Baudžiamoji byla Nr. 2K-122/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.4.1;

1.2.28.4;

2.1.2.4;

2.1.2.8;

2.1.7.3;

2.4.2.1;

2.4.5.2.1;

2.4.7 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. kovo 23 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. (M. G.) gynėjo advokato Ričardo Girdziušo ir nuteistosios K. G. (K. G.) gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio.

          Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu K. G. nuteista: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 8 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 8 d. padarytas nusikalstamas veikas), subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką) ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

          M. G. nuteistas: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 8 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu  devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 8 d. padarytas nusikalstamas veikas), subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. spalio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką) ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas  dešimčiai  mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

          K. G. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

         

          Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendis pakeistas:

          1) K. G. nuteista pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už S. E. (S. E.) turto prievartavimą laisvės atėmimu septyniems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už D. V. (D. V.) turto prievartavimą – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už B. M. (B. M.) turto prievartavimą – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už B. M. (B. M.) turto prievartavimą – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už M. S. G. (M. S. G.) turto prievartavimą – laisvės atėmimu vienuolikai  mėnesių; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už E. V. (E. V.) turto prievartavimą – laisvės atėmimu vieneriems metams. Šios bausmės ir bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė K. G. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2009 m. birželio 4 d. ir nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2009 m. rugsėjo  9 d.;

          2) M. G. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už S. E. turto prievartavimą laisvės atėmimu septyniems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už D. V. turto prievartavimą – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už B. M. turto prievartavimą – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už B. M. turto prievartavimą – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už M. S. G. turto prievartavimą – laisvės atėmimu vienuolikai  mėnesių; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už E. V. turto prievartavimą – laisvės atėmimu vieneriems metams. Šios bausmės ir bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė M. G. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2009 m. birželio 4 d. ir 2009 m. birželio 4 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d.;

          3) Patikslintas 2008 m. spalio 6 d. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, laikas: tarp 20.00 – 20.30 val.

          Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

                    

          Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

          Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nežymiai sutrikdė S. E. sveikatą. 2008 m. spalio 6 d., tarp 20.00 – 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), K. G. tyčia ranka ir šluota sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajai S. E. į įvairias kūno vietas, o M. G. tyčia sudavė nukentėjusiajai vieną smūgį kėde į galvą. Taip K. G. ir M. G. bendrais veiksmais padarė S. E. dešinio skruosto sumušimą su poodine kraujosruva, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

          Be to, K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas, padarytas šiomis aplinkybėmis: 2008 m. spalio 7-8 d., veikdami bendrininkų grupe, butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), K. G. ir M. G., nežymiai sutrikdydami nukentėjusiosios S. E. sveikatą, grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. K. G. grasino, kad S. E. išveš į Čečėniją ir ten nužudys, tokiais žodžiais: „aš tave išsiųsiu paskui motiną“, „mes tave nukirpsim plikai ir kaip jas užkasim“, „aš tau galvą nurausiu“, „mes ją papjausim“, „mes turim teisę tave užmušti, tavo tėvas mums taip prieš savo mirtį liepė, taip mes ir padarysim“, „mes pažadam,... ją papjausim“. M. G. grasino nužudyti S. E. šiais žodžiais: „aš tau gerklę perplėšiu“, „aš tau galvą sudaužysiu“, „aš tave atskirsiu į kapines atskirai“, „aš tavęs nelaikysiu ir su tavim nesiterliosiu, tuoj papjausiu ir galvą nurausiu“, „aš sutinku iš pradžių užmušti tave, paskui 20 metų sėdėti kalėjime“, „aš tave papjausiu“, „aš jai va taip galvą nutrauksiu“, „aš galvą tau nurausiu“, „aš plikai galvos nekirpsiu, aš galvą nurausiu“. Be to, M. G. abiem rankom smaugė nukentėjusiąją S. E., metė į ją virtuvinį peilį. 2008 m. spalio 8 d., tarp 8-12 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), K. G. ir M. G., veikdami bendrininkų grupe, rankomis, o K. G. – ir skėčiu, tyčia sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajai S. E. į įvairias kūno vietas. Po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, apie 12 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), K. G. tyčia sudavė S. E. daugybinius smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, o M. G. trankė S. E. į namo sieną, sudavė jai ranka į veidą, parbloškė ant grindų ir sudavė jai daugybinius smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, tampė ją už plaukų, abiem rankom smaugė nukentėjusiąją ir taip padarė S. E. penkias poodines kraujosruvas kaktoje, kairiojo peties srityje, kairiajame žaste, kairėje šlaunyje, vieną odos nubrozdinimą kairiajame žaste, t. y. nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

         Be to, K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2006 m. gruodžio 15 d. iki 2008 m. spalio 7 d., butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), tyčia, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę – visų, tarp jų ir nepilnamečių, šeimos narių akivaizdoje panaudodami psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius S. E., D. V., B. M., B. M., M. S. G. ir E. V., grasindami išvežti juos atgal į dėl ginkluotų konfliktų nestabilią ir gyventojams pavojinga situacija pasižyminčią Rusijos Federacijos Čečėnijos Respubliką, ir 2007 m. sausio – 2008 m. rugpjūčio mėnesiais panaudodami fizinę prievartą prieš B. M. – suduodami jam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, vertė juos susirasti darbą, įsidarbinti ir perduoti jiems visus uždirbtus pinigus arba mokėti nustatyto dydžio (500-600 Lt) duoklę buto, nedirbančių šeimos narių išlaikymui ir kitoms išlaidoms, taip padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams.

          Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendyje pripažino, kad K. G. ir M. G. nusikalstami veiksmai verčiant nukentėjusiuosius vykdyti turtinius reikalavimus, neteisingai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kaip savavaldžiavimas, ir kvalifikavo juos kaip šešis pakartotinus turto prievartavimus, numatytus 181 straipsnio 1 dalyje. K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2006 m. gruodžio 15 d.  iki  2008 m. rugpjūčio mėn. antros pusės (tikslesnis laikas nenustatytas), (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami prieš S. E. psichinę prievartą – grasindami išvežti ją atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusiąją S. E. susirasti darbą, įsidarbinti ir perduoti jiems turtą – visus uždirbtus pinigus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. G. 2008 m. rugpjūčio mėnesio antroje pusėje toje pačioje vietoje, grasindamas išvežti nukentėjusiąją S. E. atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė ją mokėti kas mėnesį 500 Lt duoklę.

         Be to, K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2008 m. spalio 7 d., (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami psichinę prievartą D. V. atžvilgiu – grasindami išvežti jį atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti jiems turtą – mokėti kas mėnesį 500 Lt duoklę.

         Be to,  K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas), (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami psichinę prievartą prieš B. M. – grasindami išvežti jį atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti jiems turtą – uždirbtus pinigus. M. G., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. rugpjūčio mėnesio antroje pusėje toje pačioje vietoje, grasindamas išvežti atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusįjį B. M. mokėti kas mėnesį jam nuo 500 iki 700 Lt duoklę.

         Be to, K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki  2008 m. rugsėjo mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas), (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami psichinę prievartą prieš B. M. – grasindami išvežti ją atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusiąją perduoti jiems turtą – visus uždirbtus pinigus.

         Be to, K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. rugpjūčio mėnesį, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami psichinę prievartą prieš M. S. G. – grasindami išvežti jį atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti jiems turtą – atiduoti pusę uždirbamų pinigų bei mokėti kas mėnesį ne mažiau kaip 600 Lt duoklę.

         Be to, K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2008 m. rugsėjo mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas) iki 2008 m. spalio 14 d., (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodami psichinę prievartą prieš E. V. – grasindami išvežti ją atgal į karų nuniokotą Čečėnijos Respubliką, savo naudai vertė nukentėjusiąją perduoti jiems turtą – visus uždirbtus pinigus.

 

         Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, buvo šališkas, esmingai pažeidė BPK reikalavimus ir padarytieji pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

         Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo suabejota pirmosios instancijos teismo objektyvumu. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija ne tik nepašalino tokių abejonių, bet priešingai, savo procesiniais sprendimais suteikė pagrindą abejoti ir jos pačios nešališkumu. Kasatorius pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, jog kiekvienas asmuo, kuriam pareikštas bet koks baudžiamasis kaltinimas, turi teisę, kad jo bylą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Tuo tarpu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjusi nuteistųjų gynėjų bei prokuroro apeliacinius skundus, nebuvo objektyvi. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 4 d. nuosprendyje, kuriuo M. G. buvo nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pažymėjo, kad kardomoji priemonė – suėmimas paliekama iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Apeliacinė byla turėjo būti nagrinėjama 2009 m. rugpjūčio 25 d. Turint omenyje, kad apylinkės teismas M. G. kardomąjį kalinimą įskaičiavo į paskirtą bausmę, nuteistasis šią bausmę atliko 2009 m. rugpjūčio 14 d., tačiau iš tardymo izoliatoriaus jis nebuvo išleistas, nes prokuroras kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu pratęsti nuteistojo suėmimo terminą, o vienas iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų prašymą patenkino ir 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams. Nagrinėjant apeliacinius skundus, turėjo būti akivaizdu, kad toje situacijoje priimtas sprendimas pratęsti M. G. kardomojo kalinimo laiką buvo ir neteisėtas, ir nepagrįstas. BPK nenumato, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs baudžiamąją bylą su paduotais apeliaciniais skundais, privalo iš naujo svarstyti suėmimo termino pratęsimo klausimą, jei jis išspręstas apskųsto nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Kauno apygardos teismo teisėjo sprendimas kardomojo kalinimo laiką pratęsti dar trims mėnesiams tuo metu, kai apkaltinamasis nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, nesiderino su jokia BPK norma, taigi buvo neteisėtas. Tai konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartyje, kuria Kauno apygardos teismo teisėjo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis pratęsti nuteistojo M. G. kardomosios priemonės - suėmimo terminą trims mėnesiams panaikinta. Tačiau bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dieną nutartis dar nebuvo panaikinta, dėl to kolegijai buvo pateiktas prašymas pakeisti kardomąją priemonę, o suimtą nuteistąjį paleisti, nes jis jau atliko apskųstu nuosprendžiu nustatytą bausmę, tolesnis jo kalinimas tapo negalimas. Tačiau teisėjų kolegija šį prašymą atmetė. Tuomet apeliacinę bylą nagrinėjančiai Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai buvo pareikštas nušalinimas, nes sprendimas toliau laikyti suimtą nuteistąjį, kuris buvo atlikęs apskųstu nuosprendžiu paskirtą bausmę, davė pagrindą manyti, kad teisėjai turi iš anksto susiformavusią nuomonę dėl M. G. gynėjo ir prokuroro apeliacinių skundų. Tik prokuroro apeliacinio skundo patenkinimas galėjo tam tikra prasme pateisinti M. G. kalinimą. Beje, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis patvirtino tokius nuogąstavimus.

         Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria panaikintas Kauno apygardos teismo sprendimas pratęsti M. G. suėmimo terminą, rašoma, kad teisėjas, sprendimą pratęsti suėmimo terminą motyvuodamas noru netrukdomai išnagrinėti prokuroro apeliacinį skundą, kartu šiam skundui suteikė išskirtinį statusą. Tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nenusišalino, nes, pasak nutarties, nebuvo nurodytos aplinkybės, dėl kurių teisėjai turėtų nusišalinti, o tai, jog teismas nepakeitė M. G. kardomosios priemonės, nėra priežastis nepasitikėti teismu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą teisėjas negali dalyvauti procese ne tik tada, kai yra aplinkybės, nurodytos BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, bet ir tais atvejais, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjų nešališkumu. Kasatorius mano, kad sprendimas ir toliau kalinti apskųstu nuosprendžiu paskirtą bausmę atlikusį nuteistąjį nepriėmus bylą nagrinėjančiai kolegijai nutarties paskirti M. G. kardomąją priemonę – suėmimą buvo ta aplinkybė, kuri leido manyti, jog teismas nebus objektyvus. Kolegija, palikdama M. G. kalėti, kartu davė suprasti, kad prokuroro skundas vienokia ar kitokia apimtimi bus patenkintas. Dėl to darytina išvada, jog M. G. gynėjo skundą išnagrinėjo šališkas teismas.

         Kasatorius taip pat nurodo, kad, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nuteisti M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl 2008 m. spalio 6 d. įvykių, apeliantas skunde pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios to įvykio aplinkybės, nurodė, jog teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti asmenys, galėję matyti 2008 m. spalio 6 d. incidentą, pabrėžė, kad tų asmenų, kurie davė parodymus apie nukentėjusiosios S. E. sužalojimo aplinkybes, aiškinimai buvo nenuoseklūs ir netgi prieštaringi. Dėl to apeliantas padarė išvadą, kad, neapklausus teisme kitų M. G. šeimos narių, buvusių tą dieną namie, (duomenys neskelbtini), padarytų veikų aplinkybės iki galo liko neištirtos. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Be kita ko, apeliaciniame skunde buvo priekaištaujama pirmosios instancijos teismui, kad konstatuodamas, jog nukentėjusioji S. E. 2008 m. spalio 6 d. buvo sužalota kėde, nieko nepadarė, kad būtų bent jau nustatyta, ar ten yra toks daiktas, nes parodymus apie įvykį davę asmenys minėjo ir kėdę, ir kėdutę, ir taburetę.

         Analizuodamas nuosprendžio dalį, kuria M. G. buvo nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalies, padarymą, apeliantas atkreipė dėmesį į tai, jog kalbėdami apie tai, kas vyko name (duomenys neskelbtini), įvykio liudininkai skirtingu laiku davė skirtingus parodymus, tačiau liudytojų bei nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti. Be to, anot apeliacinio skundo, iš bylos medžiagos buvo matyti, kad įvykius (duomenys neskelbtini) esančiame name stebėjo ir daugiau ten buvusių asmenų, tačiau apklausti buvo ne visi įvykio liudininkai. Iš to apeliantas padarė išvada, kad parodymus davė tik tie, kurių pasakojimas sutapo su kaltinimo versija, o kiti įrodymų šaltiniai nebuvo tiriami. Apeliaciniame skunde taip pat buvo kritikuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nuosprendžio išvadas grįsti nukentėjusiosios pateiktu garso įrašu. Apeliantas tvirtino, kad byloje nebuvo specialisto išvados, jog šis įrašas yra ne montažas, o ištisinis, kad visas M. G. inkriminuotas frazes pasakė būtent jis. Skunde buvo abejojama to įrašo atsiradimo aplinkybėmis, priemone, kuria neva buvo įrašyti pokalbiai. Apeliantas teigė, kad specialistas netyrė ir nepatvirtino, jog tokios trukmės įrašą galima buvo padaryti mobiliojo ryšio telefonu, užsiminė, kad apylinkės teismas be reikalo neatkreipė dėmesio į teisme pasakytus žodžius, jog įrašą nukentėjusioji padarė vienos teisėsaugos institucijos darbuotojo duotu diktofonu. Pažymėtina, kad teismui garso įrašas buvo pateiktas kompaktiniame diske ir kad buvo pateiktas garso įrašo grafinis variantas. Vargu ar visa tai galėjo padaryti nukentėjusioji S. E. be kvalifikuotų specialistų pagalbos. Tai turėjo paskatinti apeliacinės instancijos teismą pasidomėti, ar iš tikrųjų yra apeliaciniame skunde minimos priežastys, leidžiančios nelaikyti to įrašo įrodymu baudžiamajame procese. Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais baudžiamajame procese yra tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK apibrėžta tvarka. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškinti, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (pavyzdžiui, asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.      Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius norminius teisės aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkamai vadovaujantis Operatyvinės veiklos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Atliekant ikiteisminį tyrimą, kitų įstatymų (pavyzdžiui, Operatyvinės veiklos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Taigi, jeigu teismo ar prokuroro sankcionuoti veiksmai vykdomi pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ir darbą reikia tęsti pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtina kreiptis į teismą dėl leidimo atlikti šiuos veiksmus pagal BPK normas.

         Anot kasatoriaus, jeigu nukentėjusioji iš tiesų įrašus darė teisėsaugos institucijos darbuotojo duota įrašymo priemone, šis veiksmas turėjo būti įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi byloje neatsirado jokio šį veiksmą įforminančio dokumento, turėjo būti pripažinta, kad įrašas gautas ne įstatymo nustatyta tvarka, todėl negali būti laikomas įrodymu baudžiamajame procese. Kauno apygardos teismas šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos nepašalino. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismui byloje susidariusioje situacijoje reikėjo atlikti įrodymų tyrimą ir bandyti išsiaiškinti apeliaciniame skunde išdėstytus prieštaravimus bei neaiškumus, galų gale paskirti fonoskopinę ekspertizę, nes pirmosios instancijos teismo atliktame įrodymų tyrime buvo daug spragų, turinčių reikšmės teismo išvadoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes. Kadangi apeliaciniame skunde buvo nurodytos įrodymų tyrimo klaidos, padarytos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą, nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės tuo klausimu. Dėl to nuteistųjų gynėjų pozicija, pagal kurią įrodymų tyrimas nebuvo reikalingas, negalėjo atleisti kolegijos nuo pareigos išsiaiškinti apylinkės teismo visiškai netirtų arba nepakankamai ištirtų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog įrašas gautas neteisėtai, negali būti laikomas motyvuotu atsakymu į skundo argumentą.

         Pasak kasatoriaus, toks tyrimas buvo reikalingas ir todėl, kad prokuroras apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą medžiagą, neva rodančią M. ir K. G. šeimos turėtas išlaidas. Nuteistieji pareiškė, kad prokuroro duomenys neišsamūs, kad buvo ir daugiau išlaidų, deja, apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus neatsižvelgė, nesiaiškino, kokios buvo tikrosios M. ir K. G. šeimos pajamos ir išlaidos. Priešingai, savo nuosprendyje teismas praktiškai rėmėsi tais dokumentais ir padarė išvadą, kad šeimos pajamos buvo pakankamos, todėl nebuvo jokios būtinybės reikalauti, jog šeimos nariai prisidėtų prie bendro namų ūkio tvarkymo. Įrodymų tyrimo reikėjo ir aiškinantis klausimą dėl faktinių aplinkybių, išdėstytų kaltinime, pakeitimo apkaltinamajame nuosprendyje. Sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo nagrinėjant apeliacinius skundus pažeidė nuteistųjų teisę į išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo, kad apeliacinis teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

         Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs teismų, nagrinėjančių baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, praktiką, pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Kasatorius mano, kad tuos skundo argumentus, kurių neaptarė apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje, galima be jokių abejonių laikyti vienais esminių. Teiginiai, kuriais lyg ir bandoma paneigti skundo argumentus, atrodo neįtikinantys.

         Apeliaciniame skunde, kaip minėta, buvo teigiama, kad liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai apie tuos pačius faktus (apie žalojantį įrankį, peilio panaudojimo aplinkybes, nukentėjusiajai S. E. padarytų sužalojimų pobūdį ir pan.) gerokai skyrėsi. Pasak kasatoriaus, šie skundo motyvai trumpai paminėti Kauno apygardos teismo nuosprendyje, tačiau to negalima laikyti motyvuotomis išvadomis. Tas pats pasakytina ir apie tą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio vietą, kurioje bandoma paneigti skundo motyvą dėl pernelyg laisvo faktinių aplinkybių interpretavimo apylinkės teismo nuosprendyje. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą rašoma, jog veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, M. G. padarė 2008 m. spalio 6 d., tarp 20.00 ir 20.30 val., tuo tarpu pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje priėjo išvados, kad šį nusikaltimą M. G. įvykdė tarp 20 ir 22 val. Taip, pasak apelianto, buvo nutolta nuo susiformavusios teismų praktikos, pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės teorijoje laikomasi nuomonės, kad nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, pasekmės, nusikaltimo motyvas, tikslas ir panašiai, priskiriami veikos faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad nusikalstamos veikos padarymo laiko ribų išplėtimas liudija apie padarytą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tačiau kartu padarė išvadą, jog toks pažeidimas nėra esminis, kad tai tėra rašymo apsirikimas. Tokia skundo argumentų paneigimo motyvacija vargu ar teisinga. Anot kasatoriaus, kaltinimo ribų išplėtimas nuosprendyje nesiderina su BPK nuostatomis, pagal kurias kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam būtų nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad jis turėtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Teismas, praplėsdamas veikos padarymo laiką, palyginus su prašyme pakeisti kaltinimą nurodytu laikotarpiu, atėmė iš kaltinamojo galimybę gintis, nes jam iš anksto nebuvo pranešta apie numatomą veikos padarymo laiko pakeitimą. Pasak kasatoriaus, tokios situacijos nebuvo pagrindo laikyti paprastu rašymo apsirikimu, o apygardos teismo pateiktos motyvacijos negalima pripažinti argumentuotu skundo teiginių aptarimu. Be to, apeliantas skunde atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grasinimo nužudyti aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte. Nuosprendyje nurodyta tik viena nusikalstamos veikos padarymo vieta – butas (duomenys neskelbtini), tuo tarpu pakeistame kaltinime buvo teigiama, jog kaltinamieji veiksmus atliko ir (duomenys neskelbtini). Skunde taip pat buvo akcentuojama, kad šiame epizode teismas nenurodė konkretesnio veikos padarymo laiko, nors naujajame kaltinime buvo rašoma, jog kaltinamieji grasino S. E. nužudyti apie 12 val. Toks pakankamai laisvas faktinių aplinkybių nustatymas esmingai pažeidė nuteistojo M. G. teisę žinoti, kuo jis konkrečiai kaltinamas, ir teisę gintis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas į šį skundo motyvą visiškai nekreipė dėmesio.

         Kasatorius nelaiko tinkamais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kuriais bandoma paneigti padarytą BPK pažeidimą, nagrinėjant privataus kaltinimo nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis) valstybinio kaltinimo bendra tvarka. BPK 407 straipsnyje nurodyta, kad baudžiamosios bylos dėl tokių veikų pradedamos tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tokios bylos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. M. G. įteiktame kaltinamajame akte nebuvo kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. spalio 6 d. padarius nežymų S. E. sveikatos sutrikdymą). Prašymas nuteisti kaltinamąjį už šią veiką atsirado tik 2009 m. gegužės 21 d., prokurorui paprašius pakeisti kaltinimą. Nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo teisti M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo, o jei ir būtų buvę, tokia byla turėjo būti nagrinėjama pagal BPK XXX skyriuje nustatytas taisykles. Apylinkės teismas, nagrinėdamas valstybinio kaltinimo bylą, ėmėsi tirti epizodą, kurio kaltinamajame akte nebuvo ir kuris galėjo būti nagrinėjamas pagal privataus kaltinimo bylų proceso tvarką. BPK 409 straipsnio 1 dalyje padaryta išlyga, kad jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Tačiau nei prašyme pakeisti kaltinimą, nei apkaltinamajame nuosprendyje nepateikta motyvų, kodėl prokuroras ėmėsi ginti S. E. interesus, nors ši nukentėjusioji yra pilnametė, moka lietuvių kalbą, skaito ir rašo lietuviškai, pasak jos, pati kreipėsi į prokuratūrą dėl prieš ją padarytų nusikalstamų veikų. Šios aplinkybės rodė, kad S. E. pati sugeba apginti savo teises bei teisėtus interesus. Nepanašu, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymas galėjo turėti kokią nors ypatingą visuomeninę reikšmę, todėl teismas neturėjo procesinio pagrindo nagrinėti 2008 m. spalio 6 d. padarytos veikos. Apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo šį argumentą paneigė teiginiu, jog tos nusikalstamos veikos tyrimas įgavo visuomeninę reikšmę, atitiko viešąjį interesą. Anot kasatoriaus, ši išvada prieštarauja baudžiamojo proceso normoms, reglamentuojančioms BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų procesą.

         Apeliaciniame skunde buvo tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio reikalavimus, nes nuosprendyje nepasisakė, kodėl atmetė kaltinimo teiginiams prieštaraujančius įrodymus. Pasak kasatoriaus, šis skundo motyvas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neišanalizuotas.

         Apeliacinės instancijos teismas taip pat neištaisė apylinkės teismo padarytos klaidos taikant baudžiamąjį įstatymą bei pats netinkamai pritaikė BK specialiosios dalies normą. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo nužudyti kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą nužudyti išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad M. G. veiksmuose yra BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, ją parėmė teiginiu, jog kaltinamasis grasino nužudyti žmogų, ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai, anot teismo, rodo grasinimų trukmė, jų intensyvumas bei juos lydėjęs fizinis smurtas, peilio metimas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad S. E. – našlaitė, gyveno kartu su M. ir K. G. svetimoje šalyje, buvo nuo jų priklausoma. Turint omenyje, kad buvo atvejų, kai vaikai buvo išvežti į Čečėniją ir iš jos negrįžo, grasinimai truko kažkurį laiką bei buvo intensyvūs, todėl, teismo manymu, buvo realus pagrindas manyti, jog M. ir K. G. gali susidoroti su ja. Pasak kasatoriaus, abiejų teisminių instancijų nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad M. G. grasino nužudyti žmogų, o pastarasis turėjo pakankamą priežastį manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimas peilio metimas iš esmės nieko neįrodo, nes teismas nenustatė, koks peilis buvo mestas, ar galima tokiu peiliu sužaloti, ar peilis buvo mestas siekiant pataikyti į S. E.. Nepagrįstas yra ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nukentėjusioji galėjo bijoti grasinimų, nes buvo atvejų, kai vaikai buvo išvežti į Čečėniją ir iš jos negrįžo. Kadangi tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenustatė, o apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, įrodymų tyrimo neatliko, naujų aplinkybių neišsiaiškino. Pasak kasatoriaus, teismų minima grasinimų trukmė ir intensyvumas gali byloti tik apie tai, kad kaltininkas, susidūręs su jam nepriimtinu bei papročiams prieštaraujančiu nukentėjusiosios elgesiu, taip parodė savo bejėgiškumą ką nors pakeisti, o ne norą įtikinti nukentėjusiąją, kad ji gali būti iš tikrųjų nužudyta. Taigi teismai pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, kurią pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.

         Netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą patvirtina apeliacinės instancijos teismo sprendimas nuteistojo M. G. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Atsakomybė pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsiranda tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikoma, kad reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK nustatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant atitinkamiems požymiams, gali būti kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad pinigų buvo reikalaujama butui, nedirbantiems šeimos nariams išlaikyti ir kitoms išlaidoms. Tik dėl to nukentėjusieji buvo raginami eiti dirbti, o gautais pinigais prisidėti prie bendrų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tuo, kad būtinas turto prievartavimo požymis yra kaltininko turtinių pretenzijų nepagrįstumas, nurodė, jog prievartinio reikalavimo neteisėtumą galėtų paneigti tik atitinkamų įstatymų (civilinių, darbo, mokesčių ir kt.) nuostatos, kuriomis remdamasis asmuo galėtų paduoti civilinį ieškinį ir ginti savo teisę teisme. Kasatoriaus atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas naujų aplinkybių nenustatė, apylinkės teismo nuosprendį pakeitė, nes laikė, kad šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir paskyrė neteisingą bausmę.

         Anot kasatoriaus, byloje nustatyta, kad M. ir K. G. globos namai išsilaikydavo iš rėmėjų duodamų pinigų, tačiau jų nuolat stigo. Visi nukentėjusieji pripažino, kad kaltinamieji pinigų prašė mokesčiams už komunalines paslaugas, išlaidoms, susijusioms su dviejų būstų išlaikymu, padengti. Taip pat nustatyta, kad maistu, drabužiais, avalyne rūpinosi M. ir K. G., jie finansavo pilnamečių buvusių globotinių mokymąsi, kuris kainavo nemažus pinigus. Žinoma, tam buvo naudojamos ir lėšos, gautos iš užsienyje esančių rėmėjų kaip labdara. Be to, nustatyta ir tai, kad nukentėjusieji, nors ir sulaukę pilnametystės, gyveno tuose pačiuose namuose, kuriuose gyveno ir būdami vaikai. Todėl reikalavimas dirbti ir prisidėti pinigais prie globos namų išlaikymo iš tikrųjų buvo visiškai pagrįstas bei teisėtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamieji neturėjo teisės reikalauti iš vaikų mokėti jiems duoklę arba atiduoti uždarbį. Tokia nuosprendžio išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes niekas nenustatė, jog pinigų buvo reikalaujama iš vaikų. Visi nuosprendžiuose išvardyti nukentėjusieji yra suaugę asmenys, kurie, beje, net ir pagal jų parodymus, sutiko prisidėti prie bendrų išlaidų, nes gyveno M. ir K. G. namuose bei naudojosi viskuo kartu su visais, būtent suaugę nukentėjusieji norėjo gyventi bute (duomenys neskelbtini), antraip visiems būtų reikėję kraustytis gyventi į (duomenys neskelbtini). Dalis išlaidų buvo susiję su nukentėjusiųjų padarytais teisės pažeidimais. Pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusieji remti šeimą, kurioje užaugo, buvo skatinami geranoriškumo pagrindu. Nebuvo konstatuota, kad M. ir K. G. kontroliavo, kiek kiekvienas iš nukentėjusiųjų uždirba, priešingai, pinigai buvo dedami į tam tikrą dėžutę. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad kaltinamieji buvo gana darbingi, turėjo pakankamą pragyvenimo šaltinį – užsienio valstybių tarptautinių organizacijų teikiamą ne tik vienkartinę labdarą įvairiais daiktais, bet ir tikslines lėšas nepilnamečių ir suaugusiųjų pragyvenimui Lietuvoje, o turėdami nekilnojamojo turto bei verslą, jie turėjo papildomą pragyvenimo šaltinį, ir tai paneigia vaikų paramos jiems reikalingumą. Tokie nuosprendžio teiginiai vis dėlto nepaneigia nuteistųjų teisės reikalauti, kad ne vaikai, o būtent suaugusieji prisidėtų prie šeimos išlaikymo. Juolab apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog iš vienų nukentėjusiųjų pinigų buvo reikalaujama nurodant, kad reikia padengti komunalinius mokesčius, kitiems nurodant atiduoti pinigus, išleistus jų mokslams.

         Kasatoriaus teigimu, taip pat nepagrįsta yra abiejų instancijų teismų išvada apie tai, kad, reikalaujant prisidėti prie bendrų išlaidų prieš nukentėjusiuosius, buvo naudojama psichinė prievarta. Baudžiamasis įstatymas numato, kad turto prievartavimo atveju turi būti vartojami grasinimai prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba naudojama kitokia psichinė prievarta. Kitokia psichine prievarta teismų praktikoje laikoma kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, jog neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jų turtui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje rašoma, kad kaltinamieji, baugindami nukentėjusiuosius išvežti iš Lietuvos į Čečėniją, prieš juos panaudojo psichinę prievartą ir tai padarė tiesiogine tyčia. Be to, nurodyta, kad iš pateikiamos informacijos apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje matyti, kad Čečėnijoje gyventi yra labai nesaugu, civilinių gyventojų padėtis yra nežmoniška, žmonės grobiami ir žūsta dėl įvairių motyvų, todėl grįžti į Čečėniją gyventi yra pavojinga, o nukentėjusieji, kaip našlaičiai, neturintys nei gyvenamosios vietos, nei pajamų, išvežti į Čečėniją galėtų patirti realią grėsmę. Pasak kasatoriaus, prieš darant tokias išvadas teismui derėjo atkreipti dėmesį į tai, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 19 d. sprendimu Nr.15/6-5-21PR-2 nutarta panaikinti M. G. prieš tai taikytą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje bei leidimą laikinai gyventi šioje šalyje, nes, anot dokumento, išnyko esminė aplinkybė – negalėjimas grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, dėl kurios jam ir buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Taigi kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija konstatavo, kad M. G. kilmės valstybėje – Rusijos Federacijoje, kurios sudėtyje yra Čečėnija, negresia jokie pavojai. Taip pat logiškai vertinant situaciją, dar mažiau problemų galėtų kilti suaugusiems tos šalies piliečiams, kurie iš Čečėnijos išvyko būdami vaikai. Susidaro įspūdis, kad M. ir K. G. taikomi dvejopi standartai. Kai reikia juos išsiųsti iš Lietuvos, teigiama, jog Čečėnijoje jiems bus saugu, kai jie teisiami už tariamai nusikalstamų veikų padarymą, daroma išvada, kad buvusiems jų globotiniams, kurie neturėjo jokių reikalų su dabartine Čečėnijos valdžia, kilmės šalyje gali iškilti įvairių grėsmių.

         Pasak kasatoriaus, vargu ar psichine prievarta galima būtų laikyti pasakymus, kad tuos, kurie neprisideda prie bendrų šeimos išlaidų, reikėtų išvežti į Čečėniją. Kadangi pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės liudija, kad tokie žodžiai buvo naudojami tam, jog nukentėjusieji suprastų, kad nėra ką veikti Lietuvoje, jei jie nedirba ir nesimoko, kad tokiu atveju tegul grįžta į savo kilmės šalį ir ten gyvena. Juolab apylinkės teisme paaiškėjo, jog nukentėjusieji ne kartą buvo nuvykę į Čečėniją, kur jiems neatsitiko nieko blogo, kur kai kurie iš jų turi artimuosius. Taip pat kasatorius nurodo, jog nė vienas teismas nenustatė, kad nuteistieji turėjo kokias nors galimybes prievarta išvežti iš Lietuvos bent vieną žmogų. Išdėstytos aplinkybės byloja, kad M. G. veiksmuose nėra turto prievartavimui būtinų požymių, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas nuteisti jį pagal BK 181 straipsnio 1 dalį prieštarauja teismų nustatytoms aplinkybėms. Toms aplinkybėms, beje, prieštarauja ir pirmosios instancijos išvada, kad M. G. nukentėjusiųjų atžvilgiu savavaldžiavo.

 

         Kasaciniu skundu nuteistosios K. G. gynėjas advokatas Jonas Kvaraciejus prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

         Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas ir šališkas, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinis teismas, nesutikdamas su jo apeliacinio skundo motyvais, juos vertino ir paneigė tik iš kaltinimo pozicijų. Anot kasatoriaus, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu, teismai patenkino prokurorės prašymus dėl neviešo bylos nagrinėjimo. Tai motyvuojama tuo, kad nebūtų paviešintos žinios apie privatų proceso dalyvių gyvenimą. Kasatoriaus atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamieji sutiko, jog jų byla būtų nagrinėjama viešai, o nukentėjusieji, reiškę pretenzijas M. ir K. G., į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka neatvyko. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Tokia teismo pozicija dar kartą patvirtina jo šališką nuostatą, nes taikyti BPK 9 straipsnio nuostatas nebuvo jokio pagrindo. Kolegija buvo susipažinusi su bylos medžiaga nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš jos matyti, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių paviešinimas galėtų pažeisti bylos dalyvių asmeninio ar privataus gyvenimo saugumą. Ši byla yra rezonansinė, sukėlusi didelį susidomėjimą visuomenėje ir užsienio valstybėse, nes globėjų ir globotinių santykiai teisėsaugos institucijų buvo perkelti į kriminalinę erdvę. Atsirado naujas turto prievartavimo bylų porūšis, kurį hipotetiškai galima pavadinti „turto prievartavimas šeimoje“. Tai lėmė bylos nagrinėjimo uždarumą. Kasatorius teigia, kad teismo proceso viešumas – vienas teisinės valstybės principų, kuris įtvirtintas ne tik BPK, bet ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje bei 117 straipsnio 1 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje. Šis principas turi saugoti asmenis nuo slaptų teismų, kai teisėsaugos pareigūnų rankomis susidorojama su neįtinkančiais asmenimis. Proceso viešumas turi užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams nagrinėjant bylas. Konstitucijos 31 straipsnio komentare yra teigiama: „Baudžiamąsias bylas viešai nagrinėjant teisme geriau užtikrinami ne tik proceso dalyvių, bet ir visuomenės interesai, nes sudaromos sąlygos tokia forma kontroliuoti teismo veiklą, didinti pasitikėjimą visų institucijų teismais, teisingumu“. Be to, tiek nuteistieji, tiek gynyba nesutiko su tokiu kolegijos sprendimu ir pareiškė nušalinimą teismui, kuris buvo atmestas.

         Kita aplinkybė, leidžianti neabejoti teismo šališkumu, yra ta, kad 2009 m. rugpjūčio 14 d. K. G. pasibaigus Kauno miesto apylinkės teismo paskirtai bausmei, Kauno apygardos teismas patenkino neteisėtą Kauno apygardos prokurorės pareiškimą ir pratęsė jai kardomąją priemonę - suėmimą trims mėnesiams, nors K. G. paskirtąją bausmę buvo atlikusi iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius šią nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui ir iki išnagrinėjant šį skundą, bylos nagrinėjimo metu prašė Kauno apygardos teismą pakeisti K. G., neteisėtai pratęstą kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę, tačiau  prašymas buvo atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teisėjo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir K. G. iš suėmimo paleido. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad yra pažeistas BPK 11 straipsnyje numatytas proporcingumo principas, kurio laikymasis baudžiamajame procese reiškia pareigą priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių suvaržymu, kruopščiai tikrinti, ar toks suvaržymas nebus per griežtas. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad prokurorės prašymas pratęsti kardomąją priemonę buvo ydingas. Pasak kasatoriaus, tokia situacija rodo, kad Kauno apygardos teismo pozicija neginčytinai prasilenkė su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, nurodančiomis, jog niekam neturi būti atimta laisvė kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra numatęs įstatymas.

         Priėmus neteisėtą nutartį pratęsti suėmimą ir kolegijai jos nepakeitus į švelnesnę pagal gynybos prašymą, iš anksto užprogramuojama bylos baigtis nuteistųjų nenaudai. Turint omenyje, kad K. G. jau atlikusi bausmę ir toliau laikoma suimta, teismui beliko vienintelis variantas, išspręsti bylą sugriežtinant bausmę, kad būtų pateisinamas naujas kardomojo kalinimo laikas. Kadangi gynybos apeliacinis skundas šiuo atveju neteko jokios perspektyvos, tuo šiurkščiai pažeistas rungtyniškumo principas ir suvaržytos K. G. teisės.  Kasatoriaus atkreipiamas dėmesys, kad kolegija, žinodama apie neteisėtą kardomojo kalinimo pratęsimo nutartį ir toleruodama neteisėtą laisvės atėmimą, pati nesiėmė jokių priemonių ištaisyti šią klaidą ir toliau nagrinėjo bylą. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškinta teismo nešališkumo samprata (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-2002/2005, 2K-243/2009). Teismo nešališkumo principas turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Subjektyvusis nešališkumas reiškia, kad nė vienas bylą nagrinėjantis teisėjas negali turėti išankstinio nusistatymo ar tendencingumo. Teismo nešališkumas objektyviąja prasme reiškia tai, kad teismas privalo suteikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę, teismo procesas turi vykti taip, kad jo metu nė vienai proceso šaliai nebūtų reiškiamas priešiškumas ar palankumas ir kad proceso dalyviams nekiltų abejonių dėl bylos nagrinėjimo objektyvumo. Apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė. Dėl to pareiškus nušalinimą teismui, jis nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo ir padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 44 straipsnio 5 dalis) ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Kasatorius nurodo, kad teismo šališkumą patvirtina ir kai kurių apeliacinio skundo motyvų paneigimas. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas skundo motyvus, kad dalis nukentėjusiųjų ir liudytoja buvo įtakojami VSD pareigūnų, konstatavo, kad „byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėję ikiteisminio tyrimo metu būtų davę neteisingus parodymus. Liudytoja J. G. teisme pakeitė parodymus kaltinamųjų naudai, nes yra jų giminaitė ir suinteresuota bylos baigtimi“. BPK 20 straipsnio 4 dalis numato, kad „įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais“. Pasak kasatoriaus, neaišku, kokiu pagrindu teismas galėjo daryti pirmiau nurodytas išvadas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir nepatikrinęs nurodyto poveikio aplinkybių. Išvada, kad J. G. pakeitė parodymus kaltinamųjų naudai, nes ji yra giminaitė ir suinteresuota bylos baigtimi, neturi loginės prasmės, nes kyla retorinis klausimas, kodėl ji iš pradžių davė parodymus kaltinimo naudai, o paskui juos pakeitė? Ir ji tokia nevienintelė. Juos pakeitė ir ne giminaičiai. Nuosprendyje iš viso nėra motyvų, kodėl teismas vadovaujasi D. V. ir M. S. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

         Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nepatikrinęs įrodymų nustatyta tvarka, vien savo samprotavimais paneigė svarbias bylos aplinkybes, taip apribodamas nuteistosios teisę į gynybą. Teismas, pripažindamas S. E. garso įrašo teisėtumą, nurodė, kad tai įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Kasatorius mano, kad toks įrodymas negalėjo būti naudojamas šiame procese, juolab byloje nėra specialisto išvados, jog šis įrašas ne montažas, o ištisinis. Abejonių kelia ir įrašo atsiradimo aplinkybės. Nėra duomenų, ar tokios trukmės įrašą galima padaryti mobiliojo ryšio telefonu. Nepatikrinta, ar nukentėjusioji jo nepadarė teisėsaugos pareigūnų duotu diktofonu.

         Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai įvertino K. G. veiksmus kaip turto prievartavimą, mechaniškai įvertindamas susiklosčiusią situaciją. Pasak kasatoriaus, ši byla nestandartinė, nes susijusi su globotojų ir globotinų santykiais. Juos reguliuoja CK III knyga ir CK 3.248 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad vaiko globos ir rūpybos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti vystytis ir tobulėti. Esant šešiems ir daugiau vaikų, CK 3.259 straipsnis įvardija vaikų globą kaip šeimyną. Taip pat CK 3.271 straipsnio 8 dalis numato globėjo pareigą rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir valstybėje. Šeiminiai santykiai nedaug kuo skiriasi nuo globotojų ir globotinių santykių. Teismas neatkreipė dėmesio, kad byloje yra kelių globos institucijų patikrinimo aktų, kad nieko neigiamo šioje šeimoje nenustatyta. Anot kasatoriaus, ši byla yra  elementarus šeimyninio konflikto pavyzdys. Tuo tarpu teismas kaltinimui pagrįsti vartoja šališkus teiginius ir vertinimus. Reikalavimą prisidėti prie šeimos išlaikymo įvardija kaip „duoklės reikalavimą“,  tai pagrindžia baudžiamosios teorijos teiginiu, kad būtinas šio nusikaltimo požymis yra kaltininko turtinių pretenzijų nepagrįstumas, kad kaltinamieji, neturėdami teisėto pagrindo, vertė nukentėjusius perduoti turtą bei kas mėnesį mokėti duoklę. Tokia teismo išvadą reiškia, kad nukentėjusieji, išlaikomi labdaringų organizacijų dėka, sulaukę pilnametystės, už šių organizacijų lėšas gavę išsimokslinimą, pradėję dirbti, toliau privalo būti išlaikomi ne tik labdaros organizacijų, bet ir M. ir K. G. lėšomis. Nuosprendyje nurodoma, kad „kaltinamieji buvo gana darbingi, turėjo pakankamą pragyvenimo šaltinį – užsienio valstybių tarptautinių organizacijų skiriamą labdarą nepilnamečių ir suaugusiųjų pragyvenimui Lietuvoje. Turėdami nekilnojamąjį turtą ir verslą, jie turėjo papildomą pragyvenimo šaltinį, ir tai paneigia vaikų paramos jiems reikalingumą. Anot kasatoriaus, šios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

           Kasatorius taip pat nurodo, kad, net jeigu pareikšti kaltinimai K. G. būtų pagrįsti, teismas, skirdamas jai bausmę, nesivadovavo BK 54 straipsnio reikalavimais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių pradmenis“, todėl neteisingai paskyrė bausmę. Nuosprendyje nurodoma, kad teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnyje, tačiau šios aplinkybės nuteistosios atžvilgiu nedetalizuotos, taigi ir neįvertintos. Minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime nurodyta, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės teismo nebuvo įvertintos.

Kasatoriaus teigimu, teismas nesivadovavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 „Dėl bausmių praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Šio nutarimo 3.1.13 straipsnyje išaiškinta, kad nuosprendyje teismas privalo motyvuoti laisvės atėmimo bausmės paskyrimą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis). Tuo tarpu nuosprendyje aptariamas tiktai mažesnis bausmės vidurkis.

 

Nukentėjusysis B. M. savo atsiliepime (pareiškime) nepasisako dėl kasacinių skundų, tačiau nurodo savo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje aplinkybes, proceso metu vykusių apklausų detales, taip pat paaiškina savo motyvus, dėl kurių jis davė parodymus byloje. Anot nukentėjusiojo, jis parodymus byloje sutiko duoti įtikintas VSD darbuotojo vardu D., taip pat prokurorės N. O.. Jis patikėjo, kad globėjai iš jų pelnosi, kad Lietuvos valstybė jam ir kitiems globotiniams nori padėti. Jeigu jis būtų žinojęs, kad globėjus nubaus laisvės atėmimu, jis nebūtų davęs juos kaltinančių parodymų.

 

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistųjų M. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo ir K. G. gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus kasacinius skundus prašo kasacinius skundus tenkinti, panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras nurodo, kad kasaciniai skundai tenkintini dėl esminių BPK pažeidimų.

Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai nuteistųjų ir jų gynėjų išsakytus teiginius apie galimą įrašo sumontavimą privalėjo paneigti objektyviais duomenimis. Teismai turėjo įrodymų tyrimo metu atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (kviesti atitinkamos srities specialistą duoti paaiškinimus apie galimą įrašo sumontavimą ar paskirti fonoskopinę ekspertizę), tačiau šių veiksmų teismai neatliko, o nuosprendžių išvadas pagrindė neištirtu įrodymu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“  25 punkte teigiama, kad apeliacinės instancijos nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ir esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kauno apygardos teismas bylos apeliacinės bylos nagrinėjimo metu prie baudžiamosios bylos pridėjo prokurorės pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad M. ir K. G. turėjo pakankamai lėšų išlaikyti būstą bei šeimyną ir apmokėti sąskaitas. Šie duomenys buvo gauti atliekant tyrimą išskirtoje ikiteisminio tyrimo byloje. Pasak prokuroro, byloje esantys duomenys pagal galiojančias procesines normas turi būti tiriami ir vertinami, tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje neatliko įrodymų tyrimo, t. y. nesilaikė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Be to, teisme nuteistieji M. ir K. G. ir nukentėjusieji D. V. bei M. S. G. pareiškė, kad prokurorės pateikti dokumentai objektyviai neparodo visų šeimynos išlaidų ir nėra išsamūs. Teismas pažymėjo, kad tai yra M. ir K. G. charakterizuojanti medžiaga, tačiau, susipažinus su dokumentų turiniu ir kiekiu, tokios teismo išvados yra abejotinos.

Prokuroras taip pat nurodo, kad teismas konstatavo, jog kaltinamieji, baugindami nukentėjusiuosius išvežti iš Lietuvos į Čečėniją, prieš juos panaudojo psichinę prievartą ir tai padarė tiesiogine tyčia. Iš pateikiamos informacijos apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje matyti, kad Čečėnijoje gyventi yra labai nesaugu, žmonės grobiami ir žūsta dėl įvairių motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas nuosprendyje tokias išvadas, turėjo jas pagrįsti oficialiais duomenimis iš patikimų informacijos šaltinių, tačiau to nepadarė. Priešingai, kaip pažymėjo skunduose kasatoriai, byloje yra tik Migracijos departamento prie LR VRM 2009 m.  sausio 9 d. sprendimas Nr. 15/6-5-21PR-2, kuriuo nutarta panaikinti M. G. prieš tai taikytą papildomą apsaugą bei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiame dokumente konstatuota, kad nėra aplinkybių, dėl kurių ši apsauga buvo jam suteikta. Analogiškas šios valstybinės įstaigos sprendimas buvo priimtas ir K. G. atžvilgiu. Taigi teismo padarytos išvados ir byloje esantys dokumentai rodo prieštaringą informaciją apie padėtį Čečėnijoje. Anot prokuroro, teismas šiuos prieštaravimus privalėjo pašalinti arba bent nuosprendyje aptarti, tačiau to nepadarė ir esmingai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai įvertino bylos duomenis, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė nuteistiesiems neteisingas bausmes, todėl nuosprendį pakeitė. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pats nesilaikė BPK reikalavimų ir bylos aplinkybių iš naujo netyrė, taigi savo nuosprendžio išvadas pagrindė pirmosios instancijos teismo neišsamiai ištirtomis aplinkybėmis ir įrodymais. Nors apeliacinio proceso dalyviai teismo posėdžio metu pareiškė nuomonę, kad įrodymų tyrimas nereikalingas, tačiau teismas nėra saistomas tokia nuomone, jeigu to reikalauja baudžiamosios bylos aplinkybės.

Prokuroras taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ įtvirtinta nuostata, jog apeliacinės instancijos teismai, siekdami, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, turi kruopščiai patikrinti apskustų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Kadangi nagrinėdama nuteistųjų M. G. ir K. G. gynėjų apeliacinius skundus, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šia nuostata nesivadovavo ir dalies apeliacinių skundų argumentų nenagrinėjo bei neaptarė, todėl jų apeliaciniai skundai iš esmės taip ir liko neišnagrinėti.

Anot prokuroro, nors kasatoriai nurodo ir kitus motyvus (kad nuteistųjų veikos nepagrįstai buvo pripažintos nusikalstamomis, kad proceso metu buvo pažeistos jų teisė į gynybą), dėl šių nuteistųjų gynėjų skundų motyvų nepasisakytina, nes kasacinės instancijos teismas neturi iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka.

 

Kasaciniai skundai tenkintini.

 

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka

Kasatoriai ginčija apeliacinio bylos proceso teisingumą nurodydami, kad teismas pažeidė nuteistųjų teisę į nešališką teismo procesą, kad nepagrįstai atsisakė bylą nagrinėti viešai, kad nepagrįstai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo ir neįvykdė savo pareigos išsamiai išnagrinėti apeliacinius skundus. Šie argumentai pagrįsti.

BPK 58 straipsnis pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Kasatoriai savo išvadą apie teismo šališkumą grindžia BPK 58 straipsnio 1  dalies 4 punktu, kuris negalimumą dalyvauti procese sieja su kitokiomis (įstatyme neapibrėžtomis) aplinkybėmis, keliančiomis pagrįstų abejonių asmens (šiuo atveju – visos teisėjų kolegijos) nešališkumu. Tokia aplinkybė, anot kasatorių, buvo teisėjų kolegijos atsisakymas patenkinti nuteistųjų gynėjų prašymą panaikinti nuteistiesiems nepagrįstai pratęstą kardomąją priemonę – suėmimą, nors vėliau suėmimo taikymas (pratęsimas) Lietuvos apeliacinio teismo buvo pripažintas neteisėtu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą (D. v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000) yra teigiama: „Teismas primena, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę <...>.  Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims <...>”. Analogiškai nešališkumo principas aiškintas ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-202/2005. Pažymėtina ir tai, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą nagrinėjo šališkai. Kita vertus, teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjantis bylą teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo (kasacinė nutartis Nr. 2K-198/2009).

Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistiesiems dešimties mėnesių laisves atėmimo bausmes, nurodė, kad kardomoji priemonė – suėmimas jiems pratęsiama iki nuosprendžio įsiteisėjimo (T. 5, b. l. 117). Tačiau dar neįsiteisėjus nuosprendžiui (nes jis buvo apskųstas apeliacine tvarka), nuteistiesiems paskirtų bausmių atlikimo laikas pasibaigė (2009 m. rugpjūčio 14 d.), tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdis buvo paskirtas tik 2009 m. rugpjūčio 25 d. Esant tokiai situacijai, prokurorė kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydama pratęsti nuteistiesiems suėmimą ir Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartimis suėmimas buvo pratęstas trims mėnesiams, motyvuojant, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistieji gali slėptis nuo teismo bei trukdyti procesui (T. 6, b. l. 81-83, 87-89). Vėliau Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi šis suėmimo pratęsimas buvo panaikintas, nurodant, kad prokurorės prašymas pratęsti suėmimą buvo formalus ir ydingas, taikyta procesinė prievarta neproporcinga bei susieta tik su būtinumu netrukdomai išnagrinėti prokurorės bloginančiais pagrindais paduotą apeliacinį skundą  (T. 7, b. l. 29-30, 31-32). Taigi akivaizdu, kad, pradėjus bylą nagrinėti apeliacine tvarka ir nepatenkinus gynėjų prašymų panaikinti suėmimą bei pritarus prokurorės argumentams dėl suėmimo pagrįstumo (T. 6, b. l. 188), buvo padaryta teisės taikymo klaida. Kartu šiuo procesiniu sprendimu teismas iš esmės pritarė ydingai situacijai, kai nuteistieji, atlikę pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, buvo laikomi suimti vien dėl jų padėtį bloginančiais pagrindais prokurorės paduoto apeliacinio skundo. Darytina išvada, kad toks proceso organizavimas galėjo suteikti nuteistiesiems ir jų gynėjams pakankamai rimtą pagrindą manyti, jog teismas jau yra apsisprendęs tenkinti prokurorės apeliacinį skundą ir skirti griežtesnę bausmę, taip, tikėtina, pateisindamas bausmę viršijusį kalinime išbūtą laiką. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad buvo pažeista nuteistųjų teisė į nešališką teismo procesą.

Pagrįsti ir kasacinių skundų argumentai dėl teisės į viešą teismo procesą pažeidimo. Teismo proceso viešumas yra svarbus baudžiamojo proceso principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir 117 straipsnio 1 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 9 ir 44 straipsniuose. Pagal BPK 9 straipsnį bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams, taip pat nagrinėjant bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas. Bylos medžiaga rodo, kad prokurorė prašė apeliacinės instancijos teismo bylą nagrinėti neviešai, nes proceso metu turėjo būti skelbiami duomenys apie vaikų namus „Gimtoji šeima“, tarp jų ir duomenis apie asmeninį nukentėjusiųjų, liudytojų bei mažamečių globotinių gyvenimą. Nors nuteistieji ir jų gynėjai išreiškė nesutikimą su siūlymu bylą nagrinėti neviešai, argumentuodami, kad visi proceso dalyviai yra pilnamečiai, aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos susijusios su privačiu gyvenimu, nėra, teismas į tai neatsižvelgė ir patenkino prokurorės prašymą dėl neviešo bylos nagrinėjimo (T. 6, b. l. 186). Kita vertus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nukentėjusieji, juolab vaikai, apklausiami nebuvo, teismo posėdžio protokole neužfiksuota, kad prokurorė ar kiti proceso dalyviai būtų paskelbę kokius nors duomenis apie asmenų privatų gyvenimą (T. 6, b. l. 184-192). Taigi sprendimas nagrinėti bylą neviešai buvo priimtas formaliai, nesigilinant, ar iš tikrųjų buvo toks poreikis. 

Pagrįsti ir kasacinių skundų argumentai dėl neišsamaus apeliacinių skundų išnagrinėjimo. Šią išvadą kasatoriai grindžia pirmiausia tuo, kad teismas nepagrįstai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo, nepateikė motyvuotų atsakymų į visus skundų argumentus. Bylos medžiaga rodo, kad nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, proceso šalys neprašė atlikti įrodymų tyrimo (T. 6, b. l. 189), tačiau tiek nuteistųjų gynėjų, tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai negalėjo būti išsamiai išnagrinėti neatlikus tokio tyrimo. Pažymėtina, kad labai svarbus įrodymas byloje, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas grasinimo nužudyti S. E. aplinkybes, yra nukentėjusiosios slaptai padarytas pokalbių garso įrašas. Kompiuterinę laikmeną (diskelį) su šiuo garso įrašu nukentėjusioji pateikė teismui 2009 m. kovo 17 d., paaiškinusi, kad įrašus padarė pati mobiliuoju telefonu (T. 4, b. l. 63). 2009 m. kovo 25 d. teismo posėdyje šie duomenys pridėti prie bylos (T. 4, b. l. 92). Apeliaciniuose skunduose nuteistųjų gynėjai teigė, kad teismas neturėjo teisės remtis šiuo įrodymu, nes jis gautas, tikėtina, neteisėtai, t. y. dalyvaujant teisėsaugos institucijoms bei nesilaikant Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK reikalavimų. Šį argumentą teismas atmetė, pasisakydamas, kad byloje nėra duomenų, jog šis įrašas gautas neteisėtu būdu (T. 6, b. l. 225).

Pažymėtina, kad privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, be to, įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Toks privačiai padarytas garso įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas aplinkybes bylai spręsti, gali būti pripažintas įrodymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-360/2004). Pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tai leidžiama padaryti bet kurioje proceso stadijoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-191/2005). Kita vertus, tais atvejais, kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis tik patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinęs jo patikimumu. Bylos medžiaga rodo, kad, nuteistiesiems pripažinus faktą, jog įrašyti jų balsai, šio įrodymo patikimumas proceso metu toliau nebuvo tikrinamas (T. 5, b. l. 91). Neišnagrinėti liko ir apeliacinių skundų argumentai dėl to, kad pati nukentėjusioji S. E. vargu ar galėjo padaryti aukštos kokybės garso įrašą mobiliuoju telefonu, įrašyti pokalbius į kompiuterinę laikmeną be išorinės pagalbos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji neminėjo apie darytus garso įrašus (T. 1, b. l. 10-15; 31-38). Klausimas, kodėl ji nepateikė garso įrašo prokurorei, liko neišnagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.               

 Pagrįstas yra ir nuteistojo M. G. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas  nuteistųjų veiksmus iš savavaldžiavimo į turto prievartavimą, negalėjo remtis naujais neištirtais duomenimis, kuriuos pateikė prokurorė, pagrįsdama faktą, kad nuteistieji turėjo pakankamai lėšų ir auklėtinių paramos jiems nereikėjo (T. 6, b. l. 186). Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, rėmėsi šiais duomenimis, kaip paneigiančiais auklėtinių paramos nuteistiesiems reikalingumą, bei darydamas išvadą apie būtinumą veiką kvalifikuoti kaip turto prievartavimą (T. 6, b. l. 222). Tai laikytina įrodinėjimo tvarkos, nustatytos BPK 20 straipsnyje, pažeidimu.

Minėti BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl netinkamo įstatymo taikymo kvalifikuojant nusikalstamus veiksmus kaip turto prievartavimą

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas. Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis). Pabrėžtina ir tai, kad veika kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas ir tada, kai savavališkai įgyvendinama tariama (įsivaizduojama, realiai neegzistuojanti) teisė, dėl kurios asmuo sąžiningai klysta, t. y. negali arba neturi suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009).     

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo nuteistųjų turtines pretenzijas (reikalavimus įsidarbinti ir atiduoti jiems visą ar dalį savo uždarbio) kaip turto prievartavimą. Pažymėtina, kad taip kvalifikuoti minėtus nuteistųjų veiksmus savo apeliaciniame skunde prašė prokurorė ir šis skundas buvo patenkintas. Kadangi byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismas neturi iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Kita vertus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus kaip turto prievartavimą, atsižvelgė tik į prokurorės apeliacinio skundo argumentus, pagrindžiančius išvadą, kad nuteistieji K. ir M. G. neturėjo teisinio pagrindo reikšti auklėtiniams šių turtinių pretenzijų, nes pagal CK 3.205 straipsnį pilnamečiai vaikai turi pareigą išlaikyti tik nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus, tuo tarpu nuteistieji buvo darbingi, turėjo pakankamą pragyvenimo šaltinį – užsienio valstybių tarptautinių organizacijų skiriamą paramą, apibrėžtas nuolatines pinigines pajamas nepilnamečių ir suaugusiųjų pragyvenimui Lietuvoje, nekilnojamąjį turtą bei verslą, ir kad tai paneigia vaikų paramos jiems reikalingumą (T. 6, b. l. 222). Tačiau, darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir neaptarė nuteistųjų ir jų gynėjų argumentų, kuriais buvo ginamasi nuo kaltinimo turto prievartavimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat atitinkamų apeliacinių skundų argumentus, pagrindžiančių turtinių pretenzijų auklėtiniams pagrįstumą. Iš naujo nagrinėjant bylą, šio vienpusiškumo būtina vengti. Gynybos pozicija šioje byloje nuosekliai pabrėždavo, kad nukentėjusieji gyveno nuteistųjų išlaikomose gyvenamosiose patalpose, laikė save vienos šeimos nariais, nuteistuosius vadindavo tėvais, nuteistieji turėjo išlaidų pirkdami nukentėjusiesiems maistą, drabužius, apmokėdami komunalinius mokesčius, finansuodami kai kuriuos nukentėjusiųjų mokslus ir kitus poreikius. Be to, nuteistieji buvo atsakingi ne tik už nukentėjusiųjų, bet ir kitų auklėtinių, atvežtų į Lietuvą iš Čečėnijos Respublikos, aprūpinimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog nuteistieji vertė auklėtinius susirasti darbą, įsidarbinti ir perduoti jiems uždirbtus pinigus butui, nedirbantiems šeimos nariams išlaikyti ir kitoms išlaidoms padengti. Iš nukentėjusiųjų parodymų galima spręsti, kad jiems buvo suprantamas būtinumas prisidėti uždarbiu prie bendrų išlaidų. Tokioje situacijoje nuteistųjų reiškiami reikalavimai pilnametystės sulaukusiems auklėtiniams, kad šie eitų dirbti ir savo uždarbiu prisidėtų prie bendrų išlaidų, anot gynybos, negali būti laikomi neteisėtais turto prievartavimo normos prasme. Šie argumentai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neaptarti ir neatmesti, todėl, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, jie turi būti įvertinti lygiagrečiai su prokurorės pateiktais argumentais ir tik tada daromos išvados dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo.

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje paduota keletas apeliacinių skundų, reikia ne tik kiekvieną iš jų aptarti nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje, bet ir šių procesinių dokumentų rezoliucinėje dalyje nurodyti priimtą sprendimą dėl kiekvieno iš jų. Jeigu kurio nors apelianto prašymai netenkinami net iš dalies, nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kad jo apeliacinis skundas atmetamas. Priešingu atveju laikytina, kad sprendimas dėl skundo nepriimtas (kasacinės nutartys Nr. 2K-482/2009, 2K-86/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 29 punktas. Teismų praktika, Nr. 23). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kokie sprendimai priimti dėl nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų, ir taip pažeidė BPK 330 straipsnio ir 332 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Be to, iš nuosprendžio rezoliucinės dalies neaišku, kokį procesinį sprendimą teismas priėmė dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už savavaldžiavimą. Iš nuosprendžio turinio galima suprasti, kad nuteistųjų veiksmai iš savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 2 dalis) perkvalifikuoti į šešis pakartotinus turto prievartavimus (BK 181 straipsnio 1 dalis), tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta tik tai, kad K. G. ir M. G. pripažįstami kaltais ir nuteisiami už turto prievartavimus. Pažymėtina, kad, keičiant nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimą, nereikia nuteistojo antrą kartą pripažinti kaltu, pakanka nurodyti, jog nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą ir paskiriama nauja bausmė. Visais atvejais rezoliucinė dalis turi būti formuluojama taip, kad nekiltų jokių neaiškumų vykdant ją ir nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 28 punktas. Teismų praktika, Nr. 23). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis neatitinka šių reikalavimų. Šie pažeidimai taisytini iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. 

Taip pat atkreiptinas dėmesys į neleistinus apeliacinės instancijos teismo argumentus atmetant nuteistojo M. G. gynėjo apeliacinio skundo dalį, kurioje ginčijamas nuteistųjų veiksmų kvalifikavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas). Apeliacinės instancijos teismas šią jo skundo dalį atmetė nurodęs, kad ją aptarė analizuodamas prokurorės skundą, todėl dėl šių argumentų nesikartojama (T. 6, b. l. 226). Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, kurioje pasisakoma dėl prokurorės skundo (T. 6, b. l. 220-224), matyti, kad nuteistojo gynėjo pateikti argumentai šioje dalyje neaptariami. Tai laikytina BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) surašymui, pažeidimu. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, turi būti tinkamai pasisakyta dėl visų paduotų apeliacinių skundų.  

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,

 

n u t a r i a :

 

         Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

        

         Teisėjai                                                                                   Aldona Rakauskienė

                                                                                                       

                                                                                                        Vytautas Greičius

                                                                                                       

                                                                                                        Olegas Fedosiukas