Civilinė byla Nr. e2-609-1028/2025

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05298-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.2.9.10.8.; 3.2.3.1.; 3.2.6.1.

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 6 d.

Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Silvijus Balčytis,

sekretoriaujant Editai Petrevičienei,

nedalyvaujant ieškovės UAB „Raitransa“ atstovui,

nuotoliniu būdu nedalyvaujant atsakovui D. M.,

dalyvaujant vertėjai O. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Raitransa“ ieškinį atsakovui D. M. dėl darbo ginčo išsprendimo iš esmės.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Ieškovas UAB „Raitransa“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė atmesti atsakovo prašymą dėl 1905,00 Eur darbo užmokesčio su priskaičiuotais dienpinigiais ir 91,44 Eur netesybų išieškojimo iš ieškovo UAB „Raitransa“, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2021-10-13 su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis ir jis buvo priimtas vairuotojo - ekspeditoriaus pareigoms. Su atsakovu buvo sutarta, kad jam bus mokamas valandinis - 6,49 Eur darbo užmokestis. Darbą atsakovas pradėjo 2021-10-13. 2024-08-14 atsakovas pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl jam neišmokėto – 1905,00 Eur darbo užmokesčio su priskaičiuotais dienpinigiais ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas pagal SODROS duomenis, o taip pat netesybas išieškojimo iš ieškovės UAB „Raitransa“. 2024-10-03 Darbo ginčų komisija sprendimu atsakovo prašymą tenkino ir priteisė atsakovui – 1905,00 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais už 2024 m. birželio - liepos laikotarpį ir 91,44 Eur netesybas. Ieškovė su 2024-10-03 Darbo ginčų komisija sprendimu nesutinka, nes yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu ir jam nėra skolinga, priešingai nei atsakovas, kuris įmonei šiai dienai yra skolingas – 4815,44 Eur avansu išmokėtų pinigų. Atsakovui laikotarpyje nuo 2024-01-01 iki 2024-10-03 yra priskaičiuotas – 3487,84 Eur mokėtinas darbo užmokestis, 1199,69 Eur priedai prie atlyginimo, 706,00 Eur atostoginiai, 77,81 Eur išlaidų ir 2680,92 Eur dienpinigiai. Atsakovui visos piniginės išmokos (darbo užmokestis, dienpinigiai ir kt.) buvo mokamos pavedimu į jo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Darbo ginčų komisijai buvome pateikę išrašą iš banko, tačiau jis taip ir liko Darbo ginčų komisijos neįvertintas. Pagal atliktus mokėjimus atsakovui iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos avansu yra išmokėta – 34174,00 Eur, iš kurių pirmiausia būdavo atskaitomas darbo užmokestis, atostoginiai, dienpinigiai, jo turėtos ir dokumentais pagrįstos išlaidos. Atlikus tarpusavio įskaitymus, būtent atsakovas liko skolingas bendrovei – 4815,44 Eur, ką patvirtina: išrašas iš banko, išrašas iš bendrovės didžiosios knygos ir darbo užmokesčio priskaitymų - išskaitymų suvestinės už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-10-31. Kadangi ieškovas UAB „Raitransa“ atsakovui yra pilnai viską sumokėjęs, tai Darbo ginčų komisija negalėjo nuspręsti išieškoti iš ieškovės 1905,00 Eur darbo užmokesčio su priskaičiuotais dienpinigiais, 91,44 Eur netesybų iki darbo ginčų komisijos spendimo priėmimo dienos ir atsakovo reikalavimas turėjo būti atmestas. Darbo ginčų komisija priimtame sprendime pateikia tik prielaida, kad darbdavys yra skolingas darbuotojui 1905,00 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais už laikotarpį nuo 2024 m. birželio iki liepos mėn. ir nepateikia jokio skaičiavimo, rėmėsi tik darbuotojo pateiktais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir nėra galimybės ieškovui patikrinti Darbo ginčų komisijos skaičiavimo pagrįstumą. Ginčų komisija, darydama prielaidą apie neva neišmokėtas sumas darbuotojui, turėjo nustatyti kiek darbuotojui yra priskaičiuota darbo užmokesčio pagal įmonės apskaitos dokumentus ir kiek yra jam išmokėta pagal įmonės apskaitos dokumentus ( banko išrašus), tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos, ko pasekoje komisija priėmė neteisingą sprendimą, nes ieškovė nėra skolinga atsakovui, o yra atvirkščiai atsakovas yra skolingas - 4815,44 Eur t. y. permoka, o ne skola. Kad ieškovė nėra skolinga atsakovui patvirtina kaip minėjome išrašas iš banko apie atliktus mokėjimus atsakovui ir darbo užmokesčio žiniaraščiai iš kurių matyti atsakovui priskaičiuotos mokėtinos sumos.

3. Atsakovas D. M. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškovas nerūpestingai pateikė darbo užmokesčio ir dienpinigių kompensacijų priskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentus. 2024 sausio mėn. ieškovas nefiksuoja dirbtų valandų, tačiau sumoka 200 Eur avansą. Nesutinka su ieškiniu, savo reikalavimą palaiko.  

4. Bylą nagrinėjant teismo posėdyje ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

5. Bylą nagrinėjant teismo posėdyje atsakovas D. M. į teismo posėdį neatvyko, nuotoliniu būdu neprisijungė. 

Ieškinys netenkintinas.

6. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2021-10-13 tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 211013, kurios 3 p. nurodyta, kad numatytas valandinis 6,49 Eur per valandą darbo užmokestis, dirbant pagal grafiką,  už komandiruotes mokami Vyriausybės patvirtinti dienpinigiai – 50 proc., darbuotojas pradeda dirbti 2021-10-13 (t. 1, b. l. 11-13). Ieškovė pateikė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2024-10-03 sprendimą Nr. DGKS-7658 (t. 1, b. l. 3-8, 37-41), Darbo užmokesčio priskaitymų - išskaitymų suvestinės už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-10-31 (t. 1, b. l. 9, 35), išrašą iš bendrovės didžiosios knygos (t. 1, b. l. 10, 36), išrašą iš banko (t. 1, b. l. 14-16, 50-52); darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelius (t. 1, b. l. 29-30), darbo užmokesčio žiniaraščius už kiekvieną mėnesį (t.1, b. 30-35); asmens dokumento kopiją (t. 1, b. l. 53). Iš darbo ginčų komisijos išreikalauta darbo ginčo byla.

7. Atsakovas pateikė darbo sutartį (t. 1, b. l. 62-64); sąskaitos išrašą (t. 1, b. l. 65); darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelius (t. 1, b. l. 66-73); darbo užmokesčio žiniaraštį (t. 1, b. l. 74, 121-128), paaiškinimus dėl mokėjimų (t. 1, b. l. 75-85, 98-107); duomenis apie transporto priemonės naudojimą (t. 1, b. l. 129-139); vairuotojo darbo laiko mėnesinę ataskaitą (t. 1, b. l. 140-185).

8. Nagrinėjamu atveju kyla ginčas, ar ieškovė tinkamai atsiskaitė su atsakovu. Ieškovė teigia, kad dar ir permokėjo atsakovui, atsakovas nurodo, kad ieškovė neišmokėjo visų pagal teisės aktus priklausančių sumų. Ieškovė ginčija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2024-10-03 sprendimą Nr. DGKS-7658. Pateikus ieškinį teisme, šis sprendimas neįsiteisėjo, todėl byloje nagrinėtini tiek ieškovės, tiek atsakovo reikalavimai, kurie buvo teikti darbo ginčų komisijai bei formuluojami atsiliepime į ieškinį.

9. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2021-10-13 tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti 2021-10-13. Atsakovas darbo ginčų komisijai nurodė, kad ieškovė su juo tinkamai neatsiskaitė už vieną reisą, kuris vyko nuo 2024-06-07 iki 2024-07-25. Atsakovas nurodė, kad buvo sutartas 83 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių dydis už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną. Komandiruotės metu buvo dirbta 49 dienas, todėl jam turėjo būti išmokėta 4067 Eur. Tuo tarpu ieškovė jam pervedė tik 2162 Eur, dėl ko liko skoloje 1905 Eur. Taigi, ginčas byloje iš atsakovo pusės keliamas dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir netinkamai apskaičiuoto dienpinigių dydžio.

10. Ieškovė teigia, kad ji ne tik tinkamai atsiskaitė, bet dar ir permokėjo atsakovui 4815,44 Eur. Tokią poziciją grindžia savo buhalterinės apskaitos dokumentais. Didžiojoje knygoje nurodyta, kad atsakovui 2024 m. priskaičiuota ir išmokėta 5471,94 Eur darbo užmokesčio, taip pat permokėta 4815,44 Eur dienpinigių (b. l. 10). Tačiau ieškovė visiškai nenurodo ir nemotyvuoja, kokiu būdu atsakovui galėjo būti permokėti dienpinigiai, kai faktiškai didelė dalis darbo užmokesčio išmokama dienpinigių forma, ir pagal pateiktus duomenis apie atliktus pavedimus atsakovui niekada avansu darbo užmokestis ir dienpinigiai didele apimtimi nebuvo mokami. Tokios praktikos darbo santykiuose ir nebūna, kadangi darbo užmokestis ir su juo susijusios išmokos visada mokami tik atlikus darbą. Ieškovė nepateikė visiškai jokių argumentų bei įrodymų, kokiu tikslu galėjo būti permokėta tokia didelė suma. Darbdavys darbuotojui niekada šiaip sau, be pagrindo nemoka pinigų, kurių mokėti neprivalo. Tariamai permokėtų 4815,44 Eur buvimo fakto apskritai nepagrindžia kiti byloje esantys įrodymai.

11. Pavyzdžiui, Darbo užmokesčio priskaitymų - išskaitymų suvestinėje už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-10-31 (b. l. 9) yra nurodyta priskaičiuotų ir išmokėtų išmokų suma, kuri sutampa, ir nėra jokios atžymos (pvz. su minuso ženklu), duomenų kad atsakovui yra permokėta. Taip pat iš atsiskaitymo lapelių (b. l. 29-30) matyti, kad 2024 m. gegužės mėn. buvo skaičiuojama, kad atsakovui tariamai yra permokėta 3370,73 Eur. Tuo tarpu 2024 m. birželio mėn. jokia permoka atsakovui nebefiksuojama, o nurodoma, kad atsakovui dar turi būti išmokėta 1832,61 Eur. Analogiška padėtis ir su ankstesniais laikotarpiais. Jei permoka būtų buvusi reali, šių mėnesių lapeliuose būtų ne atžyma apie išmokėtinas sumas, o atžyma, kad atsakovui yra permokėta ir nieko išmokėti nebepriklauso. Nors 2024 m. liepos mėn. nurodyta, kad atsakovui tariamai yra permokėta 1067,10 Eur, tačiau taip pat matyti, kad nefiksuojamas joks atsakovo darbas, nors atsakovas pagal tachografo duomenis komandiruotėje dirbo nuo 2024-06-07 iki 2024-07-25. Analogiški duomenys matyti ir iš darbo užmokesčio žiniaraščių (b. l. 32-33). Tokia pati situacija ir su ankstesniais mėnesiais – vieną mėn. fiksuojama permoka, o kitą jos jau nėra. Taip pat nefiksuojamas atsakovo darbas gegužės mėn. nors pateiktais duomenimis atsakovas tą mėnesį irgi dirbo. Taigi, nėra pagrindo ir teigti, kad permoka galėjo atsirasti iš ankstesnių laikotarpių. Tokias išvadas paneigiančių įrodymų ieškovė nepateikė. Be to, darbo apskaitą vykdė ieškovė, todėl jos fiksuoti duomenys, įskaitant ir tariamą permoką, nuo atsakovo niekaip nepriklauso, dėl ko tai nėra neginčijami įrodymai ir matant jų turinį yra labai abejotini.

12. Be to, permokos nepatvirtina ir pateikti banko sąskaitos duomenys. Iš ieškovės pateikto banko sąskaitos išrašo (b. l. 15) matyti, kad atsakovui 2024 m. birželio-liepos mėn. buvo pervesta 2162 Eur. Iš darbo byloje esančių tachografo duomenų (d. b. l. 86-91) matyti, kad atsakovas 2025-06-07 pradėjo savo komandiruotę, o 2024-06-15 jam buvo pervesta 200 Eur. Štai tokia nedidelė suma ir yra akivaizdus avansas ar dienpinigiai, pradedant komandiruotę. Toliau 2024-07-13 atsakovui pervesta 100 Eur, tikėtinai kaip dalinis darbo užmokestis ar dienpinigiai, o 2024-07-26, t.y. kitą dieną po paskutinės komandiruotės dienos, atsakovui pervesta 1862 Eur suma, kurios paskirtis panašesnė į dalinį atsiskaitymą už beveik du mėnesius trukusį darbą. Akivaizdu, kad jei atsakovui, kaip teigia ieškovė, nežinia dėl kokios priežasties, dar neatidirbus už tokią sumą darbo, buvo permokėta 4815,44 Eur, ieškovė nebūtų atlikusi nurodytų pavedimų.

13. Ankstesniais laikotarpiais išmokėtos sumos taip pat akivaizdžiai nesusijusios su ginčo laikotarpiu, tai akivaizdžiai buvo atsiskaitymas už senesnes komandiruotes. Pavyzdžiui, 2024-05-13 atsakovui perversta 4100 Eur suma, nors jo paskutinė komandiruotė prasidėjo tik 2024-06-07. Be to, neatitinka ir ieškovės finansiniuose dokumentuose nurodomi bei faktiniai duomenys. Banko pavedimų sumos neatsispindi atsiskaitymo lapeliuose, nesutampa išmokėtos sumos. Visos nurodytos aplinkybės rodo, kad nebuvo tokios 4815,44 Eur permokos atsakovui, ji ieškovės galimai nurodyta tik todėl, kad šalių tarpusavio teisiniai santykiai nutrūko nedraugiškai. Apskritai bendras vaizdas yra toks, kad ieškovės apskaita buvo vykdoma nesistemingai, savo nuožiūra nurodant įvairius tarpinius duomenis, nesutampančius su faktinėmis aplinkybėmis, o atsakovui pervedamas lėšas įvardinant avansu atskaitingiems asmenims, nors akivaizdu, kad tai yra darbuotojui mokamas darbo užmokestis bei dienpinigiai. Jeigu tokia papildoma suma, mokėta iš anksčiau ir buvo, tai tikėtinai dėl to, kad su darbuotoju buvo sutartas didesnis darbo ir dienpinigių užmokestis, nei nurodytas teisinis minimumas darbo sutartyje. Ir apskritai panašu, kad ieškovė rengė realios situacijos neatitinkančius oficialius buhalterinius dokumentus, nurodydama mažesnes išmokėtinas sumas atsakovui, žodinio susitarimo dėl konkrečių išmokų su atsakovu prieš tai laikėsi, tačiau pabaigoje nusprendė to nebedaryti.

14. Pagal pateiktus atsiskaitymo lapelius matyti, kad ieškovė atsakovui darbo užmokesčio ir dienpinigių 2024 m. birželio mėn. apskaičiuota išmokėti 1832,61 Eur, liepos – išvis nenurodyta, kad atsakovas dirbo, nors atsakovas dirbo visą mėnesį, iki pat 2024-07-25. Nepaisant to lapelyje nurodyta, kad atsakovui tariamai pervesta 1067,10 Eur dienpinigių. Taigi, akivaizdu, kad net pagal savo apskaičiavimą ieškovė liko skolinga atsakovui, kadangi atsakovui už darbą buvo pervesta tik 2162 Eur, nors vien birželio mėn. priskaičiuota 1832,61 Eur. Akivaizdu, kad atsakovas 25 dienas liepos mėnesį nedirbo už 329,39 Eur. Be to, matyti, kad ieškovė dienpinigius atsakovui skaičiavo 50 proc. dydžio nuo valstybės numatytų maksimalių dienpinigių sumos, taip pat dienpinigius skaičiavo tik už 24 dienas, kai pagal tachografo duomenis vien dirbtos dienos sudaro 40 dienų. Tuo tarpu pagal byloje esančius įrodymus atsakovas komandiruotėje apskritai išbuvo 49 dienas (darbo bylos 86-91 l.). Taigi, susidaro akivaizdus didelis skirtumas, o ir pats mokėtinų sumų skaičiavimas yra akivaizdžiai netikslus. Panašu, kad ieškovė, mokėdama dienpinigius, skaičiavo tik tas dienas, kuriomis buvo dirbama, ir tai tik apie pusę, ir neskaičiavo privalomojo atsakovo poilsio dienų.

15. Pažymėtina, kad atsakovas savo per nurodytus laikotarpius uždirbtiną sumą skaičiuoja visiškai kitaip. Duodamas skundą darbo ginčų komisijai atsakovas nurodė, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog bus mokama 83 Eur darbo ir dienpinigių suma už kiekvieną komandiruotėje dirbtą dieną. Pažymėtina, kad tokia susitarimo praktika tolimųjų reisų krovininio transporto vairuotojų veikloje yra paplitusi, tokie duomenys apie analogiškus susitarimus sutinkami ir kitose tokio paties pobūdžio bylose. Kaip žinia, darbuotojui paprastai nerūpi, nei koks bus darbo užmokestis iki mokesčių atskaitymo, nei kokia tvarka ir kaip apskaičiuojami dienpinigiai, iš ko susideda darbuotojo atlygis, kokia darbo užmokesčio ir dienpinigių proporcija. Darbuotojui svarbu tik tai, kiek jis galės uždirbti ir gauti „į rankas“. Todėl šioje sferoje paplitęs darbo užmokesčio įvardinimas „į rankas“ už vieną dieną. Taip pat ir atsakovo nurodyta 83 Eur suma nėra išskirtinė, vidutiniška, sumos būna įvardinamos ir šiek tiek mažesnės, ir šiek tiek didesnės. Iš principo būna, kad kiekvieno reiso ar laikotarpio atveju būna susitariama dėl konkrečios vienos dienos sumos. Tuo tarpu dienpinigiai yra tik priemonė išmokėti darbuotojui dalį darbo užmokesčio, neapmokestinant tokių lėšų privalomais su darbo santykiais susijusiais mokesčiais.

16. Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje pasitaiko, jog konstatuojama, kad darbdavys ir darbuotojas (vairuotojas-ekspeditorius) susitaria dėl konkrečios sumos „į rankas“ už vieną komandiruotėje praleistą dieną, ne tik už dienas, kai yra vairuojama, bet ir kai komandiruotėje išbūnamas privalomas poilsio laikas (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2022-05-24 nutartį byloje Nr. e2A-1162-1012/2022).

17. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo vertinti, kad buvo laikomasi išimtinai darbo sutarties nuostatų. Ieškovė pateikė lietuvišką darbo sutartį, todėl nėra aišku, ar atsakovas apskritai suprato, dėl kokių sąlygų pasirašo. Taip pat darbo sutartyje numatytas 6,49 Eur valandinis darbo užmokestis, kuris kas metai kinta, o darbo sutarties pakeitimų nėra. Be to, vairuotojo-ekspeditoriaus darbo užmokesčio dydis, dėl tarptautinio darbo specifikos, paprastai numatomas MMA padauginant iš 1,65 koeficiento. Tokios sąlygos darbo sutartyje taip pat nėra. Taip pat matyti, kad nebuvo laikomasi ir darbo sutarties nuostatos apie darbo užmokesčio mokėjimą vieną kartą per mėnesį, kadangi pavedimai buvo atliekami nesistemingai, pervedinėjamos ne tokios sumos, kokios nurodytos atsiskaitymo lapeliuose. Taigi, akivaizdu, kad darbo sutarties sąlygų formaliai ir griežtai nebuvo laikomasi, dėl konkrečių išmokų buvo tariamasi žodžiu. Ieškovė tokią išvadą paneigiančių įrodymų, skaičiavimų nepateikė.

18. Ieškovė per komandiruotę apskaičiavo išmokėti 1832,61 Eur, tačiau tik už birželio mėn. Liepos mėn. lapelyje išvis nenurodyta, kad atsakovas dirbo, nors atsakovas dirbo beveik visą mėnesį, iki pat 2024-07-25. Nepaisant to lapelyje nurodyta, kad atsakovui tariamai pervesta 1067,10 Eur dienpinigių, kurie pažymėti minuso ženklu, taigi, tariamai neturėjo būti pervesti. Tačiau akivaizdu, kad atsakovas tikrai nesutiko dirbti, ir negalėjo būti tokio susitarimo, kad dirbant praktiškai du mėnesius, darbo užmokestis būtų tik šiek tiek daugiau nei 900 Eur per mėnesį. Akivaizdu, kad tai visai ne tokio dydžio darbo užmokestis, dėl kurio būtų norinčių dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, negrįžtant namo po beveik du mėnesius. Pažymėtina, kad pagal viešai prieinamus skelbimus internete tokio pobūdžio darbuotojams paprastai siūlomas atlygis maždaug 2500-3000 Eur atskaičius mokesčius.

19. Atsakovas darbo ginčų komisijai teigė, kad buvo sutarta dėl 83 Eur sumos už vieną komandiruotės dieną ir atitinkamai nurodo, kad jam po mokesčių turėjo būti išmokėta 4067 Eur. Kadangi atsakovui pervesta tik 2162 Eur, skola taip skaičiuojant būtų 1905 Eur. Kaip jau nurodyta prieš tai, ieškovė net netinkamai apskaičiavo atsakovo darbą, dėl ko ir taip akivaizdžiai liko skoloje. Tačiau be to dar pastebėtina, kad ieškovė skaičiavo tik 50 proc. dydžio dienpinigius, taip pat neskaičiavo darbo užmokesčio ir dienpinigių už visas atsakovo komandiruotėje praleistas dienas, t. y., už liepos mėn. Pažymėtina, kad ieškovė birželio mėn. skaičiavo 24 komandiruotėje praleistas dienas, kas patvirtina, jog buvo šalių susitarimas, jog dienpinigiai bus mokami ne tik už komandiruotėje dirbtas, bet ir poilsio dienas, kadangi atsakovas į komandiruotę išvyko 2024-06-07.

20. Darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje (DK 107 str. 1 d.). Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis (DK 107 str. 2 d.). Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (DK 107 str. 3 d.). Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas (DK 107 str. 4 d.). Darbo kodeksas nenumato, kad dienpinigiai mokami tik už tas dienas, kuriomis darbuotojas dirbo. Darbuotojui esant komandiruotėje ir neatliekant darbo funkcijų, darbdavys nėra atleistas nuo mokėjimų ir privalo mokėti dienpinigius (Vilniaus apygardos teismo 2022-05-24 nutartis byloje Nr. e2A-1162-1012/2022). Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė nesumokėjo atsakovui dienpinigių už 33 komandiruotėje praleistas dienas.

21. Dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše nustatoma dienpinigių į komandiruotę vykstančiam darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, mokėjimo tvarka (1 p.). Mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai (2 p.). Prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje (3 p.) LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“.

22. Nagrinėjamu atveju darbo sutartyje nustatyti 50 proc. dydžio dienpinigiai, tačiau šis skaičius visiškai niekuo nepagrįstas ir taip negali būti nustatomas. Šis dienpinigių dydis nėra diferencijuotas pagal objektyvius kriterijus, nėra nustatytas kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Nėra pateikta įrodymų, kad prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, buvo įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka, nėra įrodymų, kad darbuotojas su tokiomis sąlygomis buvo tinkamai supažindintas raštu. Teismo vertinimu, darbo sutartyje numatyti absoliučiai minimalūs pagal teisės aktus privalomi dydžiai, tačiau tik tam, kad sutartis atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu nustatant konkrečios komandiruotės ar laikotarpio darbuotojui „į rankas“ mokėtino užmokesčio dydį buvo žiūrima pagal situaciją ir vairuotojo sutikimą dirbti už tam tikrą sumą, manipuliuojant dienpinigiais, jų dydžius kaitaliojant 50-100 proc. ribose, numatytose paminėtame LR Vyriausybės nutarime „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“.

23. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, darbdavys turi teisę tam tikra apimtimi mažinti dienpinigių dydį, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir reikalavimų. Leistina apimtimi spręsti dėl sumažintų dienpinigių dydžių ir dienpinigių sumažinimo kriterijų yra darbdavio diskrecija, įtvirtinta teisės aktuose. Vis dėlto, ši darbdavio teisė spręsti nėra neribota, o darbdavys, naudodamasis šia diskrecija, negali pažeisti nustatyto teisinio reglamentavimo, iš kurio išplaukia ne tik apibrėžtas dydis (jo intervalas), kuriuo leistina mažinti dienpinigius, tačiau ir kriterijai, kuriais remiantis toks mažinimas galimas. Iš nustatyto teisinio reglamentavimo turinio ir jo aiškinimo bei taikymo praktikos matyti, kad, nustatant dienpinigių mažinimo sąlygas, privalo būti atsižvelgiama į: 1) dienpinigių paskirtį (tikslą) apskritai; 2) dienpinigių mažinimo kriterijų objektyvumą; 3) tinkamą darbuotojo informavimą tiek apie taikytinus dienpinigių mažinimo kriterijus, tiek apie darbdavio nustatytą dienpinigių dydį konkrečiai komandiruotei. Pirma, kaip minėta, darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Taigi, dienpinigių mokėjimas yra siejamas su padidėjusiomis darbuotojo išlaidomis, atsirandančiomis dėl išvykimo iš nuolatinės darbo vietos į komandiruotės vietą, todėl, nustatant dienpinigių mažinimo kriterijus, darbdavys turėtų atsižvelgti į dienpinigių tikslą, t. y. kriterijai turėtų būti susiję su komandiruotės sąlygomis, lemiančiomis mažesnes būtent darbuotojo išlaidas komandiruotės metu. Įprastai tai yra darbuotojo asmeninio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl komandiruotės ir kurių darbdavys nepadengia tiesiogiai (apgyvendinimas, maitinimas ir pan.). Antra, kriterijai, pagal kuriuos diferencijuojami mažesni dienpinigiai, turi būti objektyvūs, t. y. negali būti siejami su konkretaus darbuotojo ypatumais ir / ar nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbuotojo subjektyvius kriterijus ir taikomi skirtingai atskirtų darbuotojų atžvilgiu. Objektyviaisiais kriterijais negali būti: darbuotojo užimamos pareigos, darbuotojo stažas, darbuotojo atliekamo darbo kokybė, darbuotojo padaryti pareigų pažeidimai, įskaitant žalos padarymą, neekonomiškas darbo funkcijų vykdymas, kiti diskriminacinio pobūdžio kriterijai. Taigi, objektyviais pripažintini tokie dienpinigių mažinimo kriterijai, pagal kuriuos kiekvienu konkrečiu komandiruotės atveju, dienpinigių dydis negali priklausyti nuo darbdavio valios išraiškos, o dydis nustatomas pagal visiems darbuotojams taikomus vienodus kriterijus. Trečia, atsižvelgiant į pirmiau aptartą būtinybę nustatyti objektyvius dienpinigių mažinimo kriterijus, taip pat įvertinus teisės aktuose apibrėžtą darbdavio prievolę prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, įvykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras, o, dienpinigių dydžius nustatant vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, raštu DK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka informuoti apie tai darbuotoją, išskirtina, kad nustatomi dienpinigių dydžiai turi būti konkretūs, t. y. negali būti numatytos dienpinigių „žirklės“ ir, įvertinus nustatytus kriterijus, dar iki komandiruotės turi būti aišku, koks konkretus dienpinigių dydis bus taikomas tai komandiruotei ir kokiu pagrindu. Pripažintina, kad, atsižvelgiant į aptartą darbdavio diskreciją nustatyti dienpinigių mažinimo kriterijus, skirtingose įmonėse, atsižvelgiant į jų veiklos specifiką, komandiruočių pobūdį ir pan., objektyvūs kriterijai gali būti skirtingi ir, atitinkamai, kiekvienas darbdavys turi teisę juos individualiai nustatyti, įtvirtindamas, kokiais atvejais ir kokiu dydžiu dienpinigiai mažinami, tačiau tai negali paneigti nei dienpinigių tikslo, nei mažinimo kriterijų objektyvumo, nei nustatytų dienpinigių dydžio konkretumo ir tinkamo darbuotojo informavimo reikalavimų (Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024).

24. Kai darbuotojui mokamų dienpinigių mažinimas neapibrėžtas, nekonkretizuotas, dėl to neaišku, pagal kuriuos iš kriterijų ir kokiu konkrečiu procentu, atsižvelgiant į kriterijaus kokybines / kiekybines charakteristikas dienpinigiai mažintini konkrečioms darbuotojo komandiruotėms, kaip apskaičiuotas konkretus dienpinigių dydis kiekvienai komandiruotei, nesant galimybės nustatyti konkrečios komandiruotės dienpinigių sumažinimo mechanizmo, įvertinti, ar konkrečios komandiruotės atveju darbuotojui nustatyti sumažinti dienpinigių dydžiai apskaičiuoti tinkamai taikant darbdavės nustatytą Dienpinigių mokėjimo tvarką, įvertinti dienpinigių kiekvienu atveju sumažinimo pagrįstumą, toks dienpinigių mažinimas savo turiniu neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų dėl jo konkretumo kriterijų ir darbuotojo tinkamo informavimo (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024). Pareigos aiškiai nustatyti darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį neįvykdymas lemia pasekmes – darbdavio prievolę mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius (Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024).

25. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta sprendime, ieškovės nustatyta dienpinigių norma neatitinka jokių įvardintų teisės aktų reikalavimų, nėra ir jokių konkrečių individualių susitarimų su atsakovu prieš kiekvieną komandiruotę, kuriuose būtų aptartas konkretus darbo užmokesčio ir dienpinigių dydis, su kuriuo atsakovas būtų sutikęs. Todėl konstatuotina, kad vadovaujantis nurodyta teismų praktika, galėtų būti skaičiuojami maksimalūs teisės aktais numatyti dienpinigiai. Tačiau tai reikštų, kad būtų priteisiama daugiau, nei šalys tikėtinai buvo susitarusios. Savaime aišku, kad šalys nesitarė dėl maksimalių dienpinigių, kadangi joks darbdavys nesiektų įtvirtinti tokio jam nepalankaus susitarimo (dėl ko paprastai ir nurodoma, kad bus mokama ne mažiau privalomų 50 proc., o faktiškai kiekvienu atveju tariamasi individualiai). Taip pat matyti, kad atsakovas tikrai nesutiko su minimaliais dienpinigiais, kadangi, pagal jo poziciją, jam buvo sumokėta mažiau nei buvo tartasi. Teismo vertinimu dienpinigių įsiskolinimas neturėtų viršyti sumos, kokią atsakovas nurodė darbo ginčų komisijai, kadangi tai yra pirminė, nuoširdžiausia atsakovo pozicija.

26. Kaip minėta, atsakovas darbo ginčų komisijai teigė, kad buvo sutarta dėl 83 Eur sumos už vieną komandiruotės dieną, dėl ko jam po mokesčių turėjo būti išmokėta 4067 Eur. Kadangi atsakovui pervesta tik 2162 Eur, skola taip skaičiuojant būtų 1905 Eur. Kaip nurodyta prieš tai, ieškovė tinkamai neapskaitė atsakovo darbo, mokėtinų komandiruotpinigių. Tai patvirtina arba tai, kad ieškovė laikėsi ne darbo sutarties minimalistinių sąlygų, o buvo konkretus susitarimas su atsakovu dėl tam tikrų sumų mokėjimo, arba tai, kad ieškovė apskritai netinkamai vedė darbo apskaitą ir netinkamai skaičiavo atsakovui mokėtinas sumas. Akivaizdu, kad ieškovės pozicija, grindžiama pačios ieškovės sudarytais rašytiniais dokumentais, neatitinka realių šalių teisinių santykių ir susitarimų. Atitinkamai tinkamai apskaičiavus atsakovo darbo laiką bei dienpinigius, suma būtų akivaizdžiai didesnė, nei ieškovės apskaičiuota.

27. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes atsakovo nurodytos aplinkybės apie skaičiuotiną darbo užmokestį ir dienpinigius laikytinos atsakovo įrodytomis, dėl ko iš ieškovės priteistina 1905 Eur dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų suma, jau atskaičius mokesčius. Tuo tarpu duomenų apie nepanaudotas atsakovo atostogas byloje nėra, ieškovė tokių neišmokėtų sumų nedeklaravo, atsakovas taip pat neįrodinėjo, todėl nėra pagrindo ir galimybės spręsti tokį klausimą byloje.

28. Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (DK 147 str. 2 d.).

29. Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-10-19 nutartis byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).

30. Iš byloje gautų duomenų matyti, kad atsakovas pas ieškovę nebedirba. Ieškovė byloje nepateikė vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo. Iš darbo ginčo bylos taip pat matyti, kad ieškovė nedeklaravo VSDFV darbuotojo pajamų 2024 m. liepos, gegužės mėnesiais. Pažymėtina, kad ieškovė 2024 m. liepą, gegužę nepagrįstai deklaravo nemokamas atsakovo atostogas, nors atsakovas tais mėnesiais irgi dirbo. Tai tik dar kartą parodo, kad ieškovės buhalterinė apskaita yra visiškai nepatikima. Atitinkamai, nesant išsamių duomenų, nėra galimybės tiksliai nustatyti, koks buvo atsakovo vidutinis darbo užmokestis, vadovaujantis Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu LR Vyriausybės 2017-06-21 nutarimu Nr. Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“. Tačiau kadangi byloje vis tiek reikalinga spręsti klausimą dėl darbdavio prievolės mokėti netesybas, atsakovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį šiam ginčo atvejui apskaičiuotinas pagal turimus VSDFV duomenis už paskutinius tris atsakovo dirbtus mėnesius, kada ieškovė deklaravo atsakovo pajamas VSDFV. Atitinkamai 2024 m. birželį – 1795,89 Eur, balandį – 1320,98 Eur, kovą – 1049,65 Eur (d. b. l. 14-17). Iš viso tai sudaro 4166,52 Eur, o padalinus iš trijų mėnesių – 1388,84 Eur, neatskaičius mokesčių. Ši 1388,84 Eur suma ir laikytina atskaitos tašku, apskaičiuojant netesybas.

31. Ieškovė delsia atsiskaityti su atsakovu jau daugiau nei šešis mėnesius. Uždelsta suma viršija vidutinį mėnesio darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, skaičiuotinos DK 147 str. 2 d. numatytos netesybos, kurios tokiu atveju sudaro 8333,04 Eur, neatskaičius mokesčių. Darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nėra, ieškovė tinkamai neapskaitė ir neapmokėjo atsakovo darbo ir komandiruočių, galėjo ieškoti kompromiso ir atsiskaityti anksčiau, nėra sąlygų, numatytų kasacinio teismo praktikoje, reikalavimas laiku atsiskaityti yra imperatyvus ir nenumato išimčių, išskyrus paties darbuotojo kaltę, todėl vertintina, kad netesybų dydį mažinti nėra pagrindo.

Kiti klausimai

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas pateikdamas ieškinį sumokėjo 45,00 Eur žyminį mokestį. Šiuo atveju, po ginčo išnagrinėjimo DGK, į teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovė, tačiau ginčas yra išnagrinėtas išimtinai atsakovo naudai, nes ieškovės pareikštas ieškinys netenkintinas visiškai, o atsakovo reikalavimai tenkinami. Atitinkamai ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

33. Pašto išlaidos neviršija nustatyto dydžio, todėl iš ieškovės nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268–270, 279, straipsniais, 

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės UAB „Raitransa“ ieškinio atsakovui D. M. netenkinti. 

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios UAB „Raitransa“, į. k. 302091560, atsakovui D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), 1905,00 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkis Eur) su darbo santykiais susijusių išmokų (suma nurodyta atskaičius mokesčius), 8333,04 Eur (aštuonis tūkstančius tris šimtus trisdešimt tris Eur 4 ct) netesybų, neatskaičius mokesčių.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti darbo ginčų komisijai pateiktą darbo ginčo bylą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas                                                    Silvijus Balčytis