Administracinė byla Nr. eA-2049-463/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02673-2023-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugpjūčio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos pilietis D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. vasario 16 d. sprendimą Nr. 23S17279 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje;
1.2. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje;
1.3. panaikinti atsakovo 2023 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 23S17699 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2028 m. vasario 16 d., įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos Konfederacija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Islandija (ilgasis (oficialusis) pavadinimas iki 2023 m. birželio 29 d. – Islandijos Respublika)), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d.;
1.4. nepanaikinus Sprendimo Nr. 2, įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno valstybes terminų klausimą.
2. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 yra neteisėti, nes atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2022 m. sausio 24 d. sudarė darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Davero Logistics“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Kleina“), dirbo tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 17 d. iki 2023 m. vasario 6 d. pareiškėjas turėjo vizą, leidžiančią dirbti Lietuvos Respublikoje. Pasibaigus vizos galiojimui ir atsakovui atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbdavys nutraukė darbo sutartį su pareiškėju. Taigi, pareiškėjas neteko gerai apmokamo darbo, tačiau atsakovas neatsižvelgė į tokią galimybę, priimdamas Sprendimą Nr. 1. Ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti nepaisant to, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas, dirbdamas Lietuvos Respublikos įmonėje, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar vykdė veiklą, keliančią grėsmę valstybės saugumui.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime Nr. 1 yra minima Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2023 m. vasario 6 d. išvada Nr. 18-1444, o Sprendime Nr. 2 – VSD 2023 m. vasario 1 d. raštas Nr. 18-1287. Šiuose VSD raštuose yra tik daug abstraktaus pobūdžio pasisakymų apie Baltarusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, karą Ukrainoje ir neabejotinai neigiamus jo padarinius. Tačiau nei minėtuose VSD raštuose, nei ginčijamuose Departamento sprendimuose nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjas atliko (arba bent rengėsi ar kėsinosi atlikti) kokias nors konkrečias veiklas, kurias būtų galima vertinti kaip keliančias akivaizdžią ir realią grėsmę Lietuvos valstybei.
4. Pareiškėjas tvirtino, jog vienintelis jo „nusikaltimas“ buvo tarnyba pataisos įstaigoje (ne kariuomenėje ar saugumo tarnyboje), iš kurios pareiškėjas buvo atleistas 2022 m. vasario 18 d. Pareiškėjo tarnybos kontraktas buvo nutrauktas dėl to, kad pareiškėjas išreiškė nenorą toliau tarnauti Baltarusijos režimui ir apsisprendė tolesnį gyvenimą sieti su Lietuva. Jeigu pareiškėjas būtų buvęs lojalus Baltarusijos valdžiai, jis būtų toliau tarnavęs Baltarusijos režimui ir užsitarnavęs pareigūno pensiją, o ne būtų atvykęs dirbti Lietuvos įmonėje tolimųjų reisų vairuotoju.
5. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2 priėmė formaliai, neįsigilinęs į konkrečias faktines aplinkybes, ir tokiu būdu nepagrįstai užkirto kelią pareiškėjui dirbti Lietuvos Respublikoje ir mokėti mokesčius Lietuvos valstybei. Be to, pareiškėjas manė, jog atsakovo parinkti draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje bei Šengeno teritorijoje terminai yra akivaizdžiai per ilgi, neproporcingi, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės yra tik hipotetinės.
6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas, pasikreipdamas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, klausimyne nurodė, jog jis 2009–2022 metais dirbo Baltarusijos Respublikos pataisos kolonijoje, buvo būrio vadas. Atsakovas, priimdamas Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2, vadovavosi VSD pateiktu vertinimu (kuriuo neturėjo pagrindo nesivadovauti), kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas taip pat įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius: nustatyta, kad pareiškėjas anksčiau turėjo Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizą ir nacionalinę vizą, jis nuo 2022 m. vasario 17 d. dirba UAB „Davero Logistics“, tačiau darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpis nelaikytinas ilgalaikio pobūdžio ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nenustatyta. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 (įskaitant nustatytus draudimo atvykti ir gyventi terminus) laikytini teisėtais ir pagrįstais.
8. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais, kad išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra pagrįsta. Atsakovo nuomone, ta aplinkybė, jog pareiškėjas dirbo pataisos įstaigoje, o ne kariuomenėje ar saugumo tarnyboje, neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi pataisos įstaigose gali dirbti tik atrinkti ir lojalūs valdžiai asmenys. Pareiškėjo praeityje dirbtas darbas (daugiau nei 10 m.) Baltarusijos valstybės struktūroje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo pateiktas dokumentas rodo, jog jis išėjo iš tarnybos ne savo noru, o buvo atleistas. Tai, kad pareiškėjas dar iki atleidimo iš tarnybos pataisos įstaigoje buvo susiradęs darbą Lietuvoje, nepaneigia jo tarnybos fakto, taip pat to, kad pareiškėjas, dirbdamas pataisos įstaigoje, privalėjo būti lojalus tos valstybės institucijoms ir vykdomai politikai. Vadovaujantis teismų praktika, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodytas, ir pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo pozicija, lojalumas Baltarusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas akcentavo, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių (įskaitant Lietuvos Respubliką) nacionaliniam saugumui, todėl negalima leisti, kad išduodant leidimus laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė minėtų valstybių režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims įsikurti Lietuvoje, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų neatitinkančioms veikoms vykdyti (šiuo aspektu atsakovas plačiau apžvelgė Nacionalinio saugumo strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, ir Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“). Atsakovas teigė, kad Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės juose aptartos pakankamai aiškiai, nustatytas juridinių faktų visetas, faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami administraciniai sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
10. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 yra priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, ir priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos pataisos kolonijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip asmuo, kuris yra lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai. Trečiasis suinteresuotas asmuo, remdamasis savo parengtose 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, kad surinkta informacija leidžia teigti, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prie Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Lietuva neturi kokiais nors teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nelaikytina, jog pareiškėjo teisės ir laisvės buvo nepagrįstai suvaržytos ginčijamais administraciniais sprendimais.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. K. skundą.
12. Teismas nustatė, kad:
12.1. Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2022 m. vasario 16 d. tarnavo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų struktūroje. Pareiškėjas buvo atleistas iš pataisos kolonijos (duomenys neskelbtini) būrio viršininko pareigų dėl nusižengimo, dėl kurio tarnybos kontraktas gali būti nutrauktas prieš laiką arba pasibaigti jo galiojimas.
12.2. Lietuvos Respublika buvo išdavusi pareiškėjui Šengeno vizą, galiojusią nuo 2020 m. kovo 8 d. iki 2020 m. birželio 7 d., ir nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. vasario 17 d. iki 2023 m. vasario 6 d. ir išduotą dėl darbo santykių.
12.3. Pareiškėjas 2022 m. sausio 24 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Davero Logistics“, kurioje 2022 m. vasario 17 d. pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas, atstovaujamas savo darbdavio, 2022 m. spalio 19 d. pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti, kadangi pareiškėjas ketina dirbti UAB „Davero Logistics“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
12.4. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 25 d. atvyko į Departamentą ir pateikė prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis.
12.5. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10.31 punktu, 2022 m. gruodžio 21 d. per MIGRIS komunikaciją paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus papildomai informacijai gauti. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. per MIGRIS komunikaciją atsiuntė užpildytą klausimyną. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)), nurodė, kad 2009–2022 metais dirbo Baltarusijos Respublikos pataisos kolonijoje, buvo būrio vadas.
12.6. VSD, atsakydamas į Departamento paklausimą, 2023 m. vasario 6 d. rašte Nr. 18-1444 pateiktoje išvadoje nurodė, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos pataisos kolonijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgęs į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
12.7. Departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. vasario 16 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
12.8. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. vasario 17 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos Konfederacija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
13. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų išaiškinimus, susijusius su valstybės saugumo svarba, galimos grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir kt., pažymėjo, jog Departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra institucija, įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, susijusias su jam nepalankiu Sprendimu Nr. 1, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai tokio sprendimo priėmimo aspektai, tiek jo turinys. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadas.
14. Teismas akcentavo, jog Departamentas vadovavosi VSD 2023 m. vasario 6 d. rašte Nr. 18-1444 pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, dirbusį Baltarusijos pataisos kolonijoje, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, išvados, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pagrindas – pareiškėjo praeityje buvusi ilgalaikė (12 metų) tarnyba Baltarusijos vidaus reikalų struktūroje (pataisos kolonijoje (duomenys neskelbtini)), lemianti visišką paklusnumą režimui ir objektyviai patvirtinanti pareiškėjo lojalumą nedraugiškai Lietuvai Baltarusijos Respublikai bei sudaranti grėsmę būti išnaudotam Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui, o tai laikytina grėsme valstybės saugumui.
15. Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą Nr. 1, nes minėtame VSD rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją ir VSD atliktą vertinimą, sutiko su atsakovo pozicija, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021, nurodė, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodė, nuo 2022 m. vasario mėnesio paliko tarnybą Baltarusijos vidaus reikalų struktūroje jam išreiškus nenorą toliau tarnauti Baltarusijos režimui, o darbdavio UAB „Davero Logistics“ yra vertinamas kaip patikimas ir sąžiningas darbuotojas, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl jo ryšių su nurodytąja ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
16. Teismas atkreipė dėmesį į Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos režimų keliamas grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, kaip jos apibrėžtos, atitinkamai, Nacionalinio saugumo strategijos 16 ir 14 straipsniuose, bei į visuotinai žinomas aplinkybes, jog Rusija yra priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą ir yra pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui ir kt.
17. Teismas pažymėjo, kad, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus anksčiau aptartos visuotinai žinomos informacijos kontekste, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis išėjo iš tarnybos savo iniciatyva dėl nenoro tęsti tarnybą Baltarusijos režimui, neturėdamas reikalingo stažo ir amžiaus teisei į pareigūno pensiją įgyti, tačiau pareiškėjo pateiktoje Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bausmių vykdymo departamento Vitebsko srities valdybos pataisos įstaigos (duomenys neskelbtini) 2022 m. vasario 18 d. pažymoje, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl nusižengimo, dėl kurio tarnybos kontraktas gali būti nutrauktas prieš laiką arba pasibaigti jo galiojimas. Teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis), o toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę dėl galbūt keliamos grėsmės valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tiek VSD surinkti, tiek byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti šios valstybės valdžią, todėl išvada apie pareiškėjo galimus ryšius su atitinkamomis jos tarnybomis laikytina pagrįsta.
18. Teismas akcentavo, jog tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduota viza, kad nėra duomenų apie jo padarytus teisės pažeidimus bei kad jis yra gerai charakterizuojamas darbdavio, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti Sprendimo Nr. 1 neproporcingumą. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjui teisėtai buvo išduota viza, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam negali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi joje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
19. Teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. 1, nes atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinęs visas faktines aplinkybes. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendimo Nr. 1 turiniu, nedaro jo nemotyvuotu, neteisėtu ar negaliojančiu. Atmetus skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. 1, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
20. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, įvertino tiek VSD nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, tiek pareiškėjo ryšius (jų nebuvimą) su Lietuvos Respublika ir nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. nustatė trumpesnį terminą nei galima nustatyti asmeniui, keliančiam grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam šeiminių ryšių Lietuvoje. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises, ir abejoti parinkto 5 metų termino teisingumu ar proporcingumu. Be to, kadangi pareiškėjui pagrįstai pritaikytas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, pagrįstai nusprendė pateikti pareiškėjo duomenis iš Nacionalinio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai. Byloje nepateikta įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 3 metų termino teisingumu ar proporcingumu. Teismas taip pat nenustatė savarankiškų pagrindų panaikinti Sprendimą Nr. 2. Taigi, skundo reikalavimas panaikinti Sprendimą Nr. 2 yra atmestinas; atitinkamai, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Departamentą iš naujo svarstyti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno valstybes terminų klausimą.
21. Teismas nusprendė, kad Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas yra atmestinas. Netenkinus skundo, buvo atmestas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
22. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; netenkinus pirmojo prašymo, išspręsti klausimą iš esmės ir tenkinti pareiškėjo skundą; taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
23. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevisiškai įsigilino į esmines bylos aplinkybes, tokiu būdu pažeisdamas visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo principą, ir netinkamai taikė nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, neatsižvelgė į 2023 m. balandžio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas pakartoja savo poziciją, kad, priimant ginčijamus sprendimus, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo kontraktas su pataisos įstaiga buvo nutrauktas jo iniciatyva, t. y. jam išreiškus nenorą toliau tarnauti Baltarusijos režimui ir apsisprendus tolesnį gyvenimą sieti su Lietuva. Pareiškėjas, pildydamas atsakovo pateiktą anketą, išreiškė pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms dėl karo Ukrainoje, o ne lojalumą Baltarusijos Respublikos režimui. Byloje nėra objektyvų duomenų, kad pareiškėjas, gyvendamas ir dirbdamas Baltarusijoje ar dirbdamas Lietuvos įmonėje, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar vykdė veiklą, keliančią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nepaisant to, teismas pritarė atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išvadai apie pareiškėjo keliamas grėsmes, kuri yra pagrįsta tik deklaratyviais teiginiais. Trečiasis suinteresuotas asmuo buvo nurodęs, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į valstybės režimui priešiškas valstybes, tačiau nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių būtent pareiškėjo galimo verbavimo faktą arba buvimą priešiškos Lietuvai valstybės agentu. Pareiškėjas tvirtina, jog jis patiria suvaržymus vien dėl to, kad anksčiau tarnavo priešiškos Lietuvai valstybės vidaus reikalų (ne karinėje ar saugumo) struktūroje, iš kurios buvo pašalintas už nelojalumą, ir nėra jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo galbūt keliamas grėsmes Lietuvai, todėl teismas turėjo tinkamai reaguoti į nacionalinio saugumo koncepcijos panaudojimo be racionalaus pagrindo atvejį ir tenkinti pareiškėjo skundą. Be to, pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius sprendimus, neatliko jokių savarankiškų veiksmų, siekdamas nustatyti pareiškėjo galbūt keliamas grėsmes, o tik perrašė VSD pateiktą informaciją, o teismo pozicija, kad atsakovas, gavęs informacijos iš VSD apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti jam leidimą laikinai gyventi, yra nesuderinama su naujausia teismų praktika (akcentuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-9691-872/2023). Pareiškėjas taip pat mano, kad, ginčijamuose sprendimuose įvardijant jį kaip galintį kelti grėsmę asmenį, nesant tam faktinio pagrindo, yra pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.
24. Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvu, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo išduota viza, nereiškia, jog jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam bus išduotas ir leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais, ir mano, kad asmuo, sudaręs neterminuotą darbo sutartį su darbdaviu Lietuvoje, pagrįstai tikisi įsitvirtinti Lietuvoje ir, suėjus nustatytam terminui, gauti leidimą laikinai gyventi. Pažymėta, kad šiuo atveju pareiškėjas neteko galimybės dirbti ne tik Lietuvoje, bet ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje. Pareiškėjas, būdamas atleistas iš tarnybos už nelojalumą Baltarusijos Respublikai, kilmės valstybėje patiria sunkumų įsidarbinti, o dėl priimtų ginčijamų sprendimų jis tapo „atstumtuoju“ abiejose valstybėse. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymą Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi priėmimas nebuvo sustabdytas, tokiu būdu pripažįstant šios valstybės piliečius mažiau pavojingais nei Rusijos Federacijos piliečiai. Priimant pastarąjį įstatymą, buvo įvertintas ir ekonominis aspektas: didelę dalį statybų, tolimųjų krovinių pervežimo sektoriaus darbuotojų sudaro Baltarusijos Respublikos piliečiai. Teismas turėjo atsižvelgti į švelnėjančią Lietuvos Respublikos poziciją dėl Baltarusijos Respublikos piliečių ir įvertinti pareiškėjo teikiamą ekonominę naudą.
25. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
26. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Atsakovas teigia, kad nepaisant to, jog Baltarusijos Respublikos politika buvo įvardijama kaip agresyvi nuo 2021 metų priimtuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose, negalima pripažinti, kad tarnyba Baltarusijos įstaigose iki tol nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė, o tokiai veiklai vykdyti gali būti panaudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos vykdomai agresyviai politikai. Nagrinėjamu atveju įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, todėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir teigia, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes, o pareiškėjo dėstoma pozicija vertintina kaip paviršutiniška. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tarnyba valdžios struktūrose per se (savaime) suponuoja tai, kad asmuo yra lojalus režimui ir, pasikeitus situacijai, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos karinės agresijos atveju (atsižvelgiant į tai, kad Baltarusijos Respublika yra Rusijos Federacijos sąjungininkė), gali būti išnaudotas specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms: platinti propagandą ir dezinformaciją, vykdyti diversijas prieš strateginius ir karinius infrastruktūros objektus. Šiuo atveju vien faktas, kad pareiškėjas nebedirba Baltarusijos Respublikos pataisos kolonijoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl jo ryšių su šia ir kitomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis yra išnykusi. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjo argumentai, jog Baltarusijos piliečių prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi priėmimas nebuvo sustabdytas, nepaneigia Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, kuri yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte bei akcentuota Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi joje, jei tai neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų. Aplinkybė, jog pareiškėjas buvo sudaręs neterminuotą darbo sutartį su Lietuvos įmone, nesudarė jam teisėto lūkesčio, kad jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatyme įtvirtintais pagrindais.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtina, kad pareiškėjo prašymas jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nemotyvuotas. Visi įrodymai, aplinkybės, paaiškinimai byloje buvo teikiami raštu, todėl byla pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2023 m. vasario 16 d. sprendimo Nr. 23S17279, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. y. Sprendimo Nr. 1), ir 2023 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 23S17699, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2028 m. vasario 16 d., įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d. (t. y. Sprendimo Nr. 2), teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei, netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 2, iš naujo svarstyti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno valstybes terminų klausimą.
31. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
33. Šiuo atveju pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde prašė nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka ir, atsakovui nurodžius, kad jis neprieštarauja, jog byla būtų nagrinėjama tokia tvarka, byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia jokių tokio prašymo motyvų, taigi, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateiktas motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, ir nėra duomenų apie kliūtis pareiškėjui teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
35. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
36. Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai yra išvardyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Tačiau nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, šios sąvokos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3694-492/2019).
38. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).
39. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis)
40. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.
41. Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte nurodyta, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.
42. Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, vadovavosi 2023 m. vasario 6 d. gautame VSD rašte (išvadoje) Nr. 18-1444 pateiktu vertinimu, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis VSD vertinimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjas 2009–2022 metais dirbo Baltarusijos Respublikos pataisos kolonijoje (buvo būrio vadas), o dirbdamas šioje įstaigoje, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Sprendime Nr. 1 pažymėta, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, įskaitant Lietuvą, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė, tokiai veiklai vykdyti gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, pritariantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai.
43. Atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, vadovavosi 2023 m. vasario 1 d. gautu VSD raštu Nr. 18-1287, kuriame taip pat nurodyta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nes jis, dirbdamas Baltarusijos Respublikos pataisos kolonijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti Baltarusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pastarasis ginčijamas administracinis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant taip pat į priimtą Sprendimą Nr. 1.
44. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ta aplinkybė, jog jis dirbo Baltarusijos Respublikos pataisos įstaigoje (ne kariuomenėje ar saugumo tarnyboje), savaime nepatvirtina jo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo tarnybos minėtoje pataisos įstaigoje kontraktas buvo nutrauktas dėl to, kad pareiškėjas išreiškė nenorą toliau tarnauti Baltarusijos režimui ir apsisprendė tolesnį gyvenimą sieti su Lietuva. Jeigu pareiškėjas būtų buvęs lojalus Baltarusijos valdžiai, jis būtų toliau tarnavęs Baltarusijos režimui ir užsitarnavęs pareigūno pensiją, o ne būtų atvykęs dirbti Lietuvos įmonėje tolimųjų reisų vairuotoju.
45. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, jog Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimą Nr. 1, o vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis teigė, nuo 2022 m. vasario mėnesio paliko tarnybą Baltarusijos vidaus reikalų struktūroje jam išreiškus nenorą toliau tarnauti Baltarusijos režimui, ir jis darbdavio UAB „Davero Logistics“ yra vertinamas kaip patikimas ir sąžiningas darbuotojas, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Nors pareiškėjas teigė, kad jis išėjo iš tarnybos savo iniciatyva dėl nenoro tęsti tarnybą Baltarusijos režimui, neturėdamas reikalingo stažo ir amžiaus teisei į pareigūno pensiją įgyti, tačiau pareiškėjo pateiktoje 2022 m. vasario 18 d. (duomenys neskelbtini) pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl nusižengimo, dėl kurio tarnybos kontraktas gali būti nutrauktas prieš laiką arba pasibaigti jo galiojimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis), ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę dėl galbūt jo keliamos grėsmės valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be to, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, tinkamai įvertino tiek VSD nurodytą uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, tiek pareiškėjo ryšius (jų nebuvimą) su Lietuvos Respublika, ir nėra pagrindo abejoti atsakovo parinktų terminų teisingumu ar proporcingumu.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina jo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais dėl Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2 teisėtumo. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
47. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pareiškėjo įsitikinimu, kad teismas visapusiškai neišnagrinėjo jo argumentų. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius pareiškėjo argumentus, t. y. argumentus apie jo tarnybos pabaigos Baltarusijos Respublikos pataisos įstaigoje aplinkybes (pastebėtina, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, kad jo tarnybos kontraktas buvo nutrauktas būtent dėl jo nelojalumo Baltarusijos Respublikai). Pareiškėjo teiginiai apeliaciniame skunde, kad teismas taip pat turėjo atsižvelgti į švelnėjančią Lietuvos Respublikos poziciją dėl Baltarusijos Respublikos piliečių ir įvertinti pareiškėjo teikiamą ekonominę naudą, yra atmestini, kadangi, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto ir naujus argumentus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pavyzdžiui, pareiškėjas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Ribojamų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo nuostatomis, iš kurių matyti, kad Lietuvos Respublikos institucijos Baltarusijos Respublikos piliečius laiko „mažiau pavojingais“ nei Rusijos Federacijos piliečiai. Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, kad šioje byloje yra vertinama individuali pareiškėjo situacija, o pareiškėjui nepalankūs administraciniai sprendimai nebuvo priimti vadovaujantis minėto įstatymo normomis, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime neaiškino ir netaikė šio teisės akto nuostatų, nelaikytina skundžiamo teismo sprendimo trūkumu.
49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat iškelia klausimą dėl jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, tvirtindamas, kad administracinis sprendimas, įvardijantis pareiškėją kaip galintį kelti grėsmę, nesant tam faktinio pagrindo, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2 pareiškėjui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Kaip minėta, sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas. Šiuo atveju aptarta VSD nurodyta informacija nėra spėjimai ir įtarimai, ji yra paremta nustatytais faktais apie Baltarusijos Respublikos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis, o pareiškėjas neginčija šios informacijos ir nepateikia jokių argumentų, kurie galėtų kelti abejonių dėl VSD nurodytos informacijos patikimumo, išsamumo ar aktualumo. Taigi, Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 padarytos išvados apie pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui yra pakankamai pagrįstos objektyviais duomenimis, o ta aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos jo pageidaujamos teisės (t. y. teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), nors nebuvo konstatuoti jokie konkretūs pareiškėjo neteisėti veiksmai, nekeičia situacijos vertinimo ir nepažeidžia jo nekaltumo prezumpcijos.
50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys