Administracinė byla Nr. A-398-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01058-2014-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir bendrovė, Alytaus RATC) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. T1-10 kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Skunde nurodė, kad Agentūra 2014 m. sausio 15 d. pareiškėjui įteikė skundžiamą įsakymą, kuriame teigia, kad pareiškėjas, kaip projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/003 „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ (toliau – ir Projektas) galutinis paramos gavėjas, vykdydamas paslaugų sutartį Nr. ISPA/10/SV/LT „Techninė pagalba Alytaus regioniniam atliekų tvarkymo centrui“ (toliau – ir Sutartis), netinkamai panaudojo dalį lėšų (5 685,31 Eur) ir nurodė jas grąžinti. Skundžiamas įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Jis nėra pagrįstas nustatytais faktais, teisės aktų normomis. Skundžiamame akte nurodytos teisės aktų nuostatos, tačiau nenurodyta, kuo pasireiškė šių nuostatų pažeidimas. Iš skundžiamo akto neįmanoma suprasti pažeidimo turinio ir su pažeidimu susijusių faktinių aplinkybių, tuo iš pareiškėjo atimama galimybė tinkamai ginti savo teisėtus interesus teisme. Skundžiamame įsakyme atsakovas nepateikė savo motyvų ir argumentų, niekaip nevertino pareiškėjo pateiktų atsikirtimų, o išimtinai vadovavosi Valstybės kontrolės nustatytais pažeidimais. Taip pat skundžiamu įsakymu netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 5.2.2 punkto nuostatos. Teigia, jog pareiškėjas nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Už ginčo lėšų išmokėjimą pagal ISPA/Sanglaudos programos įgyvendinimo sutarties dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo tarp Agentūros ir Alytaus RATC sutarties 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsakovas atsako už išlaidų tinkamumo finansuoti nustatymą – dėl to skundžiamu įsakymu nepagrįstai pritaikytos minėtų taisyklių 5.2.2 punkto nuostatos. Dėl šių aplinkybių skundžiamu įsakymu yra pažeidžiamos VAĮ 8 straipsnio nuostatos ir nukrypstama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašiose bylose.

Atsakovas Agentūra atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo teiginys, kad skundžiamas įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų yra nepagrįstas, pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Skundžiamame įsakyme yra aiškiai įvardytas teisinis ir faktinis jo priėmimo pagrindas. Jame nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžiamas – kad Projekto galutinis paramos gavėjas, vykdydamas paslaugų Sutartį, netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, nei Valstybės kontrolei, atlikusiai galutinį projekto auditą, nei Agentūrai, atlikusiai įtariamo pažeidimo tyrimą, nepateikė dokumentų ar kitų tinkamų įrodymų, pagrindžiančių 5 685,31 EUR (19 630,24 Lt) išlaidas. Įsakyme taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka. Pažymėjo, kad prieš priimant skundžiamą įsakymą, pareiškėjas buvo išklausytas, jam sudaryta galimybė pateikti savo argumentus ir įrodymus. Pareiškėjo argumentas, jog visas ginčo išlaidas patvirtina UAB „Balanso auditas“ ir kiti išlaidas pagrindžiantys dokumentai Agentūroje įvertintas kritiškai, nes tyrimo metu Agentūros surinkti dokumentai, kuriais disponuoja ir Alytaus RATC, priešingai nei teigia Alytaus RATC, kaip tik paneigia, o ne įrodo, kad visos išlaidos buvo pagrįstos. Priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas veikė tinkamai, vadovaudamasis teisės aktuose jam nustatytais įgalinimais, pareiškėjas neįrodė, kad nėra pagrindo jo patirtas išlaidas pripažinti netinkamomis finansuoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog įgyvendinant projektą Nr. 2001/LT/16/P/PE/003 „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“, kuriame galutinis paramos gavėjas yra pareiškėjas, 2004 m. sausio 13 d. pareiškėjas ir ISPA įgyvendinančioji institucija (atsakovas) su UAB „Vilnius Consult“ sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios dalykas – techninė pagalba Alytaus RATC. Numatyta Sutarties kaina 180 900 Eur, dalis šios sumos turėjo būti skirta kompensuojamosioms išlaidoms dengti. Bendra pagal sutartį kompensuojamosioms išlaidoms numatytų skirti išlaidų suma – 25 000 Eur. UAB „Vilnius Consult“ netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, Sutartis buvo suspenduota ir nutraukta šalių sutarimu. 2006 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas ir atsakovas su UAB „Vilnius Consult“ sudarė susitarimą prie šios Sutarties (toliau – ir Susitarimas), kuriuo patvirtino, kad UAB „Vilnius Consult“ įgyvendinant sutartį buvo apmokėta 80 970 Eur sutarties kainos dalis. Taip pat Susitarime nurodyta, kad UAB „Vilnius Consult“ atliko dalį Sutartyje nustatytų darbų, kurių kaštai patvirtinti UAB „Balanso auditas“ 2005 m. rugsėjo 30 d. parengtu audito pažymėjimu. Šalys šiuos darbus įvertino 51 530 Eur (be PVM), iš šių atliktų darbų kompensuojamųjų išlaidų – 6 230 Eur. Permokėtą avanso dalį UAB „Vilnius Consult“ grąžino 2006 m. lapkričio 30 d., minėta Sutartis buvo nutraukta.

Reaguodamas į Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2009 m. gruodžio 17 d. Projekto valstybinio audito ataskaitos pastebėjimą ir atsakovo atliekų projektų skyriaus projektų vadovės tarnybinį pranešimą, atsakovas 2013 m. kovo 4 d. pradėjo tyrimą dėl dalies sutarties Nr. ISPA/10/SV/LT išlaidų tinkamumo finansuoti. Atsakovas 2014 m. sausio 10 d. priėmė išvadą dėl Projekto dalies išlaidų tinkamumo finansuoti (toliau – ir Išvada), kurioje nurodė, kad UAB „Balanso auditas“ 2005 m. rugsėjo 30 d. parengtame audito pažymėjime patvirtintos 1 144,69 Eur kompensuojamosios išlaidos – 5 085,31 Eur mažesnės, negu nurodytos Susitarime. Taip pat Išvadoje nurodyta, kad Susitarime pateiktas suteiktų paslaugų sumos detalizavimas neatitinka veiklos ataskaitose pateiktų ekspertų darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenų – pagal pastaruosius, A. Ž. vykdė Sutarties darbus 2 dienomis (jų vertė – 600 Eur) mažiau, negu nurodyta Susitarime. Tuo remiantis Išvadoje konstatuota, kad vykdant Sutartį buvo pažeistos Europos Komisijos 2003 m. sausio 6 d. reglamento (EB) Nr. 16/2003 4 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintų Europos Sąjungos sanglaudos fondo paramos administravimo Lietuvoje taisyklių 14.7-17.8 punktų nuostatos, dėl to 5 685,31 Eur (19630,24 Lt) pripažinta netinkamomis finansuoti lėšomis, kurias, kartu su apmokėta 3 533,44 Lt PVM dydžio dalimi, pareiškėjui nurodė grąžinti.

Projektas įgyvendinamas atsižvelgiant į Europos Tarybos 1994 m. gegužės 6 d. reglamentą (EB) Nr. 1164/94 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1164/94). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos Komisijos 2003 m. sausio 6 d. reglamento (EB) Nr. 16/2003 (toliau – ir Reglamento Nr. 16/2003) 4 ir 5 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintų Europos Sąjungos sanglaudos fondo paramos administravimo Lietuvoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14 punktu, nurodė, jog šios nuostatos numatė pareigą vykdant Projektą ne tik tinkamai naudoti lėšas, bet ir saugoti išlaidas patvirtinančius įrodymus. Įvertinęs Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1K-358 patvirtintų Europos Sąjungos sanglaudos fondo ir bendrojo finansavimo lėšų išmokėjimo rangovams (paslaugų teikėjams ar prekių tiekėjams) ir atsiskaitymo už išmokėtas ar planuojamas išmokėti lėšas taisyklių (toliau – ir Finansavimo taisyklių) 2 ir 17 punktą, teismas padarė išvadą, kad paramos gavėjui nesilaikant pareigos išsaugoti ir pateikti išlaidas pagrindžiančius įrodymus, šios lėšos atitinkama dalimi pripažintinos nefinansuotinomis. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų ar įrodymų, patvirtinančių, kad dokumentai, pagrindžiantys ginčo išlaidas, buvo pateikti atsakovui, taip pat šių dokumentų nepateikė teismui. Dėl šių priežasčių atsakovas pagrįstai pritaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 5.2.2 punktą.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bei įvertinęs skundžiamo įsakymo ir kartu pateiktos 2014 m. sausio 10 d. išvados dėl Projekto dalies išlaidų tinkamumo finansuoti turinį, konstatavo, jog išvadoje yra išsamiai išdėstytas ginčo santykių reglamentavimas, aptartos susijusios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės. Skundžiamame įsakyme ir Išvadoje nurodyta, kuo pasireiškė pareiškėjo veiksmų neteisėtumas ir jis susietas su pažeistomis teisės normomis. Taip pat skundžiamame įsakyme suformuluotas pareiškėjui skirtas nurodymas per 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo gavimo grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas 19 630,24 Lt lėšas. Teismo vertinimu, toks įsakymo turinys atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse tokio pobūdžio aktams keliamus reikalavimus, kitų jo trūkumų teismas nenustatė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių skundžiamame įsakyme ir išvadoje pateiktas, atsakovo atlikto tyrimo metu nustatytas aplinkybes.

III.

Apeliaciniu skundu Alytaus RATC prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, neanalizavo jo išdėstytų argumentų, padarė nepagrįstą išvadą, kad skundžiamas įsakymas priimtas nepažeidus teisės normų, be to, nepagrįstai atsakomybę dėl Agentūros atlikto lėšų mokėjimo trečiajam asmeniui perkėlė pareiškėjui. Taip pat išdėsto kitus argumentus, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Agentūra prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Taip pat, remdamasis LVAT ir EŽTT praktika, nurodo, jog ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, o nemotyvuotu sprendimą galima laikyti, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje. Atsakovo nuomone, įrodymo šaltiniu negali būti tik asmens pareiškimas ar paaiškinimas teismui, pareiškėjas skunde nurodytas aplinkybes turi pagrįsti faktiniais duomenimis, įrodyti faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą ir pareiškėjo teisėtų interesų pažeidimą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas turėjo pareigą užtikrinti, kad finansinės paramos lėšos būtų panaudotos tinkamai ir išlaidos, kurios negali būti finansuojamos, nebūtų apmokamos. Atsakovas, remdamasis LVAT praktika, nurodo, jog valstybės kompetentingų institucijų kontrolės funkcija vykdoma ir mokant paramą (ex ante), ir jau išmokėjus paramą (ex post). Remdamasis Agentūros nuostatų, patvirtintų Aplinkos ministro 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. D1-632, 5, 6 punktais, atsakovas nurodo, jog Agentūra yra įgyvendinančioji institucija ir jai priskirta pareiga administruoti lėšas ir būti atsakinga už tai, kad Sanglaudos fondo lėšos būtų naudojamos tinkamai, o kai panaudojamos netinkamai – būtų grąžintos. Agentūrai priskirtos kontrolės ir priežiūros funkcijos reiškia pareigą užtikrinti tinkamą lėšų mokėjimą, įskaitant be pagrindo sumokėtų lėšų susigrąžinimą iš subjekto, kuriam buvo sumokėtos. Lėšų grąžinimo klausimą reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai. Nurodo, jog Europos Tarybos Reglamentas Nr. 1164/94, Europos Komisijos Reglamentai Nr. 1386/2002 ir Nr. 16/2003 nediferencijuoja subjektų, dėl kurių kaltės netinkamai išmokėtos ar panaudotos Europos Sąjungos lėšos, svarbiausia, kad neteisėtai išmokėtas išmokas valstybė narė privalo susigrąžinti. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintose Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos biudžetą taisyklėse, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1K-307 patvirtintose Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo bei šalinimo ir apribojimų gauti Europos Sąjungos finansinę paramą nustatymo taisyklėse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ šioje byloje ginčija atsakovo Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. T1-10 „Dėl dalies Europos Sąjungos finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2001/LT/16/P/PE/003 „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“, grąžinimo“.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą konstatuodamas, kad skundžiamas Agentūros 2014 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. T1-10 yra teisėtas ir jo panaikinti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai pritaikė ginčui taikytiną teisę.

Ginčijamu Agentūros 2014 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. T1-10 nustatyta, kad projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/003 „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ galutinis paramos gavėjas, t. y. pareiškėjas, vykdydamas paslaugų sutartį Nr. ISPA/10/SV/LT „Techninė pagalba Alytaus regioniniam atliekų tvarkymo centrui“, netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų – nei Valstybės kontrolei, atlikusiai galutinį projekto auditą, nei Agentūrai nepateikė dokumentų ar kitų tinkamų įrodymų, pagrindžiančių 5 685,31 Eur (19 630,24 Lt) išlaidas ir pažeidė 2003 m. sausio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003, nustatančio specialias išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl išlaidų priemonėms, kurias dalinai finansuoja Sanglaudos fondas, tinkamumo (toliau – ir Reglamentas Nr. 16/2003) 4 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies bei Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintų Europos Sąjungos sanglaudos fondo paramos administravimo Lietuvoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.7 – 17.8 punktų nuostatas. Įsakymu pareiškėjui nurodyta per 60 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo gavimo dienos į Agentūros sąskaitą grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas lėšas – 5 685,31 Eur (19 630,24 Lt) bei Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis apmokėtą pridėtinės vertės mokestį – 3 533,44 Lt, o pavėlavus grąžinti, mokėti 0,03 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą grąžinti lėšas dieną.

Ginčijamo 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-10 priėmimo pagrindu nurodomas Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 5.2.2 punktas, kuris įtvirtina, kad sprendimas priimamas ir lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu projekto vykdytojas nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Taip pat nurodoma, kad visos Agentūros vykdyto tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei pažeidimo aprašymas pateikiamas kartu su šiuo įsakymu pareiškėjui išsiųstoje 2014 m. sausio 10 d. Agentūros tyrimo išvadoje, kuri yra sudėtinė šio įsakymo dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neginčija Agentūros 2014 m. sausio 14 d. įsakyme Nr. T1-10 ir 2014 m. sausio 10 d. išvadoje pateiktų duomenų apie teisės aktų pažeidimus teisingumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nepateikė 5 685,31 Eur (19 630,24 Lt) išlaidas pagrindžiančių įrodymų, taip pažeisdamas Reglamento Nr. 16/2003 4 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 14.7 – 17.8 punktų nuostatas, kurios numatė pareigą vykdant projektą Nr. 2001/LT/16/P/PE/003 „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ tinkamai naudoti lėšas ir saugoti išlaidas patvirtinančius įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių argumentų, kad Agentūros nurodyti pažeidimai nustatyti neteisingai. Nagrinėjamu atveju konstatavus pareiškėjo padarytus pažeidimus, Agentūra teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 5.2.2 punktu, nurodė pareiškėjui grąžinti 5 685,31 Eur (19 630,24 Lt) netinkamų finansuoti lėšų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas 2014 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. T1-10 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus argumentus, taip pat ginčijamo 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-10 turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Iš ginčijamo 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-10 matyti, kad jame nėra nurodytos detalios nustatytų pažeidimų aplinkybės, neaptartas konkretus teisinis reguliavimas. Tačiau, kaip minėta, 2014 m. sausio 14 d. įsakyme Nr. T1-10 pateikiama nuoroda į Agentūros 2014 m. sausio 10 d. išvadą dėl projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/003 „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ paslaugų sutarties Nr. ISPA/10/SV/LT dalies išlaidų tinkamumo finansuoti, kuri yra sudėtine 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-10 dalis. Iš 2014 m. sausio 10 d. išvados turinio matyti, kad jame yra nurodyti išsamūs motyvai ir teisės aktai, reglamentuojantys ginčo teisinius santykius. Tiek 2014 m. sausio 14 d. įsakyme Nr. T1-10, tiek ir 2014 m. sausio 10 d. išvadoje yra konkrečiai nurodyta, kuo pasireiškė pareiškėjo veiksmų neteisėtumas ir kokios konkrečios teisės normos buvo pažeistos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos biudžetą taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590, 4 punkte nustatyta, kad pagrindas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas yra sprendimas, įsiteisėjęs Lietuvos Respublikos teismo sprendimas arba įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti projekto vykdytojui bankroto arba restruktūrizavimo bylą, o 5 punkte nurodomi pagrindai, kuriuos nustačius išmokėtos lėšos turi būti susigrąžinamos iš projekto vykdytojo. Taisyklėse reglamentuojami atvejai, kai turi būti susigrąžinamos jau išmokėtos lėšos, o lėšas turi grąžinti projekto vykdytojas, nepriklausomai nuo administruojančios ar įgyvendinančiosios institucijos veiksmų projekto vykdytojui išmokant arba už jį sumokant didesnes nei priklauso lėšų sumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1338/2014). Agentūros teisė priimti sprendimą dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų grąžinimo yra įtvirtinta teisės aktuose, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad priimant ginčijamą 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. T1-10 buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl dalies pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių, atmestinas, kadangi tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Įvertinusi pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina išvadą, kad apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.