Civilinė byla Nr. e2A-270-601/2023

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1.2.7.; 2.1.5.1.2.8; 2.6.20; 2.6.9.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Progressus Group“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-931-812/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hotelston“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Progressus group“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Progressus group“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Hotelston“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Hotelston“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Progressus group“ 2 156,94 Eur skolą, 1 093,40 Eur palūkanas, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 8 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė 2022 m. rugsėjo 16 d., atsižvelgdama į atsakovės pareikštą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, sumažino ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ir vietoje 1 093,40 Eur palūkanų prašė priteisti 868,64 Eur palūkanų.

2.       Atsakovė UAB „Progressus group“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės UAB „Hotelston“ 2 207,28 Eur sumą dėl nepagrįsto praturtėjimo, 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė su viešbučių ir apartamentų rezervacija susiję teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė suteikė atsakovei prieigą prie viešbučių ir apartamentų rezervacijos portalo Hotelston.com, o atsakovė naudojo suteiktą prieigą perparduodama portale Hotelston.com atliktas viešbučių ir apartamentų rezervacijas savo klientams. Atsakovės turizmo skyriaus vadovė G. V. (dabar B.) 2015 m. gegužės–birželio mėn. atskirais laiškais atsiuntė atsakovei keturis mokėjimo nurodymus, nurodydama, kad atliko mokėjimo pavedimus į ieškovės banko sąskaitą už atskirus užsakymus, kuriais buvo rezervuoti viešbučiai atsakovės klientams. Ieškovė, gavusi mokėjimo nurodymus išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras ir atsiskaitė su užsakytais viešbučiais. Po kurio laiko ieškovė pastebėjo, kad atsakovės atsiųstais mokėjimo nurodymais atlikti pavedimai nebuvo įvykdyti. Nors atsakovės klientams buvo suteiktos apgyvendinimo paslaugos, atsakovė taip ir liko neatsiskaičiusi su ieškove pagal PVM sąskaitas faktūras: 2015 m. gegužės 25 d. Nr. HI 150016762 193,14 Eur; 2015 m. gegužės 30 d. Nr. HI 150017670 760,35 Eur; 2015 m. birželio 14 d. Nr. HI 150020395 537,82 Eur; 2015 m. birželio 18 d. Nr. HI 150021149 665,63 Eur. Bendra skolos suma pagal nurodytas sąskaitas yra 2 156,94 Eur. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su pretenzija, ragindama geranoriškai atsiskaityti už suteiktas paslaugas, tačiau atsakovė skolinio įsipareigojimo nevykdė.

4.       Ieškovė pažymėjo, kad ji pati neteikia paslaugų (įskaitant apgyvendinimo paslaugas), o jas tik perparduoda jų teikėjų sąskaita, todėl jokios įtakos šių paslaugų teikimo procesui bei kokybės užtikrinimui daryti negali. Dėl to būtent kelionių organizatorius prisiima pareigą spręsti visus su paslaugų kokybe susijusius klausimus tiesiogiai su paslaugų teikėju. Šiame procese ieškovė gali dalyvauti tik kaip komunikacinis tarpininkas, ką šiuo atveju ir padarė: gavusi atsakovės nusiskundimus dėl viešbučio „Alexandros“, juos perdavė viešbučiui (paslaugų teikėjui) ir nurodė atsakovei, kad turistai šį klausimą turi išspręsti tiesiogiai su viešbučiu, kad užsakytų paslaugų užsakymo atšaukimui būtų taikomas 100 % užsakymo vertės mokestis (bauda) ir pasiūlė atsakovei (ir atitinkamai atsakovės klientams) palaukti kelias valandas tam, kad ieškovė galėtų pagelbėti su šio mokesčio sumažinimu. Atsakovės klientai spręsti išlikusią problemą su viešbučiu atsisakė ir iš viešbučio išsikėlė. Nei iki, nei po klientų išsikėlimo atsakovė sutartinių santykių su ieškove ir viešbučiu nenutraukė, todėl atsakovei buvo pritaikyta 100 % užsakymo vertės dydžio bauda. Apie viešbučio „Alexandros“ priimtą sprendimą atsakovė buvo informuota. Jokių žodinių susitarimų tarp ieškovės ir atsakovės dėl pinigų grąžinimo, kompensacijų išmokėjimo ir/ ar nuostolių atlyginimo nebuvo sudaryta. Juolab, kad atsakovės priešieškiniu reiškiamas reikalavimas priteisti išlaidų apgyvendinimo pakaitiniame viešbutyje atlyginimą yra reikalavimas priteisti atsakovei jos patirtus nuostolius, kuriam taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu reikalavimui priteisti kompensaciją atsakovės klientų prarastai atostogų dienai kompensuoti ir pervežimo į kitą viešbutį išlaidoms padengti turėtų būti taikoma senatis, taikytina civilinei atsakomybei.

5.       Atsakovė nurodė, kad ginčo atveju tie patys asmenys tuo pačiu laikotarpiu gyveno dvejose skirtinguose viešbučiuose, t. y. viešbutyje „Alexandros“ 2015 m. gegužės 15 d.–2015 m. gegužės 22 d. laikotarpiu ir viešbutyje „Rossa Bella Suites & SPA“ 2015 m. gegužės 15 d.–2015 m. gegužės 22 d. laikotarpiu. Už apsistojimą viešbutyje „Alexandros“ sumokėta – 1 080,03 Eur. Už apsistojimą viešbutyje „Rossa Bella Suites & SPA“ sumokėta – 1 607,28 Eur. Atsakovė apmokėjo aukščiau išvardintas PVM sąskaitas faktūras ieškovei, iš viso – 2 687,31 Eur sumai, tuo tarpu ieškovė nurodo, kad tariama skola už kitus asmenis yra 2 156,94 Eur. Asmenys, kurių vardai ir pavardės nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, atvykę į Graikiją, iš pirmojo viešbučio „Alexandros“ išsikėlė, nes viešbutis neatitiko aprašymo ir buvo netinkamas gyventi, todėl, pačios ieškovės sutikimu, asmenys buvo perkelti į kitą viešbutį ir sumokėti pinigai pagal susitarimą turėjo būti užskaityti už J. ir I. K. gyvenimą Ispanijos viešbučiuose 2015 m. gegužės 23–30 d., už J. ir D. S. gyvenimą Turkijos viešbutyje 2015 m. birželio 11–18 d., už R. ir R. P. gyvenimą Turkijos viešbutyje 2015 m. birželio 7–14 d. Todėl jokios reikalavimo teisės dėl skolos priteisimo ieškovė neturi. Negana to, šalys žodžiu susitarė, kad 1 607,28 Eur suma už pakaitinį viešbutį ir 600 Eur suma už prarastą atostogų dieną šešiems asmenims bei pervežimą į kitą viešbutį bus užskaitytos į sekantį užsakymą, tačiau ieškovė šio susitarimo nesilaikė, nors savo konkliudentiniais veiksmais parodė, kad laikosi. Todėl ne atsakovė skolinga ieškovei, tačiau ieškovė nepagrįstai praturtėjo 2 207,28 Eur suma, kurią privalo grąžinti atsakovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovei UAB „Hotelston“ iš atsakovės UAB „Progressus Group“ 2 156,94 Eur skolą, 862,78 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 019,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 40 Eur išieškojimo išlaidas ir 5 468,67 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas likusios ieškinio dalies ir viso priešieškinio netenkino, taip pat grąžino ieškovei UAB „Hotelston“ 6 Eur žyminio mokesčio permoką.

7.       Teismas konstatavo, kad šalis siejo sutartiniai paslaugų teikimo santykiai – ieškovė suteikė atsakovei viešbučių rezervavimo paslaugą, ji buvo pilnai įvykdyta, todėl, teismo vertinimu, ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti už suteiktas paslaugas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus dėl ieškovės reikalavimo kvalifikavimo kaip reikalavimo atlyginti padarytą žalą. Be to, anot teismo, atsakovės teiginiai, kad šalys buvo susitariusios dėl priešpriešinių prievolių įvykdymo įskaitymo, nepagrįsti bylos įrodymais, todėl laikė, kad toks susitarimas nebuvo sudarytas. Teismo įsitikinimu, atsakovė savo rizika ir iniciatyva išrinko ir užsakė viešbučius savo klientams naudodamasi ieškovės rezervavimo sistema. Teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė ir būtinų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, t. y. kad ieškovė būtų praturtėjusi dėl atsakovės veiksmų ir tokį praturtėjimą sietų priežastinis ryšys su atsakovės turto sumažėjimu, bei, kad atsakovė patyrė prašomus priteisti nepagrįsto ieškovės praturtėjimo nuostolius (kad, sumokėjusi savo klientų apgyvendinimo išlaidas, negavo apmokėjimo iš klientų, ir / ar, kad sumokėjo klientams pervežimo į kitą viešbutį 600 Eur kompensaciją). Negana to, nesąžiningi ieškovės veiksmai, kaip būtina nepragrįsto praturtėjimo sąlyga, teismo įsitikinimu, taip pat nebuvo įrodyti. Priešingai, teismas atsakovės argumentus dėl pareikšto priešieškinio laikė prieštaringais ir nenuosekliais. Teismas taip pat sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ieškovės reikalavimui ir ieškinio senaties terminą, kadangi atsakovė nesumokėjo už jai suteiktas paslaugas, pareikštas reikalavimas nėra reikalavimas atlyginti žalą, todėl ieškovės reikalavimui taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, teismas priteisė visą ieškovės prašytą skolą, o priešieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo atmetė.

8.       Teismas, konstatavęs, kad šalis siejo sutartiniai paslaugų teikimo santykiai, kad abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys, paslaugas teikę ir pirkę atlygintinai, taikė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) nuostatas. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad Europos centrinio banko fiksuota palūkanų norma 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo lygi 0 proc., perskaičiavo ieškovės prašomas palūkanas, netaikant anksčiau galiojusios palūkanų normos, ir priteisė 8 procentų dydžio palūkanas už penkerių metų laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos, kurias sudaro 862,78 Eur (2 156,94 Eur × 8 % × 5 m.), bei 8 procentų dydžio procesinės palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo dienos 2020 m. lapkričio 18 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Be to, teismas, vadovaudamasis MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi ir ieškovės reikalavimu, iš atsakovės priteisė 40 Eur išieškojimo išlaidoms padengti.

9.       Ieškinį patenkinęs iš dalies (99,8 proc.), o priešieškinį atmetęs, teismas šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai ir atliko mokėtinų sumų įskaitymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Progressus Group“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Be to, atsakovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo santykiai, apibrėžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalyje. Apeliantės įsitikinimu, tarp šalių nebuvo jokių sutartinių santykių;

10.2.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai vertino jų visumą, t. y. abstrakčius argumentus vertino kaip neginčijamus faktus ieškovės atžvilgiu, neatsižvelgė į liudytojos G. B. duotus parodymus ir nevertino ikiteisminio tyrimo medžiagos, kuri patvirtina, kad jokių įsiskolinimų, kuriuos tariamai bando įrodyti ieškovė, atsakovė neturėjo;

10.3.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodyta, jog šalys buvo susitarusios dėl priešpriešinių prievolių įvykdymo įskaitymo, nepagrįsta, kadangi tarp ieškovės ir apeliantės buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl pinigų užskaitymo. Tai patvirtina Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus 2016 m. lapkričio 18 d. nutarime konstatuotos aplinkybės, PVM sąskaitos faktūros, kurios visada buvo išrašomos tik tada, kuomet atsakovė apgyvendinimo viešbučiuose paslaugų užsakymus apmokėdavo avansu, tuo tarpu šiuo atveju susidarė tokia situacija, kad nors ir apeliantės turizmo skyriaus vadovė G. B. neatliko mokėjimo, ieškovė visgi išrašė PVM sąskaitas faktūras ir atsiskaitė su užsakytu viešbučiu. Be to, būtent ieškovė privalėjo užtikrinti tinkamą viešbutį, nes atsakovė jai sumokėjo pinigus ir jokių santykių su viešbučiu ji neturėjo;

10.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apeliantės pareikšto priešieškinio, nors būtent ieškovė UAB „Hotelston“ nepagrįstai praturtėjo 2 207,28 Eur suma, kadangi nesilaikė žodinio susitarimo, jog 1 607,28 Eur ir 600 Eur sumos bus užskaitytos į sekantį užsakymą, todėl privalo jas grąžinti apeliantei;

10.5.                      Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties ieškovės pareikštų reikalavimų (tame tarpe ir palūkanų) atžvilgiu, nors ieškovės reikalavimai pareikšti pagal prieš daugiau nei 5 metus išrašytas sąskaitas;

10.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 8 procentų dydžio metines palūkanas, nors šalys jokios komercinės sutarties nebuvo sudariusios, jų nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai ir dėl palūkanų nebuvo susitarusios;

10.7.                      Pirmosios instancijos teismas priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytus kriterijus ir koeficientus.

11.       Atsiliepime ieškovė UAB „Hotelston“ apeliacinės instancijos teismo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

11.1.                      Apeliacinio skundo teiginiai, neva ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad jokių įsiskolinimų, kuriuos įrodinėja ieškovė, atsakovė neturėjo – yra objektyviai nepagrįsti, kadangi prokuratūros nutarime nėra paneigiamas pats atsakovės skolos faktas, o tik konstatuojama, kad ginčo šalių tarpusavio skolų suderinimo klausimai turi būti sprendžiami civiline (o ne baudžiamąja) tvarka. Kitaip tariant, pačiame nutarime nėra konstatuojamas joks šalių tarpusavio skolų suderinimas, o tik nurodoma kokiu būdu šie klausimai turi būti sprendžiami, t. y. civiline tvarka;

11.2.                      Atsakovės teiginiai, kad neva šalių nesiejo jokie sutartiniai santykiai, prieštarauja kitiems skundo argumentams, t. y., kad šalys susitarė dėl įskaitymo (nesant sutartinių teisinių santykių tarp šalių, tariamas įskaitymas taip pat negalėjo būti atliktas), kad ieškovė su atsakove veikė bendrai prisiimdamos riziką už galimus nesklandumus ir abu subjektai prisiėmė galimai kilsiančią verslo riziką pusiau, taip pat, kad atsakovė naudojosi ieškovės platforma neva tik kaip „bandomąja“, nors prisijungdama prie svetainės, sutiko su svetainės naudojimo taisyklėmis, kuriose jokių išlygų apie kokį nors „bandomąjį laikotarpį“, kai tarp šalių susiklostę santykiai būtų traktuojami kaip nors kitaip nei sutartiniai teisiniai santykiai, nebuvo;

11.3.                      Atsakovės teiginiai, kad šalys buvo susitarusios dėl priešpriešinių prievolių įvykdymo įskaitymo yra pagrįsti išimtinai atsakovės subjektyviu aplinkybių vertinimu, įsitikinimu, tačiau prieštarauja byloje esantiems rašytiniams ir kitiems įrodymams. Ieškovė kategoriškai neigia buvus susitarimą su atsakove dėl mokėtinų sumų įskaitymo, o atsakovė nepateikė jokių atliktą įskaitymą patvirtinančių rašytinių įrodymų, kaip tai numato CK 6.131 straipsnio nuostatos;

11.4.                      Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad ieškovė į atsakovę neturėjo reikalavimo teisės, kadangi ieškovės reikalavimo teisė buvo pagrįsta byloje surinktais rašytiniais ir kitais įrodymais (Hotelston rezervavimo sistemos sąlygomis, užsakymais, PVM sąskaitomis faktūromis, el. laiškais ir kt.). Juo labiau – atsakovė jai išrašytų sąskaitų niekada neginčijo, todėl bet kokie vėlesni atsakovės išsisukinėjimai nuo prievolės mokėti skolą neturi teisinio pagrindo;

11.5.                      Apeliacinio skundo teiginiai, neva ieškovė su atsakove veikė bendrai prisiimdamos riziką už galimus nesklandumus ir abu subjektai prisiėmė galimai kilsiančią verslo riziką pusiau, atsižvelgiant į ieškovės verslo modelį, yra neatitinkantys tikrovės ir visiškai nepagrįsti;

11.6.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytu bendruoju 10 metų ieškinio senaties terminu sprendžiant reikalavimą dėl skolos, kildinamos iš tarp šalių susiklosčiusių tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartinių santykių ir grindžiamos atsakovės prievolės sumokėti už suteiktas paslaugas neįvykdymu, priteisimo, ir 5 metų ieškinio senaties terminu sprendžiant reikalavimą dėl palūkanų už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos;

11.7.                      Atsakovės argumentas, kad ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo turėjo būti atmestas, kadangi šalys neva dėl palūkanų nebuvo susitarusios, nepagrįstas, nes skolininkės pareigą mokėti palūkanas nagrinėjamoje byloje ieškovė kildina ne iš šalių susitarimo, o iš įstatymo (LR mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo);

11.8.                      Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir protingos, atsižvelgiant į bylos apimtį, atsakovės elgesį, neviršijančios Rekomendacijose nurodytų maksimalių užmokesčio dydžių, ir dėl to nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo teiginiais dėl bylinėjimosi išlaidų mažinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Apeliacinis skundas atmestinas.

13.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320

14.       Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

Dėl žodinio nagrinėjimo

15.       Apeliantė prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodama tuo, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos, dėl to jas tikslinga detaliau paaiškinti žodinio teismo posėdžio metu.

16.       CPK 321 straipsnio 1dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

17.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantė nenurodė išimtinių aplinkybių dėl žodinio bylos nagrinėjimo, sprendžia, jog šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinėje instancijoje nėra tikslinga. 

Faktinės bylos aplinkybės

18.       Ieškovė UAB „Hotelston“ yra su turizmu susijusių paslaugų rezervavimo platformos www.hotelston.com (toliau – Platforma), operatorė/valdytoja, perparduodanti savo partnerių – tiesioginių paslaugų teikėjų, nagrinėjamu atveju – viešbučių teikiamas paslaugas.

19.       Iš ieškovės pateiktų „Hotelston“ rezervavimo sistemos sąlygų matyti, kad sąlygos taikomos visiems „Hotelston“ atliktiems užsakymams ir visiems šalies nariams. Sutikdami su sąlygomis klientai sutinka, kad sudaro teisinį susitarimą dėl sąlygų, kuris yra galiojantis, teisiškai privalomas ir vykdytinas kaip dokumento pasirašymo atveju. Minėta internetinė sistema yra pasiekiama naudojant elektroninio pašto adresą ir slaptažodį prisijungimui prie rezervavimo sistemos ir leidžia prisijungusiam atstovui ieškoti, konsultuotis, teikti užsakymų užklausas, užsakyti apgyvendinimų vietas ar kitus ieškovės siūlomus produktus ar paslaugas (2 dalis). Už užsakymus atstovas atsiskaito atlikdamas išankstinį mokėjimą (9 dalis). Tuo atveju, jei užsakyta apgyvendinimo vieta yra uždaryta, perpildyta arba turi techninės priežiūros problemų ir (arba) negali suteikti užsakyto kambario (-ių), „Hotelston“ arba paslaugos tiekėjas atsako už tai, kad klientui būtų surasta kita panašaus standarto apgyvendinimo vieta. „Hotelston“ negali būti laikoma atsakinga ir neprisiima jokios atsakomybės už bet kokius nuostolius ar išlaidas, galinčias kilti dėl tokio perkėlimo, nes tai visiškai nepriklauso nuo „Hotelston“ (10 dalis). „Hotelston“ Rezervavimo sistemoje pateikiami apgyvendinimo vietų aprašymai yra visų visame pasaulyje pripažįstamų kriterijų apibendrinimas ir gali būti naudojami tik kaip orientacinis šaltinis. „Hotelston“ negali garantuoti konkretaus apgyvendinimo įstaigos kokybės ar standarto lygio ir neatsako už kategorijas ir žvaigždučių įvertinimus, nes jie buvo pateikti „Hotelston“ ir priimti gera valia (16 dalis) (Toliau – Sąlygos).

20.       2013 m. rugsėjo 16 d. atsakovei (apeliantei) UAB „Progressus group“ buvo suteiktas prisijungimas prie ieškovės platformos (suteikta prisijungimo nuoroda bei slaptažodis). Rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė naudojosi ieškovės rezervavimo sistema ne vieną kartą, pirko viešbučių rezervavimo paslaugas savo klientams, įskaitant šioje byloje nagrinėjamus atvejus. Tą patvirtina pačios apeliantės pateikti banko sąskaitos išrašo duomenys apie vykdytus mokėjimus ieškovei už suteiktas paslaugas, liudytojos (apeliantės darbuotojos) G. B. parodymai.

21.       2015 m. gegužės - birželio mėn. apeliantės turizmo skyriaus vadovė G. B. (buvusi pavardė – V.) ieškovės rezervavimo sistemoje rezervavo viešbučius apeliantės klientams ir pateikė duomenis ieškovei, kad pagal ieškovės pateiktas išankstines sąskaitas atliko mokėjimų pavedimus. Ieškovė, gavusi mokėjimo nurodymus, tačiau nesulaukusi kol piniginės lėšos bus apskaitytos ieškovės sistemoje, atsiskaitė su užsakytais viešbučiais. Apeliantės atsiųstais mokėjimo nurodymais atlikti pavedimai nebuvo įvykdyti. Apeliantė nesumokėjo ieškovei už suteiktas paslaugas pagal jos išrašytas PVM sąskaitas faktūras (bendra suma 2 156,94 Eur):

21.1.                      2015-05-25 Nr. HI 150016762 193,14 Eur, apmokėjimo terminas – 2015-05-23, už apgyvendinimą viešbutyje „Ibersol Son Caliu Mar“ laikotarpiu 2015-05-23 – 2015-05-25, J. K., I. K.;

21.2.                      2015-05-30 Nr. HI 150017670 760,35 Eur, apmokėjimo terminas – 2015-05-30, už apgyvendinimą viešbutyje „Iberostar Club Cala Barca“ laikotarpiu 2015-05-25– 2015-05-30, J. K., I. K.;

21.3.                      2015-06-14 Nr. HI 150020395 537,82 Eur, už apgyvendinimą viešbutyje „Stella Beach“ laikotarpiu 2015-06-07 – 2015-06-14, R. P., R. P.;

21.4.                      2015-06-18 Nr. HI 150021149 665,63 Eur, apmokėjimo terminas – 2015-06-08, už apgyvendinimą viešbutyje „Meistru Club la Mer“ laikotarpiu 2015-06-11 – 2015-06-18, D. S., J. S..

22.       Dėl neatliktų mokėjimų ieškovė kreipėsi į Kauno apskrities VPK dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos. 2016 m. kovo 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų), kuris 2016 m. lapkričio 18 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro nutarimu buvo nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta apeliantės darbuotoja G. B. nurodė, kad turistai atsiskaitė su apeliante UAB „Progressus group“, pavedimus UAB „Hotelston“ ji ketino atlikti, tačiau galėjo būti, kad tuo momentu apeliantės sąskaitoje buvo nepakankamas lėšų likutis, todėl pavedimai galėjo būti nebaigti vykdyti.

23.       2020 m. lapkričio 17 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo (pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo).

Dėl ginčo esmės

24.       Pirmosios instancijos teismas iš esmės ieškinį patenkino (netenkino dalyje dėl 5,86 Eur palūkanų priteisimo), o priešieškinį atmetė.

25.       Ginčo esmė – ieškovė prašo priteisti jai skolą (2 156,94 Eur) už suteiktas apgyvendinimo viešbučiuose paslaugas (neapmokėtos 2015 m. gegužės 25 d., 2015 m. gegužės 30 d., 2015 m. birželio 14 d. ir 2015 m. birželio 18 d. sąskaitos faktūros), apeliantė atsisako jas apmokėti teigdama, kad ieškovei anksčiau pervesti pinigai (1 607,28 Eur už viešbutį + 600 Eur persikėlimo į kitą viešbutį išlaidos) už kitų klientų apgyvendinimą kitame viešbutyje (2015 m. gegužės 15 d. – 22 d. ) turėjo būti užskaityti į sekantį užsakymą. Apeliantė mano, kad dėl 2 207,28 Eur papildomai patirtų apeliantės išlaidų (dėl klientų perkėlimo iš vieno viešbučio į kitą) yra atsakinga ieškovė.

26.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai vertino jų visumą, dėl ko nepagrįstai nustatė, kad tarp šalių buvo sutartiniai santykiai; 2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nebuvo tarp šalių žodinio susitarimo dėl pinigų (2 207,28 Eur) užskaitymo; 3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apeliantės reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo (2 207,28 Eur); 4) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto ieškinio senaties termino dėl skolos ir palūkanų; 5) nepagrįstai priteistos 8 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, nes komercinės sutarties šalys nebuvo sudarę; 6) priteistos nepagrįstai didelės išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas.

27.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo.

28.       Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

29.       Nors apeliantė neigia tarp šalių buvus sutartinius santykius, tačiau byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės yra pakankamos spręsti, jog tarp šalių buvo susiklostę atlygintinų paslaugų teikimo santykiai (CK 6.716 straipsnis), ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoris, kuriam įstatymai nenumato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 straipsnio 2 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenumato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Atlygintinų paslaugų teikimo sutarties sudarymui nėra numatyta rašytinė forma, todėl tokiai sutarčiai sudaryti pakanka tiek šalių konkliudentinių veiksmų, tiek žodinio susitarimo dėl jo sudarymo. Kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl atlygintinų paslaugų teikimo tvirtina ieškovė bei tą patvirtina: 1) prieigos apeliantei suteikimas prie ieškovės valdomos platformos, 2) apeliantės prisijungimas (tuo sutinkant su „Hotelston“ rezervavimo sistemos sąlygomis) ir nevienkartinis naudojimasis ta platforma vykdant savo komercinę veiklą, 3) apmokėjimas ieškovei už suteiktas per platformą paslaugas, 4) pačios apeliantės kreipimasis į ieškovę dėl iškilusių nesklandumų vykdant užsakymus.  

30.       Tuo tarpu apeliantės teiginys, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas (ar kitoks) dėl pinigų (2 207,28 Eur) užskaitymo, byloje nėra įrodytas. Tam pagrįsti apeliantė nepateikė jokių įrodymų, o ir byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti tokios išvados. Byloje nėra jokių duomenų, kad kuri nors iš šalių atliko įskaitymą (pranešta apie įskaitymą kitai šaliai), kaip numatyta CK 6.131 straipsnio 1 d. ir 2 d.

31.       Nepagrįstu laikytinas apeliantės teiginys, kad ieškovė nepagrįstai praturtėjo 2 207,28 Eur suma. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-20 nutartis Nr. 3K-3-288-611/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020). Taigi, tam, kad būtų galima svarstyti apie galimą ieškovės nepagrįstą praturtėjimą, pirmiausia būtina nustatyti, kad ieškovė apeliantės nurodomus pinigus (1 607,28 Eur už viešbutį + 600 Eur persikėlimo į kitą viešbutį išlaidos) gavo ir juos pasiliko sau, tačiau tokių aplinkybių nėra nustatyta (jų nenurodo ir pati apeliantė). Tikėtina, kad apeliantė ieškovės galimą praturtėjimą kildina iš to, kad ieškovė neva sutaupė negrąžindama (nekompensuodama) apeliantės antrą kartą sumokėtų pinigų už tų pačių klientų viešbutį ir persikėlimo paslaugas, tačiau tokios aplinkybės tik patvirtina, jog šiuo atveju negali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas, nes keliamas civilinės atsakomybės klausimas (nuostolių atlyginimo klausimas), t. y. egzistuoja kitas apeliantės teisių gynimo būdas. Be to, pati apeliantė pakartotinai savo klientams užsakė kitą viešbutį, t. y. prisiėmė galimų nuostolių atsiradimo riziką, kas taip pat eliminuoja nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymą.   

32.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto ieškinio senaties termino dėl skolos ir palūkanų, tačiau tam pagrįsti nenurodo jokių motyvų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties terminas dėl skolos pagal atlygintinų paslaugų sutartį yra 10 metų (taikomas bendras ieškinio senaties terminas, o ne sutrumpintas), todėl jis niekaip negali būti praleistas pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, išrašytas 2015 m. Tuo tarpu, reikalavimui dėl palūkanų priteisimo taikytinas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 10 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį pagal bendrąją taisyklę atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Prievolė mokėti palūkanas yra piniginė prievolė, šios prievolės nevykdymas (savo pobūdžiu) reiškia tęstinį kreditoriaus teisės gauti pinigus pažeidimą, t. y. toks kreditoriaus teisės pažeidimas vyksta kiekvieną dieną. Todėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų priteisimo pareikšti pradžios momentui nustatyti taikytina specialioji teisės norma (CK 1.127 straipsnio 1 dalies požiūriu), įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią, jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Tokiu būdu spręstina, kad, apeliantei negrąžinant skolos, ieškinio senaties terminas nėra (negali būti) praleistas ir ieškovė turi teisę į palūkanų priteisimą už 5 metų laikotarpį iki ieškinio teismui pateikimo dienos.

33.       Negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad nepagrįstai priteistos 8 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, nes komercinės sutarties šalys nebuvo sudarę, dėl palūkanų nebuvo susitarę. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šias palūkanas, rėmėsi LR mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu (toliau – Įstatymas), pagal kurį komercinė sutartis – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai. Šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai, o šios straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantė, byloje nustatyta, kad tarp šalių (juridinių asmenų, vykdančių komercinę veiklą) buvo sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis, kuri atitinka komercinės sutarties sąvoką. Tuo tarpu pareiga mokėti palūkanas šiuo atveju kyla iš įstatymo reikalavimų, nepriklausomai nuo to, kad šalys nėra susitarę dėl palūkanų mokėjimo.

34.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad priteistos nepagrįstai didelės išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas. Nustatyta, kad už advokato suteiktas teisines paslaugas yra priteista 5 411,73 Eur. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantė nenurodė, kokios konkrečiai ieškovės pateiktoje teisinių paslaugų suvestinėje nurodytos išlaidos yra per didelės. Antra, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas (įvertinant tai, kad byloje įvyko 5 teismo posėdžiai (bendra trukmė apie 8 val.), byloje buvo teikiamas ieškinys, teikiamas atsiliepimas į priešieškinį, teikiami prašymai, teikiama nuomonė dėl apeliantės pareikšto prašymo dėl senaties taikymo, parengti dokumentų vertimai ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

35.       Kiti apeliaciniame skunduose nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).

36.       Apibendrinant kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37.       Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė prašo priteisti 1 724,25 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą).

38.       Nekartojant nutarties 34 punkte nurodytų teisės normos reglamentuojančių išlaidas advokato pagalbai apmokėti, paminėtina, kad Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

39.       Pažymėtina ir tai, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį teismas turi atsižvelgti ir į imperatyvius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio 8 punktas, CK 1.5 straipsnis).

40.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, kurioje itin intensyviai teikė teisines paslaugas (t. y. byla išanalizuota ir gerai žinoma), kad surašyti atsiliepimui į apeliacinį skundą, kuriame nekeliami sudėtingi klausimai, nereikėjo daug darbo ir laiko sąnaudų, sprendžia, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 000 Eur. 

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

       palikti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą.

       Priteisti ieškovei UAB „Hotelston“, j. a. k. 302460527, iš atsakovės UAB „Progressus Group“, j. a. k. 300103957, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Evaldas Burzdikas

                       Edvardas Paliokas

                       Jurgita Sujetienė