Civilinė byla Nr. 2S-1525-343/2012

(Proceso Nr. 2-05-3-04925-2012-5)

                            Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8169-192/2012 pagal ieškovės viešosios įstaigos S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl administracinio akto pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

              Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. T-130 2 punktą, kuriuo nutarta perimti iš ieškovės pastarosios panaudos tvarka valdomas patalpas, kurios yra reikalingos Aleksoto seniūnijai ir Aleksoto policijos nuovadai. Kartu su ieškiniu teismui pateiktas ir prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę - laikiną ginčijamos administracinio akto dalies galiojimo sustabdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

              Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo sustabdė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. T-130 2 punkto galiojimą. Teismas nurodė, kad ginčijamo administracinio akto galiojimo sustabdymas, kaip prevencinė priemonė, yra įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Kadangi ginčijamu administraciniu aktu perimtas patalpas ketinama perduoti tretiesiems asmenims, skubus skundžiamos sprendimo dalies galiojimo sustabdymas užkirstų kelią galimam tolimesniam ieškovės teisių pažeidimui bei galimiems naujiems teisiniams ginčams atsirasti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu atsakovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Savo poziciją apeliantė grindžia šiais argumentais:

              1. Ginčijamu administraciniu aktu perimtos patalpos yra būtinos tretiesiems asmenims, kurie faktiškai patalpomis ir naudojasi. Ieškovei šios patalpos nėra reikalingos, patalpos būtinos tretiesiems asmenims siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir tenkinti viešąjį interesą, todėl ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Nesant pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą, negali būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės.

              2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu apeliantės, trečiųjų asmenų, o kartu ir visos visuomenės interesai pažeidžiami labiau, nei būtų pažeidžiami ieškovės interesai laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius. Laikinosios apsaugos priemonės neapsunkins galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, kadangi patalpomis ir taip naudojasi tretieji asmenys, kuriems patalpas ketina perduoti apeliantė.

              3. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytus nepranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, nors tokia teismo teisė yra ribojama CPK 148 straipsnio 1 dalyje aptartais išimtinais atvejais, dėl kurių egzistavimo nutartyje nepasisakoma.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad ieškinio pagrįstumo klausimas gali būti įvertintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, bet ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, kiltų pareiga ieškovei vykdyti ginčijamą administracinį aktą, galimai nulemtų papildomas išlaidas, susijusias tiek su ginčijamo akto vykdymu ar sankcijų už jo nevykdymą taikymu, tiek ir su galimu vykdymo atgręžimu galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju. Atskirojo skundo argumentas dėl teismo pareigos informuoti proceso dalyvius apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra paremtas jau negaliojančia procesine teisės norma.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimo sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančio byloje asmens prašymu taiko laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas sietinas su prielaida, jog egzistuoja tam tikra grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumui. Galimų grėsmių įvertinimas priskirtas bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, pasireiškiančiai besikreipiančio asmens nurodytų argumentų įvertinimu. Nagrinėjamu atveju apeliantė neginčija ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog ją su ieškove sieja sutartiniai teisiniai santykiai, jog ginčijamu administraciniu aktu buvo vienašališkai nuspręsta tuos santykius pakoreguoti, atimant iš ieškovės teisę naudotis tam tikromis patalpomis. Pastarosios aplinkybės pačios savaime leidžia spręsti, jog ieškinio reikalavimas yra susijęs su ieškovės siekiu apginti savo teises nuo galimo pažeidimo, dėl ko pradinėje proceso stadijoje, neištyrus ir neįvertinus į bylą pateiktų įrodymų, negalima daryti vienareikšmiškų išvadų dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodo ieškovė, atsakovės veiksmų teisėtumas bus įvertintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui kaip nepagrįstą atmesti atskirojo skundo motyvą, jog laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos dėl akivaizdaus, ieškinio reikalavimo nepagrįstumo.

Dėl proporcingumo principo taikant laikinąsias apsaugos priemones

Proporcingumo principas reikalauja, jog būtų taikomi tik tie suvaržymai, kurių taikymas sukurs didesnę naudą, nei žala, kuri galėtų atsirasti suvaržymų nepritaikius. Tokiu būdu užtikrinama šalių interesų pusiausvyra. Apeliantė savo skunde nurodo, jog, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, pažeidžiamas viešasis interesas, kadangi perimamos patalpos reikalingos viešajai tvarkai užtikrinti, viešosioms paslaugoms teikti. Tačiau tame pačiame skunde apeliantė nurodo, jog tretieji asmenys ginčo patalpomis naudojosi ir iki ginčijamo administracinio akto priėmimo, naudojasi jomis ir dabar. Pastaroji aplinkybė paneigia apeliantės argumentą, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi kokią nors įtaką viešųjų paslaugų teikimo apimčiai, t.y., kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra pažeidžiamas viešasis interesas. Tai, jog ginčijamo administracinio akto priėmimu užtikrinama viešojo intereso apsauga, gali būti pagrindu ieškinio reikalavimui atmesti išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau negali įtakoti ginčijamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Iš kitos pusės, kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo ieškovė, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ji prarastų turimas sutartines teises į ginčo patalpas, būtų priversta vykdyti galimai neteisėtą administracinį aktą, kas yra nesuderinama su pasekmėmis, kurios atsirastų ieškinio patenkinimo atveju. Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti - grėsmę, jog suvaržymų nepritaikius bus sunku įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą.

Dėl teismo pareigos pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą

Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos CPK 148 straipsnio 1 dalyje buvo nuostata, jog laikinosios apsaugos priemonės nepranešus atsakovui gali būti taikomos tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar padarytų jį neįmanomą. Nuo 2011 m. spalio 1 d. klausimo nagrinėjimo tvarka detalizuojama CPK 147 straipsnio 1 dalyje, kur nurodoma, jog apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą teismas atsakovui praneša tik tuo atveju, kai mano, kad tai būtina. Toks įstatyminio reglamentavimo pakeitimas yra susijęs su šio klausimo nagrinėjimo specifika - imperatyvia būtinybe klausimą išspręsti operatyviai. Manydamas, jog nėra būtina apie klausimo nagrinėjimą pranešti atsakovui, teismas neprivalo savo pozicijos pagrįsti motyvais nutartyje, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos. Kadangi atskirojo skundo argumentas paremtas nebegaliojančia procesine nuostata, jis negali turėti įtakos ginčijamos nutarties teisėtumui.

Visus atskirojo skundo argumentus atmetęs, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis CPK 151 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                             Rūta Palubinskaitė