Administracinė byla Nr. A-1191-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00444-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8, 15–16), kurį vėliau patikslino (b. l. 63), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, šią turtinę teisę į priteistą sumą perleidžiant jo dukrai Neregių draugijos narei I. G.. Pareiškėjas paaiškino, jog Alytaus PN drausminė komisija 2014 m. sausio 7 d. už vidaus taisyklių pažeidimą jam skyrė drausminę nuobaudą – patalpinimą į baudos izoliatorių 15-ai parų. Kadangi pareiškėjas yra nerūkantis, prieš jį patalpinant į baudos izoliatorių, jis pataisos namų administracijai pateikė prašymą leisti nuobaudą atlikti su nerūkančiais nuteistaisiais. Pareiškėjas tai, kad yra nerūkantis ir nori būti patalpintas į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis, savo ranka įrašė kameros kortelėje. Tačiau pataisos namų pareigūnai iš tokio prašymo išsityčiojo ir pareiškėją patalpino į kamerą kartu su rūkančiais nuteistaisiais, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti užterštu oru, jam skaudėjo galvą, jis negalėjo normaliai išsimiegoti, jautėsi pažemintas, atsirado emocinė depresija, buvo pažeista jo teisė į orumą. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatos įtvirtina draudimą rūkyti bendrose gyvenamosiose patalpose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat numato juridinio asmens pareigą užtikrinti, kad darbuotojai, aptarnaujami klientai ar lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, turi būti iškabinti įspėjami užrašai ar ženklai. Atitinkamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji vieta, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi pareiškėjas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Alytaus PN administracija, nevykdydama minėtų teisės aktų reikalavimų, pažeidė jo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat konstitucinę teisę į orumą. Pareiškėjas kartu pateikė prašymą priteisti iš atsakovo, atstovaujamo Alytaus PN, 20 Lt už patirtas pašto išlaidas, kadangi jis rašė laiškus Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir teismui, t. y. patyrė išlaidas vokams, pašto ženklams, rašomajam popieriui bei rašymo priemonėms (b. l. 48).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–21, 23–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN nurodė, jog įstaigoje rūkančių asmenų apskaita nevedama, o pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, todėl nuteistieji jose ir nerūko. Pažymėjo, kad Alytaus PN vieta rūkymui įrengta kiemuose. Kadangi nuteistieji laikomi ne kamerose, o bendrabučio tipo nerakinamuose miegamuosiuose, jie bet kuriuo metu gali išeiti parūkyti į nustatytą vietą rūkymui. Tuo tarpu nuteistųjų rūkymą uždarojoje zonoje bei bendro naudojimo patalpose numato Alytaus PN direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 1-275 „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose“, kuriuo yra paskirtos kameros nerūkantiems asmenims uždarojoje zonoje. Kartu akcentavo, jog uždarosios zonos kamerose tualetas atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų mūrine siena su durimis ir jame įrengta visą parą veikianti ištraukiamoji ventiliacija. Be to, Alytaus PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, taip pat nedetalizavo jam neva padarytos neturtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, manė, jog pareiškėjas neįrodė Alytaus PN pareigūnų veiksmų neteisėtumo, todėl nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo faktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 68–70) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Alytaus PN būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis, o skunde teismui iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – laikymą baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais asmenimis. Tai įvertinęs, Kalėjimų departamentas manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas su skundu dėl jo laikymo baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais asmenimis į Kalėjimų departamentą kreipėsi tik 2014 m. vasario 17 d. Išnagrinėjus su minėtu pareiškėjo skundu susijusią dokumentinę medžiagą, nustatyta, kad 2014 m. sausio 7 d. pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15-ai parų. Tačiau pareiškėjas pataisos namų administracijos neinformavo, kad yra nerūkantis, taip pat su prašymu perkelti jį į kitą kamerą ar su skundu, jog kiti asmenys kameroje nesilaiko Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo, į įstaigos administraciją, būdamas baudos izoliatoriuje, nesikreipė, nors tokią teisę turėjo. Taigi, Kalėjimų departamentas manė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta faktinių aplinkybių ir duomenų, įrodančių, jog Alytaus PN pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises. Be to, pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis nenustato privalomo ar papildomo kriterijaus atskirai laikyti rūkančius asmenis nuo nerūkančių. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepateikė įrodymų, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė bei kaip buvo apskaičiuotas, todėl manė, kad jis į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 108–112) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 800 Lt (231,70 Eur) neturtinės žalos atlyginimą ir 3,45 Lt (1 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Alytaus PN direktoriaus 2014 m. sausio 7 d. nutarimu Nr. 49-61 pareiškėjui už Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą buvo paskirta nuobauda – uždarymas 15-ai parų į baudos izoliatorių. Šiame kontekste pažymėjo, jog pareiškėjas jam paskirtos nuobaudos nagrinėjamoje byloje neginčija, tačiau mano, kad dėl laikymo netinkamomis sąlygomis baudos izoliatoriuje jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis vertina 3 000 Lt. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, jog 2013 m. rugpjūčio 20 d. buvo priimtas Alytaus PN direktoriaus įsakymas „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose“ Nr. 1-275, kurio 1.2 punkte nurodyta, skirstant nuteistuosius į kameras uždarojoje zonoje, atsižvelgti į nuteistojo rašytinį pageidavimą skirti į nerūkančiųjų kamerą, be to, tame pačiame punkte numatyta, jog nuteistojo pageidavimas įforminamas nuteistojo kratos protokole. Minėto įsakymo 1.3 punktas numato, jog nerūkantys nuteistieji laikomi uždarosios zonos kamerose Nr. 9, 31, 10. Atitinkamai 2014 m. sausio 7 d. Alytaus PN nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 239 pareiškėjas nurodė, jog sutinka būti nerūkančių kameroje, tačiau nuobaudą atlikti 2014 m. sausio 7 d. jis buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2. Pareiškėjui atsisakius atlikti nuobaudą minėtoje kameroje, jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 1. Tuo tarpu, kaip pareiškėjas nurodė teismo posėdžio metu, jam atsisakius būti kameroje Nr. 1, jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 15, kurioje su rūkančiais asmenimis išbuvo likusias 13 parų. Teismas kartu akcentavo, jog aplinkybę, kad pareiškėjas baudos izoliatoriuje buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais, patvirtino ir atsakovo atstovas 2014 m. rugsėjo 1 d. vykusio teismo posėdžio metu, pripažindamas, jog tuo metu nerūkančių nuteistųjų kamerose vietų nebuvo, todėl pareiškėjas buvo patalpintas į rūkančiųjų kameras. Taigi, įvertinęs byloje esančius duomenimis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas 15 parų buvo laikomas baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl minėta aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti Alytaus PN administracijos veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą laikyti jį kartu su nerūkančiais asmenimis, kuris atitiko Alytaus PN direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose“ Nr. 1-275 1.2 punkte numatytą turinį ir formą, teismas sprendė, jog atskiro tokio pobūdžio prašymo pareiškėjas pateikti nebeprivalėjo, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodyti argumentai, kad pareiškėjas pataisos namų administracijos neinformavo (ar netinkamai informavo), jog yra nerūkantis, atmestini. Be to, atkreipė dėmesį, kad 2014 m. sausio 7 d. pareiškėjo paaiškinimas patvirtina, jog pataisos namų administracija 2014 m. sausio 7 d. buvo dar kartą informuota apie tai, kad pareiškėjas yra nerūkantis. Tuo tarpu Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 6 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o pagal 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju Alytaus PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo laikymo baudos izoliatoriuje nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, taip pat neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 14 punkto reikalavimų vykdymo, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad nerūkančio asmens buvimas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis sukelia jam nepatogumų, diskomfortą, gali pakenkti sveikatai, nes nerūkantis asmuo yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme patiria neturtinę žalą. Asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą, o valstybė turi pareigą organizuoti kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, todėl negalėjimas tokių sąlygų užtikrinti neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to padarytą neturtinę žalą. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius aplinkybę, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas Alytaus PN baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiaisiais, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą pažeidimą ir atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Atitinkamai darytina išvada, jog pareiškėjas patyrė diskomfortą ir nepatogumus būdamas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas Alytaus PN tinkamomis sąlygomis. Be to, nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėl to jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pripažįstamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas baudos izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis (kartu su rūkančiais asmenimis) buvo laikomas 15 parų, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai (protokolai, pareiškėjo paaiškinimai) patvirtina, jog Alytaus PN administracija, tenkindama pareiškėjo prašymus ir perkeldama jį į kitas kameras, dėjo pastangas, kad pareiškėjas nebūtų laikomas netinkamomis sąlygomis, nes nerūkančių kameros buvo užimtos. Kita vertus, teismas dar kartą akcentavo, kad ši aplinkybė neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės, tik turi reikšmės nustatant priteisiamos žalos dydį. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų pagrįsti pareiškėjo teiginiams, jog iš jo buvo tyčiojamasi, todėl šiuos argumentus vertino kaip nepagrįstus. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota, jog po buvimo baudos izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, jis būtų kreipęsis į medikus dėl psichologinių problemų, miego sutrikimų, kvėpavimo ar panašaus pobūdžio susirgimų. Nors teismas nustatė, kad 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn. yra užfiksuoti medikų įrašai pareiškėjo sveikatos istorijoje apie tai, kad jis minėtu laikotarpiu kreipėsi dėl blogo miego, prastos nuotaikos, dirglumo, tačiau akcentavo, kad minėtų kreipimųsi priežastimis įvardintos aplinkybės, susijusios su jo atleidimu iš darbo pataisos namuose, perkėlimu į kitą lokalinį sektorių, pervedimu į kitą darbą, todėl teismas sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės pareiškėjo sveikatai. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, suformuotą teismo praktiką šio pobūdžio bylose, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 800 Lt suma.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti 20 Lt pašto išlaidų, kurias sudaro išlaidos popieriui, rašomosioms priemonėms, vokams, pašto ženklams, teismas nurodė, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog nagrinėjant šią administracinę bylą pareiškėjas pateikė teismui šiuos procesinius dokumentus: 2014 m. kovo 25 d. skundą ir jo priedus, 2014 m. balandžio 8 d. patikslintą skundą, 2014 m. birželio 13 d. prašymus, atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą, 2014 m. liepos 1 d. skundo patikslinimą, 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymus. Atitinkamai 2014 m. kovo 25 d. skundo padavimas (išsiuntimas paštu) pareiškėjui kainavo 1,55 Lt, o kitų procesinių dokumentų padavimas (išsiuntimas paštu) – 6,40 Lt. Taigi, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pašto išlaidos sudaro 7,95 Lt, tačiau įvertinęs tai, jog šiuo atveju pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, teismas sprendė, jog pareiškėjui iš atsakovo priteistina 3,45 Lt pašto išlaidų. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo dukra šioje byloje nėra šalimi, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės teisės perleidimo šiam asmeniui teismo sprendimu prieštarautų įstatymui ir negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 122–125), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą ir priteisti jam 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 7,95 Lt pašto išlaidų, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo perleidžiant jo dukrai. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas, kadangi teismas netinkamai nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį. Teigia, kad jo laikymas kartu su rūkančiais asmenimis buvo tyčinis ir prilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, o tokiu būdu buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismas, nustatęs, kiek jis patyrė pašto išlaidų, visą šią sumą ir turėjo priteisti. Kartu atkreipia dėmesį, jog jis turi teisę jam priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą perleisti savo dukrai, kadangi tokią teisę numato CK 6.101 straipsnis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116–118), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Alytaus PN mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir interpretavo su ginčui reikšmingu teisiniu reguliavimu susijusius teisės aktus, neįvertino teismui pateiktų dokumentų ir išdėstytos faktinės medžiagos bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Alytaus PN teigia, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas yra nepagrįstas, todėl turėjo būti atmestas. Pažymi, jog teismas neįvertino Alytaus PN direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose“ Nr. 1-275 1.2 punkto nuostatos, kad nuteistieji, atliekantys bausmę rūkančiųjų kameroje, rūko tik sanitariniuose mazguose, kuriuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, bei pasivaikščiojimų metu lauke. Atsižvelgiant į tai, tvirtino, kad pareiškėjo teiginys, jog jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, neatitinka tikrovės. Be to, akcentuoja, kad Alytaus PN nėra vedama rūkančių ir nerūkančių nuteistųjų apskaita, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei su prašymu perkelti jį į kitą kamerą, nei su skundu, jog kiti asmenys kameroje nesilaiko Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo, į įstaigos administraciją, būdamas baudos izoliatoriuje, nesikreipė, nors tokią teisę turėjo, t. y. pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų nedelsiant ginti galimai pažeistas jo teises.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus PN apeliacinį skundą (b. l. 129–131) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas teigia, jog Alytaus PN apeliacinio skundo argumentai neatitinka tikrovės ir prieštarauja teisės aktams. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju būtent Alytaus PN administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad jis nebūtų laikomas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 138–140) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo, atstovaujamo Alytaus PN, apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis Alytaus PN 15-ai parų buvo patalpintas į baudos izoliatorių kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis ir prašė būti laikomas su nerūkančiais asmenimis, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš netinkamų jo kalinimo sąlygų, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkamai EŽTT yra ne kartą pripažinęs, kad pasyvus rūkymas prisideda prie kalinimo sąlygų bloginimo (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99; 2011 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Pavalache prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38746/03; 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą byloje Florea prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 37186/03; 2012 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Onaca prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 22661/06; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02; ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Choukhovo? prieš Rusiją, Nr. 63955/00; 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Benediktov prieš Rusiją, Nr. 106/02). Tai apima valstybėms nustatytą pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pataisos įstaigų administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013, 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013, 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013, 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1386/2012 ir kt.). Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.). Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.), atkreiptinas dėmesys, kad būtent laisvės atėmimo institucijos privalo imtis aktyvių veiksmų, siekdamos užtikrinti nuteistųjų kalinimą tinkamomis sąlygomis, o ta aplinkybė, jog kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalina pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai asmuo buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio pobūdžio bylose taip pat yra pasisakęs jog nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis. Be to, ta aplinkybė, kad specialiuose teisės aktuose nėra nustatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių, nešalina valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.).

Nurodytų aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad byloje iš esmės neginčijamai nustatyta, jog Alytaus PN direktoriaus 2014 m. sausio 7 d. nutarimu Nr. 49-61 pareiškėjui už Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą buvo paskirta nuobauda – uždarymas 15-ai parų į baudos izoliatorių (b. l. 29). Nors 2014 m. sausio 7 d. Alytaus PN nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 239 (b. l. 30) pareiškėjas nurodė, jog sutinka būti nerūkančiųjų kameroje, atlikti minėtą nuobaudą jis buvo paskirtas į rūkančiųjų kameras (Nr. 1, 2 ir 15). Tuo tarpu Alytaus PN direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose“ Nr. 1-275 (b. l. 34) 1.2 punkte aiškiai nurodyta skirstant nuteistuosius į kameras uždarojoje zonoje atsižvelgti į nuteistojo rašytinį pageidavimą skirti į nerūkančiųjų kamerą, kuris įforminamas nuteistojo kratos protokole, taip pat numatyta, jog nerūkantys nuteistieji laikomi kamerose Nr. 9, 10 ir 31 (1.3 p.). Tačiau šiuo atveju Alytaus PN pažeidė minėtus teisės aktų reikalavimus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad Alytaus PN nurodytos aplinkybės, jog Alytaus PN direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo „Dėl nuteistųjų laikymo uždarojoje zonoje bei rūkymo bendro naudojimo patalpose“ Nr. 1-275 1.2 punktas, be kita ko, nustato, jog nuteistieji, atliekantys bausmę rūkančiųjų kameroje, rūko tik sanitariniuose mazguose, kuriuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, bei pasivaikščiojimų metu lauke, o įstaigoje nėra vedama rūkančių ir nerūkančių nuteistųjų apskaita, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, savaime nepaneigia fakto, kad Alytaus PN nesilaikė minėtos pareigos užtikrinti pareiškėjui tinkamas laikymo sąlygas ir imtis atitinkamų priemonių, siekiant apsaugoti jį nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių. Juolab kad iš byloje esančių objektyvių rašytinių įrodymų aiškiai matyti, jog pareiškėjas net du kartus prašė būti perkeltas į kitą kamerą, o 2014 m. sausio 7 d. paaiškinime dar kartą aiškiai nurodė, kad yra nerūkantis (b. l. 31–33), kas iš esmės paneigia Alytaus PN teiginį, jog pareiškėjas, būdamas baudos izoliatoriuje, su prašymu perkelti jį į kitą kamerą nesikreipė.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei į tai, kad byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais asmenimis nenustatyti, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN iš esmės reagavo į pareiškėjo prašymus perkelti jį į kitą kamerą. Tuo tarpu tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo jam priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą perleisti jo dukrai ir nepagrįstai nepriteisė jam visos patirtų pašto išlaidų sumos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šiuo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nebekartoja. Papildomai akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismui pareiškėjo skundą tenkinus iš dalies, teismas pagrįstai atitinkamai sumažino jam priteistinų pašto išlaidų sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tuo atveju, jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012 ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo, atstovaujamo Alytaus PN, apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimė Baltrūnaitė

              Ričardas Piličiauskas

              Dalia Višinskienė