Civilinės bylos numeris 2A-1145-585/2014
Teisminio proceso numeris 2-68-3-08114-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Onos Gasiulytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jotvitas“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ScanOil LT ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Jotvitas“ dėl skolos priteisimo,
n u s t a t ė:
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 24 836,44 Lt skolą, 15 001,06 Lt palūkanas, 8,35 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 506,93 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pasak ieškovės, atsakovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. preliminariu sprendimu patenkino ieškovės ieškinį.
Atsakovė pareiškė prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo, prašydama pakeisti preliminaraus teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteistos 15 001,06 Lt palūkanos, ir priteisti ieškovei iš atsakovės 702,57 Lt palūkanas bei išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą dvejiems metams. Atsakovės teigimu, ieškovė privertė atsakovę pasirašyti 2012 m. gegužės 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RD/70, pagal kurią atsakovė inter alia įsipareigojo mokėti ieškovei 0,5 procento dydžio palūkanas už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Atsakovės vertinimu, palūkanos, kurias ieškovė prašė priteisti ir pirmosios instancijos teismas priteisė preliminariu sprendimu, yra neproporcingai didelės, viršija pusę skolos sumos, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės prieštaravimus, pareiškė, jog nesutinka su atsakovės prieštaravimais, prašė palikti preliminarų teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą nepakeistą ir atmesti atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu pakeitė preliminarų teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą ir, ieškinį tenkindamas iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 24 336,44 Lt skolą, 15 001,06 Lt palūkanas, 8,35 procento dydžio metines palūkanas už priteistą 39 337,50 Lt sumą nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 706,93 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas inter alia nustatė, jog šalys 2012 m. spalio 24 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SC/68 (toliau tekste – ir sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei automobilinius produktus, automobilių plovyklos paslaugas ir kitas paslaugas bei prekes atsiskaitant degalinėse ieškovės išduotomis debetinėmis kortelėmis, o atsakovė įsipareigojo pirkti prekes ir atsiskaityti už jas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, tarpininkavo atsakovei įsigyjant degalus, o atsakovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir 2013 m. gegužės 13 d. buvo skolinga ieškovei pagal sutartį 24 836,44 Lt. Pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovė neneigė preliminariu teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu nustatyto skolos fakto, o bylą nagrinėjant teisme pateikė 2013 m. spalio 2 d. mokėjimo nurodymą, bylojantį, kad atsakovė po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo sumokėjo ieškovei 500 Lt pagal 2012 m. gruodžio 7 d. sąskaitą faktūrą, kas, pirmosios instancijos vertinimu, sudaro pagrindą pakeisti preliminaraus teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 24 836,44 Lt skola, ir priteisti ieškovei iš atsakovės 24 336,44 Lt skolą.
Pirmosios instancijos teismas inter alia nustatė, jog šalys sutartimi sulygo, kad, atsakovei pavėlavus sutarties nustatyta tvarka atsiskaityti už prekes, ieškovė gali reikalauti, jog atsakovė sumokėtų 0,5 procento dydžio palūkanas, skaičiuotinas už laiku nesumokėtą sumą, už kiekvieną pavėluotą dieną. Pirmosios instancijos teismo teigimu, abi šalys – privatūs verslo subjektai, paprastai laikomi turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas. Viena vertus, pasak atsakovės, sutarties sąlyga, suteikianti teisę ieškovei reikalauti aukščiau įvardytų palūkanų, buvo įtvirtinta ieškovei šantažuojant atsakovę, kita vertus, atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių įvardytą aplinkybę. Pasak pirmosios instancijos teismo, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog, pirma, atsakovė, pasirašydama sutartį, veikė ne laisva valia, neturėjo galimybių daryti įtaką sutarties sąlygoms, antra, atsakovei nebuvo aiškios sutarties sąlygos, kas sudarytų pagrindą teigti, jog atsakovė negalėjo numatyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo padarinių, priešingai, sutarties turinys byloja, kad šalys, pasirašydamos sutartį, derėjosi ir aptarė sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovė bylą nagrinėjant teisme paaiškino, kad atsakovė (jos direktorius) apskritai neskaitė sutarties teksto, iki procesinių dokumentų gavimo momento nežinojo, jog šalys sulygo dėl aukščiau įvardyto palūkanų dydžio. Teismo manymu, toks atsakovės elgesys negali būti vertinamas ieškovės nenaudai, priešingai, šis atsakovės elgesys vertintinas kaip besąlygiškas rizikos prisiėmimas, todėl, atsiradus pagrindui taikyti vieną iš sutartyje aptartų atsakomybės formų, atsakovė neturi pagrindo neigti atsakomybę kaip nesulygtą ar nesąžiningą. Atsakovė, prašydama mažinti palūkanas kaip neprotingai dideles, iš esmės apeliuoja tik į prašomų priteisti palūkanų dydį, pinigine išraiška sudarantį daugiau nei pusę skolos sumos, kas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo mažinti palūkanas. Sutarties sąlygų visuma byloja, kad savalaikis atsakovės atsiskaitymas buvo esminė šios sutarties sąlyga, kas, teismo vertinimu, pagrindžia ieškovės poziciją, jog ginčo palūkanos buvo įtvirtintos tikslingai ir valingai, siekiant užtikrinti tikslų ir savalaikį atsakovės įsipareigojimų vykdymą. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatavo nesant pagrindo teigti, jog ieškovės prašomos priteisti ir preliminariu teismo sprendimu priteistos palūkanos yra neprotingai didelės, suteikiančios ieškovei nepagrįstą pranašumą ir pažeidžiančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, ir pripažino, kad nėra pagrindo mažinti ginčo palūkanas.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, pažymėjo, jog, viena vertus, atsakovė bylą nagrinėjant teisme paaiškino, kad ji neturės galimybių iš karto visa apimtimi įvykdyti teismo sprendimą, kita vertus, atsakovės pateikti įrodymai nėra pakankami įvardytos aplinkybės pagrindimui ir teismo sprendimo įvykdymo išdėstymui.
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės 24 336,44 Lt skolą, 702,57 Lt palūkanas, 8,35 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško įvykdymo ir patenkintiems reikalavimams proporcingą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei išdėstyti skolos ir palūkanų (25 039,01 Lt) mokėjimą dvejiems metams, nustatant, jog atsakovė privalo mokėti ieškovei po 1 043,29 Lt kas mėnesį, o paskutinįjį mokėjimo mėnesį – 1 043,34 Lt.
Atsakovės apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:
- pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra pagrindo mažinti ginčo palūkanas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovės teigimu, tokia palūkanų norma, kokia yra nustatyta šalių sutartyje, Lietuvos verslo santykiuose nebevyrauja nuo praėjusio šimtmečio devyniasdešimtųjų metų, kas, pasak atsakovės, yra visiems žinoma aplinkybė (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 punktas). Anot atsakovės, Lietuvos verslo santykiuose vyrauja 0,02 procento palūkanų norma, todėl sutarties sąlyga, nustatanti ginčo palūkanų normą, kuri yra daugiau nei dvidešimt kartų didesnė už įprastą palūkanų normą, kvalifikuotina ne, kaip skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, savalaikio įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo priemone, o lupikavimo ir kartu nesąžiningo ieškovės elgesio išraiška;
- pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo. Pasak atsakovės, jos pateikti duomenys – 2013 m. gegužės 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita ir 2013 m. birželio 6 d. buhalterinė pažyma – patvirtina, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. patyrė 32 914 Lt nuostolius, atsakovės turtinė padėtis gerėja, bet dar nepakankamai stabilizavosi ir atsakovė neturi galimybės iš karto visa apimtimi įvykdyti teismo sprendimą, nes privalo vykdyti mokėjimus pagal priimtus teismų sprendimus ir kitus atsakovės veiklai būtinus mokėjimus, be kurių atsakovės veikla nutrūktų. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, jo vertinimu aukščiau įvardytiems duomenims esant nepakankamiems, galėjo pasiūlyti atsakovei pateikti papildomus duomenis, be to, atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjant teisme (atsakovės teigimu, nepagrįstai) atsisakė priimti atsakovės pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, bylojančius apie atsakovės turtinę padėtį.
Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su atsakovės apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovės vertinimu, atsakovė tinkamai nesuformulavo apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų. Pasak ieškovės, apeliacinis skundas yra grindžiamas deklaratyviais samprotavimais, kurie yra analogiški tiems samprotavimams, kuriais atsakovė pirmosios instancijos teisme grindė atsikirtimus.
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovės apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Apeliantė, ką patvirtina jos skundo analizė, materialinės teisės prasme skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš apeliantės buvo priteistos 15 001,06 Lt palūkanos, o procesinės teisės prasme apeliuoja į pirmosios instancijos teismo atsisakymą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.
Dėl palūkanų
Bylos duomenimis (b. l. 34-38) nustatyta, jog šalys 2012 m. spalio 24 d. sudarė sutartį, įvardytą pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau tekste – ir Sutartis), kurios 3.7 punktu sulygo, kad, apeliantei pavėlavus atsiskaityti Sutarties 3.6 punkte numatyta tvarka, ieškovė turi teisę reikalauti, jog apeliantė mokėtų ieškovei 0,5 procento dydžio palūkanas, skaičiuotinas už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Tokios sutartimi nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir, savo prigimtimi būdamos kartu ir civilinės atsakomybės forma, yra artimos netesyboms. Apeliantė, kaip jau buvo nustatyta, neginčija to fakto, jog ji tinkamai nevykdė Sutartimi prisiimtų piniginių prievolių sumokėti ieškovei už įsigytas prekes. Šios bylos apeliaciniame procese, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra keliamas ieškovės reikalaujamų palūkanų ir kartu palūkanų normos, įtvirtintos Sutarties 3.7 punkte, atitikties protingumo kriterijui klausimas.
Kaip jau buvo aukščiau įvardyta, Sutarties 3.7 punkto nuostata – bylos šalių susitarimo dėl kompensuojamųjų palūkanų išraiška. Civilinio kodekso 6.261 straipsnyje nustatyta, jog, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Viena vertus, Civilinis kodeksas expressis verbis nereguliuoja kompensuojamųjų palūkanų mažinimo klausimo, kita vertus, galimybė ir teisė mažinti kompensuojamąsias palūkanas kyla iš Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 3 dalies. Šioje materialiojo įstatymo normoje inter alia nustatyta, jog, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant įvardytos materialiojo įstatymo normos esmę ir prasmę, byloja, jog, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-1085/2002).
Sutarties 3.7 punkte įtvirtinta palūkanų norma (metinės išraiškos prasme) yra didesnė negu materialiojo įstatymo nustatyta palūkanų norma (Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalis), kita vertus, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, šis aspektas per se nėra pakankamas sutartinių palūkanų mažinimui, nes materialusis įstatymas leidžia šalims susitarti ir dėl didesnių palūkanų.
Civilinis kodeksas nereguliuoja, kokia yra maksimali palūkanų norma, kurios negalėtų viršyti šalių susitarimu nustatyta palūkanų norma. Palūkanų dydis – vertinamoji kategorija, todėl, priešingai negu šios bylos apeliaciniame procese teigia apeliantė, nėra pagrindo a priori teigti, jog palūkanų norma, įtvirtinta Sutarties 3.7 punkte, yra neprotingai didelė, juo labiau nėra pagrindo teigti, kad apeliantės ginčijamos palūkanų normos neatitiktis protingumo kriterijui nagrinėjamu atveju yra visiems žinoma aplinkybė (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 punktas), kurios nereikia įrodinėti ir įrodyti proceso įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis.
Sprendžiant šios bylos apeliaciniame procese iškeltą klausimą, būtina akcentuoti, jog apeliantė yra privatus juridinis asmuo, kitaip tariant, verslo subjektas, kuriam tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek sutartiniuose santykiuose yra keliami gana dideli rūpestingumo, apdairumo ir atidumo standartai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pasiūlė Sutarties 3.7 punktą ir jos iniciatyva ši sutartinė nuostata buvo įtraukta į Sutarties turinį, kita vertus, apeliantės direktorius, ką patvirtina Sutarties analizė, be išlygų pasirašė Sutartį, kas sudaro pagrindą teigti, jog apeliantė, būdama lygiaverte ieškovei Sutarties šalimi ir turėdama galimybę derėtis dėl Sutarties sąlygų, inter alia palūkanų normos, besąlygiškai akceptavo aukščiau įvardytą ieškovės pasiūlymą, ir kartu pripažinti, kad ginčijama palūkanų norma – bylos šalių laisvos ir suderintos valios išraiška. Viena vertus, apeliantės direktorius bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, jog, pirma, iki pasirašant Sutartį, nevyko šalių derybos dėl Sutarties sąlygų, antra, jis, iki pasirašydamas Sutartį, neskaitė Sutarties sąlygų ir nežinojo, jog Sutartyje yra nustatyta ginčijama palūkanų norma (b. l. 102), kita vertus, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių įvardytus teiginius ir kartu paneigiančių aukščiau nurodytas aplinkybes, kurias patvirtina Sutarties pasirašymo faktas (Sutarties 7.3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, juridinio asmens vadovui keliami rūpestingumo, apdairumo ir atidumo standartai įpareigoja jį, iki juridinio asmens vardu ir interesais pasirašant tam tikrą sutartį ir prisiimant atitinkamus sutartinius įsipareigojimus, perskaityti ir žinoti sutarties tekstą, todėl, net ir pasitvirtinus aukščiau įvardytiems apeliantės direktoriaus teiginiams, apeliantei vis vien tektų prisiimti neigiamus padarinius, kurie būtų apeliantės direktoriaus nepakankamo rūpestingumo, apdairumo ir atidumo rezultatas.
Sprendžiant, ieškovės reikalaujamų palūkanų dydis yra protingas ar ne, būtina akcentuoti, jog ginčo palūkanos – trunkamojo apeliantės neteisėto neveikimo (prievolės sumokėti ieškovei už įsigytas prekes nevykdymo) rezultatas (b. l. 53). Pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu apeliantė būtų tinkamai vykdžiusi Sutartimi prisiimtas prievoles, ieškovė apskritai nebūtų įgijusi materialinės subjektinės teisės reikalauti kompensuojamųjų palūkanų. Sutarties pažeidimai, į ką pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, trunka pakankamai ilgą laiko tarpą, ieškovė, ką patvirtina bylos faktiniai duomenys (b. l. 49-52), ne vieną kartą ragino apeliantę gera valia vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o apeliantė nereagavo į įvardytus ieškovės raginimus ir nebendradarbiavo su ieškove (viena vertus, apeliantė prieštaravimuose dėl ieškinio ir preliminaraus teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo įvardijo, jog tarp bylos šalių vyko bendradarbiavimas atsiskaitymo ir skolos grąžinimo klausimais (b. l. 75), kita vertus, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių įvardytą teiginį). Bylos faktiniais duomenimis (b. l. 10-14, 39-43) nustatyta, jog apeliantė, pagal 2012 m. gruodžio 7 d., 2012 m. gruodžio 15 d., 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. sausio 15 d. sąskaitas faktūras, kurios, kaip yra nustatyta Sutarties 3.6 punkte, turėjo būti apmokėtos per tris darbo dienas, skaičiuotinas nuo jų gavimo dienos, turėjusi sumokėti ieškovei 26 979,73 Lt, ikiteisminėje šalių santykių stadijoje (iki šios bylos iškėlimo teisme momento) tesumokėjo ieškovei 2 143,29 Lt. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantė, kuri nuo pat šio teisminio proceso pradžios momento neneigė ir neginčijo skolos fakto ir dydžio, teisminio proceso, vykusio pirmosios instancijos teisme, stadijoje tesumokėjo ieškovei 500 Lt (b. l. 100), vadinasi, apeliantės, pripažinusios skolos faktą ir dydį, laikotarpiu nuo pirminio Sutarties pažeidimo momento iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momento įvykdytų prievolių vertė tesudarė 10 (dešimt) procentų bendros pagal Sutartį vykdytinų prievolių vertės. Viena vertus, apeliantės į bylą pateiktų duomenų – 2013 m. birželio 6 d. buhalterinės pažymos (b. l. 79) ir 2013 m. gegužės 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos (b. l. 80) – analizė sudaro pagrindą teigti, jog apeliantės turtinė padėtis yra (buvo) pakankamai sunki (apeliantės nuostoliai, apskaičiuoti laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., sudarė 32 914 Lt), kita vertus, turtinės padėties aspektas netrukdė apeliantei bendradarbiauti su ieškove, siekti konsensuso dėl prievolių vykdymo išdėstymo ir ieškoti būdų, kaip operatyviau įvykdyti Sutartimi prisiimtas pinigines prievoles. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu nustatytų ir aukščiau įvardytų faktinių aplinkybių analize, apeliantė laikotarpiu nuo pirminio Sutarties pažeidimo momento iki pat skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momento nebuvo tokia rūpestinga, apdairi ir atidi, kokia galėjo ir turėjo būti, ir elgėsi ne taip, kaip analogiškoje faktinėje situacijoje būtų elgęsis vidutiniškai rūpestingas, apdairus ir atidus verslo subjektas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes ir išdėstytus aspektus, pritaria pirmosios instancijos teismui ir konstatuoja, jog ad hoc nėra teisinio pagrindo ignoruoti ir paneigti šalių valią ir susitarimą dėl kompensuojamųjų palūkanų normos, kartu pripažindama, jog nėra pagrindo teigti, kad apeliantės ginčijama palūkanų norma ir drauge ieškovės reikalaujamos kompensuojamosios palūkanos yra neprotingai didelės ir prieštarauja sąžiningumo bei protingumo kriterijams.
Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylos dalį pagal ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo.
Dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo
Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į abiejų šalių turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, išdėstyti sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog teismo procesinio sprendimo įvykdymo išdėstymas – išimtinė (išskirtinė) procesinė priemonė, kuri gali būti taikoma tik tais procesiniais atvejais, kai, pirma, konkretaus teismo procesinio sprendimo visa apimtimi įvykdymas iš esmės pablogintų asmens, turinčio atsakyti pagal teismo procesinį sprendimą, turtinę padėtį, antra, tuo momentu, kai ex lege gali būti pradedamas teismo procesinio sprendimo vykdymas (Civilinio proceso kodekso 281 straipsnis, 588 straipsnio 1 dalis), yra susidariusios išskirtinės (labai nepalankios) aplinkybės, kliudančios asmeniui, turinčiam atsakyti pagal konkretų teismo procesinį sprendimą, bendrąja procesine tvarka (į)vykdyti teismo procesinį sprendimą.
Apeliantė prie pareikšto skundo pridėjo įrodymus – apeliantės 2013 m. spalio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, 2013 m. spalio 31 d. buhalterinę pažymą ir 2013 m. lapkričio 18 d. pelno ataskaitą, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme.
Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Apeliantės teikiami rašytiniai dokumentai buvo parengti vėliau, negu buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, vadinasi, šie dokumentai ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Aukščiau nurodyti įrodymai, bylojantys apie apeliantės finansinius rodiklius bei šių rodiklių dinamiką ir kartu apeliantės turtinę padėtį, yra reikšmingi sprendžiant, yra ar ne pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą ir pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas atsisakė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą (pažymėtina, jog apeliantė iš esmės analogiškus įrodymus (pasak apeliantės, ji bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teikė įrodymus, bylojančius apie finansinius rodiklius, buvusius 2013 metų sausio – rugsėjo mėnesiais) teikė pirmosios instancijos teisme, bet teismas, ką patvirtina teismo posėdžio, vykusio 2013 m. spalio 3 d., protokolas (b. l. 101-103), atsisakė priimti apeliantės teiktus įrodymus), todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą priimti apeliantės teikiamus įrodymus.
Apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentų – 2013 m. gegužės 31 d. ir 2013 m. spalio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitų (b. l. 80, 121) – analizė sudaro pagrindą teigti, jog apeliantės finansiniai rodikliai yra (buvo) neigiami, apeliantės vykdoma ūkinė komercinė veikla yra (buvo) nuostolinga (kaip jau buvo aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, apeliantės nuostoliai, apskaičiuoti laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., sudarė 32 914 Lt, o, ką patvirtina apeliantės 2013 m. spalio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita, apeliantės nuostoliai, apskaičiuoti laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 30 d., sudarė 40 059 Lt), kita vertus, apeliantės 2013 m. lapkričio 18 d. pelno ataskaita (b. l. 122) byloja, jog apeliantės finansiniams rodikliams būdingi svyravimai (apeliantės veikla 2013 metų sausio, birželio, liepos ir rugsėjo mėnesiais buvo pelninga, o 2013 metų vasario – gegužės, rugpjūčio ir spalio mėnesiais – nuostolinga). Apeliantės 2013 m. birželio 6 d. buhalterinė pažyma (b. l. 79) ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, jog apeliantė turi kreditorinių įsipareigojimų ne tik ieškovei, bet ir tretiesiems asmenims. Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu nustatytų ir įvardytų faktinių aplinkybių analize, apeliantės turtinė padėtis yra gana sunki, o teismo sprendimo, pagal kurį apeliantė turi sumokėti ieškovei bent jau 39 337,50 Lt, visa apimtimi (į)vykdymas iš esmės apsunkintų ūkinės komercinės veiklos vykdymą (tikėtina, jog apeliantė neturėtų galimybės visa apimtimi įvykdyti teismo sprendimą, todėl, pradėjus priverstinio teismo sprendimo vykdymo procesą, išieškojimas būtų nukreiptas į apeliantės nuosavybės teise valdomas transporto priemones, kurios yra neatskiriama apeliantės vykdomos ūkinės komercinės veiklos dalis) ir pablogintų apeliantės turtinę padėtį.
Kita vertus, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, sprendžiant teismo procesinio sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, būtina atsižvelgti ir į kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę, patvirtintą konkrečiu teismo procesiniu sprendimu, interesus.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminis ieškovės, kaip apeliantės kreditorės, interesas – kuo operatyviau bei ekonomiškiau ir kuo paprastesnėmis priemonėmis gauti visų materialinių subjektinių reikalavimų, patvirtintų teismo sprendimu, patenkinimą. Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apeliantės turtinė padėtis yra gana sunki, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kyla pagrįsta abejonė, ar, teismo sprendimą vykdant bendrąja procesine tvarka, bus užtikrintas aukščiau įvardytas ieškovės interesas. Viena vertus, sutiktina su ieškove, jog, teismo sprendimo įvykdymą išdėsčius taip, kaip bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė ir šios bylos apeliaciniame procese prašo apeliantė, būtų pernelyg suabsoliutinti apeliantės interesai ir iškreipta šalių interesų pusiausvyra, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėsčius teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš apeliantės priteista skola ir palūkanos, įvykdymą 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant apeliantę per 12 (dvylika) mėnesių nuo šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos, mokant lygiomis dalimis kas mėnesį ir ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio 15 (penkioliktąją) dieną, įvykdyti įvardytą teismo sprendimo dalį, nebus iš esmės pažeisti ieškovės interesai ir kartu bus užtikrinta abiejų bylos šalių interesų pusiausvyra.
Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, yra ar ne pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, netinkamai vertino bylos faktinius duomenis, netinkamai kvalifikavo įvardyto procesinio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir neteisingai išsprendė šį procesinį klausimą, kita vertus, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylos dalį pagal ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytu būdu išdėstant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš apeliantės priteistos skola ir palūkanos, įvykdymą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apeliantės skunde.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šios bylos apeliaciniame procese
Sprendžiamo procesinio klausimo kontekste būtina pažymėti, jog apeliantė materialiuoju teisiniu atžvilgiu pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliantė neįgijo, o ieškovė įgijo, procesinę teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Ieškovės pateikti įrodymai (b. l. 135-136) patvirtina, jog ji šios bylos apeliaciniame procese patyrė 2 299 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos suteikimu.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 2 punkte numatyta, jog, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti inter alia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio (atlyginimo) dydis – 1,5 minimaliosios mėnesinės algos, pagal Rekomendacijų 8.15 punktą už atskirojo skundo ar kito dokumento, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio (atlyginimo) dydis – 0,5 minimaliosios mėnesinės algos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tuos aspektus, jog, pirma, ką patvirtina bylos medžiaga (b. l. 127-128, 131-135), teisinės pagalbos ieškovei teikimas pasireiškė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, antra, ši apeliacinė byla yra nesudėtinga, trečia, šios bylos apeliaciniame procese nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai ir aukščiau įvardytų procesinių dokumentų parengimui nereikėjo specialių žinių, ketvirta, advokatas Mindaugas Badaras atstovavo ieškovei ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.11 ir 8.15 punktuose nustatytus rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčių (atlyginimų) dydžius, konstatuoja esant pagrindą priteisti ieškovei iš apeliantės 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos ieškovei suteikimu, atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi (b. l. 124) buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas, todėl, apeliantei materialiniu teisiniu atžvilgiu pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistinas 429 Lt žyminis mokestis.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstini aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimai (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r ė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.
Išdėstyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalies, kuria uždarajai akcinei bendrovei ScanOil LT iš uždarosios akcinės bendrovės „Jotvitas“ priteista 24 336,44 Lt skola ir 15 001,06 Lt palūkanos, įvykdymą 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant uždarąją akcinę bendrovę „Jotvitas“ įvardytą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalį įvykdyti per 12 (dvylika) mėnesių nuo šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos, tai yra nuo 2014 m. gegužės 20 d., mokant uždarajai akcinei bendrovei ScanOil LT ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio 15 (penkioliktąją) dieną po 3 278,13 Lt, kartu nurodant, jog uždaroji akcinė bendrovė „Jotvitas“ turi teisę didesnėmis dalimis ir trumpesniu terminu įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kurios įvykdymas yra išdėstytas šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei ScanOil LT iš uždarosios akcinės bendrovės „Jotvitas“ 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylos apeliaciniame procese, atlyginimą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Jotvitas“ į valstybės biudžetą 429 Lt žyminį mokestį.
Kolegijos pirmininkas Vytautas Zelianka
Kolegijos teisėjos Neringa Švedienė
Ona Gasiulytė