Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-320-898/2023
Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00036-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.16.; 21.11.10.; 21.11.11.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. (D. K.) atstovo advokato Telesforo Urbaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria netenkintas apelianto skundas ir Vilniaus teritorinės muitinės 2023 m. vasario 10 d. nutarimas, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 125 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bauda, paliktas galioti, panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus teritorinės muitinės 2023 m. vasario 10 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. MD-VM00-ANR_N-226-2023 D. K. buvo nubaustas pagal ANK 125 straipsnio 1 dalį – 440 Eur bauda dėl to, kad jis importavo neteisėtai svetimu prekių ženklu pažymėtas prekes (2930 kg saldainių ledinukų „L. L.“), turėdamas tikslą jas parduoti.
2. 2023 m. kovo 14 d. Vilniaus teritorinės muitinės nutarimą D. K. apskundė Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmams. Skundžiama 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartimi apelianto skundas netenkintas ir skundžiamas institucijos 2023 m. vasario 10 d. nutarimas paliktas galioti. Skundžiama nutartimi konstatuota, jog skunde nurodyti galimi terminų pažeidimai nustatyta tvarka buvo pašalinti, dėl ko plačiau nepasisakė, padarydamas išvadą, kad jie neturi esminės reikšmės D. K. veiksmų kvalifikacijai. Taip pat apylinkės teismas pabrėžė, kad įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, specialisto pateiktus paaiškinimus bei kitus skundžiamoje nutartyje aptartus įrodymus, D. K. kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 125 straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta, be to, jam pagrįstai paskirta straipsnio sankcijoje numatyta bauda su turto konfiskavimu.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu D. K. atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir Vilniaus teritorinės muitinės 2023 m. vasario 10 d. nutarimą bei administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
3.1. Skunde nurodoma, kad apeliantas nesutinka su apylinkės teismo pateiktais argumentais ir motyvais, nes teismas neįvykdė ANK 641 straipsnyje nustatytos pareigos, o būtent nagrinėjant bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje patikrinti institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teigiama, jog teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi vien tik nutarimą administracinio nusižengimo byloje priėmusios Vilniaus teritorinės muitinės argumentais, nesigilino į atvejo specifiškumą, susijusį su tiesiogiai taikytinu Europos sąjungos teisės aktu ir nepagrįstai priskyrė civilinės teisės (Prekių ženklų įstatymo) reguliuojamus santykius administracinio nusižengimo dalykui.
3.2. Pažymėta, kad 2022 m. balandžio 21 d. muitinė sulaikė UAB „P.“ (ne fizinio asmens D. K.) importuojamas prekes, (293 dėžes) saldainių ledinukų „L. L.“, įtariant, kad jos pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises. Teismui tikrinant priimto muitinės nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą buvo ignoruotas 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 608/2013 „Dėl muitinės atliekamo intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo“, kuriuo panaikintas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 (toliau – ir Reglamentas 608/2013), taikymas. Muitinė, vadovaudamasi šiuo tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktu (17 straipsnis), sulaikė importuotojo UAB „P.“ prekes, įtariant, kad jos pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises (tai nurodyta muitinės surašytame 2022 m. balandžio 21 d. prekių sulaikymo protokole Nr. (duomenys neskelbtini).
3.3. Skunde nurodoma, kad vadovaujantis Reglamentu Nr. 608/2013 muitinės pradėta importuotojo UAB „P.“, o ne D. K. importuotų prekių sulaikymo procedūra, privalėjo būti vykdoma tinkamai ir užbaigta griežtai laikantis Reglamente nurodytų procedūrinių veiksmų eiliškumo, nustatytų trumpų procedūrinių terminų. Atkreiptas dėmesys ir į tai, jog muitinės 2023 m. birželio 12 d. atsiliepime nurodyti teiginiai buvo perkelti į skundžiamos nutarties 2 puslapio 2 pastraipą, tačiau jie nėra teisiškai pagrįsti, nes juose nėra logikos (skunde pacituota minėta pastraipa). Jokios kritikos neatlaiko ir minėtame atsiliepime nurodytas teiginys, kurį apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje vertino, kaip teisingą, o būtent, kad Reglamente Nr. 608/2013 numatyti muitinės veiksmai „pasibaigė, priėmus 2022-05-09 sprendimą dėl prekių, sulaikytų prekių sulaikymo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikinimo, kuris muitinės departamento sprendimu buvo panaikintas, nustačius procedūrinius pažeidimus“.
3.4. Pabrėžta, jog normalioje Reglamento Nr. 608/2013 nustatytos procedūros vykdymo eigoje su sulaikytomis prekėmis (importuojančio juridinio asmens nuosavybės objektu) susiję muitinės veiksmai niekaip negali pasibaigti priėmimus neteisėtą sprendimą dėl prekių sunaikinimo supaprastinta tvarka, jeigu nėra Reglamento 23 straipsnio 1 dalies teisės normoje (a)-(c) punktuose numatytų trijų sąlygų privalomos visumos. Nagrinėjamu atveju muitinė, nepagrįstai traktuodama, kad buvo visos trys sąlygos sulaikytų prekių naikinimui supaprastinta tvarka 2022 m. gegužės 9 d. priėmė neteisėtą sprendimą Nr. 6PR-15-308 dėl prekių sunaikinimo, tačiau dėl to negalima teigti, jog baigėsi Reglamento Nr. 608/2013 nustatytos muitinės teisės ir pareigos. Pabrėžta, jog muitinės departamentas 2022 m. liepos 5 d., išnagrinėjęs prekių savininko UAB „P.“ 2022 m. gegužės 26 d. skundą, 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 6PR-15-308 dėl aukščiau nurodytos priežasties, panaikino. Todėl skunde keliamas klausimas dėl tolimesnių muitinės veiksmų (muitinė savo nuožiūra negali neterminuotai sulaikyti svetimus daiktus), nes procedūriniai pažeidimai, taikant Reglamento Nr. 608/2013 nuostatas reikšmingi ne tik dėl prekių neteisėtai pažymėtų svetimu prekių ženklu sunaikinimo Reglamento Nr. 608/2013 nustatyta supaprastinta tvarka, todėl muitinė, nurodydama priešingai, tyčia klaidina teismą.
3.5. Reglamentas, be kita ko, nustato muitinės pareigą skubiai (prekių sulaikymo dieną) informuoti intelektinių teisių savininką ar jo atstovus apie sulaikymą prekių, įtariamų pažeidžiant tokio savininko teises, privalomai nurodydama informaciją apie Reglamento 23 straipsnyje nustatyta procedūrą (Reglamento 17 straipsnio 3 dalies 3-4 pastraipos). Minėtas straipsnis nustato dvi veikimo alternatyvas, todėl apylinkės teismą suklaidinę aukščiau minėti muitinės samprotavimai paneigiami. Pirmoji alternatyva dėl sulaikytų prekių supaprastinto sunaikinimo numatyta 23 straipsnio 1 dalyje, tačiau jos taikymui privalo egzistuoti visos trys 1 dalies (a)-(c) punktuose numatytos sąlygos: a) sprendimo adresatas (intelektinių teisių, įtariamų esant pažeidžiamomis savininkas ar jo atstovas) per 10 darbo dienų, o jei prekės yra greitai gendančios – per tris darbo dienas nuo pranešimo apie prekių neišleidimą arba jų sulaikymą dienos raštu patvirtino muitinei, kad, jo įsitikinimu, buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė; b) sprendimo adresatas per 10 darbo dienų, o jei prekės yra greitai gendančios – per tris darbo dienas nuo pranešimo apie prekių neišleidimą arba jų sulaikymą dienos raštu patvirtino muitinei savo sutikimą sunaikinti prekes; c) deklarantas arba prekių turėtojas per 10 darbo dienų, o jei prekės yra greitai gendančios – per tris dienas nuo pranešimo apie prekių neišleidimą arba jų sulaikymą raštu patvirtino muitinei savo sutikimą sunaikinti prekes. Kai deklarantas arba prekių turėtojas per tą laikotarpį nepatvirtino savo sutikimo sunaikinti prekes, tačiau ir nepranešė muitinei, kad prieštarauja, ji gali laikyti, kad deklarantas arba prekių turėtojas patvirtino savo sutikimą sunaikinti tas prekes. Taigi, skunde nesutinkama su muitinės ir apylinkės teismo pozicija, kad tarpiniai procesiniai pažeidimai (terminų nepaisymai) yra nereikšmingi. Be to, keliamas klausimas ar tas pažeidimas buvo pašalintas, ar pasibaigusio naikinamojo termino neįmanoma pašalinti (pratęsti).
3.6. Pagal Reglamento 17 straipsnio 2 dalį apie prekių sulaikymą muitinė privalo pranešti deklarantui arba prekių turėtojui (savininkui) per vieną darbo dieną nuo sulaikymo dienos, o sprendimo adresatui (intelektinių teisių savininkui) tą pačią dieną arba nedelsiant po to, kai apie tai pranešta deklarantui arba prekių turėtojui (17 straipsnio 3 dalies 3 pastraipa). Iš byloje esančio Muitinės departamento 2022 m. liepos 5 d. sprendimo matyti, kad muitinė klaidingai traktavo prekių sulaikymo protokolo surašymu 2022 m. balandžio 21 d. pranešusi prekių savininkui UAB „P.“ apie prekių sulaikymą. Skunde akcentuota, kad prekių sulaikymo protokolas ir pranešimas prekių turėtojui yra du skirtingi procedūriniai dokumentai. Būtent su pranešimu, kuris surašomas tik po prekių sulaikymo, Reglamento 23 straipsnis sieja pirmąją iš dviejų alternatyvių veikimo galimybių muitinei. Negavęs pranešimo prekių turėtojas (savininkas) išvis neturi pareigos pagal Reglamento procedūrinio 23 straipsnio 1 dalies (c) punktą raštu pareikšti sutikimą dėl prekių sunaikinimo supaprastinta tvarka ar konkliudentiškai tylėti. Todėl apelianto ir jo atstovo nuomone, muitinė, net ir klaidingai manydama dėl pranešimo, privalėjo tą pačią 2022 m. balandžio 21 d. pranešti apie prekių sulaikymą sprendimo adresatui (intelektinių teisių savininkui ar jo atstovui). 2022 m. balandžio 21 d. buvo ketvirtadienis, todėl nedelsiant po to, kai 15.18 val. surašytu prekių sulaikymo protokolu muitinė laikė pranešusi prekių turėtojui UAB „P.“ (jo deklarantui D. J.), muitinė iki dienos pabaigos turėjo pakankamai laiko išsiųsti pranešimą intelektinių teisių savininkui.
3.7. Skundžiamoje nutartyje yra užfiksuotas ir antrasis muitinės įvykdytas procedūrinis pažeidimas. Skunde pateikta citata iš teismo posėdžio „Tais atvejais, kai muitinė sustabdo prekes galimai pagamintas pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, informuoja asociaciją atstovą, remiantis teisių turėtojo prašymu apie prekių sulaikymą, nurodo kiekį, pateikia nuotraukas, papildomą informaciją. Šiuo atveju pranešimą apie prekių sulaikymą gavo 2022 m. balandžio 26 d.“, nors kaip jau paminėta, pranešimas turėjo būti gautas 2022 m. balandžio 21 d. Pažymėta, jog Reglamento Nr. 608/2013 23 straipsnis imperatyviai nustato, kad nuo pranešimo įteikimo intelektinių teisių savininkui prasideda 10 darbo dienų terminas jo 1 dalies (a) ir (b) punktuose nustatytų procedūrinių teisių ir pareigų vykdymui, o prekių turėtojui (savininkui) atitinkamai prasideda tas pats 10 darbo dienų terminas valiai dėl sulaikytų prekių sunaikinimo pareikšti. Taigi, net du muitinės procedūriniai pažeidimai, apelianto ir jo atstovo advokato įsitikinimu, turėjo įtakos abiejų subjektų teisėms ir pareigoms.
3.8. Antroji muitinės veiksmų alternatyva, įtvirtinta Reglamento 23 straipsnio 1 dalies paskutinėje pastraipoje po (a) ir (c) punktu: „Iš karto po to, kai užbaigiami visi muitinės formalumai, muitinė išleidžia prekes arba nutraukia jų sulaikymą, jei per pirmos pastraipos a ir b punktuose nurodytus laikotarpius ji negavo sprendimo adresato patvirtinimo raštu, kad, jo įsitikimu, buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė, ir jo sutikimo sunaikinti prekes, išskyrus atvejus, kai muitinei buvo tinkamai pranešta apie tai, jog inicijuota procedūra siekiant nustatyti, ar buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė“. Iš tokios Reglamento 23 straipsnio teisės normos formuluotės seka išvada, kad nesant visų straipsnio 1 dalies numatytų sąlygų visumos, tampa neįmanoma išvis taikyti supaprastinto prekių sunaikinimo procedūros, prarandama teisinė reikšmė net jeigu muitinės gauti intelektinių teisių savininko pranešimai ar patvirtinimai pagal (a) ir (b) punktus, o muitinė tokiu atveju privalo nedelsiant išleisti prekes arba nutraukti jų sulaikymą, išskyrus tą atvejį, jeigu intelektinių teisių savininkas greta pranešimų/patvirtinimų muitinei pagal (a) ir (b) punktus arba vietoj jų tinkamai praneša apie jau pradėtą (inicijuotą) procedūrą, siekiant nustatyti, ar buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė.
3.9. Muitinės procedūriniai pažeidimai nuo pat prekių sulaikymo dienos yra teisiškai svarbūs, nes muitinei tinkamai vykdant Reglamento reikalavimus, dėl 2022 m. balandžio 21 d. sulaikytų prekių, pažymėtų ne tapačiais žymenimis su intelektinių teisių savininko prekių ženklais, muitinė išvis neturėjo teisės 2022 m. rugsėjo mėn. pradėti administracinio nusižengimo procedūros. Apie prekių turėtojui UAB „P.“ 2022 m. balandžio 21 d. neišsiųstą procedūrinį pranešimą muitinė žinojo (privalėjo žinoti), todėl netgi su penkių dienų vėlavimu intelektinių teisių savininkui siunčiamu pranešimu sukūrė neteisėtą situaciją, kai netgi nuo 5 dienas praleisto procedūrinio termino skaičiuojant 10 darbo dienų, intelektinių teisių savininkas ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 10 d. imtinai, turėjo teisę ir privalėjo, nes kitaip Reglamento 23 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa nustato muitinės pareigą paleisti sulaikytas prekes, inicijuoti teismo procedūrą, siekiant išsiaiškinti ar buvo pažeistos jo intelektinės teisės. Tačiau muitinė nelaukdama nurodyto termino pabaigos 2022 m. gegužės 9 d. suskubo priiminėti sprendimą dėl prekių naikinimo. Prekių savininko nesutikimo atvejui Reglamento 23 straipsnio 3 dalis nustato muitinės pareigą pranešti apie tai intelektinių teisių savininkui (sprendimo adresatui), o pastarasis įgyja teisę (ir pareigą) per papildomas 10 darbo dienų inicijuoti procedūrą, siekiant nustatyti, ar pažeista jo intelektinės nuosavybės teisė. Ginčo atveju klausimą dėl teisių pažeidimo sprendžia tik teismas. Bet kuriuo iš dviejų aptartų atvejų intelektinių teisių savininkas „I.“ vėliausiai 2022 m. gegužės mėn., pabaigoje privalėjo informuoti muitinę apie pradėtą procedūrą teisme. Muitinės departamentui 2022 m. liepos 5 d. sprendimu panaikinus neteisėtą muitinės 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą dėl prekių naikinimo supaprastinta tvarka, terminai intelektinių teisių savininko inicijavimui teisminės procedūros dėl jo teisių pažeidimo baigėsi 2022 m. liepos mėn. To nepadarius muitinė privalėjo vėliausiai 2022 m. liepos mėn. pabaigoje paleisti iš sulaikymo UAB „P.“ prekes.
3.10. Skunde minimas Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsnis bei ANK 641 straipsnio nuostatos. Pažymėta, jog kaip matyti iš Reglamento Nr. 608/2013 preambulės 4 punkto, Reglamentas suteikia muitinei kompetenciją atlikti intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimą prekių, kurioms pagal Europos Sąjungos muitų teisės aktus taikoma muitinės priežiūra arba muitinis tikrinimas, atžvilgiu ir vykdyti tinkamus tokių prekių patikrinimus siekiant užkirsti kelią operacijoms, kuriomis pažeidžiami intelektinės nuosavybės teises reglamentuojantys aktai. Iš tokios formuluotės matyti, jog muitinės kompetencija apsiriboja pagalbinėmis priežiūrinėmis funkcijomis „siekiant užkirsti kelią operacijoms, kuriomis pažeidžiami intelektinės nuosavybės teises reglamentuojantys aktai“. Reglamento 17-23 straipsniai suteikia muitinei teisę naudojantis atitinkamomis duomenų bazėmis, įtarti galimus intelektinių teisių pažeidimus, sulaikyti tokiais pažeidimais įtariamas prekes, pareigą tiksliai laikantis procedūrinių terminų ir tvarkos informuoti prekių savininką (deklarantą) ir intelektinių teisių savininką apie sulaikytas prekes, išaiškinant intelektinių teisių savininkui Reglamento 17 ir 23 straipsniuose numatytas jo teises ir pareigas, įskaitant pareigą tiksliai nustatytais terminais inicijuoti procedūrą nustatymui ar nepažeistos intelektinės teisės, tačiau Reglamente muitinei nepavesta priimti sprendimus ar pažeisti intelektinės nuosavybės teises reglamentuojantys aktai, t. y. ji įgalinta tik prižiūrėti, kad būtų užkirstas kelias jų pažeidimui. Išimtinis pažeidimą pareziumuojantis atvejis yra numatytas tik minėtoje Reglamento 23 straipsnio prekių supaprastinto naikinimo procedūroje.
3.11. Be kita ko, Reglamento 24 straipsnio 2 dalies (b) punktas nurodo atvejį, kai institucija, kompetentinga nustatyti, ar pažeista intelektinės nuosavybės teisė, neleido taikyti apsaugos priemonių. Skunde teigiama, kad iš to yra akivaizdu, kad ne muitinė, o kita institucija yra kompetentinga spręsti ar pažeista teisė. Intelektinių teisių savininkui (jo atstovams) Reglamentu taip pat nesuteikta teisė spręsti ar pažeisti intelektinės nuosavybės teises reglamentuojantys aktai, ir ar pažeistos jų subjektinės intelektinės nuosavybės teisės. Reglamento 23 straipsnio 1 dalies (a) punkte numatyta intelektinių teisių savininko pareiga per 10 darbo dienų nuo pranešimo apie prekių sulaikymą raštu pranešti muitinei „kad, jo įsitikinimu, buvo pažeista intelektinės nuosavybės teisė“, t. y. tik subjektyvi prekių ženklų savininko nuomonė, dėl jo subjektinių teisių pažeidimo.
3.12. Intelektinės veiklos rezultatai yra civilinių teisių objektai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 1.97 straipsnio 1 dalis). Taip pat skunde minimas CK 1.111 straipsnis, CK 1.112 straipsnio 1 dalis, CK 1.136 straipsnio 1 dalis, CK 1.136 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CK 1.138 straipsnis. Pažymėta, jog civilines teises į prekių ženklus reglamentuoja – Prekių ženklų įstatymas (toliau – ir PŽĮ). Nurodomos PŽĮ 1 straipsnio 1-2 dalys, 14 straipsnis, 69 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Muitinės 2022 m. rugsėjo 6 d. administracinio nusižengimo protokole nėra nurodyta kokiu konkrečiai pažeidimu yra kaltinamas administracinėn atsakomybėn traukiamas netinkamas subjektas D. K., nes PŽĮ 69 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ginčus dėl ženklo savininko teisių pažeidimo nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo objektu yra Lietuvoje registruotas prekių ženklas, ar ženklas, kuris buvo registruotas Europos Sąjungoje pagal Europos Sąjungos prekių ženklų reglamentą (PŽĮ 69 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai) nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.
3.13. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) inter alia reglamentuoja intelektinės nuosavybės bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo tvarką (CPK 1 straipsnis), o CPK 28 straipsnio 2 punktas nustato išimtinį, Vilniaus apygardos teismo teismingumą dėl ginčų, numatytų PŽĮ. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas nepagrįstai pasikliovė muitinės atstovės sąmoningu ir teismą klaidinančiu sutapatinimu dviejų skirtingų prekių ženklų teisės sąvokų. „Nustatyta, kad prekės importuotos UAB „P.“, kurios direktorius yra D. K., buvo pažymėtos svetimu prekių ženklu (žymenimis klaidinančiai panašiais į įmonės „I.“ priklausančius prekių ženklus)“. Žymėjimas svetimu ženklu, sudarantis ANK 125 administracinio nusižengimo objektyvųjį požymį apima tik žymėjimą (ir kitus dispozicijoje išvardintus susijusius veiksmus) žymeniu, tapačių intelektinių teisių savininko ženklui.
3.14. Skliausteliuose po teiginio apie tapatumą (žymėjimą svetimu ženklu) teismo nutartyje nurodytas žymėjimas žymenimis, klaidinančiai panašiais (panašus niekaip nereiškia tapatus) į įmonės „I.“ priklausančius prekių ženklus, reiškia tik žymens panašumą su prekių ženklu, bet ne jo tapatumą (svetimo ženklo objektyvųjį požymį pagal ANK 125 straipsnį). Muitinės sulaikytos UAB „P.“, bet, ne D. K. importuotos prekės nėra pažymėtos tapačiais svetimam prekių ženklui žymenimis. Nors „I.“ atstovas, apelianto ir jo atstovo advokato įsitikinimu, negalėjo būti specialistu savo atstovaujamojo byloje, bet netgi intelektinių teisių savininkui atstovaujantis ir jo teisių gynimu suinteresuotas asmuo K. S. rašytinėje išvadoje ir apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad UAB „P.“ prekės buvo pažymėtos ne tapačiais (reiškia nėra „svetimo ženklo“ objektyviojo požymio), o tik klaidinančiai panašiais žymėjimais. Todėl ar žymens panašumas į kieno nors prekių ženklą yra vartotojus klaidinantis ar ne, sprendžia ne suinteresuotas prekių ženklo savininkas ir ne jo atstovas, o Vilniaus apygardos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2000). Prekių savininkui neišreiškus sutikimo muitinei naikinti prekes supaprastinta tvarka, nebuvo administracinio nusižengimo pripažinimo, o ginčas dėl ANK 125 straipsnio objektyviai „svetimo ženklo“ požymio nesudarančio žymenų ant prekių panašumo, bet ne tapatumo, galėjo būti sprendžiamas tik Vilniaus apygardos teisme. Intelektinių teisių savininkas į teismą tikslu, kaip nustato Europos Reglamentas Nr. 608/2013, inicijuoti procedūrą siekiant nustatyti ar pažeista intelektinės nuosavybės teisė nesikreipė. O muitinė priimdama nutarimą dėl ne jos kompetencijos dalyko veikė ultra vires.
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus teritorinės muitinės atstovas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeista ir D. K. atstovo advokato T. Urbaičio skundo netenkinti.
4.1. Institucijos vertinimu, didžiąją dalį apeliacinio skundo sudaro Reglamento Nr. 608/2013, kuriuo buvo panaikintas Tarybos Reglamentas Nr. 1383/2003 analizė, tokiu būdu nukreipiant dėmesį nuo bylos esmės. Muitinės veiksmai su prekėmis, kurios kaip įtariama, pažeidžia intelektinės nuosavybės teises, atliekami vadovaujantis Reglamentu 608/2023, nėra susiję su administracinio nusižengimo byla, kurioje UAB „P.“ direktorius Vilniaus muitinės nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal ANK 125 straipsnio 1 dalį.
4.2. Atsiliepime pažymėta, jog viena iš muitinės funkcijų yra užtikrinti, kad prekės, pažeidžiančios intelektinės nuosavybės teises ir darančios didelę žalą teisių turėtojams ir naudotojams, bei galinčios klaidinti vartotojus ir kelti pavojų jų sveikatai bei saugai, nepatektų į Sąjungos rinką ir įgyvendindama šią funkciją institucija vadovaujasi minėto Reglamento nuostatomis. Be to, vadovaujantis ANK 589 straipsniu, muitinei pavesta pradėti administracinių nusižengimų teiseną, atlikti tyrimą, surašyti administracinių nusižengimų protokolus pagal ANK 125 straipsnį. Pareiškėjas buvo patrauktas muitinės priimtu nutarimu administracinėn atsakomybėn dėl nusižengimo, numatyto ANK 125 straipsnio 1 dalyje padarymo, nustačius dispozicijoje numatytus nusižengimo požymius, todėl institucijos vertinimu, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas ir, ar pastarasis kaltas dėl jo padarymo.
4.3. Atsiliepime teigiama, jog ANK 125 straipsnio 1 dalyje numatyta neteisėta veika pasireiškia vienu ar keliais alternatyviais būdais. Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad UAB „P.“, kuri užsiima didmenine prekyba internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini), importavo prekes, kurios buvo neteisėtai pažymėtos svetimu prekių ženklu (žymenimis, klaidinančiai panašiais į įmonės „I.“ priklausančius prekių ženklus) be prekių ženklo savininko leidimo, jos buvo atgabentos (importuotos) iš Kinijos į Lietuvą. Iš to darytina išvada, kad yra nustatyti neteisėti veiksmai – svetimu prekių ženklu neteisėtai pažymėtų prekių gabenimas komerciniais tikslais, numatyti ANK 125 straipsnio 1 dalyje.
4.4. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad „Žymėjimas svetimu ženklu, sudarantis ANK 125 administracinio nusižengimo objektyvų požymį apima tik žymėjimą (ir kitus dispozicijoje išvardintus susijusius veiksmus) žymeniu tapačiu intelektinių teisių savininko ženklui <...>“, tačiau su šiuo deklaratyviu teiginiu muitinė nesutinka, kadangi analizuojant teisės aktuose, reglamentuojančiuose prekių ženklų apsaugą, numatytas prekių ženklų savininkų ginamas teises, galima daryti pagrįstą išvadą, kad be prekių ženklo savininko leidimo negalima naudoti tiek tapataus prekių ženklo, tiek klaidinamai panašaus ženklo (pvz. 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 9 straipsnio 2 dalies b) punktas, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). ANK 125 straipsnio 1 dalies dispozicijoje – vartojamas žodis „svetimas“, reiškiantis priklausantį kitam, ne savas. Būtent importuotų prekių žymėjimui buvo panaudoti ne prekių siuntėjui ar gavėjui, o kitam, nuosavybės teisę į prekės ženklą turinčiam, subjektui priklausančio registruoto prekių ženklo esminiai elementai.
4.5. Tai, kad prekės – saldainiai „C. L. L.“, yra be prekių ženklų savininko įmonės „I.“ leidimo pažymėtos žymenimis, klaidinančiai panašiais į įmonei priklausančius registruotus prekių ženklus, patvirtina 2023 m. sausio 12 d. specialisto išvada Nr. 22-502997-LT-GMA. Specialisto išvados Priede Nr. 2 nurodyti „I.“ priklausantys registruoti prekių ženklai (registracijos Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos prekių ženklų registre Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), pridėtos registruotų figūrinių prekių ženklų „O.“ nuotraukos, o Priede Nr. 1 pateiktos tirtų objektų (byloje sulaikytų prekių) nuotraukos, kur vaizdžiai matyti, kad registruoti figūriniai prekių ženklai „O.“ buvo panaudoti kitam žymeniui sukurti, t. y. panaudoti pagrindiniai registruotų prekių ženklų elementai. Be to, registruotų prekių ženklų elementai panaudoti taip smulkmeniškai, kad visiškai atitinka taškelių, brūkšnelių ir stilizuotų gėlių skaičių bei išdėstymą.
4.6. Atsiliepime teigiama, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma atriboti įmonę UAB „P.“, kuri importavo prekes ir užsiima tokių prekių internetine prekyba, ir jos direktorių D. K., teigiant, kad UAB „P.“, o ne D. K., kaip fizinis asmuo, importavo prekes. Muitinė pažymi, kad įmonių vardu visuomet veikia fiziniai asmenys. D. K. yra UAB „P.“ direktorius. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir prisiima pareigas bei jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalį bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu, o pagal to paties straipsnio 12 dalies 1 punktą, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-497-497/2018). UAB „P.“ direktorius D. K. nėra nurodęs kito įmonės darbuotojo, kuriam direktoriaus įsakymu ar pareigybės aprašymu būtų pavesta būti atsakingu ir kontroliuoti tai, kad užsakomos ir į Lietuvos Respubliką gabenamos prekės nebūtų pažymėtos svetimais prekių ženklais ir nebūtų pažeidžiamos prekių ženklų savininkų intelektinės nuosavybės teisės. Be to, vadovaujantis ANK 2 straipsnio 1 dalimi, pagal ANK atsako fiziniai asmenys, todėl UAB „P.“, kaip juridinis asmuo, negali būti administracinės atsakomybės subjektas, t. y. už įmonės veikloje padarytus nusižengimus atsakomybėn yra traukiamas fizinis asmuo, atsakingas už įmonės veiklą ir turėjęs pareigą užtikrinti, kad įmonė veiktų nepažeisdama teisės aktų. Atsiliepime pabrėžta, kad apeliantas, kaip juridinių asmenų vadovas, už analogiškus nusižengimus jau ne kartą buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Taigi, UAB „P.“ direktorius D. K., būdamas atsakingu už UAB „P.“ veiklą, yra pagrįstai traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 125 straipsnio 1 dalį.
4.7. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad asociacijos „S.“ filialo Lietuvos Respublikoje vadovas, prekių ženklų specialistas K. S. jokiais pagrindais neatstovavo administracinio nusižengimo byloje, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Vilniaus teritorinė muitinė, į „S.“ filialą Lietuvoje kreipėsi dėl specialisto išvados administracinio nusižengimo byloje. Atsiliepime minima ANK 569 straipsnio 1 dalis bei pažymėta, jog nagrinėjamoje byloje Vilniaus teritorinė muitinė, nustatydama, ar prekės yra neteisėtai pažymėtos svetimu prekių ženklu, rėmėsi asociacijos „S.“ filialo Lietuvos Respublikoje vadovo, prekių ženklų specialisto K. S. 2023 m. sausio 12 d. specialisto išvada Nr. 22-502997-LT-GMA, kadangi administracinių nusižengimų bylos imperatyviu reglamentavimo metodu, pobūdžiu ir specifika yra panašios į baudžiamąsias bylas, kuriose „S.“, kurios filialo Lietuvoje specialistas pateikė išvadą, yra suteikiamas specialisto statusas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 89 straipsnį (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nuosprendis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-449/2019).
4.8. Taigi, Vilniaus teritorinės muitinės nuomone, byloje yra nustatyti visi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 125 straipsnio 1 dalyje, požymiai, o tiriant administracinį nusižengimą bei nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą įrodymų rinkimas bei vertinimas buvo atlikti vadovaujantis ANK nuostatomis.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliantas ir jo atstovas advokatas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nutartimi, kuria buvo paliktas ne teismo tvarka priimtas nutarimas, kuriuo D. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 125 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą apylinkės teismo nutartį, administracinio nusižengimo bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais bei daryti išvadą, jog D. K. nubaustas nepagrįstai. Todėl apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
6. ANK 569 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti; šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
7. Apygardos teismas, patikrinęs šios administracinio nusižengimo bylos duomenis, pripažįsta, jog, priešingai nei teigia apeliantas ir jo atstovas advokatas apeliaciniame skunde, apylinkės teismas aptartų ANK 641 nuostatų nepažeidė, skundžiamos nutarties išvados yra pagrįstos išsamiu ANK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to ir reikalauja įstatymas. Šiuo konkrečiu atveju, apylinkės teismas, išnagrinėjęs D. K. skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, aptarė įrodymus, juos sugretino, išvadas išsamiai motyvavo. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su apylinkės teismo nutartyje išdėstytu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas nepritarti apylinkės teismo sprendimui.
8. Apeliantas ir jo atstovas advokatas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nėra aišku, kuo pasireiškė D. K. veika, kaltės turinys. Be to, administracinėn atsakomybėn patrauktas netinkamas subjektas, o sprendimuose padarytos išvados, kad pastarojo veikoje nustatyti objektyvūs nusižengimo požymiai yra netinkamos. Taipogi, skunde nurodyta, kad muitinė neturėjo teisės patraukti apelianto administracinėn atsakomybėn (spręsti ar intelektinės nuosavybės teisė pažeista). Apygardos teismas, susipažinęs tokiais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, pažymi, kad neturi pagrindo jais sutikti bei juos atmeta kaip nepagrįstus. D. K. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ANK 125 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už neteisėtą prekių žymėjimą svetimu prekių ženklu ar svetimu prekių ženklu neteisėtai pažymėtų prekių pateikimą realizuoti, įgijimą, laikymą ar gabenimą komerciniais tikslais, taip pat neteisėtą pasinaudojimą svetimu paslaugų ženklu. Šio straipsnio nuostatų pažeidimas užtraukia baudą nuo 300 (trijų šimtų) iki 3 000 (trijų tūkstančių) Eur. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog atsiliepime institucija, paneigdama atstovo advokato argumentus (dėl teisės surašyti nutarimą), pagrįstai nurodė ANK 589 straipsnį, kuriame numatyta, kad administracinių nusižengimų teiseną pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai, ir dėl šio kodekso 125 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo (ANK 589 straipsnio 40 punktas), todėl nesutikti su nurodytų teisiniu reglamentavimu bei vertinti priešingai nėra pagrindo.
9. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, administracinio nusižengimo, numatyto ANK 125 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai pasireiškia vienu ar keliais iš aukščiau nurodytų alternatyvių būdų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prekes, neteisėtai pažymėtas svetimu prekių ženklu, importavo (gabeno) įmonė, prekių savininkė – UAB „P.“, kurios direktorius yra D. K., kuri vykdo internetinę prekybą (http://(duomenys neskelbtini)/) saldumynais, todėl pastarasis saldainius „L. L.“, importavo (atgabeno) iš Kinijos į Lietuvos Respubliką siekdamas turtinės naudos, t. y. turėdamas tikslą juos parduoti. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos galima pagrįstai spręsti, jog apeliantas supranta, dėl kokio ir kaip pasireiškusio nusižengimo jis yra traukiamas atsakomybėn, kadangi kaip matyti iš administracinių nusižengimų registro išrašo bei atsiliepime nurodytų duomenų, D. K., kaip UAB „P.“ direktorius buvo ne kartą baustas už analogiškus ANK 125 straipsnio 1 dalyje numatytus, administracinius nusižengimus, tačiau jis pasirinko gynybinę taktiką nesutikti su jam inkriminuotu nusižengimu, kaip jau paminėta teigiant, jog apeliantas nėra tinkamas subjektas bei šiuo atveju nėra ANK 125 straipsnio 1 dalyje nustatytų administracinio nusižengimo objektyviųjų požymių.
10. Šiame kontekste aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog klausimas dėl to ar fizinis asmuo, t. y. D. K., kaip UAB „P.“ direktorius galėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, buvo išnagrinėtas apylinkės teisme. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir prisiima pareigas bei jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Su šia teismo išvada apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti. Kaip matyti iš bylos duomenų UAB „P.“ direktorius D. K. nėra nurodęs kito įmonės darbuotojo, kuriam direktoriaus įsakymu ar pareigybės aprašymu būtų pavesta būti atsakingu ir kontroliuoti įmonės užsakomas ir įvežamas prekes į Lietuvos Respubliką, todėl apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad administracinėn atsakomybėn turėtų būti traukiamas ne D. K., o UAB „P.“ negali būti pripažinti pagrįstais. Be to, kaip nurodyta ir atsiliepime, ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fiziniai asmenys, t. y. ANK juridinio asmens atsakomybės nenumato, dėl ko vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu pagrįstai pripažinta, jog UAB „P.“ negali būti administracinės atsakomybės subjektas. Taigi, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą aukštesnysis teismas konstatuoja, kad D. K. buvo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jis yra tinkamas subjektas.
11. Pažymėtina, jog iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad UAB „P.“ iš tiesų siuntėsi prekes (saldainius „L. L.“, 293 dėžes) iš Kinijos, tai patvirtina byloje surinkta rašytinė medžiaga, t. y. tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis, sąskaita faktūra, prekių sulaikymo protokolas (b. l. 57, 60, 61-65), turėdama tikslą jas parduoti. Taigi, šiuo atveju apeliantas neginčija to fakto, jog aukščiau nurodytos prekės buvo gabenamos, tačiau kaip jau paminėta, D. K. nesutinka, kad jo veiksmuose yra nustatytas vienas iš ANK 125 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių, o būtent, jog iš Kinijos į Lietuvos Respubliką atgabenti ir muitinės sulaikyti saldainiai „L. L.“ buvo neteisėtai pažymėti svetimu prekės ženklu, t. y. įmonei „I.“ priklausančiu prekių ženklu „O.“.
12. Aukštesnysis teismas šiame kontekste akcentuoja, jog tai, kad sulaikyti saldainiai „L. L.“ buvo pažymėti svetimu prekės ženklu, patvirtina „S.“ specialistės V. G. raštas bei byloje pateikta 2023 m. sausio 12 d. specialisto išvada. Asociacijos „S.“ specialistė V. G. 2022 m. gegužės 6 d. raštu patvirtino, jog 2021 m. balandžio 21 d. sulaikytos prekės „L. L.“ nėra originalios „I.“ prekės bei jos yra pagamintos pažeidžiant prekių savininkės „I.“ intelektinės nuosavybės teises. Taip pat 2023 m. sausio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 22-502997-LT-GMA apžiūrėjus tyrimui pateiktas prekes buvo padaryta išvada, jog saldainiai su žymenimis „C. L. L.“ – 2 930 vnt., yra pažymėti žymenimis, klaidinančiai panašiais į Jungtinės Karalystės įmonei „I.“ priklausančius registruotus prekių ženklus. Nors apeliaciniame skunde apelianto atstovas advokatas nurodo, kad jo nuomone, specialistu negalėjo būti „I.“ atstovas, kadangi jis teikia išvadą savo atstovaujamojo byloje, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, pažymi, kad išvadą pateikęs specialistas K. S., apklaustas apylinkės teisme, ne tik patvirtino savo teiktą išvadą, tačiau ir plačiai paaiškino susiklosčiusią situaciją, tiek dėl pačios išvados turinio, tiek dėl jo kompetencijos bei nešališkumo ją teikiant. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog specialistas K. S. yra asociacijos „S.“ filialo Lietuvos Respublikoje vadovas, o ne išskirtinai „I.“ atstovas, vienasmeniškai atstovaujantis šios prekių ženklo savininkės interesus. Pažymėtina, jog šiam klausimui išnagrinėti pirmosios instancijos teismas skyrė pakankamai daug dėmesio bei pagrįstai skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo abejoti specialisto kompetencija, nešališkumu, pateiktos išvados teisingumu, todėl šioje byloje nesivadovauti tiek specialistės V. G. raštu, tiek specialisto K. S. pateikta minėta išvada nėra pagrindo.
13. Taigi, kaip jau paminėta, šiuo atveju specialisto išvada patvirtina, kad saldainiai su žymenimis „C. L. L.“ (2 930 vnt.) yra pažymėti žymenimis, klaidinančiai panašiais į Jungtinės Karalystės įmonei „I.“ priklausančius registruotus prekių ženklus. Tačiau apeliaciniame skunde nurodyta, kad klaidinančiai panašios prekės negali būti prilygintos ANK 125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sąvokai „svetimas“ (apelianto teigimu, net pats K. S. rašytinėje išvadoje ir apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad UAB „P.“ prekės buvo pažymėtos ne tapačiais (reiškia nėra „svetimo ženklo“ objektyviojo požymio), o tik klaidinančiai panašiais žymėjimais). Aukštesniojo teismo įsitikinimu, toks apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys nėra pagrįstas. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju į sąvoką „svetimas“ negalima vertinti tik išskirtinai gramatiškai, kadangi svarbu išanalizuoti ir minėtos sąvokos turinį, esmę. Institucija atsiliepime pabrėžė, jog pagal 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 9 straipsnio 2 dalies b) punktą, ES prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, jeigu žymuo yra tapatus ES prekių ženklui arba į jį panašus ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms įregistruotas ES prekių ženklas, arba į jas panašios, jei yra tikimybė suklaidinti visuomenę; tikimybė suklaidinti apima tikimybę susieti žymenį su prekių ženklu. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai nustato, kad įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu. Šis teisinis reglamentavimas parodo, kad sąvoka „svetimas“ yra platesnė ir nereiškia, jog prekės turi būti pažymėtos tik tapačiu žymėjimu.
14. Specialisto išvadoje nustatyta, jog saldainiai „C. L. L.“ yra klaidinančiai panašūs į „I.“ priklausančius registruotus prekių ženklus dėl savo spalvos, geometrinių formų, siluetų, kontūrų, linijų bei paskirties, žymenys naudojami žymėti taip pačiai prekių klasei, kaip ir registruoti „I.“. Be to, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti ir su atsiliepime nurodytais teiginiais, kad minėtos prekės „C. L. L.“ elementai panaudoti taip smulkmeniškai, kad visiškai atitinka sausainių „O.“ taškelių, brūkšnelių ir stilizuotų gėlių skaičių bei išdėstymą, tačiau yra be minėto pavadinimo. Šiuo atveju specialisto išvadoje yra aiškiai suformuluojama, pagal ką sprendžiama, jog saldainių „C. L. L.“ apipavidalinimas neatitinka gamintojo reikalavimų ir dėl to yra tikimybė suklaidinti visuomenę (pasinaudojant „I.“ registruoto ženklo žinomumu, populiarumu). Dėl šios priežasties apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu ir pripažinti, kad ANK 125 straipsnio 1 dalis taikytina tik tuomet, kai gabenamos prekės pažymėtos tapačiais svetimam prekių ženklui žymenimis. Šiame kontekste apygardos teismas akcentuoja ir Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 10 straipsnį, kuriame numatyta, jog platintojas privalo rūpintis, kad rinkai būtų tiekiami tik saugūs gaminiai; tiekti rinkai teisės aktų nustatyta tvarka paženklintą gaminį ir taip užtikrinti jo atsekamumą, prieš perduodamas gaminį vartotojams. Kaip jau paminėta prekė, t. y. saldainiai „L. L.“ nagrinėjamu atveju buvo gabenami iš Kinijos. UAB „P.“ direktorius pats iniciavo šių prekių siuntimą (gabenimą) iš „F.“, turėdamas tikslą minėtus saldainius platinti, o būtent parduoti savo internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini), tačiau neįsitikinęs tuo, jog prekė yra originali, o „C. L. L.“ gamintojas turi leidimą žymėti prekes atitinkamu įmonės „I.“ priklausančiu prekių ženklu ar žymenimis, užsakė ne teisės aktų nustatyta tvarka paženklintą gaminį bei tokiu būdu pažeidė intelektinių teisių nuosavybės savininko teises.
15. Įvertinęs aukščiau nurodytą, aukštesnysis teismas nepagrįstais laiko ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentais, jog šiuo atveju apylinkės teismas bei muitinė, priimdama sprendimą turėjo vadovautis tiesiogiai taikytinu Europos sąjungos teisės aktu, t. y. Reglamentu Nr. 608/2023. Sutiktina tiek su skundžiamoje nutartyje išdėstyta pozicija, tiek su muitinės apylinkės teisme išsakyta pozicija, kad ANK 125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nėra blanketinė. Be to, apylinkės teisme posėdžio metu muitinės atstovė, atsakydama į apelianto atstovo advokato klausimą dėl minėto Reglamento nuostatų tiesioginio taikymo, pažymėjo, jog institucijos 2023 m. vasario 10 d. priimtame nutarime, Reglamentas buvo nurodytas tam, kad nuosekliau būtų atvaizduota pažeidimo esmė, bet asmuo administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas, būtent už ANK 125 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą, todėl vadovautis išskirtinai tik minėto Reglamento nuostatomis nėra pagrindo.
16. Taipogi, aukštesnysis teismas išanalizavęs bylos duomenis sutinka su institucijos pozicija, jog Reglamento Nr. 608/2023 nuostatos buvo taikomas, siekiant išspręsti klausimą dėl sulaikytų 2022 m. balandžio 21 d. prekių sunaikinimo supaprastinta tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2022 m. gegužės 9 d. muitinės priimtas sprendimas Nr. 6PR-15-308 dėl sulaikytų prekių sunaikinimo supaprastinta tvarka, 2022 m. liepos 5 d. muitinės departamento sprendimu buvo panaikintas dėl nustatytų procedūrinių pažeidimų. Dėl ko UAB „P.“ iš Kinijos į Lietuvos Respubliką gabenamos prekės, kurios buvo sulaikytos, sunaikintos nebuvo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog panaikinus 2022 m. gegužės 9 d. muitinės sprendimą, pagal Reglamento Nr. 608/2023 atitinkamus straipsnius, minėtos prekės turėjo būti paleistos iš sulaikymo, tačiau aukštesnysis teismas nesutinka su tokia skunde išdėstyta pozicija bei pažymi, jog nustačius, kad muitinėje sulaikytos prekės galimai gali pažeisti intelektinės nuosavybės teises ir paleidžiant jas į rinką (akcentuotina, jog UAB „P.“ gabeno prekes komerciniais tikslais) būtų padaryta didelė žala teisių turėtojams ir naudotojams, klaidinami vartotojai ir keliamas pavojus jų sveikatai bei saugai (Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 10 straipsnis). Be to, teismo vertinimu, galimai nustačius ANK 125 straipsnio 1 dalyje numatytus objektyviuosius požymius, institucija turėjo imtis atitinkamų priemonių tam, kad išsaugoti sulaikytas prekes iki klausimo dėl prekių konfiskavimo išsprendimo (ANK 125 straipsnio 4 dalis).
17. Apygardos teismo įsitikinimu, skunde nurodytas argumentas, jog šiuo konkrečiu atveju muitinė, nagrinėdama susiklosčiusią situaciją, nepagrįstai priskyrė civilinės teisės reguliuojamus santykius administracinio nusižengimo dalykui, taip pat pripažintinas nepagrįstu. Nors skunde gausiai cituojamos CK įtvirtintos normos dėl intelektinės nuosavybės teisių, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad UAB „P.“ gabeno minėtas prekes, klaidinančiai panašias į Jungtinės Karalystės įmonei „I.“ priklausančius registruotus prekių ženklus, tačiau pati jų negamino, t. y. turėjo tikslą tik prekiauti jau pagaminta preke. Kaip jau paminėta, specialisto išvadoje nustatyta, jog „I.“ jokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui nėra suteikusi leidimo naudoti jų registruotus prekių ženklus ir/ar žymenis, todėl minėtas klausimas civilio proceso tvarka galėtų būti nagrinėjamas tik tuo atveju, jei UAB „P.“ pagaminusi saldainius „C. L. L.“, pati komerciniais tikslais, naudotų klaidinančius visuomenę „I.“ priklausančius prekių ženklus ir/ar žymenimis.
18. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad D. K. kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą 125 straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta, dėl ko jam pagrįstai paskirta straipsnio sankcijoje numatyta bauda su turto konfiskavimu. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde apelianto atstovas advokatas neginčija D. K. paskirtos administracinės nuobaudos, todėl apygardos teismas plačiau dėl to nepasisako, tačiau pažymi, jog atsižvelgus į administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliantui paskirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, nepažeidžiant proporcingumo principo reikalavimų. Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, D. K. atstovo advokato T. Urbaičio apeliacinis skundas netenkinamas ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria Vilniaus teritorinės muitinės 2023 m. vasario 10 d. nutarimas, paliktas galioti, paliekama galioti nepakeista.
Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
n u t a r i a :
administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. (D. K.) atstovo advokato Telesforo Urbaičio skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.
Teisėja Jurgita Kolyčienė