Civilinė byla Nr. 2-825-254/2016;

                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00368-2015-0;

      Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.6.2; 2.5.10.5.2;

(S)

2.5.10.5.2.17; 3.4.2.8.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė,

sekretoriaujant Monikai Morkevičiūtei, Vytautei Rolskytei,

dalyvaujant ieškovui Z. V., atsakovės UAB „Admivita“ atstovei G. O., trečiojo asmens UAB „FF Lizingas“ atstovei I. K., teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. V. ieškinį atsakovei UAB „Admivita“ ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos, tretieji asmenys BUAB „FF Lizingas“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“, dėl žalos atlyginimo ir

n u s t a t ė :

Ieškovas patikslintame ieškinyje (2 t., b. l. 98–114) prašo priteisti trečiojo asmens BUAB „FF Lizingas“ naudai solidariai iš atsakovų UAB „Admivita“ ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR teisingumo ministerijos, 491 557,61 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad, būdamas BUAB „FF Lizingas“ kreditoriumi ir pagrindiniu akcininku (apie 85 % akcijų), reiškia netiesioginį ieškinį, nes dėl UAB „Admivita“ ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo D. R. veiksmų, kuris 2014-06-12 nutartimi patvirtino nepagrįstą trečiosios eilės kreditoriaus AB DnB banko 1 697 250,10 Lt finansinį reikalavimą, buvo padaryta didelė žala BUAB „FF Lizingas“, jo kreditoriams ir akcininkams.  Teisėjas, 2015-05-27 nusišalinęs nuo civilinės bylos Nr. B2-517-560/2015, pripažino, kad negali užtikrinti nepriklausomo ir nešališko teismo proceso bankroto byloje. BUAB „FF Lizingas“ administratorius nesikreipė į teismą dėl žalos iš atsakovų atlyginimo, nes yra šališkas, todėl ieškovas, kaip bankrutuojančios bendrovės kreditorius, šiuo ieškiniu prašo priteisti padarytą žalą solidariai iš abiejų atsakovų. 

Ieškovas ieškinyje nurodo ir teismo posėdyje paaiškino, kad bankroto administratorius UAB „Admivita“ neturėjo teisės 2014-05-05 teismui teikti tvirtinti kreditoriaus AB DnB banko 1 697 250,10 Lt finansinį reikalavimą, nes Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3366-232/2014, kurioje nebuvo priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Šis kreditorius dar 2013-12-18 kreditoriniame reikalavime buvo nurodęs, kad jis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos išieškojimo iš laiduotojo UAB „FF Lizingas“, šis ieškinys dar nagrinėjamas. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad kitų kreditorių – E. Š. ir LR finansų ministerijos, atstovaujamos VĮ Turto banko, kurių ginčas taip pat buvo nagrinėjamas teisme, finansinių reikalavimų bankroto administratorius teismui tvirtinti neteikė. Civilinę bylą Nr. 2-3366-232/2014 nagrinėjanti teisėja atsisakė sustabdyti civilinę bylą ir perduoti ją UAB „FF Lizingas“ bankroto bylą nagrinėjančiam teisėjui, todėl Vilniaus apygardos teisme negalėjo būti nagrinėjamos dvi civilinės bylos tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsakovė  UAB „Admivita“, būdama kvalifikuota ir turinti ilgametę bankroto administratoriaus patirtį, 2014-05-05 teikdama tvirtinti banko finansinį reikalavimą teismui, sąmoningai elgėsi neteisėtai ir siekė, kad teismas priteistų iš UAB „FF Lizingas“ tariamą 1 758 058,23 Lt skolą. Jeigu teisėjas šių aplinkybių nepastebėjo, tai gavęs ieškovo atskirąjį skundą, galėjo su juo sutikti, tačiau teisėjui to nepadarius, ieškovas jo veiksmus vertina kaip piktnaudžiavimą savo padėtimi. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamas ieškovo atskirąjį skundą dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo, dėl šio pažeidimo net nepasisakė, o kasacinis teismas jo kasacinio skundo nepriėmė.

Ieškovas nurodo, kad bankroto administratorius be motyvų sutiko su AB DnB banko 1 697 250,10 Lt finansiniu reikalavimu visa apimtimi, nors tam pagrindo nebuvo, tokiu būdu bankas neteisėtai ir galimai nusikalstamai įgijo didelės vertės turtą, tapo didžiausią įtaką turinčiu kreditoriumi ir tuo buvo padaryta žala kreditoriams ir bendrovei. Ieškovo nuomone, nesąžiningą ir nusikalstamą bankroto administratoriaus bendrininkavimą su kreditore patvirtina ir tas faktas, kad jis vilkino pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimą dėl ko E. D. buvo paskirta teismo bauda.

Ieškovas nurodo, kad bankroto administratoriaus atžvilgiu taikytinos CK 6.230 straipsnio nuostatos, nes UAB „FF Lizingas“ reikalai buvo tvarkomi prieš jo valią. Pasikeitus atstovui byloje pagal AB DnB banko ieškinį ir vietoje ieškovo į bylą įstojus bankroto administratoriui, byloje dalyvaujančios atsakovės nuomonė dėl ieškinio pagrįstumo pasikeitė, todėl taip tvarkant įmonės reikalus, bankroto administratoriui atsirado pareiga atlyginti įmonei padarytą žalą. Jis neturėjo pagrindo teikti teismui tvirtinti AB DnB banko finansinį reikalavimą, kol nebus išspręstas teisminis ginčas, kilęs dar iki bankroto bylos iškėlimo. Civilinėje byloje jau buvo išreikšta UAB „FF Lizingas“ pozicija dėl nesutikimo su AB DnB banko ieškiniu, o bankroto administratorius dėl savo kitokios pozicijos nenurodė jokių motyvų. Savo motyvus išdėstė tik atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą dėl AB DnB banko finansinio reikalavimo.

Be to, ieškovas pažymi, kad teismas patvirtino finansinius reikalavimus pagal bankroto administratoriaus pateiktą sąrašą, be pridėtų reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, nors toks ginčas pagal teisminę praktiką iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus. Apeliacinėje instancijoje nepriimami nauji įrodymai dėl reikalavimo pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo grąžinti AB DnB banko reikalavimo tvirtinimą į pirmąją instanciją, nes buvo neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalis). Ieškinyje ieškovas išvardino įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, tvirtindamas AB DnB banko finansinį reikalavimą. Be to, ieškovo nuomone, teismas turėjo būti pats aktyvus ir rinkti bei tirti įrodymus, siekdamas nustatyti paskolos sutarties Nr. P24-201158 egzistavimą ir jos turinį. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo pateiktų įrodymų nevertino ir išvis dėl jų nepasisakė.

Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad yra tiesioginis ir didelis (tiek dėl galimos žalos dydžio, tiek dėl galimos baudžiamosios atsakomybės dėl jų veiksmų prieš UAB „FF Lizingas) interesų konfliktas tarp atsakovės UAB „Admivita“ ir jos, kaip trečiojo asmens  UAB „FF Lizingas“ atstovo, taip pat advokato P. V.. Jo nuomone, yra CK 1.5 straipsnyje, 56 straipsnio 4 dalyje ir 60 straipsnio 4 dalyje numatyti pagrindai neleisti bankroto administratorei UAB „Admivita“ ir jos atstovui advokatui P. V. atstovauti trečiajam asmeniui  UAB „FF Lizingas“. Ieškovas nurodo, kad bankroto administratorius dalyvauja galimai nusikalstamose veikose, organizuojamose UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ direktoriaus J. M. prieš UAB „Skomė“ akcininkus, t. t. ir ieškovą. Šiam veiksmui prieš akcininkus ir jų vadovaujamas įmones UAB „FF Lizingas“ ir UAB „Infoverslas“ direktorius pradėjo bendrininkauti su grupuote, kuri bankroto administratorių UAB „Admivita“ ir UAB „Ius Positivum“ vardu, veikiančių drauge su UAB „Finvita“, veikiančių viename biure adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini). Visų jų gaunamą ir siunčiamą korespondenciją tvarko UAB „Finvita“ teisininko padėjėja, nors UAB „Finvita“ formaliai yra atskira įmonė. Šio bendrininkavimo įgyvendinimui UAB „Skomė“ patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, J. M. sutuoktinės advokatų kontoroje „In corpore“ pradėjo dirbti advokatas J. V.. Šio advokato brolio P. V. kontora veikia adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini). Pastarasis advokatas atstovauja ne tik UAB „Admivita“, bet ir jos administruojamoms įmonėms, tokiu būdu didindamas administravimo išlaidas. Perimant UAB „FF Lizingas“ dokumentus, dalyvavo antstolis D. B., kuris patalpas nuomojasi iš UAB „Skomė“. Vilniuje. (duomenys neskelbtini), yra įregistruota net 47 vnt. mažųjų bendrijų, kurioms išduoti leidimai bankroto administravimo veiklai ir kurių net 20 vadovauja, o vienoje dirba advokatas J. V., o dviem įmonėms vadovauja I. K.. Ieškovas nurodo, kad I. K. ir P. V. 2014-10-10 buvo atvykę į UAB „FF Lizingas“ biurą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), perimti turtą ir dokumentus, tačiau ieškovas 2014-01-10 priėmimo–perdavimo aktuose tik darė įrašus, kad ne perduoda, o patvirtina, jog šie asmenys ieškovo akivaizdoje tik sutikrino UAB „Admivita“ jau 2014-01-10 perimtą bendrovės turtą ir dokumentus. Ieškovas kreipėsi į prokuratūrą dėl to, kad  UAB „Admivita“, veikdama kartu su advokatu P. V., pasisavino, paslėpė ar sunaikino svarbius UAB „FF Lizingas“ ir jos dukterinės įmonės UAB „Palvita“ dokumentus, todėl UAB „Admivita“ ir advokatas P. V., kurio kontoros buveinė yra UAB „Admivita“ ir visų 55 įmonių ir 21 fizinio asmens (įskaitant ir advokato P. V. brolio advokato J. V.), užsiimančių bankroto administravimu, buveinė. Todėl ieškovo manymu, atsakovė UAB „Admivita“ ir jos atstovas P. V. negali atstovauti trečiajam asmeniui BUAB „FF Lizingas“.

Trečiasis asmuo ieškovo pusėje UAB „FF Lizingas“ prašė, nenustačius visų būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose (2 t., b. l. 182–190, 3 t., b. l. 8–18) nurodė ir atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad UAB „Admivita“ yra paskirta trečiojo asmens bankroto administratore, todėl ieškovo ieškinio argumentai, grindžiami CK 6.230 straipsnio 1 dalies pagrindu, teisiškai nepagrįsti. Trečiasis asmuo nesutinka su ieškovu, kad UAB „Admivita“ veiksmai akivaizdžiai atitinka CK 6.245 straipsnyje įtvirtintus deliktinės atsakomybės taikymo pagrindus. Bankroto administratorės pateiktą AB DnB banko 491 557,61 Eur kreditorinį reikalavimą patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2014-06-12 nutartimi, kurią paliko galioti apeliacinės instancijos teismas 2014-10-27 nutartimi, todėl bankroto administratorius savo pareigas vykdė atidžiai ir rūpestingai. Ieškovo argumentai dėl padarytos žalos dydžio – kreditoriaus įgyto didelės vertės turto, yra teisiškai nepagrįsti, nes įmonės turtas dar nerealizuotas. Trečiojo asmens nuomone, ieškovas taip pat neįrodė deliktinės atsakomybės UAB „Admivita“ taikymo sąlygų, todėl jo ieškinys atmestinas, jeigu teismas nenustatys kitaip. Dėl ieškinio Lietuvos Respublikai trečiasis asmuo nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir kitos atsakovės atžvilgiu.

Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ pateikė rašytinius paaiškinimus (3 t., b. l. 23–25) ir juose nurodė, kad byloje iš naujo nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu.  Akivaizdu, kad  Lietuvos apeliacinis teismas 2014-10-27 nutartimi konstatavo UAB „Admivita“ neteisėtų veiksmų nebuvimą, pateikiant tvirtinti AB DnB banko 491 557,61 Eur kreditorinį reikalavimą, o taip pat ir teisėjo, jį patvirtinusio 2014-06-12 nutartimi, ir šių aplinkybių iš naujo įrodinėti nereikia. Banko finansinis reikalavimas ĮBĮ 35 straipsnio tvarka nėra patenkintas, jis tik turi teisę į tokio dydžio reikalavimo patenkinimą, o ieškovas reikalauja patirtos žalos atlyginimo pinigine išraiška, kuri ne tik yra tariama, bet faktiškai dar nepatirta ekvivalentiškai ieškinio reikalavimo formai, todėl ieškinį dėl žalos atlyginimo prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

Atsakovė UAB „Admivita“ prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime (1 t. b. l. 173–180, 3 t. b. l. 4–6) nurodė, taip pat ir teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovo argumentai dėl kito asmens reikalų tvarkymo pagal CK 6.229 straipsnio 1 dalį yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi jam yra žinoma, jog atsakovas bankroto administratoriumi yra paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2013-10-10 nutartimi ir jo veiksmus atstovaujant administruojamą įmonė reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 9 punktas. Atsakovės atžvilgiu netaikytina deliktinė atsakomybė, kadangi ieškovas neįrodė jos taikymo sąlygų egzistavimą. Atsakovė teikė teismui tvirtinti kreditorinius reikalavimus, kaip tai ją įpareigoja daryti ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punkto nuostatos. AB DnB bankui pateikus įrodymais pagrįstą 491 557,61 Eur kreditorinį reikalavimą , jis buvo pateiktas teismui tvirtinti ir patvirtintas 2014-06-12 nutartimi. Ši nutartis įsiteisėjo, todėl konstatuotina, kad vykdant įstatyme nustatytą pareigą bankroto administratorės veikė atidžiai ir rūpestingai. Esant pagrįstam AB DnB banko kreditoriniam reikalavimui, ieškovo teiginys apie padarytą žalą, neva bankas įgijo didelės vertės turtą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir teisiškai nepagrįstas. Dėl ieškovo nurodomos aplinkybės, jog jis teikė teismui tvirtinti AB DnB banko kreditorinį reikalavimą, nors dėl jo kitoje byloje vyko teisminis ginčas, atsakovė pažymėjo, kad bankroto administratorius turėjo pareigą įvertinti pateiktą kreditoriaus reikalavimą ir jį pateikti teismui. Šis reikalavimas buvo patvirtintas teismo įsiteisėjusia 2014-06-12 nutartimi, todėl atsakovės kaltės, kaip ir kitų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, ieškovas neįrodė.

Atsakovė prašo teismo ieškovui už piktnaudžiavimą turimomis procesinėmis teisėmis paskirti maksimalią baudą – 5792 Eur, iš kurios 50 % arba 2896 Eur skirti atsakovei UAB „Admivita“. Ieškovui akivaizdžiai buvo žinoma apie įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2014-06-12 nutartį, tačiau jis nesąžiningai siekia interpretuoti neginčijamas aplinkybes, dėl ko pareiškė absoliučiai nepagrįstą ieškinį. Ieškovui negali būti nežinomas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas. Atsakovė, siekdama įrodyti akivaizdų ir sąmoningą teisiškai išprususio ieškovo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą turimomis teisėmis, atkreipė dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-27 nutartyse nurodytus argumentus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014-06-12 nutarties dėl AB DnB banko kreditorinio reikalavimo pagrįstumo.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, atsiliepime (1 t., b. l. 165–168) prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bankroto administratorius yra teismo paskirtas skolininko (bankrutuojančios įmonės) atstovas, tačiau ne skolininkas. Netiesioginį ieškinį reiškiant, bankrutuojanti įmonė turi turėti reikalavimo teisę bankroto administratoriui. Ieškovas neįrodė, kad bankroto administratorius yra BUAB „FF Lizingas“ skolininkas. Ieškovas remiasi tik subjektyviais savo teiginiais, kad bankroto administratorius padarė žalą savo neveikimu. Tačiau skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Tokia pati situacija ir su kitu atsakovu Lietuvos valstybe. Ieškovas teigia, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas atliko neteisėtus veiksmus, todėl valstybei kyla deliktinė atsakomybė. Tačiau valstybei gali kilti civilinė atsakomybė tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad valstybė yra BUAB „FF Lizingas“ skolininkė. Todėl abiejų atsakovų atžvilgiu ieškovas neįrodė CK 6.68 straipsnio nustatytos būtinosios sąlygos pareikšti netiesioginį ieškinį – BUAB „FF Lizingas“ turtinės reikalavimo teisės atsakovams. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas ieškiniu siekia ne įgyvendinti BUAB „FF Lizingas“ turtinę teisę, o prisiteisti žalą iš atsakovų tam, kad padidėtų tikimybė patenkinti savo kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje. Toks netiesioginio ieškinio instituto taikymas prieštarauja jo esmei ir paskirčiai. Atsakovė dėl valstybės deliktinės atsakomybės nurodė, kad yra įsiteisėjusios ir galiojančios nutartys, kuriomis išspręstas klausimas dėl AB DNB banko įtraukimo į kreditorių sąrašą. Todėl ieškovo teiginiai dėl neteisėtų teisėjo veiksmų yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Ieškinys atmetamas.

Byloje esančiais ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad  Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atsakovei UAB „FF Lizingas“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi buvo paskirta UAB „Admivita“ (1 t., b. l. 4–15). Šia nutartimi buvo nustatytas 45 dienų terminas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos UAB „FF lizingas“ kreditoriams pareikšti savo finansinius reikalavimus (nutartis įsiteisėjo 2013-11-13). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai UAB „FF lizingas“, t. t. pirmosios eilės kreditoriaus ieškovo Z. V. (212 662,69 Lt) ir trečiosios eilės kreditoriaus AB DNB banko (1 697 250,10 Lt arba 491 557,61 Eur). Byloje kilęs ginčas dėl netiesioginio ieškinio, dėl žalos atlyginimo, pareikšto atsakovams BUAB „FF Lizingas“ bankroto administratorei UAB „Admivita“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl bankroto administratorės ir teisėjo pareigų netinkamo vykdymo, tvirtinant įmonės kreditoriaus AB DNB banko kreditorinį reikalavimą BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje, tenkinimo sąlygų.

Dėl pažeistų teisių teisminės gynybos

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar teisėti interesai civilinės teisės reguliuojamose srityse pažeisti, teisę kreiptis dėl jų gynimo į teismą. Nagrinėjamu atveju tik ieškovas pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2014; kt.). Ieškovas šioje byloje pareiškė reikalavimus atsakovams dėl 491 557,61 Eur žalos atlyginimo, kaip trečiojo asmens BUAB „FF Lizingas“ kreditorius ir prašo žalą, atsiradusią dėl bankroto administratorės ir teisėjo pareigų netinkamo vykdymo, priteisti bankrutuojančios įmonės naudai, t. y. ieškovas pareiškė netiesioginį ieškinį (CK 6.68 straipsnis).

CK 6.68 straipsnyje nustatytas vienas kreditoriaus interesų gynimo būdų, pagal kurį kreditorius už skolininką jo vardu turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Tokiu atveju kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį ieškinį (skolininko skolininkui). Nagrinėjamu atveju, anot ieškovo, jo skolininkė yra BUAB „FF Lizingas“, nes jis yra jos kreditorius, o BUAB „FF Lizingas“ turinti reikalavimo teisę į atsakovus (skolininkus), jos neįgyvendina, todėl ieškovas reiškia netiesioginį ieškinį.  

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šiuo kreditorių teisių gynimo būdu (netiesioginiu ieškiniu) teisė inicijuoti civilinį ginčą teisme suteikiama kvalifikuotam subjektui, kuris neturi tiesioginės reikalavimo teisės į atsakovą, t. y. atsakovas nėra pažeidęs ir neginčija kreditoriaus teisės ar įstatymų saugomo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014; 2007 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; kt.); netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas; skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan.; skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę; tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.).

Pakartotina, kas jau nurodyta pirmiau, kad ieškovas yra trečiojo asmens BUAB „FF Lizingas“ kreditorius, ir jo reikalavimas, kuris patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi, yra galiojantis ir neginčijamas, todėl jis turi teisę netiesioginio ieškinio būdu inicijuoti civilinį ginčą teisme. Tačiau teismas neturi pagrindo nuspręsti, kad ieškovas byloje įrodė kitų būtinų įstatymo nustatytų sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti visumą (CPK 12, 178 straipsniai).

Ieškovas neįrodė, kad jo skolininkė BUAB „FF Lizingas“ turi tam tikrą turtinę teisę į atsakovus ir jos neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, o atsakovai  turi pareigą vykdyti savo prievolę ir tokią išvadą teismas grindžia šiais motyvais.

Ieškovas nurodė, kad  atsakovės UAB „Admivita“ prievolė atlyginti bankrutuojančiai įmonei žalą kilo iš to, kad ji BUAB „FF lizingas“ reikalus tvarkė prieš jos valią, o konkrečiai – neginčijo AB DnB banko finansinio reikalavimo, su kuriuo dar iki bankroto bylos iškėlimo atsakovė BUAB „FF lizingas“ nesutiko, nagrinėjant ginčą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014, kurioje AB DnB bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos išieškojimo iš laiduotojo UAB „FF Lizingas“. Kito asmens reikalų tvarkymo (negotiorum gestio) teisiniai santykiai reglamentuojami CK 6.229–6.236 straipsniuose. Kito asmens reikalų tvarkymo santykiai susiklosto, kai neturėdamas nei iš sutarties, nei iš delikto kylančios pareigos asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga (CK 6.229 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Admivita“ administruoti BUAB „FF Lizingas“ yra paskirta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ir jos veiksmus atstovaujant administruojamą įmonę teisme reglamentuoja ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punktas. Su bankroto administratoriumi kreditoriai sudaro pavedimo sutartį (ĮBĮ 11 straipsnio 7 dalis). Todėl bankroto administratoriaus veikimas vykdant pareigas bankroto procedūrų metu nesietinas su kito asmens reikalų tvarkymu, ir teismas plačiau dėl šio instituto sąlygų buvimo nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011).

Ieškovas atsakovų prievolę atlyginti žalą bankrutuojančiai įmonei grindžia teisės normomis, reglamentuojančiomis deliktinę atsakomybę. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Pareigą atlyginti žalą turi asmuo, kuris nepaisė įstatymu įtvirtintos pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Sprendžiant dėl prievolės atlyginti žalą šiuo pagrindu yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis) ir žalą bei nuostolius (CK 6.249 straipsnis). Ieškovas atsakovų deliktinę atsakomybę sieja su jų neteisėtais veiksmais: bankroto administratoriui teikiant teismui tvirtinti AB DnB banko kreditorinį reikalavimą ir Vilniaus apygardos teismui 2014 m. birželio 12 d. nutartimi jį neteisėtai patvirtinus.

Byloje yra duomenys, kad įmonės bankroto administratorės UAB „Admivita“ įgaliotas asmuo A. G. 2014-05-05 pateikė teismui prašymą patvirtinti kreditorių sąrašą ir jų 4 639 089,05 Lt finansinius reikalavimus (1 t., b. l. 19–22). Šio prašymo priede Nr. 1 bankroto administratorius UAB „Admivita“ įgaliotas asmuo nurodė 6 įmonės kreditorius, su kurių reikalavimais administratorius nesutinka. Nurodė, kad kreditorės E. Š. reikalavimo pagrįstumo negali sutikrinti su įmonės buhalterine apskaita, kadangi ieškovas bankroto administratoriui dar nėra perdavęs beveik jokių įmonės dokumentų. Todėl prašyme nurodė, kad, dėl šios kreditorės ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinių reikalavimų netvirtinimo administratorius atskirų prašymų neteiks, nes šių kreditorių reikalavimų pagrįstumas išsispręs išnagrinėjus civilines bylas.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtino trečiosios eilės kreditoriaus AB DNB banko 491 557,61 Eur (1 697 250,10 Lt) kreditorinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1833/2014 (1 t., b. l. 38–43), išnagrinėjęs kreditoriaus Z. V. atskiruosius skundus, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas AB DNB banko reikalavimas, paliko nepakeistą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartis įsiteisėjo. Byloje yra Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos komisijos 2015 m. sausio 30 d. nutartis, kuria buvo atsisakytas priimti ieškovo kasacinis skundas, paduotas dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo (1 t., b. l. 45–46). Todėl atsakovai pagrįstai nurodė, kad pirmiau paminėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutartys yra privalomos valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Nors ieškovas sutinka, kad šios nutartys yra privalomos ir vykdytinos, tačiau vis tiek, jo nuomone, kreditoriaus AB DNB banko 491 557,61 Eur kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas nepagrįstai, ir dėl to reikalaujama priteisti iš atsakovų žalą, kuri yra lygi šio reikalavimo dydžiui. 

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pastarojoje nutartyje dėl AB DnB banko finansinio reikalavimo pagrįstumo yra nurodyta, kad „pirmosios instancijos teismo patvirtintas kreditorinis reikalavimas yra kildinamas iš atsakovo (bankrutuojančios įmonės) prisiimtų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį. Nors apeliantas ginčija tokią atsakovo prievolę, ją patvirtina į bylą pateikti įrodymai – pažyma apie skolos dydį, 2007 m. lapkričio 25 d. Kreditavimo sutartis Nr. 5424-05IL, Laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. 326-07L“. Nagrinėjamu atveju atkreipiamas dėmesys į tai, kad AB DnB bankas, 2013-12-27 pateikęs bankroto administratoriui kreditorinį reikalavimą, prie jo pridėjo būtent šiuos įrodymus savo reikalavimui pagrįsti, todėl tvirtinti, kad bankroto administratorius elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai ir, neturėdamas pagrindo sutiko su kreditoriaus reikalavimu, jo neginčijo, negalima. Prejudiciniais faktais laikytinos taip pat aplinkybės, nurodytos minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje sprendžiant dėl įmonės prievolės grąžinti paskolą. Šiuo aspektu  2014 m. spalio 27 d. nutartyje buvo nurodyta, „Kaip matyti iš 2005 m. lapkričio 25 d. kreditavimo sutarties, šio skolininko reikalavimų įvykdymas buvo užtikrintas kredito gavėjui priklausančio žemės sklypo įkeitimu, o po 2007 m. gruodžio 10 d. šios sutarties pakeitimo – ir atsakovo laidavimu. Atsakovas tiek Laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartimi prisiėmė įsipareigojimus atsakyti solidariai su skolininku, tiek ir kredito sutarties pakeitime yra nurodyta, kad atsakovas yra susipažinęs su kredito sutarties visais pakeitimais, patvirtino, kad laidavimas galioja (t. 10, b. l. 24–26). Taigi nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad nėra aiškus atsakovo atsakomybės pagrindas, kad nėra aiškus sandoris, jo numeris, iš kurio kyla atsakovo prievolė šiam kreditoriui. Pažymėtina, kad apeliantas, pats atstovavęs atsakovui tuo metu, kai buvo sudaromas sandoris, ginčija atsakovo prievolę atsiskaityti, nurodo, kad neatitinka sutarčių numeriai, tačiau jis nenurodo, jokių kitų sandorių ar kitų aplinkybių, kurios patvirtintų kito sandorio buvimą ir atsakovo prisiimtą atsakomybę pagal jį“. Šiais argumentais buvo atsakyta į apelianto keliamas abejones dėl to, kodėl  bankroto administratorius neginčijo reikalavimo, su kuriuo dar iki bankroto bylos iškėlimo nesutiko atsakovas, kuo ieškovas šioje byloje taip pat grindžia atsakovės UAB „Admivita“ neteisėtus veiksmus. Dėl to, remdamasis aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti iš naujo, teismas daro išvadą, jog ieškovo argumentai, kad atsakovai pažeidė prievolę, suponuojančią jų deliktinę atsakomybę, nes nepaisė įstatymu įtvirtintos pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Administratoriaus pareigą pateikti teismui tvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus įsakmiai reglamentuoja ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas. Šis įstatymas taip pat numato, kad teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (21 straipsnio 1 dalis). Šią pareigą kreditorius AB DnB bankas vykdė, nepriklausomai nuo to, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3366-232/2014. Iš pastarosios bylos duomenų matyti, kad teismui netenkinus bankroto administratoriaus 2013-11-22 prašymo perduoti civilinę bylą į bankroto bylą (3 t., b. l. 1, 19), vėliau būtent kreditorius pareiškė tapatų prašymą 2014-04-28 teismo posėdyje ir 2014-06-03 teismo posėdį prašė atidėti, kol bus išspręstas klausimas dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. Teismas patenkino kreditorės prašymą, su kuriuo sutiko ir bankrutuojanti įmonė. Minėtos bylos duomenys patvirtina, kad kreditorius 2014-07-03 pareiškimu atsiėmė ieškinį, pareiškime nurodęs, kad 2014-06-12 nutartimi jo finansinis reikalavimas buvo patvirtintas. Vilniaus apygardos teismas 2014-07-15 nutartimi ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą. Nagrinėjamu atveju ieškovas mano, kad 2014-06-12 nutartimi teismas negalėjo tvirtinti AB DnB banko finansinio reikalavimo, kuomet tame pačiame teisme buvo nagrinėjamas kreditoriaus ieškinys, pareikštas tuo pačiu pagrindu, kuriuo jis reiškė bankrutuojančiai įmonei savo finansinį reikalavimą. ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Kai proceso įstatymo nustatytais atvejais byla nėra perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, apie šioje byloje priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą teismas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas informuoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą. CPK 163 straipsnio 5 punktas reglamentuoja privalomą bylos sustabdymą, kuomet iki nutarties skirti bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, teismo posėdyje paaiškėja, kad jam iškelta bankroto byla. Iš civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014 esančio rašto atsakovei (3 t., b. l. 19) matyti, kad byla nebuvo perduota į bankroto bylą  būtent minėto teisinio reglamentavimo pagrindu. 2014-06-12 nutartimi, kuri buvo priimta  UAB „FF lizingas“ bankroto byloje, buvo įgyvendinama viena iš bankroto procedūrų, kurias reglamentuoja specialusis Įmonių bankroto įstatymas – patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Taigi  nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamos dvi tapačios bylos (bankroto byla ir civilinė byla pagal AB DNB banko ieškinį), todėl 2014-06-12 nutartis buvo priimta nesilaikant CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų. Ši norma reglamentuoja pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindą ir ji negalėjo būti taikoma bankroto byloje, kurioje teismas turi įstatyminį pagrindą išspręsti klausimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo. Todėl teismas taip pat neturi pagrindo pritarti ieškovui, kad, priėmus Vilniaus apygardos teismo 2014-06-12 nutartį, bankroto administratorius, teikdamas tvirtinti AB DnB banko finansinį reikalavimą, o teisėjas jį patvirtinęs, nepaisė įstatymo nuostatų nagrinėjamu aspektu, juolab kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinis teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1833/2014 (1 t., b. l. 38–43), nebuvo konstatuoti jokie atsakovų padaryti procesinės teisės pažeidimai, kurie suponuotų jų pareigą deliktinės atsakomybės pagrindu atlyginti bankrutuojančiai įmonei žalą.

Atsakant į ieškovo argumentus, kodėl administratorius neteikė 2014-05-05 prašymu patvirtinti teismui kreditorės E. Š. ir LR finansų ministerijos, atstovaujamos VĮ Turto banko, finansinius reikalavimus, kurių ginčas buvo nagrinėjami atskirose bylose, jau buvo nurodyta pirmiau, pagal prašymo priedo Nr. 1 pastabas. Pažymėtina, kad visais atvejais, pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostatas, bankroto administratorius kreditorių sąrašą sudaro pagal kreditorių reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, todėl jų nesant ar esant nepakankamai, šios pareigos vykdymas yra apsunkintas. Esant aplinkybėms, kuomet spręsti apie vienų finansinių reikalavimų pagrįstumą yra pakankamai duomenų (AB DnB banko), o apie kitų – juos reikia papildomai rinkti (E. Š.), gali susidaryti ieškovo nurodytos aplinkybės, tačiau jos neduoda pagrindo išvadai apie bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus / neveikimą. 

Deliktinės atsakomybės viena atsiradimo sąlygų yra žalos padarymas (CK 6.249 straipsnis). Sutiktina su trečiuoju asmeniu BUAB „FF Lizingas“, kad kreditoriaus AB DnB banko finansinis reikalavimas ĮBĮ 35 straipsnio tvarka nėra patenkintas ir trečiasis asmuo ieškinyje reikalaujamos realios žalos nepatyrė. Kreditoriaus turtinė teisė yra patvirtinta 2014-06-12 nutartimi, tačiau jos patenkinimas priklauso nuo bankrutuojančios įmonės turimo turto ir kreditorių reikalavimų apimties santykio, todėl ieškovas taip pat neįrodė žalos, kaip vienos iš  deliktinės atsakomybės sąlygos. Taigi, nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra įrodytos ir kitos sąlygos (priežastinis ryšys, kaltė), kurios nulemtų atsakovų civilinę deliktinę atsakomybę.

Apibendrinant faktinius ir teisinius argumentus dėl to, iš ko kildinama atsakovų deliktinė atsakomybė, daroma išvada, kad pagal ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais / neveikimu padarė žalą bankrutuojančiai įmonei, kas reiškia, kad ieškovas neįrodė, jog jo skolininkė BUAB „FF Lizingas“ turi tam tikrą turtinę teisę į atsakovus ir jos neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, o atsakovai turi pareigą vykdyti savo prievolę, todėl ieškovo netiesioginis ieškinys yra nepagrįstas, neįrodytas, taigi atmetamas (CPK 178 straipsnis, CK 6.68 straipsnis).

Teismas pasisako dėl ieškovo nurodomų aplinkybių, kad trečiajam asmeniu BUAB „FF Lizingas“ šioje byloje neturėjo teisės atstovauti bankroto administratorė atsakovė UAB „Admivita“ ir trečiojo asmens atstovas advokatas P. V. (atstovavimo sutartis 1 t., b. l. 188). Nekartojant šiame sprendime ieškovo nurodytų aplinkybių, šiuo aspektu pažymima, kad atsakovė yra trečiojo asmens teisėta atstovė teisme pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punktą. Jos įgaliojimai baigiasi ją atstatydinus ir teismui paskyrus kitą įmonės bankroto administratorių (ĮBĮ 11 straipsnio 10–11 dalys). Šių aplinkybių byloje nenustatyta. Teismas taip pat nenustatė bankroto administratoriaus prievolės deliktinės atsakomybės pagrindu atlyginti žalą bankrutuojančiai įmonei, nes nenustatė ir pačios žalos fakto. Pagal CPK 2, 5 straipsnius, teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Būtent ieškovas, o ne trečiasis asmuo BUAB „FF Lizingas“, turėjo pareigą byloje įrodyti deliktinės atsakomybės sąlygas ir kitas byloje įrodinėtinas aplinkybes, tačiau šios pareigos neįvykdė (CPK 12, 178 straipsnis). Bylą nagrinėjant teisme ieškovas teismui nenurodė, kad BUAB „FF Lizingas“ nesudaro galimybės gauti duomenų, jam būtinų ieškiniui pagrįsti. Bylą baigiant nagrinėjant iš esmės, teismas taip pat klausė ar ieškovas šiuo aspektu turi prašymų, tačiau prašymų jis neturėjo. Todėl vien aplinkybė, kad trečiasis asmuo, būdamas ieškovo pusėje dėl jo paties pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo - netiesioginio ieškinio, nepalaikė jo ieškinio, konstatuoti jo suinteresuotumą nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju ieškovui pareiškus nepagrįstą netiesioginį ieškinį trečiasis asmuo jo nepalaikė pagrįstai, todėl nėra pagrindo pritarti ieškovui, kad byloje buvo interesų konfliktas tarp bankroto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės ir jos atstovo advokato P. V., turėjęs įtakos įgyvendinant ieškovo teises. 

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Teismas pažymi, kad kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), yra neribota.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Teismų praktikoje aiškinant šią normą nurodoma, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Oruva ir Ko“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Kukabara“, bylos Nr. 3K-3-146/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo išvadai, kad ieškovas būtų sąmoningai veikęs prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. O tai, kad  buvo nepatenkintas ieškovo ieškinys, savaime nereiškia, kad ieškovas jį pareikšdamas elgėsi nesąžiningai, todėl atsakovės UAB „Admivita“ prašymas skirti ieškovui baudą atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė UAB „Admivita“ byloje turėjo 1 200 Eur išlaidų už atsiliepimo į ieškinį surašymą ir 300 Eur išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą, kurias pagrindžia byloje pateikta sąskaita ir jos apmokėjimais (2 t., b. l. 4–9), ir 700 Eur už atsiliepimo į ieškovo patikslintą ieškinį surašymą pagal 2015-12-22 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 28), kurios apmokėjimą patvirtina 2015-12-30 mokėjimo nurodyme Nr. 2391, pagal kurį apmokėta 2050,00 Eur, nurodyta mokėjimo paskirtis (pagal s/f Nr. (duomenys neskelbtini)). Todėl atsakovė įrodė, kad dėl bylos nagrinėjimo turėjo 2 200 Eur išlaidas.

BUAB „FF Lizingas“ prie atsiliepimo į ieškinį pridėjo duomenis apie tai, kad turėjo 968 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 188, 189–190) ir 363 Eur išlaidų už atsiliepimo į ieškovo patikslintą ieškinį surašymą (3 t., b. l. 16–17), iš viso 1 331 Eur.

Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ pateikė prašymą ir nurodė, kad turėjo 240 Eur advokato padėjėjos pagalbos išlaidų už susipažinimą su šalių procesiniais dokumentais ir rašytinių paaiškinimų parengimą, pateikė išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus (3 t., b. l. 57–60).

Atsižvelgiant į tai, kad šios dalyvaujančių asmenų turėtos išlaidos advokato (jo padėjėjo) pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, jos priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies – ieškovo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Z. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Admivita“ (j. a. k. 125841325) 2 200 Eur, tretiesiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizinas“ (j. a. k. 110774988) – 1 331 Eur ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (j. a. k. 10103840140) – 240 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                                   Dalė Burdulienė