Baudžiamoji byla Nr. 2K-69-895/2018 Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00054-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.11; 2.1.7.4; 2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,
išteisintųjų gynėjui advokatui Romaldui Briliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu J. M. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 20 MGL (760 Eur) dydžio bauda, D. R. – pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 20 MGL (760 Eur) dydžio bauda.
Civilinės ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių apskrities VMI) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžiu panaikintas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:
J. M. ir D. R. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintos, joms nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Civilinės ieškovės Šiaulių apskrities VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. M. buvo nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį atsakinga už apskaitos organizavimą, nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. liepos 23 d. aplaidžiai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, kad ūkinių operacijų duomenys registruojami apskaitos registruose, apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nustato subjektas pagal savo poreikius, tai nenustatė ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus, neužtikrino, jog ūkinių operacijų duomenys būtų registruojami apskaitos registruose, dėl to suformuota po dvi skirtingas UAB „A.“ komercijos direktoriui V. R. avansines apyskaitas už 2012 m. balandžio–birželio mėnesius, t. y.:
1.1. pagal vieną 2012 m. balandžio mėnesio avansinę apyskaitą avanso likutis 2860,27 Lt (828,39 Eur), išduota iš kasos 35 000 Lt (10 136,70 Eur), išleista 1199,15 Lt (347,30 Eur), avanso likutis laikotarpio pabaigoje 36 661,12 Lt (10 617,79 Eur), o pagal kitą apyskaitą išduota 34 422,34 Lt (9969,40 Eur), išleista 1110,15 Lt (321,52 Eur), avanso likutis laikotarpio pabaigoje 36 172,46 Lt (10 476,27 Eur), bet skirtumus pateisinančių dokumentų nėra;
1.2. be to, UAB „A.“ 2012 m. balandžio 24 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 16 V. R. kaip atskaitingam asmeniui nurodytas išmokėjimas 34 422,34 Lt (9969,40 Eur), o 2012 m. balandžio 24 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 29 nurodytas išmokėjimas jau 35 000 Lt (10 136,70 Eur);
1.3. pagal vieną 2012 m. gegužės mėnesio avansinę apyskaitą avanso likutis 36 172,46 Lt (10 476,27 Eur), išduota 23 454,99 Lt (6793,03 Eur), išleista 47 599,27 Lt (13 785,70 Eur), avanso likutis laikotarpio pabaigoje 12 028,17 Lt (3483,60 Eur), o pagal kitą apyskaitą avanso likutis 36 661,12 Lt (10 617,79 Eur), avanso likutis laikotarpio pabaigoje 12 516,83 Lt (3625,12 Eur), bet skirtumus pateisinančių dokumentų nėra;
1.4. pagal vieną 2012 m. birželio mėnesio avansinę apyskaitą avanso likutis 11 573,18 Lt (3351,82 Eur), nors avanso likutis 2012 m. gegužės 31 d. buvo 12 028,17 Lt (3483,60 Eur), išduota 2900,59 Lt (840,07 Eur), išleista 1947,88 Lt (564,15 Eur), avanso likutis laikotarpio pabaigoje 12 525,89 Lt (3627,75 Eur), o pagal kitą apyskaitą išduota 2289,66 Lt (663,13 Eur), išleista 1324,95 Lt (383,73 Eur), avanso likutis laikotarpio pabaigoje 12 537,89 Lt (3631,22 Eur), bet skirtumus pateisinančių dokumentų nėra;
1.5. 2012 m. liepos mėnesio avansinė apyskaita nesuformuota.
1.6. Dėl šių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2012 metus.
2. Tuo pačiu nuosprendžiu D. R. buvo nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama UAB „A.“ direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį atsakinga už apskaitos organizavimą, nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2013 m. vasario 1 d. aplaidžiai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, kad ūkinių operacijų duomenys registruojami apskaitos registruose, apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nustato subjektas pagal savo poreikius, tai nenustatė ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus, neužtikrino, jog ūkinių operacijų duomenys būtų registruojami apskaitos registruose, dėl to suformuota po dvi skirtingas UAB „A.“ direktorei D. R. avansines apyskaitas už 2012 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesius, nurodyti skirtingi pinigų likučiai D. R. avansinėse apyskaitose už 2013 m. sausio–vasario mėnesius, komercijos direktoriaus V. R. avansinėse apyskaitose už 2012 m. lapkričio–gruodžio mėnesius, išduoti avansai neįrašyti V. R. avansinėse apyskaitose už 2012 m. lapkričio–gruodžio mėnesius, t. y.:
2.1. pagal vieną 2012 m. rugpjūčio mėnesio avansinę apyskaitą D. R. išduota 5808,37 Lt (1682,22 Eur), išleista 9687,19 Lt (2805,60 Eur), o pagal kitą apyskaitą išduota 22 118,37 Lt (6405,92 Eur), išleista 25 997,19 Lt (7529,31 Eur), bet skirtumus pateisinančių dokumentų nėra;
2.2. pagal vieną 2012 m. rugsėjo mėnesio avansinę apyskaitą D. R. išduota 8890,74 Lt (2574,94 Eur), išleista 9700,22 Lt (2809,38 Eur), o pagal kitą apyskaitą išduota 90 724,81 Lt (26 275,72 Eur), išleista 91 534,29 Lt (26 510,16 Eur), bet skirtumus pateisinančių dokumentų nėra;
2.3. be to, 2013 m. vasario mėnesio D. R. avansinėje apyskaitoje pinigų likutis mėnesio pradžioje nurodytas 19 402,87 Lt (5619,46 Eur), bet jos avanso apyskaitoje už 2013 m. sausio mėnesį nurodytas avanso likutis 2013 m. sausio 31 d. 20 104,73 Lt (5822,73 Eur);
2.4. 2012 m. liepos mėnesio V. R. avansinė apyskaita nesuformuota;
2.5. 2012 m. lapkričio mėnesio V. R. avansinėje apyskaitoje pinigų likutis nurodytas 2012 m. lapkričio 30 d. -30 825,98 Lt (-8927,82 Eur), bet 2012 m. gruodžio mėnesio avansinėje apyskaitoje avanso likutis laikotarpio pradžioje nurodytas 31 766,48 Lt (be minuso) (9200,21 Eur);
2.6. V. R. avansinėse apyskaitose neįrašyti avanso išdavimai 2012 m. lapkričio mėnesį 62 077,97 Lt (17 979,02 Eur), 2012 m. gruodžio mėnesį 133 977,67 Lt (38 802,62 Eur).
2.7. Dėl šių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2012–2013 metus.
3. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžiu J. M. ir D. R. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintos, joms nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai J. M. ir D. R. pripažino BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektais ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, nes jos tiek atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tiek įvertinus bylos duomenis buvo atsakingos tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne už tvarkymą.
4. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Paulius Andruškevičius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendį be pakeitimų.
4.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes išteisindamas J. M. ir D. R. joms nepadarius veikų, turinčių BK 223 straipsnio 1 dalies požymių, nepagrįstai nepripažino jų šios nusikalstamos veikos subjektais bei pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, vertindamas dalį įrodymų padarė klaidų dėl jų turinio, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus.
4.2. Prokuroras nurodo, kad išteisintųjų veika atitinka 223 straipsnio 1 dalies požymius, nes nagrinėjamu atveju J. M. (nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. liepos 23 d.) ir D. R. (nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2013 m. vasario 1 d.), būdamos UAB „A.“ vadovės, nenustatė ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus, dėl to buvo sudaryta po dvi skirtingas avansines apyskaitas be skirtumus pateisinančių dokumentų. Taip pat už avansinių apyskaitų pagrįstumą ir pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) buvo atsakingos būtent J. M., D. R., nes, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 9, 30 punktus, atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį, o už šių taisyklių reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Akivaizdu, kad šių teisės aktų reikalavimų UAB „A.“ nebuvo laikomasi ir dėl to kilo pasekmės, konstatuotos 2014 m. gruodžio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/100.
4.3. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, o vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio. Apeliacinis teismas, išteisindamas J. M. ir D. R., priėjo prie išvados, kad jos tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą, nes nuo 2012 m. kovo 1 d. į UAB „A.“ buvo priimta darbuotoja vyr. finansininkė D. T. (buvusi D. R.), o vėliau – nuo 2012 m. birželio 7 d. buvo sudaromos sutartys su įmonėmis (UAB „M.“, UAB „F.“), teikiančiomis buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, kurių darbuotojai ir tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą. Kartu teismas pripažino, kad byloje nėra darbo sutarties, sudarytos tarp UAB „A.“ ir D. T. (buvusios D. R.), ir jos, kaip įmonės buhalterės, pareiginių nuostatų, kuriais remiantis būtų galima tiksliai nustatyti jos atliekamas funkcijas. O išvadą dėl UAB „A.“ darbuotojos vyr. finansininkės D. T. (buvusi D. R.) pagrindė J. M. apeliacinės instancijos teismui pateiktų buhalterinių dokumentų kopijomis, D. T. apklausa apeliacinės instancijos teisme ir „Sodros“ pateiktais duomenimis. Prokuroro manymu, šių įrodymų vertinimai padaryti ne tik pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes yra prieštaringi, bet ir nesusiję su kaltinimu. Kasatorius atkreipia dėmesį, jog bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. birželio 7 d. buvo suformuotos skirtingos 2012 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesių avansinės apyskaitos, nėra piniginių lėšų likučių skirtumus pateisinančių dokumentų, nesutampa 2012 m. balandžio 24 d. kasos išlaidų orderiuose Nr. 16 ir Nr. 29 V. R. nurodyti išmokėjimai ir nesuformuota 2012 m. liepos mėn. avansinė apyskaita. J. M. apeliacinės instancijos teismui pateiktų buhalterinių dokumentų kopijos, D. T. apklausa ar „Sodros“ pateikti duomenys nei patvirtina, nei paneigia konstatuotus UAB „A.“ apskaitos pažeidimus, todėl akivaizdu, jog minėti apeliacinės instancijos teismo įrodymų prieštaringi ir klaidingi vertinimai esmingai turėjo įtakos teisingam teismo sprendimui byloje.
4.4. Prokuroro manymu, Šiaulių apygardos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio reikalavimus, nes nurodė ir rėmėsi tik dalimi nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų, neišanalizavo ir tinkamai neįvertino įrodymų visumos, kuria vadovaudamasis priešingai nei pirmosios instancijos teismas įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas vertindamas įrodymus, pagrindžiančius J. M. kaltę, nurodė, kad jos vadovavimo laikotarpiu sutartis su buhalterinių paslaugų teikimo bendrove sudaryta tik 2012 m. birželio 7 d., buhalterinių paslaugų įmonė sutartimi įsipareigojo tik kontroliuoti UAB „A.“ parengtų dokumentų – krovinių transportavimo važtaraščių, PVM sąskaitų faktūrų ir kitų pirminių dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams, bet neatsakyti už jų ar antrinių dokumentų (avanso apyskaitų) turinio teisingumą, juose esančių duomenų tikrumą ar tiesioginį gavimą laiku iš ūkio subjekto, kad galėtų duomenis suvesti į apskaitos sistemą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos vertinimus ignoravo. Taip pat nebuvo pasisakyta ir argumentuotai nepaneigti pirmosios instancijos teismo motyvai dėl D. R., nes jos vadovavimo laikotarpiu galiojo sutartis su buhalterinių paslaugų teikimo bendrove UAB „M.“, o nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. su UAB „F.“, kuria UAB „F.“ įsipareigojo tvarkyti buhalterinę apskaitą, bet neatsakyti už jai pateiktų finansinės atskaitomybės (ūkinių operacijų) pirminių ar antrinių dokumentų (avansinių apyskaitų) turinio teisingumą, juose esančių duomenų tikrumą ar tiesioginį gavimą laiku iš ūkio subjekto, kad galėtų duomenis suvesti į apskaitos sistemą. Be to, Šiaulių apygardos teismas, skirtingai nei Radviliškio rajono apylinkės teismas vertindamas įrodymus ir nepripažindamas D. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektu, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB „A.“ apskaitoje nėra 2012 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesių pačios kaltinamosios D. R. kaip atskaitingo asmens dviejų skirtingų avansinių apyskaitų piniginių lėšų likučių skirtumus pateisinančių dokumentų, o 2013 metų sausio–vasario mėnesiais D. R. avansinėje apyskaitoje nurodyta skirtinga avanso likučio suma.
5. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl prokuroro argumentai, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, nesutinkama su liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimu, paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 223 straipsnio taikymo ir iš BPK 20, 331 straipsnių kylančių reikalavimų laikymosi
7. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, teigia, kad teismas, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisindamas J. M. ir D. R., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.
7.1. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tik neatsargiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009).
7.2. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų visų trijų veikų sudėtys materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Tačiau šio objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiomis žiniomis gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015). Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013).
7.3. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.
7.4. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, galima kalbėti ne apie nusikalstamą apskaitos netvarkymą, o aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).
7.5. Nagrinėjamoje byloje J. M. ir D. R. buvo kaltinamos ir pirmosios instancijos teismo nuteistos pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad jos, būdamos atsakingos už UAB „A.“ apskaitos organizavimą (J. M. nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. liepos 23 d., o D. R. nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2013 m. vasario 1 d.), aplaidžiai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, t. y. nenustatė ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus, neužtikrino, jog ūkinių operacijų duomenys būtų registruojami apskaitos registruose, ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2012–2013 metus.
7.6. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. M. ir D. R. tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą – nuo 2012 m. kovo 1 d. į UAB „A.“ buvo priimta darbuotoja – vyr. finansininkė D. T. (buvusi D. R.), o vėliau – nuo 2012 m. birželio 7 d. buvo sudaromos sutartys su įmonėmis (UAB „M.“, UAB „F.“), teikiančiomis buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, kurių darbuotojai ir tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsnių nuostatose nurodyta, kad kai ūkio subjekte yra darbuotojas, nagrinėjamu atveju – finansininkas (D. T.), arba ūkio subjektui pagal sutartį buhalterinės apskaitos paslaugas teikia įmonė (UAB „M.“, UAB „F.“), būtent darbuotojas arba paslaugas teikianti įmonė (jos darbuotojas) yra atsakingi už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą. Taigi, J. M. ir D. R., pavedusios konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajai finansininkei, o vėliau sudariusios sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimo su atitinkamomis bendrovėmis, iš esmės įgyvendino pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nagrinėjamoje byloje duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad ši pareiga buvo įgyvendinta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukėlė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, nenustatyta.
7.7. Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. M. ir D. R. pripažino BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektais ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes jos tiek atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tiek įvertinus bylos duomenis buvo atsakingos tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne už tvarkymą.
7.8. Kaip minėta, BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų visų trijų veikų sudėtys materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Nagrinėjamoje byloje J. M. ir D. R. buvo kaltinamos ir pirmosios instancijos teismo nuteistos už aplaidų apskaitos tvarkymą (BK 223 straipsnio 1 dalis) už tai, kad jos, būdamos atsakingos už UAB „A.“ apskaitos organizavimą, nenustatė ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus, neužtikrino, jog ūkinių operacijų duomenys būtų registruojami apskaitos registruose, ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2012–2013 metus. Šiame kontekste pažymėtina, kad ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus nenustatymas pats savaime nereiškia tokį buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, kuris būtų tiesioginė BK 223 straipsnyje numatytų padarinių kilimo sąlyga. Juolab kad bendri reikalavimai apskaitos registrų, kitų apskaitos dokumentų formoms, jų turiniui yra įtvirtinti Buhalterinės apskaitos įstatyme, kituose teisės aktuose. Ir nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad ūkinių operacijų apskaitos registrų formos, turinio, skaičiaus nenustatymas būtų tiesioginė BK 223 straipsnyje numatytų padarinių kilimo sąlyga.
7.9. Atsižvelgdama į minėtus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes padarė teisingą išvadą, jog J. M. ir D. R. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
7.10. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nuosprendžio turiniui. Apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7.11. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą bei pašalinti kilusias abejones, susijusias su J. M. ir D. R. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, atliko ir atnaujino įrodymų tyrimą. Atliekant ir atnaujinus įrodymų tyrimą buvo apklausti liudytojai E. A., N. A., M. G., L. P., I. P., V. R., D. T., M. V., išklausyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vyr. specialistės O. P. paaiškinimai. Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į UAB „H.“ ir UAB „N.“ vadovus dėl informacijos apie šių bendrovių teikiamas buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas UAB „A.“ – šią informaciją gavo ir ištyrė. Taip pat buvo tiriama kita medžiaga, gauta atliekant įrodymų tyrimą: „Sodros“ pažymos, sąskaitų faktūrų kopijos, žiniaraštis ir kt. Būtent įrodymų viseto analizė leido apeliacinės instancijos teismui padaryti motyvuotą išvadą, kad J. M. ir D. R. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
7.12. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai, 331 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrų liudytojų parodymus vertino vienpusiškai ir epizodiškai, nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga.
7.13. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl J. M. ir D. R. išteisinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nesilaikė iš BPK 331 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Alvydas Pikelis
Armanas Abramavičius