Civilinė byla Nr. 2A-541-585/12
Proceso Nr. 2-02-3-03379-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija: 35.5; 36.1.; 121.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs trečiųjų asmenų V. D., G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei M. K. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys V. D., G. D.,
n u s t a t ė:
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės M. K. 3058,23 Lt skolos, 143,22 Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad UAB „Vilniaus energija" tiekia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį daugiabučiam gyvenamam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovei atsakovei nuosavybės teise. Minėto buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal LR CK 6.384 str., 1.71 str. reikalavimus UAB „Vilniaus energija" žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakove neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovei atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį LR įstatymų, Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais. Atsakovė už šildymą ir karštą vandenį mokėjo nepilnai ir nereguliariai, nors šiluma ir karštas vanduo buvo tiekiami pastoviai, todėl už laikotarpį nuo 2007-09-18 iki 2009-02-28 liko neapmokėta 3058,23 Lt.
Atsiliepime atsakovė su ieškiniu nesutiko, motyvuodama tuo, kad ji nėra ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių negali būti tiekiamos energijos vartotoja, ieškovo tiekiama energija naudojasi išskirtinai tretieji asmenys, savavališkai užėmę jos butą. Nurodė, kad įsigijo trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal antstolio turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuris buvo patvirtintas 2007-09-17 d. Vilniaus rajono apylinkės teisme. Paaiškėjo, kad šiame bute yra apsigyvenę V. D. ir G. D.. Šie asmenys neįsileido atsakovės į jos teisėtai įsigytą butą, nereagavo į jos reikalavimus išsikelti ir atlaisvinti butą, todėl atsakovė buvo priversta pateikti Vilniaus 2 apylinkės teismui ieškinį atsakovams V. D. ir G. D. dėl iškeldinimo ir nuostolių priteisimo. Teismui priėmus ieškinį dėl šių asmenų iškeldinimo, M. K. informavo ieškovą UAB „Vilniaus energija" apie susiklosčiusią padėtį, kad tapusi minėto buto savininke, ji negali į jį patekti ir juo naudotis, gyvenimui yra priversta nuomotis kitas patalpas, todėl ir naudotis tiekiama šiam butui energija ji neturi galimybės. Laikyti, kad M. K. tapo energijos vartotoju nuo nuosavybės teisių į šį butą įgijimo dienos šiuo atveju būtų neteisinga, kadangi dėl V. D. ir G. D. veiksmų ji negali įgyvendinti savo, kaip buto savininko, teisių. Įpareigojus už nurodytu laikotarpiu tiektą energiją apmokėti M. K., V. D. ir G. D. taptų dar labiau suinteresuoti vilkinti iškeldinimo bylą, siekiant nemokamai naudotis ne tik butu, bet ir buto adresu tiekiamomis paslaugomis. Tuo tarpu M. K., jau dabar patiria žalą būdama priversta nuomotis kitą butą, ir patirtų dar didesnę žalą mokėdama už paslaugas, kurių tiekimo ji negali nei atsisakyti, nei šiomis paslaugomis naudotis. Patenkinus šį ieškinį M. K. neturint finansinių galimybių sumokėti už šiam butui patiektą energiją (atsakovė yra pensininkė, gaunamas pajamas išleidžia apmokėti kito buto nuomai ir nuomojamam butui teikiamoms paslaugoms), butas galiausiai būtų parduotas per antstolius, tokiu būdu, iškeldinimo byla V. D. ir G. D. būtų nutraukta, ieškovui netekus reikalavimo teisės. Pažymėjo, kad tokiu pat būdu šis butas 2007-09-17 buvo parduotas ir M. K. - tam pačiam ieškovui UAB „Vilniaus energija" pateikus vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš ankstesnių buto savininkių, pastarosios skolos už energiją neginčijo, ir buvo priverstos parduoti šį butą per antstolį. Tuo tarpu V. D. ir G. D., nevykdydami reikalavimų išsikelti, ir toliau nemokamai naudojasi minėtu butu. Tokiu būdu, patenkinus šį ieškinį būtų ginami ne teisėto buto savininko, o nesąžiningų trečiųjų asmenų interesai.
Tretieji asmenys V. D. ir G. D. pateikė teismui atsiliepimą į UAB „Vilniaus energija“ ieškinį, kuriame su ieškiniu sutiko ir prašė priteisti įsiskolinimą su delspinigiais sumas bei 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų iš atsakovės.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad ginčo butas buvo perduotas atsakovei M. K. tik 2009-11-09, o iki nurodytos datos butu naudojosi tretieji asmenys V. D. ir G. D., atsakovė šiuo butu naudotis negalėjo dėl objektyvių priežasčių, todėl tik nuo 2009-11-09 atsakovei perėjo ir nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą LR CK 6.393 str. 4 d. pagrindu. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad ginčo buto įsigijimo atsakovės nuosavybėn ir jo priėmimo-perdavimo momentas nesutampa, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas, nes atsakovė nesinaudojo ieškovo teikiamomis paslaugomis ir už jas sumokėti neprivalo. Nurodytu ieškovo laikotarpiu apmokėti už suteiktas paslaugas privalo tretieji asmenys LR CK 6.716 str. 6.388 str. 1 d. pagrindu, tačiau ieškovas tokio reikalavimo jiems nepareiškė ir atsakovės M. K. tinkamais atsakovais nekeitė.
Tretieji asmenys pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Nurodė, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius, taip pat procesines teisės normas dėl įrodymų vertinimo, bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Apeliantų teigimu, bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad atsakovė neįrodė, nei to, kad apeliantai fiziškai valdė ginčo butą, nei to, jog apeliantai trukdė atsakovei pačiai valdyti ar naudotis butu. Nesant abiejų šių faktų, atsakovės nesutikimas su ieškiniu yra nepagrįstas. Pabrėžė, kad buto valdymu laikytinas jo užėmimas ir fizinis buvimas jame ilgesnį laikotarpį, o trukdymu valdyti – savininko neįleidimas (CK 1.5 str. 1 d.), tačiau byloje nėra įrodymų patvirtinančių šiuos faktus. Nurodė, kad naudojimosi ar nesinaudojimo butu aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės atsakovės kaip buto savininkės prievolei atsakyti pagal ieškovo reikalavimą ir atsakovės argumentai dėl buto valdymo yra nepagrįsti. Apeliantų teigimu, teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės į butą perėjimo momentą, kadangi nuosavybės teisė į nusipirktą daiktą pereina nuo daikto perdavimo, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip. Atsakovė įgijo nuosavybės teisę į butą specialiai įstatyme aptartu būdu – pagal antstolio patvirtintą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Įstatymas įsakmiai nurodo, kad šis aktas, patvirtintas teismo nutartimi ar rezoliucija yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, todėl priešingas aplinkybių kvalifikavimas akivaizdžiai pažeidžia įstatymą.
Ieškovas atsiliepime su apeliaciniu skundu sutiko, prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Ieškovas atsiliepimą grindė iš esmės ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad butas 2007-09-24 buvo įregistruotas atsakovės vardu. Jokios informacijos apie nuosavybės teisės išlikimą tretiesiems asmenims registre nebuvo nurodyta. Vadinasi, jokie faktai, nei sąlygos, numatančios nuosavybės teisės išlikimą kitiems asmenims, nebuvo vieši.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė iš esmės tik tuo faktu, kad atsakovė, nesinaudodama dėl trečiųjų asmenų vykdytų trukdymų savo nuosavybės teisėmis valdomu butu, negalėjo naudotis ir nesinaudojo ieškovo teikiamomis paslaugomis ir dėl to už jas sumokėti neprivalo.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir su skundžiamame sprendime pateiktu šalių santykių kvalifikavimu.
Ieškovas vykdo šilumos energijos tiekimą atsakovės nuosavybės teisėmis valdomam butui ir šilumos energija yra patiekiama pirkimo-pardavimo, o ne paslaugų sutarties, kaip konstatavo pirmosios instancijos tesimas, pagrindu (CK 6.383str.1d.). Šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161str.1d., CK 6.383str.3d.), tačiau net ir būdama viešąja sutartimi, tokia sutartis, kaip ir bet kuri kita sutartis, gali būti laikoma sudaryta tik nustačius suderintą šalių valią – susitarimą sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius (CK 6.154str.1d.). Energiją tiekiantis ieškovas laikomas sudariusiu sutartį su bet kuriuo abonentu fiziniu asmeniu – vartotoju, naudojančiu energiją savo buitinėms reikmėms, nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (CK 6.384str.1d.). Pirkėjas pagal tokiu būdu sudarytą sutartį yra abonentas, kurio įrenginiai prijungti prie energijos tiekimo tinklų. Nors įstatymas abonento sąvoką sieja tik su vartotojo apibrėžimu, tačiau tokią energijos pirkimo-pardavimo sutartį sudaro tik tas abonentas, kuris turi kontrolės, todėl ir disponavimo teises prijungiamais įrenginiais, kadangi kitaip toks vartotojas negalėtų savo veiksmais išreikšti valios sudaryti sutartį prijungdamas įrenginius, kurių nekontroliuoja ir kuriais nedisponuoja. Tokią išvadą patvirtina ir CK 6.383str.2d. analizė, įstatyme nustatant, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis (abonentas) TURI energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus. Be to, šilumos energijos tiekėjas, patiekiantis šilumą iki jos apmokėjimo ir neturintis teisės atsisakyti tiekti šilumos energijos buitiniam vartotojui, turi teisę žinoti kitą prisijungimu santykyje dalyvaujančią sutarties šalį, o tokia jo teisė gali būti užtikrinta tik abonento (vartotojo) tapatybės išviešinimu, paprastai įgyvendinamu teisių į nekilnojamąjį daiktą, kuriame perkama šilumos energija, išviešinimu. Kitaip aiškinant įstatymą, galimi atvejai, kuomet energijos pardavėjui sudėtinga arba net neįmanoma nustatyti skolininko (patalpų naudojo, nesančio savininku ir nesudariusio sutarties su energijos tiekėju) tapatybę, o sutartis būtų laikoma sudaryta tarp asmenų, kurių identifikuoti nėra galimybės, o valios pareiškimo fakto ir/arba jos turinio neįmanoma nustatyti ir patikrinti. Taip būtų sudaromos palankios sąlygos piktnaudžiauti nesąžiningai energiją perkančiai sutarties šaliai.
Atsakovė, būdama buto savininkė, įgydama buto nuosavybės teises, kartu perėmė šildymo įrenginių bute valdymą, todėl tapo ieškovo abonente CK 6.384str.1d. prasme ir nuo nuosavybės teisių įgijimo įgijo šilumos energijos sutarties su ieškovu teises ir pareigas, tarp kurių – prievolę sumokėti už patiektą energiją.
Tuo tarpu savininko pareiga mokėti už tiekiamą jo nekilnojamam daiktui šilumos energiją pagrindžiama tiek jau nurodytu prievolinius santykius reglamentuojančių normų aiškinimu, tiek savininko daiktinių teisių turiniu, numatančiu savininko pareigą išlaikyti ir išsaugoti savo turtą, apmokėti jo tinkamos būklės palaikymo išlaidas. Šilumos energijos tiekimas butui neabejotinai yra vienas iš buto tinkamos funkcinės būklės palaikymo ir, kaip gyvenamąją paskirtį turinčio daikto, išsaugojimo būdų.
Todėl apeliacinės instancijos teismas, net ir atmesdamas apeliantų argumentus dėl nesinaudojimo butu, kadangi tokie argumentai paneigti nustačius prejudicinius faktus bylose tarp tų pačių asmenų (Vilniaus m. apylinkės teismo 2010 02 26 sprendimas civilinėje byloje Nr.2-125-535/2010) ir tokie faktai iš naujo neįrodinėjami (CPK 182str.2p.), sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priteisti ieškovui patiektos energijos kainą už laikotarpį nuo 2007 09 18 iš atsakovės, kuri yra buto savininkė nuo 2007 09 17, kartu nurodydamas, kad ieškovas turi teisę reikalauti energijos kainos sumokėjimo iš trečiųjų asmenų, nesudariusių sutarties su ieškovu nei raštu, nei įstatyme numatytais veiksmais, priėmė netinkamai pagrindžiamą ir todėl neteisėtą sprendimą.
Svarbu ir tai, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 01 26 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-3467-820/2010 iš atsakovės buvo priteista skola namą, kuriame yra atsakovės butas, administruojančiai įmonei už laikotarpį nuo 2007 10 01 iki 2009 05 31, teismui atmetus atsakovės argumentus dėl trečiųjų asmenų atsakomybės už ieškovo reikalautą skolą.
Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą – ieškinį patenkina, byloje nekilus ginčo dėl reikalaujamo mokėjimo termino ir parduotos šilumos energijos kainos. Atsakovė, įvykdžiusi savo prievolę ieškovui, turi teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą tretiesiems asmenims.
Priėmus naują sprendimą, atitinkamai perpaskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93str., CPK 96str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str.1d.2p., 331str., apeliacinės instancijos teismas
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB Vilniaus energija ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės M. K. 3058,23 Lt skolą už šilumos energiją, 143.22 Lt delspinigius, penkių procentų palūkanas už priteistą skolos ir delspinigių sumą nuo 2009 04 01 iki teismo sprendimo įvykdymo bei 413,90 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovės M. K. 60 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei .
Priteisti iš M. K. 1096 Lt atstovavimo bei žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidas V. D. ir 1000 Lt advokato pagalbos išlaidas G. D..
Teisėjas Vytautas Zelianka