Administracinė byla Nr. A-2199-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01748-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 8 688,60 Eur (30 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 10 d. ir papildomais laikotarpiais buvo laikomas Kauno TI, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Nebuvo sudarytos normalios suėmimo – kalinimo sąlygos. Kameros perpildytos, jose nebuvo vietos mankštintis, nebuvo galimybės laisvai judėti, prasilenkti su kitu žmogumi. Kamerose buvo tvanku, trūko oro, todėl turėdavo laikyti atidarytą langą, o kameros temperatūra buvo žemesnė nei nulis laipsnių, todėl yra daug kartų peršalęs, nuolat kreipdavosi į sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Kameroje stalas yra tik keturiems asmenims, kadangi kameroje buvo laikoma daugiau asmenų, jis buvo priverstas valgyti lovoje arba ant grindų, negalėdavo žaisti stalo žaidimų. Pasivaikščiojimo kiemelių dydis – 2,5 x 2,5 m, todėl nebuvo vietos pasivaikščioti. Nurodė, jog susidarydavo eilės prie sanitarinio mazgo įrengimų, todėl kildavo nepasitenkinimas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui sutriko visavertis gyvenimas, miegas, prasidėjo depresija, atsirado baimė uždaroms patalpoms, jis pasidarė irzlus ir t. t. Kadangi atsakovas nesudarė tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neveikė taip, kaip privalėjo veikti, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
Nurodė, kad visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI kamerose buvo laikomas 446 paras. Po pusę paros kameroje jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis bei perkeliant suimtąjį iš vienos kameros į kitą. Apie 81 proc. viso buvimo laiko pareiškėjas buvo laikomas jam tenkančio du kartus didesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis. Dėl objektyvių priežasčių atskirais laiko tarpais pareiškėjas buvo laikomas netenkinant ploto normatyvų. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų ir suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Mažesnio nei numatyta normoje ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas trumpais laikotarpiais, todėl didesnės įtakos jo sveikatos būklei padaryta nebuvo. Nurodė, jog valgant keturi asmenys laisvai susėda prie stalo, o du maistą pasideda ant spintelių, esančių prie lovų. Didžiąją dalį Kauno TI laiko pareiškėjas buvo laikomas su 2–3 suimtaisiais, todėl valgyti sėdint ant kameros grindų nebuvo reikalo. Pareiškėjo teiginys dėl kamerų oro kokybės bei temperatūros yra abstraktus, nenurodytos datos ir kameros, nėra jo rašytinių skundų, todėl laikytina, kad šios jo pretenzijos yra nepagrįstos. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nėra nurodyta, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose. Kauno TI sanitariniai mazgai yra atskirti atitvarais, o jose įrengta mechaninė ventiliacija užtikrina higienos normų laikymąsi. Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, 8 punkte nustatyta galimybė, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Kauno TI yra trys dušų patalpos po tris vietas ir viena keturių vietų, jų plotai – 10,84 kv. m, 10,12 kv. m, 12,16 kv. m ir 14,23 kv. m. Tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų. Pareiškėjas melagingai teigė, kad Kauno TI pasivaikščiojimo kiemelių matmenys yra 2,5 x 2,5 m (t. y. 6,25 kv. m). Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Kauno TI taip pat įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, kuriais naudojasi suimtieji. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Atsakovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Manė, jog Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl jo prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kuriais laikotarpiais pareiškėjas buvo patalpintas į Kauno TI. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo realią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo patalpinimo į Kauno TI pradžios (t. y. nuo 2010 m. gruodžio 8 d.), turėjo galimybę kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kauno TI pareigūnus, administraciją, į kitas valstybės institucijas, kurių kompetencijai priskirtina higienos normų laikymosi kontrolė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI pareigūnus, administraciją, kitas kompetentingas valstybės institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jog jam būtų suvaržytos teisės gauti reikiamą informaciją ir pan.
Pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Atsakovo atstovo prašymas tenkintas ir skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 20 d. taikytas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta.
Dėl gyvenamojo ploto normos Kauno TI teismas nurodė, jog pagal teisinį reguliavimą kamerose turi būti stalas, lovos, sanitarinis mazgas, kurių užimamas plotas skaičiuojant kamerų plotus pagal galiojančius teisės aktus nėra vertinamas, todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl per mažo kamerų ploto dėl jose esančio privalomo inventoriaus atmesti kaip nepagrįsti.
Bylos duomenimis nustatyta, jog nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 215, kurios plotas yra 15,44 kv. m, joje buvo laikomi daugiausiai 6 asmenys, kiekvienam teko po 2,57 kv. m ploto. Nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. sausio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 211, kurios plotas – 16,50 kv. m, joje buvo laikomi 4–6 asmenys, kiekvienam teko po 3,30 kv. m ploto, tik 2012 m. sausio 17 d. teko po 2,75 kv. m. Nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 208, kurios plotas – 16,84 kv. m, joje buvo laikomi daugiausiai 6 asmenys, kiekvienam teko po 2,81 kv. m ploto. Kameroje Nr. 232 , kurios plotas – 15,48 kv. m, buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko po 3,87 kv. m ploto. Nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 5 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 346, kurios plotas – 16,30 kv. m, joje buvo laikomi daugiausiai 4 asmenys, kiekvienam teko po 4,08 kv. m ploto. Nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 212, kurios plotas – 15,42 kv. m, joje buvo laikomi 6 asmenys, kiekvienam teko po 2,57 kv. m ploto. Kameroje Nr. 156, kurios plotas 15,67 kv. m, buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų, kiekvienam teko po 3,13 kv. m ploto. Nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 15 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 139, kurios plotas –14,25 kv. m, joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, kiekvienam teko po 2,85 kv. m ploto. Nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d., nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 2 d., nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 203, kurios plotas – 15,96 kv. m, joje buvo laikomi daugiausia 6 asmenys, kiekvienam teko po 3,19 kv. m ploto.
Tam tikrais laikotarpiais nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d., t. y. 80 parų, pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su kitais asmenimis ir jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (3,6 kv. m ploto vienam asmeniui). Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėjui kalint Kauno TI atskirais laikotarpiais, 80 parų, nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. V. Š. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu (nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d.) Kauno TI buvo kalinamas 80 parų, kurios neatitiko nustatyto gyvenamojo ploto normos reikalavimų. Be to, pareiškėjui teisės aktais buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, o tai iš dalies kompensuoja judėjimo trūkumą. Įrodymų, kad pareiškėjas dėl per mažo kameros ploto, pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų, ribotos judėjimo laisvės ar sveikatos būklės pablogėjimo, kurią galimai nulėmė šios aplinkybės, būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją jo teisių pažeidimo metu, byloje nepateikta.
Dėl kitų kalinimo sąlygų Kauno TI teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 punkto nuostatos pažeidimo įrodymų byloje pareiškėjas nepateikė. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Skundo motyvas, kad gyvenamosios patalpos priskirtos prie maitinimo patalpų, yra nepagrįstas, kadangi minėta higienos norma HN 76:2010, reglamentuojanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, nenumato atskiros patalpos, kurioje nuteistieji galėtų atskirai pavalgyti, todėl maistas yra tiekiamas tiesiogiai į apgyvendinimo patalpas.
Teisės aktai nereglamentuoja ir nenurodo pasivaikščiojimo kiemelių, įrengtų tardymo izoliatoriuje, plotų. Be to, Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, o iš viso yra 16 kiemelių, kurių plotas nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtina suimtųjų teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, ši teisė pažeista nebuvo.
Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Kiti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.
Į bylą pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu kelis kartus lankėsi psichologo konsultacijose, taip pat buvo kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatrą dėl sutrikusio miego. Nustatyta TLK diagnozė – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo psichinės sveikatos sutrikimai (miego sutrikimas, dirglumas, pasitikėjimo savimi praradimas) yra sąlygoti abstinencinės būklės bei dėl padarytų nusikaltimų kontaktų su sutuoktine praradimo, o ne tiesiogiai nulemti netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI. Teismas tinkamu atlygintinos žalos dydžiu laikė 150 Eur (517,92 Lt) sumą.
III.
Pareiškėjas V. Š. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir priteisti jam 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į visus bylai svarbius faktus. Mano, kad teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža, nes kalinimas perpildytoje kameroje jam sukėlė didelius nepatogumus, fizines ir dvasines kančias, darė žalingą poveikį fizinei ir psichinei sveikatai, šio fakto net nereikia įrodinėti, nes tai yra konstatuota Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Priskiria save jautrių asmenų kategorijai, tai matosi iš bylos duomenų, psichologų pateiktų pažymų, kuriomis patvirtinta, kad pareiškėjas yra jautri asmenybė, išgyvena net ir dėl smulkmenų, todėl yra labiau pažeidžiamas. Pažymi, jog visada jausdavo panišką baimę, jog vėl bus taip blogai, būdavo įsitempęs, laukdavo blogesnių sąlygų ir tokį jausmą jam sukėlė atsakovo sudarytos blogos kalėjimo sąlygos.
Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Kauno TI yra labai maži, o jei nėra aiškaus teisinio reglamentavimo šiuo klausimu, tai turi būti vadovaujamasi protingumo principu, įrengiant Kauno TI pasivaikščiojimo kiemelius. Pasivaikščiojimo kiemelis yra kvadratinės formos, tinkamai pasivaikščioti ar pasportuoti neįmanoma, visa tai sukelia kančias. Teismas taip pat neįvertino to, jog kalint perpildytose kamerose visiems ten kalintiems neužtekdavo vietos pavalgyti prie stalo, taip pat visi negalėdavo rašyti, skaityti, žaisti stalo žaidimus. Visa tai priskirtina prie netinkamų kalinimo sąlygų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas išdėsto, jog pareiškėjo teiginys, kad jis yra jautri asmenybė, neatitinka tiesos. Iš pateiktos ambulatorinių priėmimų apskaitos žurnalo kopijos matyti, kad pareiškėjas vartoja narkotikus. Būnant Kauno TI pareiškėjas narkotikų negaudavo, atsirasdavo abstinencijos reiškiniai, dėl kurių kreipdavosi į psichiatrą pagalbos. Psichologo konsultacijos parodė, jog jam nerimą kėlė jo santykiai su sutuoktine, laikymas Kauno TI tam neturėjo jokios įtakos. Teismas tinkamai atsakė į pareiškėjo argumentus, susijusius su Kauno TI pasivaikščiojimo kiemeliais. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad pareiškėjas fiziškai išsikrauti kalėdamas Kauno TI galimybes turėjo, pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir subjektyvūs.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 8 688,60 Eur (30 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, priteistina neturtinės žalos suma turi būti padidinta atsižvelgiant į pareiškėjo patirtus išgyvenimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja savo patirtus išgyvenimus, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (dėl sanitarinio mazgo įrengimo, dėl naudojimosi dušais tvarkos, dėl patalpos vėdinimo), kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.
Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė ieškinio senatį, vertindamas laikotarpį, kuriam ieškinio senatis nebuvo taikoma, jis nustatė, kad pareiškėjas 80 dienų buvo laikomas kameroje kartu su kitais asmenimis ir jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (3,6 kv. m ploto vienam asmeniui) (b. l. 36–46).
Nors pareiškėjas atskirai apeliaciniame skunde nedėsto argumentų, kuriais nesutiktų su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija papildomai pabrėžia, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte expressis verbis įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.
Pagal ginčui aktualią CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris truko atitinkamais laikotarpiais nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. (b. l. 36–46), skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. lapkričio 20 d. (b. l. 6). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų patalpos plotą vienam asmeniui, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. lapkričio 20 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Kauno tardymo izoliatorius (b. l. 11–14), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikęs trejų metų ieškinio senatį, pagrįstai vertino atsakovo neteisėtus veiksmus 2011 m. lapkričio 20 d. – 2014 m. lapkričio 20 d. laikotarpiu, t. y. pagrįstai reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 20 d. taikė ieškinio senaties terminą ir šio reikalavimo netenkino.
Kita vertus, pažymėtina, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti ex officio praleistą ieškinio senaties terminą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pats nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautėsi žeminamas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. (b. l. 36–46).
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu kalėjimo Kauno TI laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. periodiškai, iš viso 80 dienų (pareiškėjas šios aplinkybės neginčija), buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (b. l. 36–46). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste teisėjų kolegija kartu akcentuoja, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog kalint perpildytose kamerose visiems ten kalintiems asmenims neužtekdavo vietos prie stalo, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, visų pirma, pabrėžtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (tai, kad pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 2,57 kv. m, kitais kalinimo laikotarpiais, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (3,6 kv. m asmeniui), plotas svyravo nuo 2,81 kv. m iki 3,39 kv. m), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojo 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d.– 850 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad pareiškėjo psichinės sveikatos pablogėjimas, kaip matyti iš Ambulatorinių priėmimų apskaitos žurnalo išrašo ir išrašo iš konsultacijų su psichologu (b. l. 17–30), buvo nulemtas piktnaudžiavimo narkotikais (duomenys neskelbtini), taip pat baime prarasti kontaktą su sutuoktine, be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Eur suma. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito (atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko 8,42 kv. m, 5,61 kv. m plotas).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra labai maži, juose nėra galima tinkamai pasivaikščioti ar pasportuoti. Dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių plotu (kokybe), teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241) nedetalizuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, nenustato ploto normos vienam asmeniui. Be to byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į atsakovo administraciją. Kiek tai susiję su pasivaikščiojimo trukme, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 500 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno tardymo izoliatoriaus, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„Priteisti pareiškėjui V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo“.
Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan