Civilinė byla Nr. e2A-1775-601/2020

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02455-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.10; 2.4.4.9; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Dianos Labokaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2286-1106/2020 pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovei M. A. dėl iškeldinimo, deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo, tretieji asmenys byloje – D. B. ir S. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas K. A. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas iškeldinti atsakovę M. A. iš jam nuosavybės teisė priklausančio buto, esančio Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir įpareigoti atsakovę panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis ieškovui priklausančiame bute, esančiame Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2018 m. ginčo butą jis paveldėjo po savo tėvo S. A. mirties. Įregistravęs nuosavybės teisę į butą, ieškovas, žinodamas, kad faktiškai bute gyvena atsakovė, 2018 m. rugpjūčio 22 d. išsiuntė jai pretenziją su reikalavimu iki 2018 m. rugsėjo 22 d. išsikelti iš buto su visais atsakovei priklausančiais daiktais ir perduoti buto raktus. Tačiau atsakovė nesusisiekė su ieškovu, buto raktų neperdavė ir toliau gyvena jam priklausančiame bute. Ieškovo teigimu, atsakovė nemoka mokesčių už butui suteiktas komunalines paslaugas, todėl būtent jam tenka pareiga išlaikyti butą, taip pat mokėti mokesčius, nors faktiškai komunalinėmis paslaugomis naudojasi atsakovė. Anot ieškovo, atsakovė visiškai nereagavo į raginimą išsikraustyti ir perduoti jam buto raktus, nors turėjo galimybę susisiekti bent per savo dukras. Atsakovė taip pat neišreiškė noro išspręsti ginčą taikiai. Kadangi atsakovės veiksmai pažeidžia ieškovo, kaip savininko, teises netrukdomai naudotis savo nuosavybe, ieškovas turi teisę reikalauti atsakovės iškeldinimo iš užimamų patalpų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio pagrindu. Ieškovo žiniomis, atsakovė turi nekilnojamojo turto, kuriame gali gyventi, be to, turi tris dukras, kurios, esant poreikiui, turi įstatyminę pareigą išlaikyti savo motiną.

3.       Atsakovė M. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad yra neįgali, pensininkė, serganti įvairiomis ligomis. Jos pajamos per mėnesį yra 416,35 Eur. Per mėnesį vaistams išleidžia virš 100 Eur. Neturi jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės yra nedarbinga ir jai reikalinga parama. Ja rūpinasi ir paramą teikia dukros. Kol buvo gyvas, tą darė sūnus S. A.. Ieškovas yra jos vaikaitis – sūnaus S. A. sūnus. Butas, esantis Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), iki 1994 m. rugsėjo 7 d. nuosavybės teise priklausė jai, tačiau minėtą dieną ji dovanojimo sutartimi padovanojo šį butą sūnui S. A.. Ieškovas reikalauja iškeldinti savo senelę iš buto, kurį ji padovanojo jo tėvui ir šis butą paveldėjo po tėvo mirties. Atsakovės nuomone, ieškovas paveldėjo tėvo pareigą išlaikyti nedarbingą ir paramos reikalingą motiną, nes paveldimos ir palikėjo turtinės prievolės. Taigi, vaikaitis privalo išlaikyti savo paramos reikalingą ir nedarbingą senelę. Nepaisant to, pagal savo galimybes ji mokėjo už šiltą ir šaltą vandenį, šildymą, tačiau neturėjo finansinių galimybių apmokėti visas sąskaitas. Be to, atsakovė nemano, kad turi mokėti už butui suteiktas paslaugas iki sūnaus mirties. Atsakovė taip pat tvirtina, kad ieškovas klaidina teismą, jog bandė susisiekti su jos dukromis ir išspręsti ginčą taikiai. Jai priimtinas siūlymas sudaryti buto panaudos sutartį iki gyvos galvos. Ieškovas vengė bendrauti su jos dukromis, slepia savo gyvenamosios vietos adresą, duomenis, todėl ji neturėjo galimybės su juo susisiekti. Be to, ieškovas, nepasibaigus pretenzijoje nurodytam laikui, nutraukė elektros energiją butui, o toks elgesys laikytinas neteisingu, neprotingu ir nesąžiningu.

4.       Tretieji asmenys D. B. ir S. M. (atsakovės dukros) nurodė, jog nesutinka su ieškovo reikalavimais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu netenkino ieškinio ir priteisė iš ieškovo K. A.: 2 420 Eur atsakovei M. A. advokato pagalbos išlaidoms apmokėti bei 37,84 Eur valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms atlyginti.

6.       Teismas nustatė, kad atsakovė yra 76 metų amžiaus, neįgali, jos gaunamos pajamos per mėnesį yra šiek tiek daugiau nei 400 Eur, nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi, finansinių galimybių įsigyti ar nuomotis kitą būstą atsakovė taip pat neturi, gyventi dukterų namuose nėra tinkamų buitinių sąlygų. Be to, atsakovė bute, esančiame Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), nepertraukiamai gyvena nuo 1986 m., t. y. 34 metus, jame ji yra šeimininkė, augino savo dukras, bute lankėsi sūnaus šeima. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pakankamas prielaidas daryti išvadą, kad atsakovę M. A. su ginčo butu sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, jog šį butą būtų galima laikyti jos būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama atsakovės teisė į buto neliečiamybę.

7.       Teismas pripažino, kad 76 metų žmogui yra svarbu pilnavertiškumo senatvės metu jausmas, kurį palaiko gyvenimas jam įprastoje namų ir susiformavusioje pažįstamoje socialinėje aplinkoje. Anot teismo, pati atsakovė pripažino ir bylos duomenys objektyviai leidžia manyti, kad laikas, kurį atsakovė dėl sveikatos būklės pajėgs gyventi viena savo namuose, Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), yra neapibrėžtas, juolab, kad apie sudėtingą atsakovės sveikatos būklę suponuoja ir medicininiai duomenys. Atsižvelgiant į tai, teismo įsitikinimu, turi būti stengiamasi garantuoti atsakovės teisę į orią senatvę. Kita vertus, anot teismo, nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, kad ieškovo nurodytas siekis nuomoti ginčo butą būtų svaresnis už aukščiau išdėstytas aplinkybes, susijusias su atsakove. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas, priimdamas mirusio tėvo palikimą, žinojo, jog dalis palikimą sudarančio turto, o būtent butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra apsunkintas, t. y. jame faktiškai gyvena atsakovė. Ieškovas, taip pat pripažino, jog iš pradžių svarstė galimybę sudaryti panaudos sutartį su atsakove dėl galimybės atsakovei neterminuotai gyventi bute. Šios minties ieškovas atsisakė, pritrūkus abipusio jo ir trečiųjų asmenų civilizuoto bendravimo. Tai rodo, kad ieškovas buvo pasirengęs apriboti savo teisę disponuoti butu. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nėra faktinio pagrindo taikyti platesnės teisinės gynybos apimties ieškovo teisei disponuoti jam priklausančiu turtu; tai būtų neproporcinga ieškovo teisės disponuoti jam priklausančiu turtu ir atsakovės teisės į būsto neliečiamybę pusiausvyra; atsakovės teisės į būsto neliečiamybę ribojimas neatitiktų ribojimo teisėtumo sąlygų.

8.       Teismas laikė, kad teisinę pareigą mokėti mokesčius už paslaugas, teikiamas į butą, turėjo ne atsakovė, bet ankstesnis savininkas S. A., kuriam mirus, ieškovas paveldėjo ne tik S. A. turtą, tačiau ir jo neįvykdytas skolines prievoles, todėl skolos, susidariusios S. A. esant gyvam, sumokėjimas būtų labiau atsakovės geros valios išraiška. Kita vertus, mirus S. A. ir atsakovei likus toliau gyventi palikėjui priklausiusiame bute, atsakovei siekiant toliau gyventi šiame bute, o jos santykiams su ieškovu nesant pagrįstais faktiniais artimais ryšiais, atsakovė turi faktinę pareigą mokėti komunalinius mokesčius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu ieškovas K. A. apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo K. A. patikslintą ieškinį patenkinti. Apeliantas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                        Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės iškeldinimo galimybę, netinkamai atliko atsakovės iškeldinimo proporcingumo vertinimą ir netinkamai nustatė konkuruojančių interesų pusiausvyrą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą sprendimą, kuriuo suabsoliutino atsakovės teisę į būstą ir pažeidė ieškovo teisę į nuosavybę;

9.2.                        Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į subjekto, kuris reikalauja iškeldinimo, pobūdį, t. y. sprendime rėmėsi teismų praktika, kurioje ginčas buvo kilęs dėl socialinio būsto, tuo tarpu nagrinėjamu atveju iškeldinimo prašo privatus asmuo iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto;

9.3.                        Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad vien tik ilgalaikis faktinis patalpų naudojimas nėra toks reikšmingas kaip gintinas kito asmens (ieškovo) privatus interesas – galimybė netrukdomai naudotis jam priklausančia nuosavybe. Apelianto nuomone, akivaizdu, kad atsakovės neatlygintinas ir be jokio teisinio pagrindo naudojimasis ieškovo turtu, objektyviai trukdo ieškovui įgyvendinti savo teisę į nuosavybę, todėl nustačius šias aplinkybes, teismui kyla pareiga iškeldinti atsakovę ir tokiu būdu atstatyti ieškovo pažeistas teises;

9.4.                        Pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas, kad ieškovas privalo leisti neatlygintinai, neribotą laiką, negaunant net komunalinių mokesčių apmokėjimo, leisti gyventi savo turimame vieninteliame bute atsakovei, kuri neturi jokio teisinio pagrindo naudotis butu, akivaizdžiai pažeidžia ieškovo ir atsakovės teisėtų interesų pusiausvyrą. Ieškovas neturi pareigos kitus asmenis aprūpinti būstu, juolab, kad atsakovė turi tris dukras, kurios ir turi pareigą išlaikyti savo motiną;

9.5.                        Asmens amžius, sveikatos būklė ar kiti subjektyvūs (individualūs) aspektai labiau aktualūs sprendžiant iškeldinimo atidėjimo, valstybės pozityviųjų pareigų atsiradimo, suteikiant socialinį būstą, klausimus. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas socialinio būsto suteikimo klausimas, šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos. Tai, kad ieškovas žinojo jau palikimo priėmimo metu, kad ginčo bute neteisėtai gyvena atsakovė, negali būti pagrindu atsisakyti ginti jo pažeistą teisę į nuosavybę. Be to, nėra reikšminga ieškovo patvirtinta aplinkybė, kad iš pradžių ieškovas svarstė galimybę sudaryti panaudos sutartį su atsakove dėl galimybės atsakovei neterminuotai gyventi bute, tačiau šalims sutarti nepavyko;

9.6.                        Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė iki šiol gyvendama ginčo bute neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, neatitinka tikrovės. Neišsikeldama iš buto ir toliau jame gyvendama, atsakovė pažeidžia ieškovo teises, susijusias su turto valdymu, naudojimusi ir disponavimu, nes ieškovas neturi galimybės laisvai pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis. Juolab, kad atsakovė nemoka ir dalies mokesčių;

9.7.                        Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė turi galimybę išsikelti gyventi į kitą būstą, todėl atsakovės teisės į būstą ribojimas ją iškeldinant būtų visiškai proporcingas ir teisėtas. Pirmiausia, atsakovė turi tris dukras, kurios galėtų suteikti atsakovei alternatyvų būstą. Antra, atsakovė galėtų išsinuomoti kitą butą Kėdainiuose. Trečia, net jei atsakovė neturėtų dukrų ir pakankamai pajamų nuomotis kitą būstą, turėtų būti vertinama atsakovės teisė gauti socialinį būstą ir tik tuomet daroma išvada apie atsakovės (ne)galėjimą persikelti gyventi į kitą būstą;

9.8.                        Kadangi atsakovė savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi ginčo bute, tenkinus ieškovo reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo, taip pat turėtų būti tenkinamas išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę panaikinti savo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis ieškovui priklausančiame bute.

10.       Atsiliepime atsakovė M. A. apeliacinės instancijos teismo prašo palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė taip pat prašo priteisti iš ieškovo 871,20 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir netenkinti ieškovo prašymo prijungti prie bylos naujus įrodymus. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:

10.1.                      Patenkinus ieškinį, atsakovės teisė į būsto neliečiamumą būtų negrįžtamai pažeista. Tuo tarpus atmetus ieškinį, ieškovas nepraranda nuosavybės teisės, t. y. jo nuosavybės teisė tik tam tikrą laiką liktų suvaržyta. Todėl tik ieškinio atmetimo atveju galima pusiausvyra tarp ieškovo teisės į nuosavybės neliečiamumą ir atsakovės teisės į būsto neliečiamumą;

10.2.                      Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo, kodėl atsakovės teisės į būsto neliečiamybę ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje ir taikytas ribojimas proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Taip pat apeliantas nenurodo, kaip patenkinus ieškinį bus pasiekta pusiausvyra tarp ieškovo ir atsakovės konkuruojančių interesų, t. y., anot atsakovės, patenkinus ieškinį bus apgintas tik ieškovo interesas atsakovės sąskaita, tačiau jokios interesų pusiausvyros tarp ieškovo ir atsakovės konkuruojančių interesų nebus pasiekta;

10.3.                      Ieškovo teiginiai apie neva trukdomą įgyvendinti savo teisę į nuosavybę prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniui;

10.4.                      Ieškovo argumentai, kad jis pats nuosavybės teise neturi jokio kito būsto ir jį nuomojasi neįrodyti. Priešingai, iš paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, kad ieškovas paveldėjo ne tik butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, bet ir kitą turtą, tame tarpe butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose;

10.5.                      Ieškovo teiginiai apie nesumokėtus mokesčius niekaip nesusiję su ieškinio dalyku, todėl šie argumentai turi būti nevertinami. Juolab, kad apie galimybę ginti savo teises reiškiant ieškinį dėl skolos priteisimo, ieškovui yra žinoma, nes toks reikalavimas buvo pradiniame ieškinyje (šio reikalavimo vėliau atsisakė). Kita vertus, kaip ne kartą minėta pirmosios instancijos teisme, atsakovė už mokesčius susikaupusios sumos neturi galimybės sumokėti iš karto, tačiau ateityje yra pasiruošusi mokėti visus mokesčius;

10.6.                      Ieškovo teiginiai, kad atsakovė gali sau leisti nuomotis būstą, neatitinka tikrovės. Atsakovė serga įvairiomis ligomis, dėl ko kas mėnesį vien ligų profilaktikai, gydymui ir vaistams išleidžia virš 100 Eur. Be to, ji yra išsiskyrusi, dėl sveikatos būklės neturi galimybės gauti darbinių pajamų, neturi jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, kurį galėtų realizuoti ir gauti pajamų;

10.7.                      Ieškovo argumentai, susiję su atsakovės dukterų galimybėmis suteikti alternatyvų būstą atsakovei, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad gyventi Vilniuje, dukrų namuose nėra tinkamų buitinių sąlygų, o Vokietijoje jai nebūtų įprasta namų ir socialinė aplinka, nes ji nemoka vokiečių kalbos ir neturi pažįstamų. Be to, Vokietijoje gyvenanti dukra D. K. jau pusę metų yra bedarbė ir gauna tik socialinę išmoką;

10.8.                      Ieškovo nurodyta teismų praktika negalima vadovautis, nes jose skiriasi faktinės aplinkybės, t. y. nei apelianto vienoje nurodytoje byloje ieškovas nebuvo paveldėjęs turto po tėvo mirties, kuris turėjo pareigą prižiūrėti savo mamą, be to, šalys minėtose bylose nebuvo artimi giminaičiai;

10.9.                      Ieškinio patenkinimas prieštarautų ieškovo paveldėtai pareigai išlaikyti nedarbingą ir paramos reikalingą ieškovo tėvo motiną. Ieškovas negalėjo priimti tik dalį palikimo, t. y. turtą be prievolių. Juolab, kad jis, priimdamas palikimą, žinojo, jog jo velionis tėvas turi nedarbingą ir paramos reikalingą motiną. Kita vertus, vaikaitis turi pareigą išlaikyti savo nedarbingą ir paramos reikalingą senelę vadovaujantis ir CK 3.237 straipsnio 1 dalimi. Ieškovo siekis iškeldinti atsakovę iš buto, kurį ji padovanojo jo tėvui ir kurį jis paveldėjo po tėvo mirties, yra amoralus ir neatitinka CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Teisėjų kolegija

 k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl iškeldinimo bei deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13.       Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus – prašymą sumokėti mokesčius ir prie jo pridėtas sąskaitas faktūras, butų Kėdainiuose nuomos skelbimų kopijas ir NTR išrašą apie atsakovės 2018 m. turėtą garažą. Apeliantas nurodo, kad šie įrodymai buvo gauti po teismo sprendimo priėmimo ir jų pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo priėmimo, siekiant pagrįsti sprendimo nepagrįstumą.

14.       CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, turi būti pagrįstas įrodymų sąsajumas su byla (CPK 180 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kad apelianto pateikti nauji įrodymai yra susiję su apeliacine tvarka vertinamu sprendimu (atsakovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą atliko jų vertinimą) ir gauti po teismo sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija juos priima (CPK 314 straipsnis).

Faktinės bylos aplinkybės

15.       Nustatyta, kad 2018 m. (duomenys neskelbtini) d. apeliantui (ieškovui) K. A. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kad jis po palikėjo (savo tėvo) S. A. mirties paveldėjo: 1) butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), 2) butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), 3) žemės sklypą, esantį Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini), 4) žemės sklypą, esantį Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini). 2018 m. rugpjūčio 22 d. apeliantas registruotu paštu išsiuntė atsakovei (savo senelei) M. A. pretenziją, kuria pareikalauta iki 2018 m. rugsėjo 22 d. išsikelti iš jam priklausančio buto, esančio Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), su visais jai priklausančiais daiktais ir perduoti jam buto raktus, to nepadarius iki nustatyto termino, perspėta, kad bus kreipiamasi į teismą dėl iškeldinimo ir skolos už komunalinius mokesčius priteisimo.

16.       Nustatyta, kad atsakovė M. A. ginčo bute, faktiškai gyvena nuo 1986 m., šiame bute užaugo dukros. 1994 m. rugsėjo 7 d. dovanojimo sutartimi atsakovė padovanojo ginčo butą savo sūnui – apelianto (ieškovo) tėvui S. A., tačiau pati toliau nepertraukiamai gyveno šiame bute ir gyvena iki dabar. 2018 m. mirus ginčo buto savininkui, jos sūnui S. A., butą paveldėjo apeliantas (atsakovės vaikaitis). Apeliantas šiame ginčo bute niekada negyveno. Nuo 1994 m. rugsėjo 7 d. ginčo buto savininkas buvo S. A., tačiau jis jame negyveno (gyveno atskirai nuo atsakovės), atsakovė gyveno ir gyvena viena. 

17.       Atsakovė yra neįgali, serga: lėtiniu cistitu, mišriu nerimo ir depresiniu sutrikimu, nestabiliąja krūtinės angina, radikulopatija, juosmens ir kryžmens srities kita patikslinta cerebrovaskuline (smegenų kraujagyslių) liga, ataksija, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimu sergant tarpslanksteliniu disko sutrikimu, kaklo diskų liga su radikulopatija, dislipidemija, lėtine idiopatine dilgėline, stuburo osteochondroze, lėtine torakalgija, lėtine galvos smegenų išemija, vestibuliniu sindromu, hemorojumi.

18.       Atsakovė nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi, jai yra 76 metai, jos gaunamos pajamos per mėnesį yra šiek tiek daugiau nei 400 Eur. Jai mokama priežiūros pagalbos išlaidų tikslinė kompensacija, nustačius specialiuosius poreikius. Jos dukros D. B. ir S. M. gyvena Vilniuje. Abi gyvena su savo šeimomis, kuriose yra nepilnamečių vaikų, dviejų kambarių butuose. S. M. gyvena bute jos nepilnamečiam vaikui iki pilnametystės nustatytos uzufrukto teisės pagrindu, t. y. ji neturi jai nuosavybės teise priklausančio būsto. Dukra D. K. gyvena Vokietijoje.

Dėl ginčo esmės

19.       Ginčo esmė, - ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, vertindamas konkuruojančių interesų pusiausvyrą (atsakovės teisę į būsto neliečiamybę ir apelianto teisę į nuosavybę), prioritetą suteikė atsakovės teisei gyventi apeliantui priklausančiame ginčo bute.

20.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

21.       Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad tiek nuosavybė neliečiama (23 straipsnio 1 dalis), tiek žmogaus būstas neliečiamas (24 straipsnio 1 dalis). Taigi, šios abi vertybės vienodai svarbios ir saugomos, tačiau jos nėra absoliučios. Todėl susidarius situacijai, kai viena šių vertybių gali būti apginta pažeidus kitą vertybę, būtina atsižvelgti ir įvertinti konkrečią situaciją bei nustatytų aplinkybių visumą. Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tam tikras teisių ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių šalių interesų yra tinkama pusiausvyra.

22.       Byloje nėra ginčo, jog ginčo butas, kuriame atsakovė gyvena, yra atsakovės būstas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą pagrįstai atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką panašaus pobūdžio bylose. 

23.       Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

24.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs EŽTT praktiką, suformulavo išvadą, kad asmens teisė į būsto neliečiamumą Konvencijos 8 straipsnio prasme kyla nepriklausomai nuo to, ar asmuo tą būstą įgijo, gyveno jame turėdamas teisinį pagrindą, lemiamą įtaką Konvencijos 8 straipsniui taikyti turi gyvenimo ginčo būste trukmė ir susiklostę asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su būstu. Sprendžiant dėl asmenų iškeldinimo, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t. y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2020).

25.       Apelianto, nesutikimo su teismo sprendimu, esminis argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismine praktika, kurioje ginčai buvo kilę dėl socialinio būsto, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju iškeldinimo prašo privatus asmuo iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2013 (joje nurodoma EŽTT praktika), kurioje nurodyta, kad svarbią reikšmę vertinant teisės į būsto neliečiamybės ribojimo proporcingumą gali turėti tai, ar į ginčo būstą egzistuoja kitas aiškus privatus interesas (pvz., Bjedov v. Croatia, no 421050/09, 29 May 2012).

26.       Teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvu, jog aiškus privataus intereso buvimas yra svarbus veiksnys vertinant teisės į būsto neliečiamybės ribojimo proporcingumą, tačiau nėra lemiamas ir juo labiau negali būti absoliutus. Pažymėtina, kad tiek apelianto, tiek pirmosios instancijos teismo nurodoma teisminė praktika, sprendžiant tokio pobūdžio ginčą, įpareigoja vertinti, ar tam tikras teisių ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių šalių interesų yra tinkama pusiausvyra. Taip pat pažymėtina, kad tiek apelianto, tiek pirmosios instancijos teismo nurodomoje teisminėje praktikoje, spręsti ginčai nėra analogiški nagrinėjamam ginčui, t. y. pirmosios instancijos teismo nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse buvo sprendžiamas ginčas dėl asmenų iškeldinimo iš socialinio būsto, o apelianto nurodomoje  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiamas ginčas tarp juridinio asmens, kuris komerciniais pagrindais terminuotai nuomojo patalpas asmeniui, kuris niekada nebuvo šių patalpų savininku. Tuo tarpu byloje sprendžiamas ginčas tarp giminaičių, t. y. dėl atsakovės iškeldinimo iš jai kažkada priklausiusio buto, kurį ji padovanojo savo sūnui tikslu, jog jis ją prižiūrės, o sūnui mirus ir apeliantui (atsakovės anūkui) tapus buto savininku atsirado šis ginčas.    

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar tam tikras šalių teisių ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių šalių interesų yra tinkama pusiausvyra, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurie yra imperatyvūs. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. 

28.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčas vyksta tarp anūko (apelianto) ir senelės (atsakovės), t. y. tarp artimų giminaičių (CK 3.135 straipsnis). Apeliantas tapo ginčo buto savininku tik 2018 m., paveldėjęs butą po savo tėvo S. A. mirties, kuriam šis butas atsakovės (jo motinos) buvo padovanotas 1994 m. tikslu, jog atsakovė toliau gyvens tame bute, o apelianto tėvas ją prižiūrės. Nėra ginčo, jog apelianto tėvas iki savo mirties ginčo bute negyveno, jame gyveno tik atsakovė, apelianto tėvas ja rūpinosi ir nesiekė jos iškeldinti iš šio ginčo buto, t. y. ginčas atsirado tik dėl to, jog atsakovės sūnus S. A. mirė ir atsirado naujas ginčo buto savininkas – apeliantas. Tikėtina, jog esant gyvam atsakovės sūnui S. A., atsakovė nebūtų keldinama iš savo būsto, t. y. apelianto tėvo valia neatitinka apelianto valios. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo aiškių, objektyvių priežasčių, kodėl būtina atsakovę iškeldinti iš ginčo buto, remiasi tik tuo, jog jo nuosavybės teisės yra pažeidžiamos (neturi galimybės disponuoti ginčo butu – jo nuomoti). Taigi susidarė situacija, kai pradinė buto savininkė, kuri savo butą padovanojo savo sūnui yra iškeldinama iš šio buto, dėl to, kad apeliantas įgyvendintų savo nuosavybės teisę, t. y. turėtų galimybę ginčo butą išnuomoti (gauti pajamų). Šiuo atveju svarbu ir tai, kad: 1) atsakovė šiame bute nepertraukiamai gyvena jau 34 metus, 2) jame užaugo jos vaikai, 3) atsakovei yra 76 metai, ji yra neįgali, 4) jos pagrindiniai socialiniai ryšiai būtent šioje vietovėje (pažįstama aplinka, pažįstami kaimynai, nesudėtingas patekimas į butą (butas pirmame aukšte) ir pan.), 5) atsakovė neturi nekilnojamojo turto, t. y. neturi kito būsto, 6) atsakovė neturi lėšų įsigyti kitą būstą, 7) apeliantas niekada ginčo bute negyveno, 8) apeliantas ginčo butą įgijo neatlygintinai. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentais, jog apelianto privatus interesas yra svaresnis (lemiamas) ir turi būti ginamas jo nuosavybės neliečiamumas, o ne atsakovės teisė į būsto neliečiamybę.

29.       Pripažinus, jog atsakovė turėtų būti iškeldinta iš ginčo buto, ji liktų be gyvenamojo būsto, kas esmingai pažeistų jos interesus, tuo tarpu atsakovei likus gyventi ginčo bute, būtų pažeista tik apelianto teisė (jo tikslas) laisvai disponuoti šiuo butu (pvz.: išnuomoti butą pasirenkant nuomininką), tačiau jo nuosavybės teisė į šį butą išlieka (to niekas nekvestionuoja), kas teisėjų kolegijos manymu, esant 28 punkte nustatytoms aplinkybėms, yra proporcingas apelianto teisių ribojimas šalių siekiamiems tikslams užtikrinti ir nepažeidžia šalių teisėtų interesų pusiausvyros.  

30.       Apeliantas nurodo, kad jis neturi kito būsto ir jį nuomojasi, todėl teismo sprendimas pažeidžia jo teisėtus interesus. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis neturi būsto, kad jis būstą nuomojasi (CPK 178 straipsnis). Apeliantas nepateikė duomenų, kur jis faktiškai gyvena, su kuo ir kam priklauso tas gyvenamasis būstas. Antra, nustatyta, kad 2018 m. (duomenys neskelbtini) apeliantui išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kad jis po palikėjo (savo tėvo) S. A. mirties paveldėjo: 1) butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), 2) butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), 3) žemės sklypą, esantį Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini), 4) žemės sklypą, esantį Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini). Taigi, be ginčo buto atsakovas paveldėjo ir kitą butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto išrašo, apeliantas butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), pardavė 2018 m. lapkričio 21 d. Taigi, galima daryti išvadą, jog apeliantas gyvenamąjį būstą turi, nes įgytas butas nebuvo reikalingas. Trečia, apeliantas bylos procesiniuose dokumentuose savo gyvenamąją vietą nurodo (duomenys neskelbtini), Kėdainiai, t. y savo motinos gyvenamąją vietą (priklausančią jai nuosavybės teise), kas reiškia, jog apeliantas nenuomoja jokio būsto. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantas teismui teikia klaidinančius duomenis, siekdamas pagrįsti savo teisių pažeidimą.

31.       Negalima sutikti su apelianto tvirtinimu, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aiškino, jog apeliantas privalo leisti neatlygintinai, neribotą laiką, negaunant net komunalinių mokesčių apmokėjimo, leisti gyventi ginčo bute atsakovei. Priešingai nei teigia apeliantas, teismo sprendime pasisakyta, kad būtent atsakovei tenka pareiga mokėti komunalinius mokesčius už ginčo butą po apelianto tėvo (buvusio buto savininko) mirties. Tuo tarpu apie leidimą gyventi ginčo bute neatlygintinai, teismo sprendime nėra nepasisakyta. Šiuo atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės gyvenimas ginčo bute gali būti tiek neatlygintinis (panaudos sutartis), tiek atlygintinis (nuomos sutartis), tai priklauso nuo apelianto, kaip buto savininko, t. y. apeliantas turi teisę reikalauti nuomos mokesčio iš atsakovės.

32.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

33.       Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

      Dėl bylinėjimosi išlaidų

34.       Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto atsakovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis). Atsakovė prašo priteisti 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Prašomos priteisti patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio maksimalių dydžių, atitinka bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, todėl priteistinos.

      Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

      Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

      Priteisti iš ieškovo K. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 871,20 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.