Administracinė byla Nr. A-557-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05452-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 14 481 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2015 m. sausio 30 d. Vilniaus pataisos namuose jis buvo laikomas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir kitų teisės aktų nuostatas. Dėl to sutriko pareiškėjo sveikata, jis tinkamai neišsimiegodavo, pasidarė dirglus, negalėjo gyventi visaverčio gyvenimo, jautėsi suvaržytas, patyrė nepatogumų, emocinę depresiją. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą kildina iš per mažo gyvenamojo ploto bei apribojimo nusiprausti po dušu tik kartą per savaitę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 9–12).

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2013 m. spalio 11 d. Atlikęs bausmę, 2014 m. gruodžio 18 d. buvo išleistas. Atliekant bausmę Vilniaus pataisos namuose, jis buvo paskirtas į 1 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 104. Atsakovo teigimu, nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno šioje gyvenamojoje patalpoje, nėra galimybės, nes duomenys nekaupiami. Gyvenamosios patalpos Nr. 104 plotas – 13,07 kv. m, miegamosios vietos – 6. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija; toliau – ir Taisyklės), kurių 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m  pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Dėl pareiškėjo argumento, jog praustis jis galėjo tik kartą per savaitę, atsakovas pažymėjo, jog būtent toks dažnis nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 68 punkte.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo S. E. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 35–37).

Teismas nurodė, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. Jam padarytą žalą pareiškėjas kildina iš to, jog minėtu laikotarpiu buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas bei iš to, kad nusiprausti po šiltu dušu galėjo tik kartą per savaitę.

Taisyklių 111 punkte buvo nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip:  3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų aktualiu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami. Pareiškėjas teigė, kad buvo apgyvendintas kartu su 6 asmenimis (įskaitant ir pareiškėją). Vilniaus pataisos namai pabrėžė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 104 (plotas 13,07 kv. m) yra 6 miegamos vietos ir visiems nuteistiesiems yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Taigi, teismo įsitikinimu, ginčo, jog gyvenamojoje patalpoje, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, buvo 6 gyvenamos vietos, nėra.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje Nr. 104 (plotas 13,07 kv. m) 434 dienas buvo laikomas pažeidžiant nustatytus ploto reikalavimus, t. y. buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, o minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas – 3,1 kv. m, pareiškėjui nebuvo užtikrintas.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad pareiškėjas būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (434 dienas), į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, pripažino, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Todėl teismas sprendė, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Higienos normos 76:2010 68 punkte buvo nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas savo skunde pripažino, jog dušu galėjo naudotis vieną kartą per savaitę. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus pataisos namai vykdė įstatymo nustatytą įpareigojimą, todėl šiuo atveju teisės aktų atsakovas nepažeidė, todėl pareiškėjo argumentą dėl naudojimosi dušu atmetė.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, nes Vilniaus pataisos namai neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir apeliantas), apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. E. teisė atlikti bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti pareiškėjui 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ir mano, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Paaiškina, kad Vilniaus pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas dėl laikymo teisės aktų reikalavimus nevisiškai atitinkančiomis sąlygomis pareiškėjo patirtų nepatogumų mastą, neatsižvelgė į tai, kad pats pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kaip nustatyti nedideli nukrypimai nuo normų susiję su atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimu. Vien skunde nurodytos aplinkybės dėl patalpos ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena kiti nuteistieji. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (būtent dėl gyvenamųjų patalpų ploto), taip pat nebuvo nustatyti jokie su tuo susiję pareiškėjo fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 17 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas Vilniaus pataisos namuose. Teigė, kad yra laikomas neužtikrinant teisės aktuose numatytos gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui normos ir nesudarant jam galimybės kasdien nusiprasti kūną karštu vandeniu.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs atsakovo atstovo pateiktus faktinius duomenis apie pareiškėjo buvimo Vilniaus pataisos namuose laikotarpį, kurio pradžia yra 2013 m. spalio 11 d.,  Vilniaus pataisos namų neteisėtus veiksmus nustatė minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimo (434 paros, t. y. iki pareiškėjo paleidimo į laisvę 2014 m. gruodžio 18 d.) aspektu, todėl pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo patirtai žalai atlyginti nepakanka teisės pažeidimo pripažinimo fakto, o yra būtina priteisti kompensaciją pinigais. Savo ruožtu  pareiškėjas nepareiškė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pripažino nepagrįstais CK 6.271 straipsnio taikymo prasme jo nusiskundimus dėl nuteistųjų teisės nusiprausti duše apribojimo. Atsižvelgdama į tai, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis neapskųsta, o taip pat į tai, kad minėta teismo sprendimo dalis yra išsamiai argumentuota teismo nustatytomis, įrodymų analize ir teisės normomis pagrįstomis motyvuotomis išvadomis, todėl joms pritardama teisėjų kolegija dėl to iš naujo nepasisako.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustatė atitinkami Higienos normos HN 76:2010 skyriai. Teismas teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose įtvirtino Taisyklių 111.1 punktas.

Pagal Taisyklių 111.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2016 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1193-662/2016). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus pataisos namuose buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pagal Vilniaus pataisos namų pateiktus pirmosios instancijos teismui įrodymus, pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2013 m. spalio 11 d. ir buvo paskirtas į pirmo būrio gyvenamąją patalpą Nr. 104, kurios plotas 13,07 kv. m., kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įrengtos 6 miegamosios vietos. Atsakovui neįrodžius, kad visą šį laikotarpį ar atitinkamą jo dalį minėtoje patalpoje gyveno mažiau asmenų  nei įrengta miegamųjų vietų, sutiktina  su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad visą šį laikotarpį (434 paras) pareiškėjui teko apie 1 kv. m mažiau asmeninės erdvės nei numato Taisyklių 111.1 punktas, t. y. Vilniaus pataisos namai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą). Vertinant  kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją,  2009 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, EŽTT konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime  akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniu tenka mažiau nei 3 kv.m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.

Esant minėtoms aplinkybėms  sutiktina, kad 434 paras trukęs pareiškėjo laikymo Vilniaus pataisos namuose periodas nepriimtinomis sąlygomis asmeninės erdvės gyvenamojoje patalpoje požiūriu sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus  ir nepatogumus, kurių pareiškėjas  nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų užtikrinęs Taisyklių 111.1 punkte numatytą minimalų plotą.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją be kita ko  pažymėjo, kad  teismo vertinimas negali apsiriboti kvadratinių metrų, skirtų kalinamam asmeniui, aritmetiniu apskaičiavimu, nes tik išsamus konkrečių kalinimo sąlygų nagrinėjimas gali tiksliai atskleisti kalinamų asmenų realybę. Minėtame sprendime EŽTT atkreipė dėmesį į  skirtingus  asmenų laisvės suvaržymo režimus atitinkamose įstaigose (kalėjimuose, tardymo izoliatoriuose ir pan.).

Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbi ta aplinkybė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas tokio pobūdžio laisvės suvaržymo įstaigoje (pataisos namuose), kurioje laikymo sąlygos yra ženkliai palankesnės nei kalėjime ar tardymo izoliatoriuje, nes pataisos namuose laikomi asmenys pagal įstaigos  administracijos patvirtintą dienotvarkę privalo būti gyvenamojoje patalpoje tik miegui skirtu laiku (pagal atsakovo pateiktus įrodymus nuo 23.00 val. iki 07.00 val.). Atsakovas byloje įrodė, kad  bendrabučio, kuriame buvo pareiškėjui paskirta gyvenamoji patalpa, išdėstymas yra toks, jog atitinkamas būrys yra apgyvendinamas pastato dalyje, kurioje iš bendro koridoriaus yra įėjimai į atskiras gyvenamąsias patalpas, prausyklą, tualetą, virtuvę – poilsio kambarį. Pataisos įstaigos režimas leidžia nuteistiesiems nuo 7.00 val. iki 23.00 val.laisvai judėti būriui skirtose patalpose, taip pat lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, dalyvauti specialiose užimtumo ir mokymo programose, užsiimti kita nedraudžiama veikla. Pareiškėjas apie šias galimybes nutylėjo, o teismas  į minėtas atsakovo įrodinėtas aplinkybes neatkreipė dėmesio. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl ploto trūkumo yra pagrįsti deklaratyviais teiginiais ir nutylint apie įstaigoje sudaromas galimybes nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti būriui skirtose patalpose ir lokaliniame sektoriuje, naudotis galimybėmis sportuoti, ar kitaip leisti laisvalaikį, taip pat nutylinti, kad  ginčui aktualiu laikotarpiu jis  dirbo pataisos namų valgykloje. Atsakovas pateikė į įrodymus, kad vienam asmeniui tenkančios erdvės trūkumą gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui kompensavo  galimybės  didžiąją paros dalį  (nuo 07.00 val. iki 23.00 val.)  judėti  įstaigos  teritorijoje, sportuoti, dirbti, dalyvauti renginiuose, užsiimti kita nedraudžiama veikla. Atsakovas pateikė duomenis, kad dėl laikymo sąlygų (ploto trūkumo ar kt.) pareiškėjas nesiskundė, nuo 2013 m. spalio mėnesio nėra kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-104 nėra sanitarinių įrenginių, kad jie įrengti atskirose patalpose, o tai reiškia, kad pareiškėjo laikymo sąlygų nesunkino papildomi neigiami veiksniai. Atsakovo pateiktos nuotraukos patvirtina, kad gyvenamoji patalpa Nr. 1-104 yra suremontuota, tvarkinga, tarpai tarp dviaukščių lovų, taip pat tarp  apatinių ir viršutinių lovų erdvūs, o tai suteikia atitinkamą asmeninę erdvę daugiavietėje kameroje (b. l. 47), todėl nėra objektyvių priežasčių konstatuoti kitų pareiškėjo fizinę ir / ar emocinę savijautą žalojančių sąlygų buvimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylos individualiomis aplinkybėmis yra pagrindas išvadoms, jog pareiškėjui Vilniaus pataisos namuose laikymo daugiavietėje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-104 laikotarpiu 434 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas pagal nacionalinę teisę (Taisyklių 111.1 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, sukėlę pareiškėjui tokius fizinius nepatogumus ir papildomus neigiamus išgyvenimus (neturtinę žalą pagal CK 6.250 str.), kurių galėjo nebūti užtikrinus pareiškėjui minimalų gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui. Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis pažymėtina ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą už tą patį laikotarpį pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tokį, žymiai mažesnį, pažeidimo masto įvertinimą lemia Vilniaus pataisos namuose esanti aptartų kompensavimo priemonių visuma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu patyrė tokią skriaudą (neturtinę žalą) už kurią reikėtų kompensuoti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz.: EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Įvertinusi Vilniaus pataisos namų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir trukmę, pabrėždama, kad  gyvenamojo ploto vienam asmeniui trūkumas pareiškėjui  realiai turėjo labai nežymų neigiamą poveikį (nepatogumus, neigiamus išgyvenimus) jam paskirtos laisvės bausmės atlikimo sąlygoms, ir kitas byloje nustatytas pirmiau aptartas reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad  teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama, teisinga ir protinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtus nepatogumus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą pinigais šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pažeidė pareiškėjo S. E. teisę atlikti bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas