Baudžiamoji byla Nr. 1A-38/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.2.5, 1.2.4.8.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),
teisėjų: Reginos Gaudutienės, Kęstučio Jucio,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
gynėjui advokatui Arvydui Aleknai,
nuteistajam K. V. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro R. Valiulio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo: K. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą – laisvės atėmimu trejiems metams;
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – penkiasdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, K. V. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams.
Priteista iš K. V. D. R. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 7 645,90 Lt išlaidoms už nukentėjusiems atliktas sveikatos priežiūros paslaugas padengti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
K. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 16 d., apie 5 val. 10 min., Panevėžyje, Marijonų gatvės namo Nr. 51 kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas nukentėjusiajam D. R. peiliu ne mažiau penkiolika smūgių į krūtinę, nugarą, kairį žastą ir kairę plaštaką, tuo padarydamas durtinius-pjautinius sužalojimus šiose srityse, dėl ko nuo durtinių-pjautinių krūtinės, nugaros sužalojimų su diafragmos ir blužnies pažeidimu, kraujo susikaupimu krūtinės ir pilvo ertmėse buvo sunkiai sutrikdyta D. R. sveikata; suduodamas nukentėjusiajam A. R. peiliu du kartus į kairį šoną ir kairį dilbį, tuo padarydamas durtinius-pjautinius sužalojimus šiose srityse, dėl ko nuo durtinio-pjautinio juosmens srities kairės pusės kiauryminio sužalojimo su storosios žarnos pažeidimu buvo sunkiai sutrikdyta A. R. sveikata, suduodamas nukentėjusiajam V. K. peiliu ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje, dėl ko V. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, tyčia sunkiai sutrikdė D. R. ir A. R. sveikatą, bei nežymiai sutrikdė V. K. sveikatą.
Apeliaciniame skunde nuteistasis K. V. nurodo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažino savo kaltę ir parodė, kad D. R. , A. R. ir V. K. sužalojo ne iš pykčio ar asmeninių nesutarimų, o gindamasis.
Teigia, kad 2007 m. gruodžio 15 d., Smėlynės g. jis, J. P. , V. S. su žmona Ž. S. susitiko D. R. su V. K. , kurie pasiūlė drauge išgerti. Jie sutiko ir nusipirkę degtinės nuvažiavo į Marijonų g. esantį bendrabutį. Ten dar buvo L. V. ir A. R. , kurių anksčiau nepažinojo. Gėrė degtinę, šnekučiavosi. Pirmieji namo išėjo V. S. su žmona. D. R. paprašė, kad nuteistasis jo telefonu paskambintų dėl ekstazio tablečių. Skambino, bet niekas neatsiliepė, todėl telefoną grąžino D. R. . Po kiek laiko D. R. pasigedo telefono, todėl L. V. iškraustė striukių kišenes, kurios buvo koridoriuje, ir nors telefono nerado, pradėjo kaltinti jį (K. V. ), jog paėmė telefoną jis arba J. P. . Kilus konfliktui K. V. ir J. P. leido patikrinti ir kitų rūbų kišenes, tačiau telefonas nebuvo rastas, todėl jie nutarė išeiti. Išėjus į kiemą, juos pasivijo D. R. , kuris buvo daug stambesnis už K. V. , ir klausdamas „kur telefonas?“ pradėjo mušti J. P. , t. y. D. R. smūgiu parbloškė J. P. ant žemės ir pradėjo spardyti, taikydamas į galvą. Apeliantas matė 5-6 smūgius ir jie visi buvo į galvos sritį, todėl bandė atitraukti D. R. nuo J. P. , tačiau šis smogė jam į galvą, nuo kurio nukrito. Vėliau į kiemą išbėgo V. K. ir A. R. , kurie pradėjo mušti K. V. . Bandydamas nuo jų apsiginti nuteistasis išsitraukė peilį ir pradėjo mojuoti į visas puses. Išsilaisvinęs nuo jų pabėgo ir skambino seseriai, kad važiuotų ieškoti J. P. , nes manė, jog tie vaikinai jį užmušė. Netrukus buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Atkreipia dėmesį į teismo medicinos ekspertų išvadas apie nustatytus sužalojimus J. P. ir K. V. . Mano, kad Panevėžio apygardos teismas nepilnai išnagrinėjo ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, neteisingai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas, neatsižvelgė į liudytojų parodymus, neatkreipė dėmesio į medicinos specialistų išvadas. Teigia, kad po įvykio davė teisingus ir objektyvius parodymus, kad buvo išprovokuotas neteisėtų ir grubių, prasilenkiančių su etika, morale, teisės normomis D. R. , V. K. , A. R. veiksmų, t. y. minėti asmenys mušė J. P. ir K. V. . Jeigu apeliantas nebūtų gynęsis visomis įmanomomis priemonėmis, minėti asmenys galėjo juos nužudyti, nes buvo nepalyginamai fiziškai stipresni. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei vienas iš konflikto dalyvių nepatvirtino apie tai, jog K. V. spardė. Apelianto manymų šie asmenys, siekdami jį apkaltinti bei patys išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė melagingus parodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad K. V. ir J. P. pasišalino iš buto, kuriame prasidėjo konfliktas, išėję į kiemą ketino eiti namo, tačiau D. R. pašaukus, jog palauktų, laukė net negalvodami apie tai, jog D. R. elgsis viešoje vietoje neteisėtai (smurtaus ar panašiai).
Nuteistojo K. V. nuomone, jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį, nes veikos kvalifikavimą pagal šį straipsnį lemia: 1) neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, 2) staigiai kilusio didelio susijaudinimo dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimo), 3) nedelsiant įvykdyto atsako – sunkaus sveikatos sutrikdymo konstatavimas. Pagal teismų praktiką neteisėtais veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdami, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismai atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką – atsižvelgiama taip pat į jo individualias savybes. Subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, kuri pasižymi tuo, jog tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi sekti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką (LAT 2K-275/1999). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, jog neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip.
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir netenkino nuteistojo K. V. gynėjo prašymų skirti teismo medicinos ir psichiatrijos ekspertizę bei papildomą medicinos ekspertizę, kurios pašalintų byloje esančių parodymų nesutapimus ir prieštaravimus. A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuras atliko teismo medicininį tyrimą ir nustatė, jog K. V. daugybę kūno sužalojimų peiliu net trims panašaus amžiaus jaunuoliams galėjo padaryti nebent būdamas patologinio afekto būsenoje. Patvirtinti ar paneigti, kad tikrai buvo ar nebuvo patologinio afekto būsena, galima tik atlikus detalų fizinį ir psichinį K. V. ištyrimą. Todėl prašo teismo skirti K. V. teismo medicininę psichologinę-psichiatrinę ekspertizę ir pateikti ekspertams 2009 m. kovo 19 d. prašyme esančius klausimus.
Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į apelianto prašymą apklausti teismo posėdyje nukentėjusiuosius D. R. ir V. K. , o rėmėsi minėtų nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, kurie keitėsi (t. 1, b. l. 24, 30, 32, 39), ir teismas nenurodė, kuriais parodymais remiasi. J. K. teismo posėdyje parodė, kad apie sūnų (V. K. ) nieko nežino ir jis (V. K. ) sakė, kad nežino kas jį sužalojo. Taip pat teisme neapklausta liudytoja L. V. , kuri ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus parodymus (t. 1, b. l. 114, 170). Ši liudytoja kraustė kišenes, ieškodama telefono tiek pas apeliantą, tiek naršydama koridoriuje buvusiose striukių kišenėse. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti kiti name gyvenantys asmenys ir kaimynai. Mano, kad teismas privalėjo vadovautis teisės principu „Dubia judicis de malitaria alterius semper sunt in meliorem partem interpretanda“, pilnai bei objektyviai išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog D. R. elgesys buvo provokuojantis, apelianto materialinė padėtis bloga. Prašo atsižvelgti į tai, jog dėl pareikšto kaltinimo ir nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės patiria didžiulį stresą, taip pat ir jo artimieji, nebuvo teistas, nedarė kitų teisės pažeidimų, gyveno padoriai, dirbo, mokėsi suaugusiųjų mokyklos centre, įvykio metu patyrė galvos sužalojimus, dėl kurių iki šiol labai blogai jaučiasi, pastoviai skauda galvą, negali normaliai gyventi, ikiteisminio tyrimo pareigūnams paaiškino visas aplinkybes, nesislėpė nuo tyrimo, savo kaltę pripažino iš dalies. Apeliantas mano, kad nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota pagal BK 136 straipsnį ir prašo paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras R. Valiulis nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis dėl K. V. keistinas, nes neatitinka baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir paskirtos neteisingos, aiškiai per švelnios bausmės.
Teismas, pripažindamas K. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jo veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis D. R. elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.) neįvertino visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui.
Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (LAT 2K-222/2006). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. R. , nors ir pasigedęs mobilaus ryšio telefono, netrukdė K. V. ir J. P. išeiti iš buto, nuteistasis ir J. P. laukė nukentėjusiųjų kieme, nors turėjo galimybę pasišalinti ir nebetęsti konflikto, K. V. nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio, tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Panevėžio apygardos teismas taip pat nepagrįstai nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nuteistasis pripažino objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad, K. V. kaltu prisipažino iš dalies, teigdamas, jog nukentėjusiuosius peiliu sužalojo nuo jų gindamasis. Prokuroro manymu, tokie nuteistojo parodymai negali būti vertinami kaip visiškas prisipažinimas bei gailėjimasis dėl padarytų veiksmų, nes jis (K. V. ) siekia išvengti ar sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nuteistojo parodymai aiškiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms aplinkybėms.
Be to, teismas skirdamas K. V. bausmę prioritetinę reikšmę skyrė ir iš esmės vadovavosi tik BK 54 str. 2 d. 5 ir 7 p. – kaltininko asmenybe ir neteisingai nustatytomis K. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, visai nevertindamas kitų įstatyme numatytų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 str. 2 d. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė bausmę.
Apeliantas prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės dalyje pakeisti, pašalinti iš nuosprendžio K. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad veikų padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir paskirti nuteistajam K. V. bausmes:
pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams;
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 6 (šešeriems) mėnesiams.
Taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir bausmes subendrinti apėmimo būdu paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo K. V. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.
Nuteistojo ir prokuroro apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. K. V. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistasis ir prokuroras neginčija faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kvalifikavimu ir jam paskirtos bausmės dydžiu, o prokuroras nesutinka su nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį. Šie nuteistojo argumentai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepagrįsti. BK 136 straipsnyje nustatyta privilegijuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Sunkus sveikatos sutrikdymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal BK 136 straipsnį tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, remdamasis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, konstatavo, kad nusikalstamų veikų padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo D. R. elgesys: tiek bute (apkaltino J. P. ir K. V. telefono paėmimu), tiek namo kieme (pasivijo einančius namo vaikinus ir ėmė mušti J. P. , gindamas draugą į grumtynes įsitraukė ir kaltinamasis). Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 6 punktas).
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir netenkino jo gynėjo prašymų skirti teismo medicinos ir psichiatrijos ekspertizę bei papildomą medicinos ekspertizę, kurios pašalintų byloje esančių parodymų nesutapimus ir prieštaravimus. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo patenkintas nuteistojo K. V. prašymas ir 2009 m. birželio 10 d. nutartimi buvo paskirta ambulatorinė pirminė teismo psichologijos – psichiatrijos ekspertizė, siekiant patikrinti K. V. emocinę būsena nusikaltimo padarymo metu, nustatyti jo individualaus elgesio, charakterio ir reagavimo į konfliktines situacijas ypatumus, lėmusius jo elgesį ir motyvaciją, taip pat siekiant išsiaiškinti ar nuteistojo K. V. veiksmai prieš nukentėjusiuosius buvo susiję su psichikos liga. Atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, buvo konstatuota, kad K. V. nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jis buvo paprasto girtumo būsenoje; K. V. nusikalstamų veikų padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; K. V. byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ar tokioje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. Jis buvo paprasto girtumo būsenoje (t. 3, b. l. 68-70).
Taigi nenustačius, kad sveikatos sutrikdymas buvo padarytas fiziologinio afekto būsenoje nėra pagrindo kvalifikuoti K. V. nusikalstamą veiką kaip nusikaltimą, numatytą BK 136 straipsnyje.
Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą apklausti teismo posėdyje nukentėjusiuosius D. R. ir V. K. , o rėmėsi minėtų nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, kurie keitėsi, ir teismas nenurodė, kuriais parodymais remiasi. Taip pat, nuteistasis nurodo, kad teisme neapklausta liudytoja L. V. , kuri ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus parodymus. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Nuteistasis yra teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė nukentėjusiųjų D. R. ir V. K. , tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių apklausti minėtus nukentėjusiuosius teismo posėdyje. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartimi buvo nutarta atvesdinti nukentėjusiuosius bei liudytoją L. V. į teismo posėdį, tačiau, kaip matyti iš teismui pateiktų tarnybinių pranešimų, minėti asmenys buvo išvykę į užsienį ir jų dalyvavimas teismo posėdyje buvo neįmanomas (t. 2, b. l. 162, 164, 165, 176). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai perskaitė nukentėjusiųjų D. R. ir V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje (t. 2, b. l. 211). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusysis D. R. 2008 m. kovo 7 d. davė parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl šių parodymų nepripažinti įrodymų pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Pagrįstai ir teisėtai įrodymais buvo pripažinti ir nukentėjusiojo V. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kurie iš esmės buvo nuoseklūs ir netikėti jais taip pat nėra jokio pagrindo. Be to, apie minėtų nukentėjusiųjų apklausos eigą buvo apklaustas minėtą tyrimo veiksmą atlikęs pareigūnas E. Bložė (t. 2, b. l. 210-211). Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesirėmė liudytojos L. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apeliantas teisingai nurodo, kad liudytojos parodymai nebuvo nuoseklūs, tačiau 2007 m. gruodžio 16 d. apklausta liudytoja L. V. nepatvirtino ankstesnių savo parodymų ir teigė davusi melagingus parodymus. Paskutiniai jos duoti parodymai neprieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtos liudytojos parodymai nėra tiesioginiai nuteistojo kaltės įrodymai, ji nebuvo tiesioginė įvykio liudininkė. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą ėmėsi visų priemonių apklausti nukentėjusįjį V. K. ir liudytoją L. V. , tačiau į teismo posėdžius jų iškviesti nepavyko, nes, kaip matyti iš teismui pateiktų tarnybinių pranešimų, šie asmenys yra išvykę į užsienį.
Nuteistasis apeliaciniame skunde atkartoja pirmosios instancijos teismo posėdyje iškeltą versiją, jog jis gynėsi, mosuodamas peiliu nuo trijų jį spardančių vaikinų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl šios nuteistojo versijos ir laiko ja tik gynybine pozicija. Pirmosios instancijos teismas atmetė K. V. argumentus, motyvuodamas tuo, kad paties K. V. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai dėl audinių sumušimo lūpų srityje ir odos nubrozdinimo dešinės plaštakos nugarėlėje. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad būdingų spardymui sužalojimų ant K. V. kūno nerasta, taip pat nei vienas konflikto dalyvių nepatvirtino, jog K. V. būtų spardę. J. P. sveikata sutrikdyta taip pat nežymiai (t. 2, b. l. 111). Tuo tarpu nukentėjusiesiems žala padaryta neproporcingai didelė – pagal byloje esančias specialistų išvadas, dviejų iš jų sveikata sutrikdyta sunkiai, trečio – nežymiai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, konfliktas užsitęsė ilgą laiko tarpą - grumtynės kieme buvo konflikto, prasidėjusio bute, kuriame buvo girtaujama, tąsa. Pats K. V. drauge su J. P. laukė nukentėjusiųjų kieme, nors turėjo galimybę pasišalinti ir nebetęsti konflikto, nukentėjusiesiems suduota peiliu daug smūgių, taip pat ir iš nugaros pusės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. V. veiksmus iššaukė jo paties apsvaigimas nuo alkoholio, dėl ko jis negalėjo tinkamai įvertinti situacijos ir adekvačiai reaguoti į ją, todėl teigti, kad nusikalstamas veikas K. V. padarė gindamasis nuo užpuolimo nėra jokio pagrindo.
Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad K. V. nusikalstomų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo D. R. elgesys ir tai, kad K. V. prisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, todėl prokuroras prašo sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad K. V. nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo D. R. elgesys, kadangi tokios aplinkybės buvimas yra nustatytas iš pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų. Baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad D. R. apkaltino J. P. ir K. V. telefono paėmimu, vėliau, namo kieme, pasivijo einančius namo vaikinus ir ėmė mušti J. P. , gindamas draugą į grumtynes įsitraukė ir nuteistasis K. V. . Šių aplinkybių buvimo prokuroras apeliaciniame skunde neginčija.
Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, o būtent iš paties nuteistojo parodymų, duotų kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje, taip ir ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad K. V. pripažino, jog visus tris nukentėjusiuosius peiliu sužalojo jis pats, t. y. prisipažino dėl objektyviųjų nusikalstamų veikų aplinkybių ir nuoširdžiai gailisi. Tai, kad nuteistasis nesutinka su veikos juridiniu vertinimu negali būti pagrindu nelaikyti jo parodymų prisipažinimu padarius nusikaltimus, bei nepripažinti šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Panevėžio apygardos teismas, skirdamas K. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis) Skirdamas V. K. bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino K. V. asmenybę, o būtent tai, kad jis nusikalto jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, dirba, mokosi, charakterizuojamas tik teigiamai. Byloje yra dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir viena - sunkinanti. Įvertinus paminėtas aplinkybes, K. V. už nusikalstamą veiką pagal BK 135 str. 2 d. 5 p. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė, negu sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Nusikaltimas pagal BK 140 str. 1 d. priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, už jį sankcijoje numatytos keturios alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki vienerių metų. Atsižvelgus į veikos pavojingumą (dėl smūgio peiliu į gyvybiškai svarbią kūno dalį) ir į kitas paminėtas aplinkybes, paskirta arešto bausmė, kuri savo dydžiu neviršija šiai bausmės rūšiai įstatymu nustatytos trukmės vidurkio (BK 49 str. 3 d.).
Pirmosios instancijos teismas pripažino K. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos padarymo gailisi, taip pat tai, kad K. V. nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką K. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė K. V. už BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė K. V. arešto bausmę, kuri savo dydžiu neviršija šiai bausmės rūšiai įstatymu nustatytos trukmės vidurkio. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, K. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo K. V. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas Venckus
Teisėjai Regina Gaudutienė
Kęstutis Jucys