Administracinė byla Nr. I1-7751-422/2024

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00175-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3

 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 20 d. 

Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas S. A. su skundu kreipėsi (b. l. 1–3) į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginti. 

Pareiškėjas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepimu į skundą 
(b. l. 8–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (aktuali iki 2015 m. spalio 31 d.) 18.4 papunkčio bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (aktualios iki 2020 m. gruodžio 20 d.) 21–22 punktų reikalavimus. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiui aktualūs teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių bei pataisos įstaigų įrengimą ir eksploatavimą, nenumato privalomo suoliukų bei sporto įrangos (inventoriaus) įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, taip pat nenumato įstaigos administracijos pareigos įrengti pasivaikščiojimo kiemeliuose pelenines. Pasivaikščiojimo kiemeliuose yra kibirai šiukšlėms, kiemeliai kiekvieną dieną pasibaigus pasivaikščiojimams valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra atviri, neatriboti nuo atmosferos, todėl yra natūraliai vėdinami ir juose nesiveisia nei pelėsis, nei grybelis.

Šiaulių kalėjimo pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai įrengti iš banguotų lakštų, kurie pagaminti iš cemento, kalkakmenio, celiuliozės, vandens ir asbestą pakeitusio polivinilo acetato. Asbocementiniai vamzdžiai kanalizacijos tinklų montavimui statybos praktikoje nenaudojami. Visi Šiaulių kalėjimo pastato vidaus kanalizacijos tinklai įrengti iš ketinių vamzdžių, palaipsniui juos keičiant polipropileniniais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Šiaulių kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. sausio mėn.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba prašė taikyti trejų metų senaties terminą. LVAT jurisprudencijoje nurodyta, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018).

CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą su prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

LVAT praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, Nr. 22095/93).

Teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundą, vertina, kad S. A. nuo pat patekimo į Šiaulių kalėjimą bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo apribota teisė dėl kalinimo sąlygų kreiptis į pataisos įstaigos administraciją ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat kreiptis į teismą. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2024 m. kovo 7 d. (b. l. 4). Pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti senaties terminą. Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovės atsiliepimą, jokių prieštaravimų dėl senaties termino taikymo nepareiškė, nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant atsakovės atstovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, todėl ginčo laikotarpiui taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmetamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo S. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja                                                Janina Vitunskienė