Administracinė byla Nr. eA-1434-822/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09907-2023-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Y. T. (Y. T.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja Y. T. (Y. T.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 23S214830, kuriuo atsisakyta jai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą grindė aplinkybėmis, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nes ji 2012–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos mokesčių inspekcijoje, o 2013–2022 m. „Belinvestbank“ banke, todėl, atsakovo teigimu, pareiškėja palaiko Baltarusijos valdžią, o tai reiškia, jog ji ateityje gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, dėl to tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
3. Pareiškėja teigė, kad atsakovas nevertino aplinkybės, jog po darbo banke ji pakeitė savo kvalifikaciją ir įsidarbino grožio salone (manikiūrininke), taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos vyras turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, jų vaikas Lietuvoje pradėjo lankyti darželį, pareiškėjos vyro seseriai taip pat išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, taigi Lietuvoje gyvena pareiškėjai artimi asmenys. Atsakovas neatkreipė dėmesio į pareiškėjos šeimyninius ir socialinius ryšius, neįvertino to, kad pareiškėja planuoja dirbti manikiūrininke toje pačioje įmonėje, kaip ir jos vyro sesuo. Atsakovas taip pat nevertino, kad pareiškėjai buvo išduota Lenkijos humanitarinė viza ir ji gyveno Lenkijoje, tačiau vėliau nusprendė persikelti į Lietuvą.
4. Pareiškėja paaiškino, kad ji, 2012 m. baigusi universitetą Gomelyje, išvyko į gimtąjį (duomenys neskelbtini). 2012 m. rugsėjį ji įsidarbino mokesčių inspekcijoje pagal specialybę, dirbo mokesčių inspektore fizinių asmenų mokesčių skyriuje. 2013 m. birželį ji buvo atleista dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, o 2013 m. rugpjūtį išvyko į (duomenys neskelbtini) ir pagal darbo sutartį įsidarbino „Belinvestbank“ banke Klientų aptarnavimo valdymo kontaktų centro ekonomiste, skambučių centro operatore konsultacijoms su asmenimis dėl banko paslaugų. 2019 m. balandžio mėn. pareiškėja išėjo motinystės atostogų ir sugrįžo 2021 gruodžio mėn. Tuomet dirbo banke iki darbo sutarties pabaigos (sutartis baigėsi 2022 m. liepos mėn.). 2022 m. liepos mėn. pareiškėja atsistatydino iš „Belinvestbank“ banko ir 2022 m. spalio mėn. gimtajame (duomenys neskelbtini) mieste įsidarbino manikiūrininke pagal individualią veiklą. 2022 m. lapkričio mėn. visa pareiškėjos šeima kreipėsi dėl Lenkijos humanitarinės vizos, nes manė, kad gyventi Baltarusijoje nebėra saugu. Pareiškėja taip pat nurodė, kad 2020 m. liepą jos vyras gavo Lietuvos vizą, tačiau dėl susidariusios situacijos šalyje 2020 m. rugpjūtį nusprendė likti su šeima Baltarusijoje. 2021 m. vasarį pareiškėjos vyras išvyko ieškoti darbo į Lietuvą, tačiau dėl pandemijos buvo sunku susirasti darbą, todėl jis išvyko į Lenkiją, bet ir ten su darbdaviu nesisekė. Pareiškėjos vyras 2021 m. gruodį grįžo į Lietuvą ir gavo vizą (gyveno iš santaupų). 2022 m. lapkritį su visa šeima nusprendė kreiptis dėl Lenkijos humanitarinių vizų, nes pareiškėjos vyras dirbo Lenkijoje statybininku. Rugpjūčio mėnesį pareiškėja išvažiavo su vaiku į Lenkiją pas vyrą ir nusprendė ten susirasti darbą bei leisti vaiką į darželį. Kadangi su darželiu nesisekė, pareiškėja nusprendė ieškotis darbo Lietuvoje, nes tuo metu vyro sesuo jau ilgą laiką ten gyveno. 2023 m. rugpjūčio mėn. pareiškėja pateikė dokumentus į darželį (duomenys neskelbtini) ir per savaitę gavo vietą netoli nuo namo, kuriame gyveno su vyro seserimi. Vyras susirado darbą (duomenys neskelbtini) ir taip pat paprašė leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Šiai dienai pareiškėjos vyras tebedirba Lietuvoje, pareiškėjos vaikas pradėjo eiti į darželį.
5. Pareiškėjos nuomone, atsakovas Sprendime nenurodė, kaip buvo nustatytas jos lojalumas Baltarusijos valdžiai, kaip ji galėtų būti lojali Baltarusijos rėžimui, kai tuo pačiu prašė Lenkijos humanitarinės vizos. Pareiškėja pažymėjo, kad ji siekia dirbti Lietuvoje, gauti didesnes pajamas ir dirbti darbą, kurį ji išmano, turi tam kvalifikaciją ir patirtį. Teigė, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Šiuo atveju Migracijos departamentas nesigilino ir nenagrinėjo jokių aplinkybių, neiškvietė pareiškėjos į apklausą ir nesudarė jai galimybių apsiginti nuo iškeltų įtarimų, o pasirėmė tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvada.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, pasirinkdama darbą Baltarusijos Respublikos mokesčių inspekcijoje ir „Belinvestbank“ banke, žinojo, jog valstybinės institucijose ir banke personalui keliami itin griežti reikalavimai, o jų personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y. pareiškėja privalo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Kaip teigė pati pareiškėja, ji 2012–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos mokesčių inspekcijoje, o 2013–2022 m. – „Belinvestbank“ banke, t. y. banke ji dirbo net 9 metus. Toks terminas nėra mažas net ir vertinant skunde nurodytą aplinkybę, kad pareiškėja nuo 2019–2021 m. buvo motinystės atostogose. Atsakovo vertinimu, vien tai, kad pareiškėja turi (turėjo) humanitarinę vizą Lenkijoje, savaime nereiškia, kad ji nekelia grėsmės Lietuvos saugumui ar grėsmė dėl užsienietės ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Pareiškėja, net ir nedirbdama minėtoje įstaigoje, gali ir toliau palaikyti ryšius su Baltarusijos ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais lojaliais asmenimis ir tai, atsakovo vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.
8. Atsakovas nustatė, kad nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi pareiškėja Lietuvoje nėra turėjusi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, nėra duomenų apie jos darbą Lietuvoje. Pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja atvyko, turėdama Lenkijos nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jos sutuoktiniui Y. T. darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2025 m. spalio 19 d. Šeima augina nepilnametę dukrą A. T. (pateiktas prašymas išduoti leidimą lakinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Lietuvoje gyvena tėvai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje)).
9. Atsakovo nuomone, ginčijamame Sprendime įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės bei nustatyta, jog jos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Pareiškėjos skunde nurodytos kitos aplinkybės (darbas manikiūrininke, Lenkijoje išduota viza) nepaneigia jos galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.
10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ginčijamame Sprendime turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pagal suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
11. Atsikirsdamas į skundo teiginius, kad Migracijos departamentas pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytai, atsakovas pažymėjo, jog Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame Sprendime nurodytas aplinkybes. Atsakovo vertinimu, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nustatyti), socialiniai ir ekonominiai (anksčiau niekada Lietuvoje nedirbo), tačiau jie nenusvėrė pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jos ryšius, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.
15. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
II.
16. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas vertino, kad pareiškėjos skundo argumentai nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių. Pareiškėja didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo valstybiniame sektoriuje – 2012–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijoje, o 2013–2022 m. – „Belinvestbank“ banke. Teismas pažymėjo, kad minėtame banke pareiškėja dirbo netgi tada, kai jo atžvilgiu buvo taikomos tarptautinės sankcijos (sankcijos pritaikytos nuo 2022 m. birželio 14 d., o pareiškėja išėjo iš darbo tik 2022 m. liepos 31 d.). Teismas akcentavo, kad pareiškėja darbą „Belinvestbank“ banke paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių, o todėl, kad baigėsi darbo sutartis, todėl ši aplinkybė grėsmės Lietuvos valstybės saugumui kontekste vertintina pareiškėjos nenaudai, kaip patvirtinanti jos gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui, ypač atsižvelgiant į ilgą darbo Baltarusijos valstybinėse institucijose laikotarpį. Tai, kad pareiškėja paskutiniu metu dirbo privačiai manikiūro meistre, teismo vertinimu, nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių. Vien tai, kad pareiškėja turėjo humanitarinę vizą Lenkijoje, taip pat savaime nereiškia, kad ji nekelia grėsmės Lietuvos saugumui ar grėsmė dėl užsienietės ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais, kad pareiškėja, net ir nedirbdama nurodytose įstaigose, gali ir toliau palaikyti ryšius su Baltarusijos ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais lojaliais asmenimis, o tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
18. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumo Baltarusijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.
19. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja nėra turėjusi nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, nėra duomenų apie jos darbą Lietuvoje. Pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja atvyko, turėdama Lenkijos nacionalinę vizą. Pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jos sutuoktiniui darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Šeima augina nepilnametę dukrą.
20. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus, kad Migracijos departamentas pažeidė jos teisę būti išklausytai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės aktuose nustatytos pareigos organizuoti pareiškėjos apklausą.
21. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Teismas sprendė, kad, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą.
22. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jos darbo ryšių Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijoje bei „Belinvestbank“ banke yra išnykusi. Teismo nuomone, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie jos galimus ryšius su Baltarusijos Respublikos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.
23. Teismas sprendė, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Sprendime įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti ginčijamą Sprendimą.
III.
24. Pareiškėja Y. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėjos teigimu, teismas ir Migracijos departamentas nesigilino ir nenagrinėjo jokių aplinkybių, o pasirėmė tik VSD išvada. Teismo sprendime neatskleistos jokios aplinkybės ir nepateikti jokie individualios grėsmės Lietuvos saugumui elementai. Vien tas faktas, kad pareiškėjai kitoje kaimynėje valstybėje buvo išduota humanitarinė viza, yra labai aiškus ženklas Lietuvai, jog pareiškėja niekada nėra dalyvavusi jokiose politinėse, ekonominėse ir kt. veiklose ir negali kaip nors kelti pavojų šalies saugumui. Pareiškėja yra aiškiai išreiškusi poziciją, kad kategoriškai nesutinka su Baltarusijos valdžios veiksmais, nepalaiko ir karo Ukrainoje. Pareiškėja pažymi, kad ji tiki, jog Lietuva gali tapti jos namais, pareiškėjos vyras dirba Lietuvoje ir siekdama išsaugoti šeimą ji nori gyventi demokratiškoje šalyje bei užsiimti darbine veikla pagal savo turimą amatą – nagų priežiūros meistrė.
26. Pareiškėja teigia, kad jos darbas „Belinvestbank“ banke nebuvo susijęs su jokiomis Baltarusijos institucijomis, jis buvo susijęs tik su skambučių teikimo paslaugomis. Pareiškėja nepriklausė nei vienam valdymo banko organui, niekada nėra bendravusi ar gavusi užduočių stebėti, tirti, rinkti atitinkamą informaciją, galinčią kelti pavojų Lietuvos Respublikos saugumui, dirbdama banke ji niekada nepriiminėjo sprendimų, kurie daro įtaką Baltarusijos ekonomikai, nedalyvavo politinėse partijose, todėl jos darbas „Belinvestbank“ banke neturi nieko bendra su Lietuvos valstybės saugumu. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas neatliko vertinimo, ar jos darbe buvo vertinamos politinės pažiūros.
27. Pareiškėja pažymi, kad dėl atsakovo priimto Sprendimo jos šeima yra išardyta, nes šeima turi gyventi atskirai. Lietuvoje ji buvo puikiai priimta vietinių žmonių, vaikas, priešingai nei Lenkijoje, puikiai adaptavosi visuomenėje. Šiandieninė geopolitinė situacija netenkina pareiškėjos moralinių, vertybinių įsitikinimų. Jos didžiausia vertybė yra šeima, todėl ji siekia būti kartu su vyru ir savo vaiką auginti Lietuvoje, kuriam labai patiko darželyje.
28. Pareiškėjos nuomone, teismas šiurkščiai pažeidė jos teises, nes be jokių pagrįstų motyvų pripažino, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas neiškvietė pareiškėjos į apklausą ir net neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų bei pateikti paaiškinimus ir įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus. Nei Migracijos departamentas, nei teismas nenustatė jokių individualių aplinkybių, kurių pagrindu galima įžvelgti pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui, todėl vien faktas, kad ji dirbo banke, kuriam taikomos sankcijos po karinės invazijos į Ukrainą, negali lemti teisės į leidimo laikinai gyventi išdavimą praradimo.
29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
30. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad priimant Sprendimą jos galima grėsmė valstybės saugumui buvo nustatyta, vadovaujantis vien tik pavieniu jos praeities faktu – darbine veikla. Atsakovas pažymi, kad Sprendime buvo įvertintos ir kitos su pareiškėja susijusios aplinkybės – Migracijos departamentas nustatė, kad nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi pareiškėja nėra turėjusi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, nėra duomenų apie jos darbą Lietuvoje, pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi ji atvyko, turėdama Lenkijos nacionalinę vizą, pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jos sutuoktiniui darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, šeima augina nepilnametę dukrą. Taigi, ginčijamame Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir nustatyta, kad jos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia jos galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.
31. Atsakovas pažymi, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę; užtenka įvertinti paties pareiškėjo klausimyne pateiktą informaciją ir byloje nustatytas kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes (ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuva), kurių pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė.
32. Atsakovas mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, ir padaryta pagrįsta išvada, kad jos ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
34. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vienos Baltarusijos pilietės teisėms ir interesams. VSD nuomone, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Teismo sprendimas visiškai atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valdžios institucijose ir kontroliuojamose įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose ir įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėja, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėja nepagrįstai mano, jog atsakovo Sprendimas ir VSD išvada yra grindžiami bendro pobūdžio informacija. Pasak VSD, sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas. VSD išvadoje, kuria pagrįstas atsakovo Sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pareiškėja be pagrindo nurodo, jog teismas netinkamai įvertino jos individualią situaciją. Iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuva, iš kurių matyti, kad ji nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos Lietuvoje lygio. VSD vertinimu, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei teismų praktikos nuostatos, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 23S214830, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, spręsdamas, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakė jai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, esant pagrindui manyti, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
40. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas neatliko jos situacijos individualaus vertino, o vadovavosi vien VSD išvada apie jos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytai, nes neiškvietė jos į apklausą ir neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų bei nesudarė galimybių paneigti atsakovo įtarimus. Pareiškėja mano, kad vien faktas apie jos darbą „Belinvestbank“ banke negali lemti teisės į leidimo laikinai gyventi išdavimą praradimo. Pažymi, kad priėmus ginčijamą Sprendimas yra išardyta jos šeima, nes pareiškėjos vyrui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, Lietuvoje jų vaikas lanko darželį, o pareiškėja yra suradusi darbą.
41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
42. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi skundžiamo atsakovo Sprendimo priėmimo metu) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
43. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
44. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
46. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
47. Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad VSD, atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatė, kad pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog 2012–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijoje, o 2013–2022 m. – „Belinvestbank“ banke. VSD nurodė, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD taip pat akcentavo, kad Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui „Belinvestbank“ (nuo 2022 m. birželio 14 d.) (ketvirta pagal dydį finansų įstaiga Baltarusijoje) įvedė sankcijas. Bankui buvo uždrausta teikti specializuotas finansinių pranešimų paslaugas, draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai prekiauti perleidžiamais vertybiniais popieriais ir pinigų rinkos priemonėmis, kurias išleido „Belinvestbank“, draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti sandorius su „Belinvestbank“. VSD pateikė išvadą, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog išdavus pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, nes dirbama tiek Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijoje, tiek „Belinvestbank“ banke privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią.
48. Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, surinko duomenis apie jos gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėja nėra turėjusi nei Lietuvos nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, nėra duomenų apie jos darbą Lietuvoje; pareiškėja pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi atvyko, turėdama Lenkijos nacionalinę vizą. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jos sutuoktiniui Y. T. darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, šeima augina nepilnametę dukrą A. T. (pateiktas prašymas išduoti leidimą lakinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Lietuvoje gyvena tėvai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje)).
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo priimtą Sprendimą, sprendžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, todėl nėra pagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jos situacijos vertinimas, o buvo vadovautasi vien VSD išvada.
50. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos argumentus dėl jos teisės būti išklausytai pažeidimo, akcentuoja, kad nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnis yra adresuotas Europos Sąjungos institucijoms, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas Europos Sąjungos teisę, yra, be kita ko, nurodęs, kad, pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas (žr., pvz., 2000 m. kovo 28 d. sprendimą Krombach, C?7/98, EU:C:2000:164; 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Sopropé, C?349/07, EU:C:2008:746). Konkrečiau kalbant apie teisę būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių, pažymėtina, kad šiuo metu ji yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., ESTT 2005 m. birželio 9 d. sprendimo Ispanija prieš Europos Bendrijų Komisiją, C?287/02, EU:C:2005:368, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C?27/09 P, EU:C:2011:853). Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimą Technische Universität München, C?269/90, EU:C:1991:438), nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą paisymo principo (žr., pvz., ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744).
51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).
52. Vis dėlto teisė būti išklausytam nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).
53. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-904-968/2024).
54. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčija atsakovo nustatytų esminių faktinių aplinkybių (t. y. kad ji 2012–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijoje, o 2013–2022 m. – „Belinvestbank“ banke), o savo teisės būti išklausytai pažeidimą grindžia tuo, kad, atsakovui jos neapklausus prieš priimant Sprendimą, jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus dėl pareiškėjos lojalumo Baltarusijos valdžiai. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja dar iki Sprendimo priėmimo (pavyzdžiui, atsakydama į klausimus Migracijos departamento klausimyne) buvo nurodžiusi Migracijos departamentui, jog ji nepalaiko esamo kilmės šalies ir Rusijos Federacijos režimo, neturi ryšių su kilmės ar kitos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybomis, taigi šie jos teiginiai nėra nauji. Tai, kad pareiškėja kitaip vertina savo pateiktų duomenų teisinę reikšmę, nepaneigia atsakovo padarytų išvadų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjos iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pažeistos pagrindinės administravimo procedūros (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
55. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir teismo išvada, kad jos darbas Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijoje bei „Belinvestbank“ banke vertintinas kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui ir lemia jos teisės į leidimo laikinai gyventi išdavimą praradimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2552-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
56. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).
57. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų, įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių, faktų buvimą ar nebuvimą.
58. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ši išvada pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, atlikus nustatytų pareiškėjos ryšių perspektyvinį vertinimą, įvertinus bylos duomenimis patvirtintus pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijomis bei šios valstybės veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, taip pat atsižvelgus į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo, kurį palaiko ir Baltarusijos Respublikos valdžia, priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjos ryšiai su kilmės valstybės reguliuojamomis institucijomis, pareiškėjai 2012–2013 m. dirbus Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijoje ir 2013–2022 m. – „Belinvestbank“ banke, kuris vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu, įvertinus ir tai, kad karas Ukrainoje prasidėjo 2022 m. vasario 24 d., Europos Sąjunga sankcijas, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, bankui įvedė 2022 m. birželio 14 d., pareiškėja darbo sutartį su banku nutraukė tik 2022 m. liepos mėn., leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjos pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju surinkti duomenis sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.
59. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Taigi, pareiškėjos teiginiai, kad ji kilmės šalyje buvo eilinė darbuotoja, neužėmusi aukštų pareigų ir nepriiminėjusi valstybei reikšmingų sprendimų, nepaneigia VSD atlikto perspektyvinio vertinimo ir padarytos išvados, jog išdavus jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijai valdžiai asmuo ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui.
60. Surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėja nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra tik ekonominio (darbo) pobūdžio. Pareiškėja teigia, kad ji planavo Lietuvoje gyventi su šeima, nes jos vyrui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, o vaikas priimtas į darželį. EŽTT yra išaiškinęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad jos sutuoktiniui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, o dėl vaiko pateiktas prašymas išduoti leidimą lakinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pakartotinai įvertinus bylos duomenis, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja ir jos šeima neturi ilgalaikių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėja ir jos šeimos nariai siekia gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą ir leisti jai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
62. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos Y. T. (Y. T.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė