Baudžiamoji byla Nr. 2K-446//2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.6.6; 1.2.3.1; 2.1.15.1.2 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. spalio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

nuteistajam V. G.,

 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Iš V. G. priteista: Valstybinei ligonių kasai 23 130,10 Lt, nukentėjusiajai G. D. 7642,50 Lt turtinei, 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis, kuria Kauno apygardos teismo nuosprendis pakeistas: nukentėjusiajai G. D. priteistas turtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 3723,50 Lt.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

 

n u s t a t ė :

 

V. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 23 d., apie 20.10 val., prie pastato, esančio ,,duomenys neskelbtini“, supykęs, kad neblaivus A. D. svirduliuodamas kliuvinėjo už jo automobilio, nulenkė veidrodėlį ir bandė atidaryti automobilio dureles, trenkė kumščiu A. D. į kairio skruosto – akies – nosies nugarėlės kairio paviršiaus sritį, sumušė kairį skruostą, padarė kraujosruvą aplink kairę akį, sulaužė nosies kaulus. Nuo suduoto smūgio A. D. griuvo aukštielninkas ir pakaušio sritimi atsitrenkė į kietą buką paviršių, dėl to buvo sumušti galvos smegenys (abiejų kaktinių ir smilkininių skilčių sumušimas), išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio, tai komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą, strigimą, abipusį absceduojantį plaučių uždegimą, progresuojančią uždegiminę intoksikaciją ir kvėpavimo nepakankamumą. Nuo patirtų sužalojimų 2008 m. vasario 17 d. A. D. mirė. Šiais veiksmais V. G. nužudė A. D.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo teismų sprendimus pakeisti: V. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį, pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), sušvelninti paskirtą bausmę ir jos vykdymą atidėti, taip pat sumažinti nukentėjusiajai G. D. priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. V. G. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal tą BK straipsnį, pagal kurį reikėjo, padarė klaidų taikydami BK bendrosios dalies normą, neteisingai skyrė bausmę ir išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

            Šioje byloje teismai konstatavo, kad tyčia smogdamas A. D. į veidą V. G. sąmoningai leido, jog atsirastų byloje minimi padariniai, tačiau tokių išvadų nepatvirtina teismų nustatytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo esminių skundo argumentų, kad iš nuteistojo bei kai kurių liudytojų parodymų matyti, jog V. G. bandė išvengti bet kokių sunkesnių padarinių, nes, jo manymu, sudavė nestiprų smūgį, bandė sulaikyti griūvantį nukentėjusįjį. Taigi nukentėjusiojo griuvimas bei susižalojimas jam buvo netikėtas. Kasatorius tvirtina, kad V. G. nesuprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, nenumatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir to nenorėjo bei sąmoningai neleido tokiems padariniams atsirasti.

Nuteistasis smūgį į veidą sudavė tyčia, tačiau vėlesni padariniai buvo už jo numatymo ribų. Tai rodo, kad V. G. veiksmuose daugiau yra neatsargumo nei netiesioginės tyčios požymių. Juk po smūgio A. D. galėjo ir nenugriūti, o griūdamas neatsitrenkti į kietą dangą, griūti galėjo tiek aukštielninkas, tiek šonu ar kniūbsčias. Kasatoriaus manymu, V. G. negalėjo numatyti, kad viskas vyks būtent taip, kaip įvyko. Yra pakankamai daug prielaidų manyti, kad V. G. tikėjosi, jog po smūgio į veidą įvykių seka bus visiškai kitokia nei buvo iš tikrųjų.

Teismai, darydami išvadą, kad V. G. A. D. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, akcentavo jo amžių, gyvenimišką patirtį bei protinius sugebėjimus. Tačiau būtent dėl šių asmeninių savybių V. G. pagrįstai galėjo manyti, kad nieko baisaus neatsitiks, jis net nekvietė greitosios medicinos pagalbos, nes matė, jog A. D. gyvas, todėl buvo tikras, kad nieko baisaus neatsitiko. Nuteistasis smūgiavo ne kokiu nors įrankiu, bet kumščiu. Smūgis į veidą buvo vienintelis, nestiprus, nes šiuo smūgiu padaryti nesunkus bei nežymus kūno sužalojimai, kurie neturėjo įtakos mirčiai ir nebuvo jos priežastis. Be to, smūgiuota ne tiesiai, o iš šono, tą parodo nosies pertvaros iškrypimas į dešinę, todėl V. G. aiškinimas, kad smūgiu jis tik norėjo sudrausti nukentėjusįjį, pakankamai realus.

Nustatant priežastinį ryšį, reikia skirti būtinus ir atsitiktinius žmogaus veiksmų padarinius. Kasatorius nurodo, kad V. G. į galvą suduotas smūgis dėl nosies kaulų lūžio padarė tik nesunkų, o likusieji sužalojimai – nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie sužalojimai buvo būtina V. G. suduoto smūgio pasekmė, tačiau išvardyti sužalojimai nesukėlė mirtinų padarinių. Tokias pasekmes sukėlė sunkūs sužalojimai, atsiradę dėl to, jog A. D. griuvo ir pakaušiu atsitrenkė į asfaltuotą paviršių. Apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas, kad nukentėjusysis galėjo paslysti ir nugriūti dėl to, jog įvykio vietoje buvo slidu, o nukentėjusiojo avalynės padai nudėvėti, ir kad nuteistasis šių aplinkybių negalėjo numatyti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių skundo argumentų, kuriuos patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas ir liudytojo P. G. parodymai. Taigi kyla klausimas, ar suduotas smūgis buvo būtina nukentėjusiojo griuvimo priežastis, o gal griuvimas tebuvo atsitiktinė pasekmė, dėsningai neišplaukianti iš to reiškinio, nors ir buvo jo sąlygota.

Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad nestiprus smūgis į veidą buvo tyčinis veiksmas, tačiau tiesioginis priežastinis ryšys yra tik tarp šio smūgio ir juo padarytų išorinių veido sužalojimų. To negalima pasakyti apie mirtinus padarinius ir nuteistojo požiūrį į juos. Tiesa, galima daryti prielaidą, kad V. G., nors ir nenorėjo, kad A. D. nugriūtų, bet sąmoningai leido tam atsitikti, t. y. sudarė sąlygas griuvimui kaip tarpinei pasekmei, tačiau nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog jis sąmoningai leido, kad griūdamas nukentėjusysis pakaušio sritimi atsitrenktų į kietą paviršių, kad dėl to A. D. pakaušyje atsirastų muštinė žaizda, kad būtų sumuštos smegenys, o po kietuoju galvos smegenų dangalu išsilietų kraujas, ir kad dėl to jis mirtų. Tokių padarinių negalima laikyti dėsningai išplaukiančiais iš vienintelio veiksmo ir iš anksto numatomais. Taigi mirties atžvilgiu nuteistojo kaltė yra neatsargi, nes tarp jo veiksmo ir pasekmių įsiterpė tarpinis veiksnys, kuris ir lėmė A. D. mirtį. Tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja (kasacinė nutartis Nr. 2K-342/2009). Šioje byloje atsirado net keli papildomi veiksniai: slidus aikštelės paviršius, sudėvėta avalynė ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartyje Nr. 2K-P-247/2009 konstatuota, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltiniko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Kasatoriaus manymu, vargu ar V. G. byloje galima daryti kategorišką išvadą, kad po suduoto smūgio atsiradę padariniai yra dėsninga jo atlikto veiksmo pasekmė, juolab kad V. G. tokius padarinius galėjo numatyti. Dėl minėtų argumentų V. G. veika kvalifikuotina pagal BK 132 straipsnio 1  dalį.

Kartu kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai įvertino nukentėjusiojo elgesį ir dėl to nepagrįstai nelaikė jo provokuojančiu. Kadangi iš bylos duomenų akivaizdu, kad V. G. veiksmus išprovokavo nukentėjusysis, todėl V. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta aplinkybė.

Nukentėjusiajai priteista piniginė kompensacija (neturtinė žala) už patirtą skriaudą yra aiškiai neteisinga, prieštaraujanti teisingumo principui. Gyvybės atėmimo atveju vien objektyvaus santuokos ryšio konstatavimas nepakankamas neturtinės žalos atlyginimui priteisti, būtina nustatyti glaudžią emocinę, dvasinę, materialią ar kitokias sąsajas tarp žuvusiojo ir pretendento į neturtinės žalos kompensaciją. Nukentėjusioji G. D. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jos sutuoktinis, nors ir nebuvo asocialus, bet mėgdavo išgerti. Ši aplinkybė yra pagrindas manyti, kad jų tarpusavio ryšiai nebuvo itin glaudūs, o nužudytasis ne itin rūpinosi šeima. Be to, teismas privalo atsižvelgti ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. Byloje nustatyta, kad V. G. iš dalies atlygino dėl A. D. mirties atsiradusią žalą. Apeliaciniame skunde jis akcentavo, kad tam išleido visas savo santaupas bei pinigus, gautus pardavus turėtąjį turtą, nurodė, kad šiuo metu jo turtinė padėtis labai bloga. Taip pat teismai privalėjo atkreipti dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką (2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 70659/01 ir 74371/01)), iš kurios matyti, kad iš Lietuvos valstybės kiekvienam pareiškėjui, atsižvelgiant į Konvencijos 2 straipsnio materialųjį ir procesinį pažeidimą, priteista po 30 000 EUR visų rūšių patirtai žalai atlyginti. Teismai privalėjo atsižvelgti į bendrą pragyvenimo lygį mūsų šalyje ir į realias nuteistojo galimybes.

           

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

 

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Kasatorius ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnį teigdamas, kad tarp V. G. veiksmų ir kilusių mirtinų padarinių nėra būtinojo priežastinio ryšio, taip pat tyčios nužudyti kitą asmenį, todėl ši veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Šie argumentai nepagrįsti.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. G. kumščiu sudavė girtam (svirduliavo, griuvinėjo ant automobilio) A. D. smūgį (beje, stiprų, nes juo sulaužyti nosies kaulai) į veidą, dėl to šis krito aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkė į gatvės paviršių, buvo sumušti galvos smegenys, virš jų išsiliejo kraujas ir dėl įvairių komplikacijų po vieno mėnesio ir 24 dienų (2008 m. vasario 17 d.) A. D. mirė. V. G. su draugais iš įvykio vietos skubiai pasišalino.

Kasatorius nurodo, jog apeliaciniame skunde buvo iškelta versija, kad A. D. galėjo paslysti ir nugriūti dėl to, jog įvykio vietoje buvo slidu, o nukentėjusiojo avalynės padai nudėvėti, ir kad nuteistasis šių aplinkybių negalėjo numatyti, o apeliacinės instancijos teismas šios versijos nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nuteistąjį V. G. ir, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kad V. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Beje, versija apie A. D. paslydimą išsamiai aptarta ir motyvuotai paneigta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus, kurie, beje, analogiški kasacinio skundo argumentams, išsamiai bei motyvuotai atsakyta (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Pagal nustatytas aplinkybes tarp V. G. veiksmo – stipraus smūgio labai girtam A. D. į veidą, nuo kurio šis krito aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkdamas į asfaltą patyrė galvos traumą – ir A. D. mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšis nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Akivaizdu, kad jeigu V. G. nebūtų sudavęs A. D. stipraus smūgio į veidą, šis nebūtų kritęs ir patyręs galvos traumos, nuo kurios vėliau mirtų. Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo griuvimas, atsitrenkimas galva į asfaltuotą dangą ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp tyčinio stipraus smūgio į veidą (galvą) ir nukentėjusiojo mirties; tarp veiksmų suduodant smūgį ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Taigi šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė tyčinę V. G. kaltę atėmus A. D. gyvybę ir teisingai veiką kvalifikavo kaip nužudymą. Teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad asfaltuotoje aikštelėje, tyčia stipriai smogdamas kumščiu labai girtam nukentėjusiajam (tai akivaizdžiai matėsi, nes jis svirduliavo) į galvą, V. G. suvokė, jog kelia pavojų šio gyvybei, numatė, kad jis gali kristi ant asfalto, trenktis galva į jį ir taip mirtinai susižaloti, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia BK 15 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir teismų pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-629/2007, 2K-109/2009, 2K-342/2009).

Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo V. G. veiką vertinti kaip neatsargumą nėra pagrindo, nes V. G. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems atsirasti. Taigi V. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – V. G. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

 

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – ,,veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys“. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje aptardamas skundo argumentą dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo A. D. elgesys buvo mažareikšmis ir negalėjo turėti įtakos nusikaltimui, kurį padarė V. G. Tokia šio teismo išvada nepagrįsta ir padaryta išsamiau neanalizuojant nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad neblaivus A. D. svirduliuodamas kliuvinėjo už V. G. automobilio, nulenkė veidrodėlį, dėl to buvo įspėtas, tačiau po to bandė atidaryti automobilio dureles (liudytojų I. J., M. S., A. Š., T. S. parodymai). Šios aplinkybės nustatytos, tačiau liko nevertintos teisiniu aspektu. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad A. D. elgesys buvo mažareikšmis ir negalėjo turėti įtakos nusikaltimui, paneigia minėtos aplinkybės ir tolesnė įvykių eiga, nes tik po to V. G. išlipo iš automobilio ir smogė A. D. į veidą. Taigi nustatytos aplinkybės patvirtina, kad toks nukentėjusiojo elgesys paskatino V. G. veiksmus prieš jį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys ir kad tai yra V. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Taigi teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punko – pritaikymo. Nustačius naują nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą) bei elgesį po nusikaltimo (atsiprašė, stengėsi materialiai padėti), teisėjų kolegija sprendžia, kad yra teisinis pagrindas (BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skiriant bausmę teismas atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias aplinkybes) paskirtą bausmę sumažinti iki minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės.

 

Dėl neturtinės žalos dydžio

Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiajai G. D. priteista piniginė kompensacija (neturtinė žala) už patirtą skriaudą yra aiškiai neteisinga, prieštaraujanti teisingumo principui.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą konstatuota, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas (pavyzdžiui, 2007 m. kovo 20 d. nutartis Nr. 2K-209/2007; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis Nr. 2K-830/2007). Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netikrina neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo teisingumo, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai yra vertinamieji, juos įvertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas; be abejo, šie teismai privalo atsižvelgti į susiformavusią neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose teismų praktiką.

Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai įvertino visas įvykio aplinkybes, nusikalstamos veikos sudėties požymius, visumą neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, nustatytų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat įvertino kasaciniame skunde minimus argumentus apie nuteistojo turtinę padėtį, jo pastangas atlyginti padarytą žalą, taip pat į sutuoktinių tarpusavio ryšius. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentavo, kad žmona neteko vyro, o du jų vaikai juos išlaikiusio tėvo, todėl ieškinio dalį dėl neturtinės žalos tenkino priteisdamas 100 000 Lt.

Tai, kad, kasatoriaus manymu, teismas nepakankamai atsižvelgė į šias aplinkybes, jau yra fakto, bet ne teisės klausimas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje susiformavo nuostata, jog gyvybės atėmimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra negrįžtami padariniai. Kaltininko turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi. Tačiau teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Suformuotos teismų praktikos teismas nepažeidė (kasacinės nutartys Nr. 2K-629/2007, 2K-326/2008, 2K-429/2008, 2K-531/2008).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajai 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartį pakeisti.

Pripažinti V. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

V. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki septynerių metų.

Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Vytautas Greičius

 

 

                                                                                                                        Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                                        Vytautas Masiokas