdavo užsakovams. Buvo neaišku, už ką iš viso yra išrašytos sąskaitos Nr. 13/2019, 15/2019. Atsakovė teigia neturinti jokių kitų dokumentų, išskyrus tuos, kurie yra pateikti byloje. Paslaugos užsakymų apskaita nebuvo tvarkoma, tik vykdyti užsakymai. Užsakymai labai dažnai būna atšaukiami, todėl registruojami tik pradėti vykdyti užsakymai. Vykdytų užsakymų susisteminimas labai apsunkintų bylą.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13.       Tauragės apylinkės teismas 2022 m. vasario 23 d. sprendimu nusprendė:

13.1.                      Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. rugpjūčio 25 d. preliminarų sprendimą pakeisti: ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laikas dirbti“ ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Etus“, juridinio asmens kodas 302835692: 1 760,13 Eur skolos, 40,00 Eur išlaidų kompensavimo, 8 (aštuonių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (1 760,13 Eur) nuo ieškinio teismui padavimo dienos (2020 m. rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo uždarajai akcinei bendrovei „Laikas dirbti“, juridinio asmens kodas 304813659.

13.2.                      Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. vasario 25 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, išskyrus bylinėjimosi išlaidas.

13.3.                      Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Etus“, juridinio asmens kodas 302835692, 1 521,70 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Laikas dirbti“, juridinio asmens kodas 304813659; 15,90 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. 

14.       Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė krovinių ekspedijavimo civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.824 straipsnio 1 dalis). Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 straipsnio 3 dalis). Byloje kilo ginčas dėl ieškovės pateiktų ir atsakovės neapmokėtų PVM sąskaitų -faktūrų Nr. 13/2019, Nr. 15/2019, Nr. 16/2019 ir iš dalies neapmokėtos PVM sąskaitos - faktūros Nr. 14/2019.

15.       Teismas, spręsdamas klausimą dėl nagrinėjamu atveju ginčui taikytino teisinio reglamentavimo, padarė išvadą, kad šioje byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad egzistuoja sąlygos taikyti CMR konvencijos nuostatas, todėl ginčas spręstinas vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais vežimo ir ekspedijavimo santykius, ir ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismo vertinimu, 4.1.22 papunktyje nurodyta pareiga pateikti du CMR važtaraščio originalus su gavėjo žyma apie krovinio gavimą ar CMR važtaraščio užpildymas nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog buvo šalių susitarimas taikyti CMR konvencijos nuostatas, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

16.       Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo sumokėti už ieškovės suteiktas paslaugas, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų laiku apmokėjusi ieškovės jai pateiktas PVM sąskaitas - faktūras Nr. 13/2019, Nr. 15/2019, Nr. 16/2019 ir dalį PVM sąskaitos - faktūros Nr. 14/2019.

17.       Teismas, pasisakydamas dėl įskaitymo taikymo nagrinėjamoje byloje, įvertino, kad PVM sąskaitos - faktūros Nr. ASE00000004273 išrašymo, jos apmokėjimo aplinkybės, tarpusavio įskaitymo pagrįstumo, teisėtumo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pripažino prievoles pagal PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 14/2019 ją apmokėdama iš dalies, todėl nusprendė, kad iš atsakovės priteistina nesumokėta pagal šią sąskaitą suma – 344,43 Eur. Pažymėjo, kad atsakovė ieškovei yra išrašiusi sąskaitą - faktūrą 342,43 Eur sumai, o ne 344,43 Eur.

18.       Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40,00 eurų sumą, ir į minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, numatančią 8 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šiuo reikalavimus tenkino visiškai.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.       Atsakovė UAB „Etus“ (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinius atmesti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, neįsigilino į bylos esmę ir jos neatskleidė, nepasisakė dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių objektyvių įrodymų, taip pat nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos.

19.2.                      Pažymėjo, kad nei Sutartyje, nei Bendrosiose sąlygose nebuvo susitarta ir nurodyta, kiek ir kokių krovinių atsakovė įsipareigoja užsakyti ir kiek ir kokių krovinių ieškovė įsipareigoja pervežti bendradarbiavimo laikotarpiu. Dėl kiekvieno krovinio pervežimo (krovinio paėmimo vietos, laiko, pristatymo vietos ir laiko, užmokesčio už pervežimą ir pan.) šalys tarėsi individualiai, todėl tarp šalių bendradarbiaujant susiklostydavo individualūs vienkartinio krovinio pervežimo santykiai. Šalys taip pat susitarė, kad kiekvieną kartą dėl kiekvieno užsakymo bus teikiamas atskiras užsakymas ir kiekvienas užsakymas bus apmokamas pagal atsakovės gautus pervežimo užsakymą ir įvykdymą patvirtinančius originalius dokumentus.

19.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei įrodinėjimo naštą – pateikti savo susirašinėjimo versiją, paneigiančią ieškovės pateiktus, teismo vertinimu, painius, nenuoseklius, nevientisus duomenis.

19.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodytu faktą dėl pašto siuntų siuntimo atsakovei, remdamasis, net ir vertėjos vertinimu, neįskaitomais pašto siuntų kvitais. Išvadas grindė ieškovės pateiktais netiksliais ir neaiškiais dokumentais, prieštaraujančiais pačios ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytoms aplinkybėms.

19.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės atlikto įskaitymo pagrįstumo, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos.

19.6.                      Teigia, kad kiekvienu atveju ieškovės deklaruotas krovinio pervežimas turėjo būti individualiai analizuojamas, tikrinamas sąskaitų faktūrų pagrįstumas, tačiau pirmosios instancijos teismas to neatliko, priėmė nepagrįstą sprendimą.

19.7.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinos materialiosios teisės normas, netinkamai aiškino tarp šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties sąlygas dėl tarp šalių kilusiems ginčams taikytinos teisės (CMR konvencijos, Lietuvos Respublikos ir (ar) Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymų), nepagrįstai netaikė 1 metų senaties termino ieškinio reikalavimams pareikšti.

19.8.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

20.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Laikas dirbti“, atstovaujama advokato Egidijaus Milašiaus, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Apeliantė nepateikė motyvų, pagrindžiančių teismo sprendimo ir (ar) jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, nepagrindžia argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir jų pagrindu padarė nepagrįstas išvadas.

20.2.                      Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 178 straipsnio nuostatą, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, nenukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, kuria, be kita to, vadovavosi ir apeliantė.

20.3.                      Teigia, kad ieškovė savo pareigą įvykdė – pateikė duomenis apie sudarytus su atsakove užsakymus, jų įvykdymą patvirtinančius važtaraščius ir kitus dokumentus, kuriuose nurodyta krovinių pasikrovimo / išsikrovimo adresų informacija, sutartos pervežimo kainos, atlikti pervežimai ir kita reikšminga informacija apie konkrečių pervežimų įvykdymą.

20.4.                      Apeliantės nesutikimo motyvai dėl užsakymų pateikimo ir jų (ne)įvykdymo naivūs, neprotingi ir nepagrįsti. Apeliantė nepateikė ieškovės nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, nereiškė jokių pretenzijų dėl kokių nors neįvykdytų ir (ar) netinkamai įvykdytų krovinių pervežimų, nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų bendradarbiavimo sutarties pažeidimą ir atsakovės patirtus nuostolius.

20.5.                      Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010, nes ji nei turėjo pagrindo atlikti įskaitymą, nei jį atliko, apie įskaitymą nepranešė, savo atsikirtimų šiomis aplinkybėmis negrindė, jokių nuostolių įrodyti negali, nes tokių nepatyrė.

20.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų, todėl pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą nėra. Teismas išanalizavo visus ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius krovinių gabenimo užsakymų priėmimą, maršrutų suderinimą, susitarimus dėl pervežimo kainų, užsakymų įvykdymą, įvykdymą patvirtinančių įrodymų atsakovei pateikimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

23.       Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

24.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti skolą ir delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25.       Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės skolą ir delspinigius, motyvuodama tuo, kad ieškovė suteikė atsakovei vežėjos paslaugas, o atsakovė laiku už suteiktas paslaugas su ieškove neatsiskaitė.

26.       Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko motyvuodama tuo, kad ieškovė nepagrindė atsakovei išrašytų sąskaitų - faktūrų, taip pat, pagal CMR konvencijos nuostatas, praleido vienerių metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Be to, atsakovės dalis prievolės ieškovei pasibaigė įskaitymu, kadangi atsakovė dėl ieškovės netinkamai suteiktų paslaugų patyrė nuostolių.

27.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės atsisakymą nuo dalies reikalavimo, ieškinio reikalavimus tenkino visiškai, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti CMR konvencijos nuostatas ir daryti išvadą, kad ieškinio reikalavimams pareikšti taikytinas 1 metų senaties terminas, ieškovė pagrindė savo reikalavimus, o atsakovė savo atsikirtimų – ne. Be kita ko, teismas nurodė, kad įskaitymas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl dėl šio reikalavimo nepasisakė.

28.       Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, jis turi būti panaikintas. Ieškovė su apeliaciniu skundu nesutinka, motyvuodama tuo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

29.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės teiginiais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovės nurodytų argumentų.

Dėl CMR konvencijos taikymo šalių santykiams

30.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai netaikė CMR konvencijos. Teigia, kad šalys yra laisvos susitarti dėl CMR konvencijos taikymo, tarp šalių buvo susitarimas dėl taikytinos teisės.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo krovinių pervežimai buvo vykdomi Vokietijoje, t. y. vienos šalies teritorijoje, todėl, kaip teisingai pažymi apeliantė, nėra pagrindo daryti išvados dėl imperatyvaus CMR konvencijos nuostatų taikymo.

32.       CMR konvencijos I skyriuje apibrėžta konvencijos taikymo sritis – 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė.

33.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad krovinių pervežimai buvo vykdomi Vokietijoje, atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų CMR konvencijos taikymo sąlygų – tarptautinio vežimo elemento. Tokiu atveju turi būti sprendžiama dėl galimybės šalims susitarti taikyti CMR konvenciją. Pirmosios instancijos teismas teisingai sutiko su atsakovės teiginiu, kad nagrinėjamu atveju šalys galėjo susitarti dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo, šios aplinkybės neginčija ir ieškovė, tačiau teigia, kad nebuvo susitarimo taikyti CMR konvenciją, kai pervežimai vykdomi vienoje šalyje.

34.       Teisėjų kolegija, pripažindama šalių teisę susitarti dėl CMR konvencijos taikymo, įvertinusi šalių paaiškinimus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovė, teigdama buvus šalių susitarimui taikyti CMR konvenciją, kai krovinių pervežimai vykdomi vienoje šalyje, nepagrindė savo teiginių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad egzistuoja sąlygos taikyti CMR konvencijos nuostatas.

35.       Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė apeliacinį skundą grindžia argumentais dėl ginčo išsprendimui taikytinos Vokietijos nacionalinės teisės nuostatos. Teigia, kad kroviniai buvo vežami Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, todėl šalių teisiniams santykiams turi būti taikoma Vokietijos nacionalinė teisė.

36.       Pagal CPK 808 straipsnio 2 dalį, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę.

37.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė aplinkybių dėl Vokietijos nacionalinės teisės taikymo ginčo santykiams, apie tai neužsiminta ir atsikirtimuose į preliminarius sprendimus, dėl jų neteikė jokių įrodymų, susijusių su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną Vokietijos valstybėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nevertina apeliantės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl Vokietijos nacionalinės teisės taikymo, nes šie argumentai susiję su naujų įrodymų rinkimu, tyrimu ir vertinimu, t. y. grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo

38.       Be kita ko, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įskaitymas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl nevertino ir neanalizavo jo pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. neatskleidė bylos esmės.

39.       Įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014;       2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-335-469/2019). Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019;                                               2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019).

40.       Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Pagal šio straipsnio 2 dalį įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011).

41.       Kasacinis teismas taip yra nurodęs, kad, atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010).

42.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės teiginius, nurodytus šios nutarties 38 punkte, sutinka, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti atsakovės atlikto įskaitymo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau kartu pažymi, kad atsakovė, ieškovei nesutinkant su atliktu įskaitymu, turėjo pareigą įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija toliau pasisakys, ar atsakovė įvykdė savo pareigą, siekdama įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą.

43.       Atsakovė, teikdama rašytinius paaiškinimus dėl atlikto įskaitymo pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad dėl ieškovės nepaimto krovinio atsakovė turėjo siųsti savo transporto priemonę, patyrė išlaidų, dėl to buvo išrašyta sąskaita - faktūra, kuri buvo pateikta ieškovei apmokėti. Kadangi ieškovė nurodė, kad atsakovė turėtų pirma apmokėti ieškovės išrašytas sąskaitas - faktūras, todėl atsakovė nurodė, kad jos patirtų nuostolių suma bus išskaičiuota iš ieškovei mokėtinos sumos. Taip ir buvo padaryta. Kadangi šalys nuolat bendravo elektroninio susirašinėjimo priemonėmis, atsakovės vienašalis pranešimas apie įskaitymą pateiktas elektroniniu laišku, laikytinas tinkamu pranešimu apie įskaitymą. Mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos taikyti įskaitymą.

44.       Teisėju kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus dėl atsakovės atlikto įskaitymo, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad atsakovė nepagrindė nurodytų aplinkybių dėl nuostolių ir jų dydžio, kad ieškovė neįvykdė savo, kaip vežėjos, pareigos ir dėl to atsakovė patyrė nuostolių ir kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovė, atsakovė nepateikė duomenų, nepridėjo jokių rašytinių įrodymų su teismui teiktais rašytiniais paaiškinimais, kad atliko įskaitymą ir kokiu pagrindu tai atliko. Atsakovės pranešimas ieškovei, kad sumokėjo dalį skolos, yra visiškai atsiskaičiusi ir daugiau nebeskolinga, nelaikytinas tinkamu pranešimu apie atliktą įskaitymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad tarp šalių dalis prievolės baigėsi įskaitymu, o ieškovės reikalavimas dėl šios dalies yra nepagrįstas, todėl teismo sprendimas dėl šio reikalavimo paliktinas nepakeistas šioje nutartyje nurodytais motyvais.

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo 

45.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176–178 straipsniai, 185 straipsnis), nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei, išvadas grindė ieškovės pateiktais netiksliais ir neaiškiais dokumentais, prieštaraujančiais pačios ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytoms aplinkybėms, nepagrįstai pripažino įrodytu faktą dėl pašto siuntų siuntimo atsakovei, remdamasis, net ir vertėjos vertinimu, neįskaitomais pašto siuntų kvitais.

46.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo                          2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

47.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei, juos atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, teigdama apie atliktą įskaitymą ir tuo pagrindu prievolių tarp šalių pasibaigimą privalėjo šias aplinkybes įrodyti. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neperkėlė atsakovei ieškovės pareigos įrodyti esmines ir teisiškai reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui aplinkybes, t. y. kad tarp šalių buvo susiklostę krovinių pervežimo teisiniai santykiai, buvo atlikti užsakymai ir atlikti tinkamai. Ieškovė, jos vertinimu, pateikė teismui savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė atsakovės dėmesį į tai, kad ji nepagrindė savo atsikirtimų dėl ieškovės pateiktų įrodymų įrodomosios galios.

48.       Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

49.       Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.

50.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo principų, kadangi atsakovė, kaip ir ieškovė, turėjo tokias pačias teises ir pareigas įrodinėjimo procese.

51.       Vertindama apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas išvadas grindė ieškovės pateiktais netiksliais ir neaiškiais dokumentais, prieštaraujančiais pačios ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytoms aplinkybėms, nepagrįstai pripažino įrodytu faktą dėl pašto siuntų siuntimo atsakovei, remdamasis, net ir vertėjos vertinimu, neįskaitomais pašto siuntų kvitais, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šie apeliantės teiginiai yra iš esmės neatitinkantys tikrovės. Antra, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nėra visiškai neįskaitomi. Teisėjų kolegija sutinka, kad reikia įdėti daugiau pastangų, siekiant kai kuriuos dokumentus įskaityti, bet iš pateiktų duomenų įmanoma nustatyti jų turinį ir esminius dalykus, t. y. vietovę, užsakovą, gavėją ir pan. Trečia, kaip teisingai pažymėjo ir ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, iš pateiktų pašto kvitų, tik vieno pašto siuntos kvito viena vieta, kurios negalėjo išversti ir vertėja, buvo neįskaitoma ir neišversta, t. y. vietovės pavadinimas, tačiau kvite buvo aiškus ir įskaitomas skaitmeninis vietovės identifikavimo kodas.

52.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad ieškovė pagrindė savo reikalavimus, įrodė krovinių pervežimų užsakymus ir jų įvykdymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovės krovinių vežimo paslaugų suteikimo atsakovei.  

53.       Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, šalių teiktais paaiškinimais, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

54.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Teigia, kad ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo dalies (537,66 Eur), dėl šios dalies byla buvo nutraukta, tačiau pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, šios aplinkybės neįvertino ir bylinėjimosi išlaidas paskirstė neatsižvelgdamas į patenkintų reikalavimų proporcingumą.

55.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės teiginius, nurodytus šios nutarties 54 punkte, pažymi, kad nagrinėjamu atveju byla buvo išnagrinėta iš esmės, priimant teismo sprendimą dėl ginčo esmės, byla nebuvo baigta nepriimant sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pagrįstai nesivadovavo CPK 94 straipsnio 1 dalimi. Vien ta aplinkybė, kad 2020 m rugpjūčio 25 d. preliminarus sprendimas buvo pakeistas, kadangi ieškovė atsisakė dalies reikalavimų atsakovei, savaime nereiškia, kad ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir todėl teismas turėjo paskirstyti šalims bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

56.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus dėl ieškovei priteistinų vertimo išlaidų dydžio. Teigia, kad dalis šių išlaidų turėjo būti pripažintos kaip nepagrįstos, nes nebuvo ginčo, ir išskaitytos.

57.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės teiginį, nurodytą šios nutarties 56 punkte, pažymi, kad atsakovė nuo pat pradžių viso bylos nagrinėjimo metu skolos nepripažino, neigė esanti skolinga ieškovei, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė padarė per didelės apimties vertimus ir kad išlaidos galėtų būti mažintinos. Be to, CPK normos įpareigoja ieškovę visus procesinius dokumentus ir jų priedus teismui pateikti valstybine – lietuvių – kalba. Todėl nagrinėjamu atveju vertimo išlaidos galėjo būti daug didesnės.  

58.       Be to, teismas neįvertino atsakovės argumentų dėl ieškovės išlaidų realumo ir pagrįstumo, kad pavedimas atliktas anksčiau negu išrašyta sąskaita faktūra, todėl nepagrįstai ir neteisėtai priteisė ieškovei iš atsakovės ieškovės neva patirtas bylinėjimosi išlaidas.

59.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės teiginius, nurodytus šios nutarties 58 punkte, juos atmeta kaip nepagrįstus, kadangi remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad UAB „Debita“ teisinių paslaugų tiekėja (kliento teisinių paslaugų mokėtojas) ieškovei, tiek ieškovė, tiek teisinių paslaugų mokėtoja sudarė sutartį dėl teisinės pagalbos su advokatu Egidijumi Milašiumi. Be to, kaip nurodė pati atsakovė, iš pat pradžių UAB „Debita“ kreipėsi į atsakovę dėl susidariusios skolos ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad nurodytos išlaidos neatitinka realumo ir pagrįstumo kriterijų.

Dėl bylos procesinės baigties

60.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nors nepagrįstai nesprendė dėl atsakovės taikyto įskaitymo pagrįstumo, tačiau tarp šalių kilęs ginčas iš esmės buvo išspręstas teisingai, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), teisingai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas remiantis šioje nutartyje nurodytais motyvais dėl atsakovės taikyto įskaitymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61.       Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

62.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

63.       Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

64.       Ieškovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 696,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti (sąskaita - faktūra, serija AdEM, Nr. 1064), tačiau pateikė įrodymus, kad faktines išlaidas sudarė 300,00 Eur („Swedbank“, AB, 2022 m. kovo 29 d. mokėjimo nurodymas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovei iš atsakovės priteistinos 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Etus“, juridinio asmens kodas 302835692, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Laikas dirbti“, juridinio asmens kodas 304813659, 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. 

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                         Giedrė Seselskytė

                                                                                Larisa Šimanskienė

                                                                                Milda Skersienė