Pranešėja Eugenija Morkūnienė                                       Civilinė byla Nr. 2A-1328-159/2012             

Teisėja Liucija Paulauskaitė                                  (Proceso Nr. 2-10-3-00814-2011-3)

      Procesinio sprendimo kategorijos

(S)

      38; 73.2.6.1; 121.21 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eugenija Morkūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo S. D. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-59-83/2012 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui S. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,

n u s t a t ė:

ieškovas 2011-09-16 teismui pareiškė ieškinį. Juo teismo prašė priteisti iš atsakovo S. D. 1 386,79 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2008-12-27 dėl nenustatyto kaltininko, vairavusio S. D. priklausančią transporto priemonę AUDI 100 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas G. P. priklausantis automobilis BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu atsakovui S. D. priklausantis automobilis nebuvo apdraustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Avarijos metu nukentėjęs asmuo kreipėsi į ieškovą dėl padarytos žalos atlyginimo. UAB DK „PZU Lietuva“ (buvusi UAB DK „Lindra“), vykdydama Paslaugų teikimo sutarties Nr. 4, pasirašytos su ieškovu, ir veikdama ieškovo vardu, apskaičiavo padarytos žalos dydį ir nukentėjusiajam išmokėjo 1 386,79 Lt draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtą draudimo sumą ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą (b. l. 2–3).

Palangos miesto apylinkės teismas 2012-03-28 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo S. D. 1 386,79 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme –2011-09-23 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 70 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai, 20,45 Lt korespondencijos siuntimo išlaidų į valstybės pajamas. Nurodė, kad 2008-12-27 dėl nenustatyto kaltininko, vairavusio S. D. priklausantį automobilį AUDI 100 AVANT, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kaltės, Palangos mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė BMV 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); kad eismo įvykio metu nenustatyto kaltininko civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę AUDI 100 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; kad UAB DK „PZU LIETUVA“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 nuostatas ir veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino nukentėjusiam asmeniui nuostolius, išmokėdama 1 386,79 Lt draudimo išmoką; kad 2008-12-27 eismo įvykyje dalyvavęs automobilis AUDI 100 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas konstatavo, kad automobilio AUDI 100 AVANT savininkas atsakovas S. D. elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos  apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; kad atsakovas visiškai nesirūpino transporto priemone, automobilį su rakteliais ir dokumentais perdavė trečiajam asmeniui, sudarydamas sąlygas naudotis jo automobiliu kitiems; kad nenustačius avarijos kaltininko ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (toliau tekste TPVCAPDĮ). Teismas padarė išvadą, kad pareiga atlyginti neapdraustu automobiliu padarytą žalą kyla automobilio savininkui atsakovui S. D. (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalis) (b. l. 69–72).

Apeliaciniu skundu atsakovas S. D. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2012-03-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau tekste Biuras) ieškinio netenkinti ir priteisti atsakovui iš ieškovo sumokėtą 70 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ieškovo reikalavimą regreso tvarka atlyginti išmokėtą sumą, nustatydamas, kad ieškovo reikalavimas kyla iš žalos (deliktinių) teisinių santykių. Jeigu Biuro išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Biuro teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, arba asmuo, neįvykdęs prievolės apdrausti transporto priemonę privalomuoju draudimu. Apelianto nuomone, šioje byloje ieškovo reikalavimas kyla tiesiogiai iš specialiojo teisės akto – TPVCAPDĮ, kuris reguliuoja būtent draudimo teisinius santykius. Tai patvirtina ir minėto TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, kad šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas kyla iš TPVCAPDĮ, jis yra tiesiogiai susijęs būtent su draudimo teisiniais santykiais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovo reikalavimas kyla iš žalos (deliktinių) teisinių santykių. Ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu arba kurį Draudikų biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui Įstatymo 23 straipsnio pagrindu, yra regresinis. Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovas pažymoje, pateiktoje kartu su ieškiniu nurodo, kad draudimo išmoką ieškovo vardu išmokėjusiai UAB DK „PZU Lietuva“ kompensavo 2009-07-03 mokėjimo nurodymu Nr. 0953200000. Išeitų, kad nuo draudimo išmokos kompensavimo dienos – 2009-07-03 – ieškovui TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsirado teisė reikalauti sumokėtų sumų iš atsakovo, t. y. iki 2010-07-03, tačiau ieškovas tokia savo teise nepasinaudojo dėl nežinomų priežasčių (b. l. 75–77).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas klaidingai tapatina draudiką ir Biurą. Taip pat klaidingai nurodo, kad Biuro reiškiamam reikalavimui turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio           7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Biuras nevykdo draudimo veiklos ir nėra draudikas, t. y. nesudarinėja draudimo sutarčių, neprisiima draudimo rizikos bei už tai negauna draudimo įmokų (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12 dalis). Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ nuostatomis, moka išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims už savo civilinės atsakomybės neapsidraudusius eismo įvykių kaltininkus. Išmokėjęs išmoką, Biuras turi atgręžtino reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis), su kuriuo Biurą sieja ne draudimo teisiniai santykiai, bet iš delikto kylantys santykiai, kuriems taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (b. l. 80–82).

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėtina neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Remdamasis bylos rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad 2008-12-27 dėl nenustatyto kaltininko, vairavusio S. D. priklausantį automobilį AUDI 100 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės, Palangos mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11, 15–20). Eismo įvykio metu nenustatyto kaltininko civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę AUDI 100 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl įvykio metu nukentėjęs asmuo kreipėsi į ieškovą (b. l. 11). UAB DK „PZU Lietuva“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 (b. l. 12–14) nuostatas ir veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino nukentėjusiam asmeniui nuostolius, išmokėdama 1 386,79 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas sutartį, kompensavo UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtą 1 386,79 Lt draudimo išmoką (b. l. 28). Ieškovas, kaip asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, kreipėsi į atsakovą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Atsakovas S. D. padarytų nuostolių neatlygino, nors buvo raginamas įvykdyti prievolę (b. l. 24). Tiriant minėtą eismo įvykį kaltininkas, apgadinęs automobilį BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir pasišalinęs iš įvykio vietos nebuvo nustatytas, o administracinio teisės pažeidimo byla Ž. K., atsakovo teigimu, vairavusiam tą dieną jam priklausantį automobilį, nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b. l. 6–9).

Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros energijos naudojimas ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovas nagrinėjamos situacijos atveju yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, valdęs transporto priemonę nuosavybės teise (CK 6.270 straipsnio 2 dalis).

Nutartyje minėta, kad 2008-12-27 dėl nenustatyto kaltininko, vairavusio S. D. priklausantį automobilį AUDI 100 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės, Palangos mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tiriant minėtą eismo įvykį kaltininkas, apgadinęs automobilį BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir pasišalinęs iš įvykio vietos, nebuvo nustatytas, o administracinio teisės pažeidimo byla Ž. K., atsakovo teigimu, vairavusiam tą dieną jam priklausantį automobilį, nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b. l. 6–9).

Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas TPVCAPDĮ. Pagal jame įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Biuras bei atlyginęs žalą įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusius asmenis (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga, priešingu atveju kilusių neigiamų pasekmių padariniai tenka sutarties nesudariusiai šaliai. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad didesnio pavojaus šaltinio savininkas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas automobilį prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, todėl už padarytą žalą atsakomybė tenka jam. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies               1 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas šią įstatymo nuostatą taip pat yra konstatavęs, kad TPVCAPDĮ Biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Kadangi autoįvykio metu atsakovas buvo teisėtas automobilio valdytojas ir nebuvo apdraudęs transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nors autoįvykio metu automobilį vairavo ir žalą padarė nenustatytas kaltininkas, pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju už padarytą žalą turi atsakyti teisėtas transporto priemonės savininkas, neapdraudęs transporto priemonės privalomuoju draudimu, yra pagrįsta.

Apeliantas nurodo, kad Biuro reiškiamam reikalavimui turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tačiau TPVCAPDĮ             23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal minimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad TPVCAPDĮ Biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu arba kurį Biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui minimo įstatymo   23 straipsnio pagrindu, yra regresinis. Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovą ir atsakovą nesieja draudimo teisiniai santykiai, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio              8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi reikalaujama padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iki galo ir visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas. Nustatęs, kad ieškinio senaties termino eiga ieškovui prasidėjo 2008-04-28 išmokėjus atitinkamas sumas trečiajam asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“ ir kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido (kreipėsi 2011-09-16, b. l. 2), teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais ir argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK                 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

n  u  t  a  r  i  a:

Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                       Eugenija Morkūnienė